Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
Žaismo samprata muzeologijos teorijų požiūriu
Get PDFIn the first decades of the 21st century, the topic of the ‘playing’ person has become the core of interdisciplinary research on human activity. As museums have been adopting a new approach towards cultural dissemination and educational goals, the discourse of play is also becoming one of the current fields of research in museology. Although the cultural aspects of play and game have been discussed for a long time, the interpretation of the concept of play from the museological point of view is a relatively new field which requires the definition of the synonymously used terms and the respective concepts. The aim of this article is to highlight the concept and function of play in museology based on the analysis of museology theories, to identify the preconditions for the formation of play communication, and to identify the directions of the development of the concept of play in the contemporary museological research. The article is based on an integrated literature review of the analysis of the concept of play while focusing on theoretical texts and monographs of scholars studying the phenomenon of play, as well as on theoretical and empirical research articles analysing the expression of play in all types of museums. This paper also discusses the linguistic use of the terms play and game. In the Lithuanian language, we not only have to deal with the synonymous use of play (žaismas)/game (žaidimas) in the translation of spel, play, spielen, but also with the use of play in the translation of both play and game used in different contexts in the English-language literature. Since game is a structured form of play, and, in the museological research and practice, game is more commonly defined as the digital expression and referred to as gamification, it is suggested that play (as an action and a state of being) should be distinguished from game (as a structured form of action) by using two different terms in the Lithuanian language. The literature reviewed in this article has highlighted that the concept of play in the museum is linked to the development of new theories of museology, and it reveals itself as a creative construct that is shaped and sustained by the institution. Play is defined as the concept for communicating the theme of the museum, manifested through the act of play and the elements of game. This approach to the dissemination of content and the organisation of activities is expressed through the application of play and game methods which allow the audience to engage in a more intensive relationship with the museum’s theme and exhibits. Play becomes a necessary medium for the museum’s metagame which includes and expresses playfulness, play action, playful elements, real and digital games, whereas the audience is engaged by play to satisfy its educational and entertainment needs. To summarise on the interdisciplinary context of the phenomenon of play, in museology, it is most appropriate to associate play with an intellectual or conceptual state that involves exchange, change and playful action. The term game in the museological context is more commonly used to refer to a specific spatial, temporal or rule-based action which, in the museum practice, is more frequently associated with gamification.Žaidžiančio žmogaus tema pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais virto tarpdisciplininių žmonijos veiklos tyrimų ašimi. Keičiantis muziejų požiūriui į kultūros sklaidą bei edukacinius tikslus, žaismo diskursas muzeologijoje taip pat tampa vienu iš aktualių tyrimo laukų. Nors kultūrinis žaismo ir žaidimo fenomenas aptarinėjamas seniai, žaismo sampratos aiškinimas muzeologijos požiūriu yra gana nauja sritis, reikalaujanti apibrėžti sinonimiškai vartojamus terminus ir su jais susijusias sampratas. Šio straipsnio tikslas – remiantis muzeologijos teorijų analize išryškinti žaismo sampratą ir funkciją muzeologijoje, nustatyti žaismo komunikacijos formavimosi prielaidas bei žaismo sampratos vystymosi kryptis šiuolaikiniuose muzeologijos tyrimuose. Straipsnis paremtas integruotos literatūros tyrimu žaismo sampratos analizei pasirenkant teorinius tekstus ir žaismo fenomeną tiriančių mokslininkų monografijas bei teorinius ir empirinių tyrimų straipsnius, kuriuose žaismo raiška analizuojama visų tipų muziejuose. Šiame darbe taip pat aptariamas lingvistinis žaismo ir žaidimo terminų vartojimo aspektas. Lietuvių kalbos atveju susiduriame ne tik su sinoniminiu žaidimo / žaismo terminų vartojimu verčiant spel, play, spielen, tačiau ir su sinoniminiu žaidimo termino vartojimu verčiant anglakalbėje literatūroje skirtinguose kontekstuose vartojamus play ir game. Kadangi žaidimas (angl. game) yra struktūruota žaismo (angl. play) forma, o muzeologijos tyrimuose bei taikymo praktikoje žaidimas (angl. game) dažniau apibrėžia skaitmeninę raišką ir įvardijamas kaip sužaidybinimas (angl. gamification), siūloma žaismą (kaip veiksmą ir būseną) atskirti nuo žaidimo (kaip struktūruotos veiksmo formos). Apžvalgoje panaudota literatūra leido išryškinti, kad žaismo koncepcija muziejuje siejama su naujosios muzeologijos teorijų plėtra ir atsiskleidžia kaip institucijos formuojamas ir palaikomas kūrybinis konstruktas. Žaismas apibrėžiamas kaip muziejaus temos komunikavimo koncepcija, pasireiškianti per žaismo veiksmą ir taikomus žaidimo elementus. Ši turinio sklaidos ir veiklos organizavimo prieiga yra išreiškiama per žaismo ir žaidimo taikymo metodus, kurie leidžia įtraukti auditoriją į intensyvesnį santykį su tema ir objektais. Žaismas tampa muziejaus metažaidimui būtina medija, kuri apima ir kurioje reiškiasi žaismingumas, žaidimo veiksmas, žaidybiniai elementai, realūs ir skaitmeniniai žaidimai, o auditorija yra įžaidinama muziejui siekiant patenkinti auditorijos edukacinius ir pramoginius poreikius. Apibendrinus tarpdisciplininį žaismo fenomeno kontekstą, muzeologijoje žaismą tikslingiausia sieti su intelektualiąja ar konceptualiąja būsena, kuri apima mainymosi, keitimosi reiškinį ir žaismingą veiksmą. Žaidimo terminas muzeologijos kontekste labiau vartojamas įvardijant konkretų erdve, laiku ar taisyklėmis apibrėžtą veiksmą, kuris muziejų praktikoje dažniau siejamas su sužaidybinimu
Su Lietuva susijęs 1773–1923 m. dokumentinis paveldas Sibiro archyvuose
Get PDFExtensive archival documentation related to Lithuania and Lithuanians is kept in Russia, and not only in St. Petersburg or Moscow. Archival cases of Lithuanians containing high numbers of ego-documents, are dispersed throughout the vast territory, and are especially numerous in the Siberian memory institutions. Thanks to the project Lithuanian Sibiriada, copies of documents brought from Tobolsk, Tomsk, Krasnoyarsk and Irkutsk can be found in the Lithuanian State Historical Archives. By using the analysis of documents and the method of classification, this article tries to systematize the information about the relevant materials found in the state archives of Siberia and to determine their typology.
The studied documentation covering the period between 1773 and 1923 was found to belong to such areas of public life as politics, economics, science, education, culture, religion, administration, law, statistics, labor, and migration. These are documents (ranging from drafts and copies to official originals) produced by Lithuanians themselves, scribes, state officials not only in Siberia, but also in Lithuania, St. Petersburg or other parts of the Russian Empire. By type, among the discovered documents, there are decrees and manifests, deportation sentences, appointment letters, certificates, sheets, decisions, court records, lists, metrics, reports, reviews, statistics, financial documents. In terms of ego-documents, letters, requests, complaints, explanations, and wills can be found. With such texts, people sought to report, ask, defend themselves or those close to them, or bequeath property. The government created documents with the purpose of informing, registering, taxing, deporting, liberating, accommodating, employing, accumulating data; (not) issuing permits, allowances, salaries. Photos were taken for the mass media, identification, or inspection.
Siberian documents touch on such topics as the uprisings, the annexation of the Grand Duchy of Lithuania, attempts of Russification, exiles and prisoners, police surveillance, deaths, liberation, return to the social group, employment, marriage, obtaining a passport, business, resettlement, return to Lithuania. Documentary testimonies are available about free Lithuanians in Siberia: workers and farmers, students and teachers, businesspeople and craftsmen, doctors and priests, officials and various specialists, war refugees and repatriates. The addressees of the letters were the governors’ offices, directorates, courts, various institutions, officials, private people.
The study showed that, between 1773 and 1923, Siberian documents about Lithuanians most frequently concern the deported persons (political, criminal), their data and applications. Yet, there are also archival cases significant for the history of Lithuania about the Lithuanian colonies, various specialists, famous personalities, businesspeople, about events in Lithuania itself. Gausi archyvinė dokumentacija, susijusi su Lietuva ir lietuviais, yra saugoma Rusijoje, tačiau ne tik Sankt Peterburge ar Maskvoje. Lietuvių bylos, kuriose yra nemažai egodokumentų, išblaškytos po visą milžinišką šalies teritoriją, ypač jų daug Sibiro atminties institucijose. Projektas „Lietuvių sibiriada“ sudaro galimybes Lietuvos valstybės istorijos archyve susipažinti su iš Tobolsko, Tomsko, Krasnojarsko, Irkutsko atvežtomis dokumentų kopijomis. Straipsnyje, taikant dokumentų analizės ir klasifikacijos metodus, bandoma susisteminti informaciją apie Sibiro valstybiniuose archyvuose aptiktą medžiagą, nustatyti jos tipologiją.
Nustatyta, kad tyrinėta 1773–1923 m. dokumentacija priklauso tokioms sritims kaip politika, ekonomika, mokslas, švietimas, kultūra, religija, administravimas, teisė, statistika, darbo rinka, migracija. Tai rašytiniai dokumentai (nuo juodraščių ir kopijų iki oficialių originalų) ir vaizdiniai dokumentai (nuotraukos), sukurti pačių lietuvių, raštininkų, valstybės pareigūnų pačiame Sibire, lietuviškose Rusijos gubernijose, Sankt Peterburge ar kitose imperijos vietose pagal poreikį. Tarp aptariamų archyvinių dokumentų dominuoja naratyvinio ir dokumentinio tipo rašytiniai šaltiniai. Aptiktus dokumentus skirstant pagal autoriaus išskirtas kategorijas, aptikta įsakų ir manifestų, nuosprendžių dėl tremties, paskyrimo raštų, pažymėjimų, žiniaraščių, pažymų, sprendimų, teismų protokolų, sąrašų, metrikų, raportų, atsiliepimų, statistinių duomenų, finansinių dokumentų. Iš egodokumentų esama laiškų, prašymų, skundų, pasiaiškinimų, testamentų. Tokiais raštais žmonės siekė pranešti, paklausti, paprašyti, apginti save arba artimuosius, palikti turtą. Valdžia kūrė dokumentus turėdama tikslą informuoti, registruoti, apmokestinti, tremti, išlaisvinti, apgyvendinti, įdarbinti, kaupti duomenis, (ne)išduoti leidimus, skirti pašalpas, mokėti algas. Nuotraukas darydavo įamžinimo, spaudos, identifikavimo, tapatybės nustatymo tikslais.
Sibiro archyvuose rasti dokumentai susiję su tokiomis Lietuvos istorijai ypač aktualiomis temomis kaip 1830–1831 m., 1863–1864 m. sukilimai, LDK aneksija, rusifikacijos politika, tremtiniai ir kaliniai, policijos stebėjimas, mirties atvejai, išlaisvinimas, grąžinimas į luomą, įdarbinimas, santuoka, paso gavimas, verslas, persikėlimas, grįžimas į Lietuvą. Yra dokumentinių liudijimų ir apie migravusius lietuvius: darbininkus ir žemdirbius, studentus ir dėstytojus, verslininkus ir amatininkus, gydytojus ir kunigus, pareigūnus ir įvairius kitus specialistus, karo pabėgėlius ir repatriantus. Raštų adresatais tapdavo gubernatorių kanceliarijos, gubernijų valdybos, teismai, įvairios kitos institucijos, pareigūnai, privatūs žmonės.
Tyrimas parodė, kad 1773–1923 m. Sibiro lituanistiniai dokumentai dažniausiai teikia duomenų apie deportuotus asmenis (politinius, kriminalinius), liudija apie jų prašymus. Bet taip pat yra reikšmingų Lietuvos istorijai bylų apie kolonijas, įvairius specialistus, žymius asmenis, verslininkus, įvykius pačioje Lietuvoje. Dokumentų gausa bei įvairovė leidžia giliau ištirti šią lietuvių istorijos dalį
Lietuviškas atvirukas kovoje prieš imperinę Rusiją
Get PDFThe article is devoted to a peculiar episode of the struggle of Lithuanians against the policy of persecution based on nationality which was pursued by Imperial Russia between 1864 and 1904. Its participants were representatives of the parts of the Lithuanian nation separated by the border between Germany and the Russian Empire – Martynas Jankus (1858–1946), a German citizen, a Lithuanian of East Prussia, the owner of a printing office in Tilsit (Lith. Tilžė, currently Sovetsk, a town in Kaliningrad Oblast, the Russian Federation) and a group of Lithuanian young people who were operating illegally, a group of citizens of the Russian Empire. The time under discussion is the 1890s. During that period, the Lithuanian national movement was rapidly developing and strengthening while striving to bring together both parts of the nation and the USA-based Lithuanian diaspora community. One of the most important measures of the common struggle was the distribution of publications printed in Latin characters in the Lithuanian language which were banned to be published in the territory of Russia but were legally printed in East Prussia and smuggled across the border into Lithuania. From there, the publications were sent to Lithuanian communities all over the Russian Empire. This struggle resulted in victory: the ban was lifted by Order of the Cabinet of Ministers of Russia issued in 1904.
To strengthen the political opposition, Lithuanian intellectuals printed not only books, brochures and newspapers but also various minor publications – political leaflets. Students of Russian universities and Lithuanian intellectuals graduates of these higher education institutions prepared texts and sent funds intended for their publication to the printing offices of Lithuanians and Germans in East Prussia. The number of such leaflets surviving to the present day is very small. One of these publications was an anonymous card of the size of a standard German postcard (95 x 140 mm). Thus far, three of them have been found in Lithuanian libraries and archives, and one has been discovered in the National Library of Russia in Saint Petersburg. A composition of two illustrations is printed on one side of the card: a Lithuanian countrywoman and a Cossack standing in front of her with a raised whip and a bottle of vodka as a gift for obedience. This symbolised a spread of orthodoxy and the deportation of Lithuanians from their native land. The following exclamation of the Cossack is printed: Are you a Lithuanian? Go to Russia! The explanation of the content of the illustration and the encouragement (first of all, to Catholic believers) to oppose the plans of the authorities are printed in small characters. They are related to the colonisation of Siberia. The statements are well-grounded, the exposition of the subject is logical and written in the correct Lithuanian language. Most probably, it was created by the graduate of the Faculty of Law of the University of Moscow Vladas Mačys (1867–1936).
Vaclovas Biržiška, Professor of Law at the University of Lithuania in Kaunas and Director of the University Library, was the first to describe this publication bibliographically. The author regarded this publication as a postcard, attributed it to Martynas Jankus’ printing office and dated it ‘1892’. A more precise description was publicised in the fundamental work of Lithuanian national bibliography Lietuvos TSR bibliografija. Serija A: Knygos lietuvių kalba (Bibliography of the Lithuanian SSR. Series A: Books in the Lithuanian Language; vol. 2: 1862–1904. Book 2 (Vilnius, 1988, p. 401, No. 4065). It was compiled in the Soviet era, and the only available copy stored in Mikhail J. Saltykov-Shchedrin State Public Library (currently renamed the Russian National Library in Sankt Petersburg) served as the basis for it. The present author amended the publication date of the postcard (1891) and specified the circumstances of its distribution, while also ascertaining that the artist of the illustrations was the lithographer of Tilsit Johann Mai.Straipsnis skirtas unikaliam lietuvių kovos prieš Rusijos 1864–1904 m. vykdytos tautinio persekiojimo politikos epizodui. Jo dalyviai – Vokietijos ir Rusijos imperijų siena perskirtos lietuvių tautos atstovai – Vokietijos pavaldinys, Rytų Prūsijos lietuvis Martynas Jankus (1858–1946), spaustuvės Tilžėje (Tilsit; dabar – Sovetskas Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje) savininkas, ir nelegaliai veikusi išsilavinusių lietuvių jaunuolių, Rusijos imperijos pavaldinių grupė, laikas – XIX a. paskutinis dešimtmetis. Šiuo laikotarpiu sparčiai stiprėjo lietuvių tautinis sąjūdis, siekęs suartinti abi tautos dalis ir JAV išeivių bendruomenę. Viena iš svarbiausių bendros kovos priemonių buvo Rusijos teritorijoje uždraustų leidinių lietuvių kalba tradiciniu lotyniškuoju šriftu spausdinimas Rytų Prūsijoje ir slaptas gabenimas per Vokietijos ir Rusijos valstybių sieną į Lietuvą bei platinimas. Iš Lietuvos leidiniai paštu buvo siunčiami lietuvių telkiniams ir pavieniams asmenims Rusijos teritorijoje. Ši kova baigėsi pergale: draudimas buvo panaikintas Rusijos ministrų kabineto įsaku 1904 metais.
Dėl politinio pasipriešinimo skatinimo lietuvių inteligentai leido ne tik knygas, brošiūras ir laikraščius, bet ir įvairius smulkiuosius spaudinius – politines proklamacijas. Tekstus parengdavo ir leidybai skirtas lėšas Rytų Prūsijos lietuvių bei vokiečių spaustuvėms siųsdavo Rusijos universitetų studentai ir juos baigę inteligentai lietuviai. Tokių proklamacijų iki mūsų dienų išliko mažai. Vienas iš šių leidinių buvo standartinio Vokietijos atviruko dydžio (vidutiniškai 95 x 140 mm) anoniminė kortelė. Jos Lietuvos bibliotekose ir archyvuose iki šiol rasti trys, Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge – vienas egzempliorius. Kortelės vienoje pusėje išspausdinta dviejų iliustracijų kompozicija: kaimietė lietuvių moteris ir prieš ją stovintis kazokas su iškeltu rimbu ir buteliu degtinės kaip atlygiu už paklusnumą. Tai simbolizavo stačiatikybės platinimą ir lietuvių stūmimą iš gimtojo krašto. Išspausdintas kazoko šūksnis: Ar tu lietuvė? Drožk į Rusiją! Kitoje kortelės pusėje mažu šriftu išspausdintas iliustracijos turinio paaiškinimas ir raginimas (pirmiausiai tikinčiųjų katalikų) priešintis valdžios planams. Anoniminis autorius nutyli, kad Rusijos vyriausybės pastangos buvo motyvuotos Sibiro kolonizavimo ir Transsibiro magistralės statybos (1891–1916) planų. Oponuojantys teiginiai argumentuoti daugiausia remiantis konfesinės ir tautinės savigynos pagrindu, dalyko dėstymas logiškas, parašytas gera lietuvių kalba. Jį greičiausiai sukūrė Maskvos universiteto teisės absolventas Vladas Mačys (1867–1936).
Pirmą kartą šį leidinį mokslo tikslu 1929 m. bibliografiškai aprašė Lietuvos universiteto profesorius ir bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška. Autorius leidinį laikė atviruku, priskyrė M. Jankaus spaustuvei ir 1892 metams. Patikslintas aprašas paskelbtas fundamentaliame lietuvių nacionalinės bibliografijos veikale Lietuvos TSR bibliografija. Serija A: Knygos lietuvių kalba; t. 2: 1862–1904. Knyga 2 (Vilnius, 1988, p. 401, įrašo Nr. 4065). Jis rengtas tarybmečiu Lietuvos TSR knygų rūmų bibliografų, remtasi tuo metu vieninteliu žinomu Michailo J. Saltykovo-Ščedrino viešosios valstybinės bibliotekos Leningrade (nuo 1992 m. kovo – Rusijos nacionalinė biblioteka Sankt Peterburge) saugomu egzemplioriumi. Šio straipsnio autorius patikslino kortelės išleidimo metus (1891) ir sklaidos ypatumus, nustatė iliustracijų dailininką Tilžės litografą Johann’ą Mai’jų, kitą tapačios formos ir paskirties kortelės leidinį
Lietuvos valstybinės archyvų sistemos įstaigų veikla vykdant iš Lietuvos išgabento ar su Lietuva susijusio archyvinio paveldo paieškas
Get PDFAs archival institutions are operating under the conditions of globalization, digital culture, and technological changes, displaced archives are evaluated from various aspects (theoretical, sociopolitical, or technological). Ensuring the accessibility of displaced archives remains the fundamental goal of archives, which is inseparable from the strategies of document heritage accumulation (acquisition) in archives, the application of archival principles or document concepts, knowledge of the history of a country or a specific region, and knowledge of the legal system. The research and good practice of displaced archives is also of importance for the state archives of Lithuania. Professor Zigmantas Kiaupa discussed the efforts by archives in an attempt to recover documents illegally exported from Lithuania. However, searches for the archival heritage by the Lithuanian state archives after 1990 have not become the object of scientific publications.
The article gives a review of the actions of the state archives system since 1990 which was aimed at identifying the documentary heritage related to Lithuania but preserved abroad. The focus of attention is on the creation of legal regulation, accumulation of documents, and information about the identified documents related to Lithuania and the further activities of state archives. Archival sources show that, since 1990, the identification of documents related to Lithuania and preserved abroad along with the activity of their storage in Lithuania is a continuous and consistent process, although the scope of this activity is not large, and only a few archives have been participating in its implementation. The review of the activity of the Office of the Chief Archivist of Lithuania and the state archives proves that international agreements or agreements of cooperation between two countries contribute to the establishment of close professional relationships, but it is not a prerequisite for the document search. It is more important to provide methodological assistance to those who have preserved the documents related to Lithuania (especially to Lithuanians living abroad) as well as to coordinate the activities related to document management, their description, digitization, and publication, as these activities require different competencies.
The article concludes that the legislative regulation of Lithuania created legal opportunities for the state archives to make independent decisions regarding the strategy of collecting documents related to Lithuania and to be more actively involved in the activities of digital cultural heritage actualization. The state archives of Lithuania do not associate the accumulation of documentary heritage related to Lithuania only with the physical form of documents. The article argues that the accumulation of digital cultural objects and the dissemination of descriptive information in archives using several information retrieval tools further complicates the accessibility of information. This is why the accumulation of information and its provision to the user, based on the one-stop-shop principle, should be regarded as a priority.Archyvų institucijoms veikiant globalizacijos, skaitmeninės kultūros ir technologinių pokyčių sąlygomis, išblaškytieji archyvai vertinami įvairiais aspektais (teoriniu, sociopolitiniu ar technologiniu). Išblaškytųjų archyvų prieinamumo užtikrinimas išlieka esminiu archyvų tikslu, neatsiejamu nuo dokumentinio paveldo kaupimo (komplektavimo) archyvuose strategijų, archyvinių principų ar dokumentų koncepcijų taikymo, šalies ar konkretaus regiono istorijos išmanymo, teisės sistemos žinių. Išblaškytųjų archyvų tyrimai ir geroji patirtis svarbi ir Lietuvos valstybės archyvams. Lietuvoje apie archyvų veiklą siekiant susigrąžinti neteisėtai išvežtus dokumentus yra rašęs prof. Zigmantas Kiaupa. Tačiau Lietuvos valstybės archyvų archyvinio paveldo paieškos po 1990 m. mokslinių publikacijų objektu nėra tapusios.
Straipsnyje aptariama Lietuvos valstybinės archyvų sistemos įstaigų nuo 1990 m. vykdyta veikla, siekiant identifikuoti ne Lietuvoje saugomą, bet su Lietuva susijusį dokumentinį paveldą. Dėmesio centre – teisinio reglamentavimo kūrimas, dokumentų ir informacijos apie identifikuotus su Lietuva susijusius dokumentus kaupimas bei tolesnės valstybės archyvų veiklos kryptys. Archyviniai šaltiniai rodo, kad nuo 1990 m. su Lietuva susijusių dokumentų identifikavimas ir jų saugojimo Lietuvoje veikla – tęstinis ir nuoseklus procesas, nepaisant to, jog šios veiklos apimtys nėra didelės ir ją vykdant dalyvauja vos keli archyvai. Nagrinėti Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ir valstybės archyvų veiklos dokumentai leidžia teigti ir tai, kad tarptautiniai ar dvišaliai susitarimai padeda užmegzti glaudesnius profesinius ryšius, bet nėra būtina sąlyga dokumentų paieškoms atlikti. Svarbu koordinuoti metodinės pagalbos teikimą su Lietuva susijusių dokumentų saugotojams (ypač užsienio lietuviams), taip pat dokumentų tvarkymo, aprašymo, skaitmeninimo ir sklaidos veiklas, nes jos reikalauja skirtingų kompetencijų.
Straipsnyje daroma išvada, kad Lietuvos įstatyminis reguliavimas sudarė teisines galimybes valstybės archyvams priimti savarankiškus sprendimus dėl su Lietuva susijusių dokumentų kaupimo strategijos ir aktyviau įsitraukti į skaitmeninio kultūros paveldo aktualinimo veiklas. Lietuvos valstybės archyvai su Lietuva susijusio dokumentinio paveldo kaupimo nesieja tik su dokumentų fizine forma. Straipsnyje teigiama, kad skaitmeninės kultūros objektų kaupimas ir aprašomosios informacijos sklaida archyvuose pasitelkiant keletą informacijos paieškos priemonių apsunkina informacijos pasiekiamumą. Todėl informacijos kaupimas (aprašomosios ir kt.) ir jos pateikimas viešai prieigai, vartotojui sudarant galimybę šia paslauga pasinaudoti vieno langelio principu, turėtų tapti valstybinės archyvų sistemos įstaigų prioritetine veikla
Kaip tapti autore: poetė Isa Asp ir jos vaikystės susižavėjimas rašymu žurnalams
Get PDFIn this article the author explores the early development of the identity as a writer of a Finnish-speaking poet Lovisa (or Isa) Asp (1853–1872). She wrote her lyrics in the Finnish language in the 1870s, and she is regarded as the first 19th-century female Finnish poet (whose works were published in Finnish). She began writing poetry (initially in Swedish) as a teenager and started her literary career as a contributor to children’s magazines. Asp began her studies at the Teacher Training College in Jyväskylä in autumn 1871 with the aim of working as an elementary school teacher, but she also dreamt of becoming an established writer someday. Unfortunately, her early death meant that most of her poetry remained unpublished until the 21st century.
The author investigates what kind of literature Asp read and why she was able to read extensively as a child in the remote Finnish-speaking countryside at a time when Finnish-language literature for children was scarce and still only nascent and being developed for nationalistic reasons; in those decades, most of the books and publications were still written in Swedish. The author analyses in particular the gendered experiences of reading (and writing) in the life of a young girl and woman from the countryside, because in those days most of the authors were men living in towns. A special focus of the article is on the texts that she wrote and edited for children’s magazines. The author studies her autobiographical sources using a biographical method and considers what kind of literature and libraries inspired her career as an early female poet.
National poet Johan Ludvig Runeberg and poet and historian Zacharias Topelius, the major Fennoman authors, were the literary models for the young Isa Asp. Their works inspired her to write and to aspire for a career as a poet and author, an occupation that was then still rare for a woman. Writing for children’s magazines was a crucial stage in her career, and her identity as a writer was strengthened by the opportunity to have her poems and short tales published. Also, writing for these handwritten as well as published magazines made her dreams visible and encouraged her to pursue them with effort. All this shows that her development as a writer was a deliberate, goal-oriented process. The publication of her poems and obtaining the community’s approval of them were important for the young poet. The encouragement to pursue a career in writing that Isa with her literary gifts received as a child from her immediate surroundings helped her to achieve her dreams, which in the end turned out not to be impossible to realise. Šiame straipsnyje autorė nagrinėja ankstyvąją suomių kalba kalbančios poetės Lovisos (arba Isos) Asp (1853–1872) rašytojos tapatybės raidą. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje ji kūrė dainų tekstus suomių kalba ir yra laikoma pirmąja suomių poete moterimi (kurios darbai buvo išleisti). Poeziją (iš pradžių švedų kalba) ji ėmė rašyti paauglystėje, o savo literatūrinę karjerą pradėjo būdama vaikų žurnalų bendradarbe. Siekdama tapti pradinių klasių mokytoja, 1871 m. rudenį Asp pradėjo studijuoti Juveskiulės mokytojų kolegijoje, tačiau ji taip pat svajojo kada nors tapti žinoma autore. Deja, dėl ankstyvos poetės mirties didžioji jos poezijos dalis buvo išleista tik XXI a.
Straipsnyje tyrinėjama, kokią literatūrą ji skaitė ir kodėl vaikystėje ji gebėjo skaityti ekstensyviai atokiame suomių kalba kalbančiame kaime tuo metu, kai vaikams skirtos literatūros suomių kalba buvo nedaug, ji buvo tik beatsirandanti ir buvo kuriama dėl nacionalistinių priežasčių; tais dešimtmečiais dauguma knygų ir leidinių vis dar buvo rašoma švedų kalba. Analizuodama autorė ypatingą dėmesį skiria skaitymo (ir rašymo) patirčiai lyčių požiūriu jaunos mergaitės ir moters iš kaimo gyvenime, nes tais laikais dauguma autorių buvo miestuose gyvenantys vyrai. Ypač daug dėmesio skiriama tekstams, kuriuos ji parašė ir redagavo vaikams skirtiems žurnalams. Autorė tiria jos autobiografinius šaltinius pasitelkdama biografinį metodą ir analizuoja, kokia literatūra ir bibliotekos įkvėpė ją tapti jaunąja poete.
Nacionalinis poetas Johanas Liudvikas Runebergas ir poetas bei istorikas Zacharias Topelius, pagrindiniai fenomanų judėjimo pradininkai, buvo jaunosios Isos Asp literatūriniai modeliai. Jų darbai įkvėpė ją rašyti ir siekti poetės ir autorės karjeros – užsiėmimo, kuris anuomet dar buvo retas tarp moterų. Rašymas vaikų žurnalams buvo lemiamas jos karjeros etapas, o jos rašytojos tapatybę sustiprino jai pasiūlyta galimybė išleisti savo eilėraščius ir apsakymus. Be to, kuriant šiems ranka rašytiems bei spausdinamiems žurnalams, jos svajonės tapo matomos bei paskatino tęsti savo pastangas. Visa tai rodo, kad jos kaip rašytojos augimas buvo iš anksto apgalvotas, į tikslą orientuotas procesas. Jaunajai poetei buvo svarbu publikuoti savo eilėraščius ir sulaukti bendruomenės pritarimo. Skatinimas siekti poetės karjeros bei literatūrinis talentas, su kuriais Isa susidūrė vaikystėje savo artimiausioje aplinkoje, padėjo jai sėkmingai įgyvendinti svajones