Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
Ar gali būti knygos biografija? Pranciškaus Skorinos ir Eriko Pontoppidano leidinių lyginamosios įžvalgos
No full text In a comparison of bibliographical approaches to Francysk Skaryna’s The Little Traveller’s Book (1522) and Erik Pontoppidan’s Natural History of Norway (1752) this article argues that attempts to write a book biography can benefit from extensive archival research as well as close physical examination of surviving copies, using new forensic technologies as well as adapting more traditional modes of investigation. Ultimately, however, the concept of ‘biography’ or ‘life cycle’ is questioned. The article examines the intellectual genesis, writing, translation, critical review, reception and collection of the Natural History as well as its extraordinary legacy – a legacy that is helpfully comparable to and distinctive from that of Skaryna’s work. Both writers moved in a world of circuits, of typographical and bibliographical innovation and comment, of travel and translation, of new and emergent accessibility to language and books – all, from their perspective, from the beneficence of God and to His glorification. Skaryna’s journey took him from Polatsk and Vilnius to Kraków and Padua, to his first Psalter and other biblical publishing in Prague and his The Little Traveller’s Book in Vilnius, to travels to Moscow, Poznan, Königsberg and back to Vilnius and Prague. As with Skaryna, Pontoppidan engaged in wide travel, also establishing far flung contacts and correspondence. Both faced constraints, and most notably the impact of war, disease, political and religious intervention and fires that destroyed cities and printing houses. Both writers were determined to write in the vernacular, Skaryna working to translate and create new type, all to make books of the Bible available in an accessible language. Skaryna contributed to the development of the Belarusian literary language just as Pontoppidan’s writing and interest in dialect contributed both to the standardization of Danish and the distinctive linguistic origins of Norwegian. Both composed prefaces to their editions, in which they emphasized that the purpose of their publishing activities was to help ordinary people, in Skaryna’s words to “become acquainted with wisdom and science.” The legacies of both diverged from literary references and directly derivative sightings of sea monsters in the case of Pontoppidan, to numerous statues and other material commemorations in the case of Skaryna who remains embroiled symbolically in different claims over national identities.
The concluding assessment of whether such study can contribute to a ‘book biography’ or ‘life cycle’ is guarded, suggesting alternative concepts that might be tested. This includes the idea of a ‘book biology’ whereby, in such study of a ‘life’, a book is conceived by its intellectual creator with very specific intentions and is then transmuted by other actors and agencies into different material, visual and linguistic forms. In the case of Skaryna, the creations amounted to numerous unstable texts, variously arranged, with uncertain survival rates and relatively poor evidence of use. In the case of Pontoppidan, three more stable editions, Danish, German and English, were all also materially different and each copy reproduced in separate operations of printing and collation. Each copy pursued thereafter its own life – no more reproduction and so no book genealogy – but hugely diverse and differently influential lives. In such ways the biosphere might be renamed the bibliosphere. Some book lives were terminated in relative infancy, some moved around the world and through many hands, some mutilated, others preserved in situ and symbolically represented at anniversaries or for political and cultural ends.Šiuo straipsniu, lyginant bibliografinę prieigą prie Pranciškaus Skorinos Mažosios kelionių knygelės (1522) ir Eriko Pontoppidano Norvegijos gamtos istorijos (1752), tvirtinama, kad bandymams parašyti knygos biografiją didelės naudos gali suteikti nuodugnus archyvų tyrimas ir kruopšti išlikusių knygų egzempliorių analizė pasitelkiant naujausias teismo medicinos srities technologijas bei pritaikant labiau įprastinius tyrimo būdus. Tačiau vis dėlto yra iškeliamos abejonės dėl pačių „biografijos“ ir „gyvenimo ciklo“ sąvokų. Šiame straipsnyje yra tiriama Gamtos istorijos parašymo idėjos genezė, rašymo, vertimo procesai, kritinės apžvalgos, visuomenės reakcija, medžiagos surinkimas bei jos išskirtinis palikimas, kuris labai parankiai gali būti lyginamas ir su Skorinos knygos paveldu, atskleidžiant ir svarbių skirtumų. Abiejų autorių gyvenimai sukosi tokiais ratais, į kuriuos pateko ir spaudos inovacija, ir komentarai apie keliones ir vertimus, naujos ar vis labiau paplintančios su kalba ir knygomis susijusios galimybės – ir visa tai iš jų perspektyvos, tikint Dievo gerumu ir Jį šlovinant. Skorinos kelionė jį vedė nuo Polocko ir Vilniaus į Krokuvą ir Padują, link pirmojo Psalmyno ir kitų biblinių leidinių Prahoje, o Mažosios kelionių knygelės – Vilniuje, iki kelionės į Maskvą, Poznanę ir Karaliaučių, o tada atgal į Vilnių ir Prahą. Kaip ir Skorinai, Pontoppidanui teko daug keliauti, jis palaikė ryšius ir susirašinėjo su įvairiausiose tolybėse gyvenusiais žmonėmis. Abi asmenybės susidūrė su apribojimais – visų pirma karo, ligų, politinių ir religinių intervencijų poveikiu bei gaisrais, naikinusiais miestus ir spaustuves. Abu autoriai buvo pasiryžę rašyti vietinėmis kalbomis. Skorina vertėjavo bei sukūrė naują šriftą ir darė viską, kad tik Šventojo Rašto knygos taptų prieinamos visiems suprantama kalba. Skorina prisidėjo prie gudų literatūrinės kalbos raidos lygiai taip pat, kaip Pontoppidano rašymas ir dėmesys dialektams prisidėjo ne tik prie danų kalbos standartizavimo, tačiau ir prie aiškiai išreikštos norvegų kalbos kilmės. Jie abu parašė įžangas savo kūriniams, kuriose pabrėžė, kad jų spausdinimo veiklos tikslas buvo padėti paprastiems žmonėms, Skorinos žodžiais tariant, „susipažinti su išmintimi ir mokslu“. Jų abiejų paveldas yra toli pažengęs nuo literatūrinių klišių, perpasakojimo apie jūrų pabaisų stebėjimą (Pontoppidano atveju) ar daugybės statulų ir kitokio materialaus įamžinimo apraiškų (Skorinos atveju, kuris vis dar išlieka simboliškai įveltas į įvairiausias pretenzijas savinantis jo tautinę tapatybę).
Baigiamoji išvada kalbant apie tai, ar toks tyrimas gali prisidėti prie „knygos biografijos“ ar „gyvenimo ciklo“, yra atsargi; pasiūlomos alternatyvios sąvokos, kurias būtų įdomu patyrinėti. Tarp jų patenka ir „knygos biologija“, kuri atskleistų „gyvenimą“, kuomet knygą jos intelektualusis kūrėjas suvokia turėdamas labai konkrečių tikslų, o tuomet kiti veikėjai ir veikiančiosios institucijos perkuria į kitokią medžiagą, vaizdines ir lingvistines formas. Skorinos atveju tokiais kūriniais tapo įvairūs nestabilūs tekstai – įvairių struktūrų, kurių tik menka dalis išliko, o mes turime tik menkų įrodymų apie tai, kaip šie tekstai buvo naudojami. Pontoppidano atveju buvę trys stabilesni leidimai – daniškasis, vokiškasis ir angliškasis – taip pat buvo iš esmės skirtingi, ir kiekvienas jų gimė po skirtingų spausdinimo ir parengiamųjų bei peržiūros darbų. Vėliau kiekvienas leidimas ir gyveno savo atskirą gyvenimą, kadangi pakartotinių leidimų nebuvo, taigi nebuvo ir knygos genealogijos – tačiau šie gyvenimai buvo itin įvairūs ir pasižymėjo įvairiausio lygmens poveikiu. Tokiu būdu biosferą galima pervadinti bibliosfera. Vienų knygų gyvenimas baigėsi iš esmės jų kūdikystėje, kitos keliavo po pasaulį ir pateko į daugybę rankų, dar kitos buvo subjaurotos, o kai kurios išliko pradinėje vietoje ir simboliškai pažymi jubiliejus ar pasitarnauja politiniais ar kultūriniais tikslais
Knygos vizualizacija: grafinės metaforos Baroko epochos Ukrainos bažnytinių leidinių meninėje puošyboje
Get PDFThe article considers the role of metaphor in the art decoration of 17th–18th centuries Ukrainian editions of church books. It claims that the book art of this period is marked by generous use of symbolic and allegoric visual images which play metaphorical role in general structure of the book. Structural-semiotical exploration of title pages, frontispieces, and illustration cycles in more than one hundred reeditions of Ukrainian church books of 17th–18th centuries enabled us to single out the main types of structure forming visual metaphors. All metaphorical visual images, used in decoration of the church books, transfer the meaning of the book through picturing its author, addressee, or the central theological concept. The image of the author in the tradition of the Ukrainian church book art decoration is inserted in the composition of the title page and frontispiece. It visually presents the church book as a creation of a saint person, inspired by God. The addressee is expressed both by the emblem of a patron, who supported book printing, and by an icon of a divine person to whom the prayer content of the book is addressed. The emblem of a patron is positioned on the title page and/or backside of the title page. It visually generalizes the image of the church book edition, printed due to support of notable person. The icons of a prayer addressee on the backside of the title page, on the frontispieces, or on in-text miniatures, reflect the conceptual idea of a church book as a tool for praying. The main idea of a church book is commonly expressed by symbolic and allegoric compositions. Such compositions, positioned on the title pages and frontispieces, summarize the content of the book by the most unexpected visual images. All the complexity of meanings expressed by images of author, addressee, and theological content, demonstrate the baroque means, which Ukrainian church book editors applied to visualize the church book essence.Straipsnyje nagrinėjamas metaforos vaidmuo XVII–XVIII a. Ukrainos bažnytinių knygų meninėje puošyboje. Jame teigiama, kad šio laikotarpio knygų menas pasižymi gausiu simbolinių ir alegorinių vaizdinių, vaidinančių metaforinį vaidmenį bendroje knygos struktūroje, naudojimu. Daugiau nei šimto XVII–XVIII a. Ukrainos bažnytinių knygų pakartotinių leidimų antraštinių lapų, jų iliustracijų ir iliustracijų ciklų struktūrinis-semiotinis tyrinėjimas leido išskirti pagrindinius vaizdines metaforas formuojančius struktūros tipus. Visi metaforiniai vaizdiniai, naudojami bažnytinių knygų puošyboje, perteikia sąvokos „knyga“ prasmę vaizduojant jos autorių, objektą ar pagrindinę teologinę koncepciją. Remiantis Ukrainos bažnytinių knygų meninės puošybos tradicija antraštinio lapo kompozicijoje ir frontispise įterpiamas autoriaus atvaizdas. Jis vaizdžiai pristato bažnytinę knygą kaip Dievo įkvėptą šventojo žmogaus kūrinį. Į knygos adresatą kreipiamasi mecenato, rėmusio knygos spausdinimą, emblema ir dieviškojo asmens, kuriam meldžiamasi, ikona. Mecenato emblema vaizduojama antraštiniame lape ir (arba) kitoje jo pusėje. Ji vizualiai apibendrina bažnytinės knygos leidimo, išspausdinto su žymaus asmens parama, vaizdą. Maldos adresato ikonos kitoje antraštinio lapo pusėje, frontispisuose ar tekstinėse miniatiūrose atspindi konceptualią bažnytinės knygos kaip maldos įrankio idėją. Pagrindinė bažnytinės knygos mintis dažniausiai išreiškiama simbolinėmis ir alegorinėmis kompozicijomis. Tokios kompozicijos, išdėstytos antraštiniuose lapuose ir frontispisuose, apibendrina knygos turinį netikėčiausiais vaizdiniais. Visas prasmių sudėtingumas, išreikštas autoriaus, objekto ir teologinio turinio vaizdais, perteikia barokinį Ukrainos bažnytinių knygų rengėjų būdą, kaip vizualizuoti bažnytinės knygos esmę
Naujos Antiocho Pandektų pamokymų versijos bažnytiniame slavų Sinaksare
Get PDFThe Pandects, an anthology of passages from the Holy Scripture and the writings of the Church Fathers, was compiled in Medieval Greek in around 620 by Antiochus, a monk of the Laura of Mar Saba, at the request of hegumen Eustachius of the Monastery of Atalina. In the 10th century, this collection was translated into the Church Slavonic language in Bulgaria and soon became known in Kyivan Rus’. No later than in the 1160s, fragments of the Pandects were included in the Synaxarion or the Prologue, a calendar collection of the lives of saints and sermons. The didactic part of the Expanded edition of the Prologue was supplemented for the first half of the year with 21 carefully edited passages from the Pandects. During the 14th‒17th centuries, scribes revised the translation of the Pandects again. The subject of this study is the new versions of the Pandects of Antiochus in comparison with the traditional synaxarian sermons from this source. When examining about 100 copies of the Prologue from the autumn-winter half of the church year, dating back to the 14th‒17th centuries, 6 such articles were found. In the Moscow and Kirill-Belozersky editions of the Prologue, which belong to the Moscow literary tradition, I found two new versions (A Sermon on Fasting and on Prayer, A Sermon on if one Loves the World). The fragments of the Pandects were copied from the source in their entirety, without introducing significant changes. In the manuscript tradition of the Grand Duchy of Lithuania (GDL), and later also of the Polish-Lithuanian Commonwealth (PLC), more new variants of the sermons appeared. In the Navahrudak edition, in the two varieties of the Expanded edition and in the Museum edition, four traditional Prologue articles were edited (A Sermon on Eloquence, A Sermon on Dreams, A Sermon on Fasting and on Prayer, A Sermon on if one Loves the World). The writers used a special technique of segmenting the sermons and amending their style. It is possible to conclude that the 10th century translation of the work of monk Antiochus underwent a greater transformation in the literary tradition of the GDL than in the Grand Duchy of Moscow. Ukrainian scribes played a special role in the reception of the Pandects of Antiochus in the lands of the GDL and later in the PLC.Pandektus – ištraukų iš Šventojo Rašto ir bažnyčios tėvų raštų antologiją – apie 620 m. vidurine graikų kalba sudarė Mar Sabos lauros vienuolis Antiochas Atalinos vienuolyno igumeno Eustachijaus prašymu. X a. Bulgarijoje šis rinkinys buvo išverstas į bažnytinę slavų kalbą ir netrukus tapo žinomas Kyjivo Rusioje. Ne vėliau kaip XII a. septintajame dešimtmetyje Pandektų fragmentai buvo įtraukti į Sinaksarą, arba Prologą, kalendorinį šventųjų gyvenimų ir pamokymų rinkinį. SinaksaroIšplėstinės redakcijos didaktinė dalis pirmajam pusmečiui buvo papildyta 21 kruopščiai suredaguota ištrauka iš Pandektų. XIV‒XVII a. raštininkai vėl peržiūrėdavo Pandektų vertimą. Tyrimo objektu tapo naujos Antiocho Pandektų pamokymų versijos palyginus su tradicinėmis sinaksarinėmis ištraukomis iš šio šaltinio. Nagrinėjant apie 100 rudens–žiemos pusmečio XIII‒XVII a. rankraščių medžiagą, buvo aptikti 6 tokie straipsniai. Į Eiliuotojo sinaksaro Maskvos ir Kirilo Belozerskiečio redakcijas, priklausančias Maskvos knyginei tradicijai, buvo įtrauktos dvi naujos versijos (Pamokymas apie pasninką ir maldą, Pamokymas apie tai, jei kas myli pasaulį). Pandektų fragmentai jose buvo perrašyti iš šaltinio ištisai be reikšminių pakeitimų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), o vėliau ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) rankraštinėje tradicijoje atsirado daugiau naujų pamokymų variantų.
Naugarduko redakcijoje, dviejose Išplėstinės redakcijos atmainose ir Muziejaus redakcijoje keturi tradiciniai sinaksariniai straipsniai buvo suredaguoti (Pamokymas apie iškalbą, Pamokymas apie sapnus, Pamokymas apie pasninką ir apie maldą, Pamokymas apie tai, jei kas myli pasaulį). Raštininkai taikydavo ypatingą pamokymų segmentavimo techniką ir koreguodavo jų stilistiką. Prieinama prie išvados, kad X a. atliktas vienuolio Antiocho kūrinio vertimas į bažnytinę slavų kalbą LDK knyginėje tradicijoje patyrė didesnę transformaciją negu Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Antiocho Pandektų recepcijoje LDK žemėse ir vėliau ATR ypatingą vaidmenį atliko ukrainiečių raštininkai.
Bresto katekizmas (1553 m.). Pirmojo Bresto spaustuvės leidinio konfesinis ir kultūrinis kontekstas
Get PDFThe aim of the article is to answer the question about the sources of inventio of the so-called Katechizm brzeski [Brest Catechism] showing the confessional and cultural basis of this print published in Brest-Litovsk in the first year of this publishing house’s operation. Printed in 1553, and created by an unknown writer, Katechizm brzeski is a product of various confessional tendencies and aspirations – religious, cultural and political – of the Lithuanian political class in the second half of the 16th century. The conclusions of the article are as following: 1. Katechizm brzeski was published in the second half of 1553. 2. This theologically eclectic catechism is an attempt to find iunctim between Martin Luther’s and John Calvin’s influences. The Lutheran influences prevail. 3. Katechizm brzeski’s author used not only the catechism of Jan Seklucjan (1544), but also two works by Urban Rhegius (catechism from 1543, Medicina animae in the Polish translation, 1551) and Catechismus minor (1527–1528) by Johannes Brenz. 4. The compiler was well versed in the Osiandrian controversy taking place in the 1550s in the nearby Ducal Prussia. As a supporter of Andreas Osiander, the compiler applied to the Katechizm brzeski his optimistic anthropology to the newest – formally Calvinist – catechism.Šio straipsnio tikslas yra atsakyti į klausimą, kokie yra galimi vadinamojo Katechizm brzeski [Bresto katekizmo] kilmės šaltiniai. Atskleidžiamas šio spausdinto leidinio, publikuoto Lietuvos Brastoje pirmaisiais šio miesto spaustuvės veikimo metais, konfesinis ir kultūrinis pagrindas. Katechizm brzeski buvo išspausdintas 1553 metais, o jo autorius nežinomas. Tai yra įvairių XVI a. antrosios pusės lietuvių politinės klasės konfesinių tendencijų bei ambicijų – religinių, kultūrinių ir politinių – rezultatas. Straipsnyje prieinama prie šių išvadų: 1. Katechizm brzeski publikuotas antrojoje 1553 m. pusėje. 2. Šis teologiškai margas katekizmas yra bandymas atrasti jungtį tarp Martino Lutherio ir Jeano Cauvino ideologijų. Jame dominuoja liuteroniškoji ideologija. 3. Katechizm brzeski autorius naudojosi ne tik Jano Seklucjano katekizmu (išleistu 1544 m.), bet taip pat ir dviem Urbano Rhegiuso kūriniais (1543 m. katekizmu; Medicina animae 1551 metų vertimu į lenkų kalbą) bei Johanneso Brenzo Catechismus minor (1527–1528 m.). 4. Šis sudarytojas buvo gerai susipažinęs su Osiandro kontroversija, kuri XVI a. 6-ajame dešimtmetyje buvo plačiai svarstoma kaimyninėje Prūsijos Kunigaikštystėje. Kadangi sudarytojas buvo Andreaso Osianderio gerbėjas, jis Katechizm brzeski pateikė optimistinę Osiandro antropologiją, taip sudarydamas naujausią formaliai kalvinistinių pažiūrų katekizmą
Biblioterapijos paslaugos viešosiose bibliotekose: Lietuvos atvejis
Get PDFBibliotherapy, as an interdisciplinary field, is undeniably heavily researched on a global scale, yet there are relatively few studies, especially empirical ones, devoted exclusively to the problems of public libraries, while those that would focus only on the services provided by librarians themselves, excluding cooperation with specialists in the field of health promotion, have been undetected at all. The concept, typology, methodology of bibliotherapy and specialists, who can provide services in this field, especially the scope of librarians’ possibilities, are still being discussed in multidirectional works of bibliotherapy.
The article presents the results of a quantitative empirical study based on the synthesis of multidisciplinary bibliotherapy research, which allowed to determine the librarians’ own possibilities to provide bibliotherapy services, revealing the state of bibliotherapy services provision in Lithuanian public libraries in 2022. In addition, the article provides a comparative analysis of this study and secondary sources, which showed the evolution and development possibilities of the provision of bibliotherapy services in Lithuanian public libraries.
It was found that in most libraries, at least one bibliotherapy service is provided by their own staff. Out of them, slightly more than twice (both qualitatively and quantitatively) of services are attributable to passive bibliotherapy, exclusively covering an intrapersonal level of communication, based on recommendations of books to be read, which is traditionally more characteristic of these institutions, rather than those to be associated with its active variety, which includes an individual interaction of a reader with a librarian inspired by the read book, or a group one - with the members of the book club led by them that integrates an interpersonal level of communication as well. However, as shown by the comparative analysis of the results of the quantitative research of the same object of 2022 and 2011, the active bibliotherapy, which promotes the interaction of readers, is also becoming popular in Lithuania as the functions of libraries expand in the direction of socialization. This is largely in line with global trends.
Summarizing the data of the latest research presented in the article and previous secondary sources, it can be stated that in the early 21st century, library bibliotherapy began to be developed at the formal level, and after the development breakthrough recorded at the turn of the first and second decades it has already established itself as a service provided by Lithuanian public libraries. The librarians’ attitudes towards it are positive, the motivation to expand the range or scope of bibliotherapy services is increasing. Although librarians both independently and institutionally, usually through projects or occasional trainings deepen their knowledge in this field, yet its lack is still mentioned, and in particular, the lack of practical skills necessary for organizing more formal active bibliotherapy activities, which leads to a lack of confidence in their own abilities and induces them to limit themselves to the role of an event organizer with a guest lecturer. As one of the ways to solve this problem, long-term institutionalized training in bibliotherapy is mentioned. It is available to those who want to improve in this field and to expand library bibliotherapy services, which help to implement the traditional functions of book repositories and reading promotion and more advanced, globally relevant functions of community gathering and reader education.Biblioterapija, kaip tarpdisciplininė sritis, pasauliniu mastu tikrai gausiai tyrinėjama, tačiau išskirtinai viešųjų bibliotekų problematikai skirtų tyrimų, ypač – empirinių, santykinai nedaug, o tokių, kurių fokusas būtų tik pačių bibliotekininkų teikiamos jos paslaugos, neįtraukiant bendradarbiavimo su sveikatinimo srities specialistais, apskritai neaptikta. Įvairiakrypčiuose biblioterapinės pakraipos darbuose iki šiol tebediskutuojama dėl biblioterapijos sampratos, tipologijos, metodologijos ir šios srities paslaugas galinčių teikti specialistų, ypač – dėl bibliotekininkų galimybių aprėpties.
Straipsnyje pristatomi įvairiasričių biblioterapijos tyrimų sintezės, leidusios nustatyti pačių bibliotekininkų galimas teikti biblioterapijos paslaugas, pagrindu paremto kiekybinio empirinio tyrimo rezultatai, atskleidžiantys biblioterapinių paslaugų teikimo būklę Lietuvos viešosiose bibliotekose 2022 metais. Taip pat pateikiama lyginamoji šio tyrimo ir antrinių šaltinių analizė, atskleidusi biblioterapijos paslaugų teikimo Lietuvos viešosiose bibliotekose raidą ir plėtros galimybes.
Nustatyta, kad daugumoje bibliotekų pačių jos darbuotojų jėgomis yra teikiama bent viena biblioterapijos paslauga. Iš jų kiek daugiau nei dvigubai – ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu – paslaugų, priskirtinų šioms įstaigoms tradiciškai būdingesnei tik intraasmeninį komunikacijos lygmenį apimančiai skaitytinų knygų rekomendacijomis paremtai pasyviajai biblioterapijai, nei sietinų su aktyviąja jos atmaina, apimančia skaitytos knygos inspiruotą individualią skaitytojo sąveiką su bibliotekininku arba grupinę – su jo vedamo knygų klubo nariais, integruojančią ir tarpasmeninį komunikacijos lygmenį. Tačiau, kaip parodė šio, 2022 m., ir 2011 m. to paties objekto taip pat kiekybinio tyrimo rezultatų lyginamoji analizė, skaitytojų sąveiką skatinanti aktyvioji biblioterapija, plečiantis bibliotekų funkcijoms socializacijos kryptimi, Lietuvoje taip pat populiarėja. Tai iš esmės atitinka pasaulines tendencijas.
Apibendrinant straipsnyje pristatyto naujausio tyrimo ir ankstesnių antrinių šaltinių duomenis konstatuotina, kad XXI a. pradžioje formaliuoju lygmeniu pradėta plėtoti bibliotekinė biblioterapija po pirmojo ir antrojo dešimtmečių sandūroje užfiksuoto plėtros proveržio jau yra įsitvirtinusi kaip Lietuvos viešųjų bibliotekų teikiama paslauga. Bibliotekininkų nuostatos jos atžvilgiu pozityvios, didėja motyvacija plėsti biblioterapijos paslaugų spektrą ar apimtis. Nors bibliotekininkai savarankiškai ir instituciškai, dažniausiai per projektus ar pavienius mokymus, gilina šios srities žinias, vis dėlto tebeminimas jų trūkumas, o ypač – praktinių įgūdžių, būtinų formalesnėms aktyviosios biblioterapijos veikloms organizuoti, stoka, lemianti nepasitikėjimą savo jėgomis, skatinanti apsiriboti renginio organizatoriaus su kviestiniu lektoriumi vaidmeniu. Kaip vienas iš būdų spręsti šią problemą minimi ilgalaikiai institualizuoti biblioterapijos mokymai, prieinami norintiesiems tobulintis šioje srityje ir plėsti bibliotekinės biblioterapijos paslaugas, padedančias įgyvendinti tradicines knygų saugyklų bei skaitymo skatinimo ir naujesnes pasauliniu mastu aktualėjančias bendruomenės telkimo ir skaitytojų edukacijos funkcijas
Biblioterapijos taikymas geštalto terapijoje: grožinės knygos kaip asmenybės transformacijos stimuliatorės
Get PDFThe theory of the Gestalt therapy which is based on the humanist attitude towards the personality is applied in the social work, education, etc. It is considered to serve as a foundation of interactive bibliotherapy. However, as the professional discourse of the experts of Gestalt has demonstrated, and as it has been proven by the lack of research of the application of bibliotherapy in Gestalt therapy, bibliotherapy is still being underused as an option in Gestalt treatment. Generally, even though the interdisciplinary field of bibliotherapy has been extensively explored, there is an incentive to share the scarce (in terms of quantity) models of the applied nature which would define how bibliotherapy could be systematically involved into various consultation practices with the objective to enhance their efficiency.
The article presents one of the possible models of practical application of interactive bibliotherapy in the Gestalt practice which is based on the triple dialogue (in interaction with the therapist) and written reflection of brief fictional texts. The model is based on the grounds of aligning the paradigms of Gestalt therapy and bibliotherapy. Cases of 60 clients who were being applied bibliotherapy throughout the 7 years of operation of one practice were explored with the emphasis on the qualitative aspect. The results of the research proved the appropriateness of bibliotherapy as a secondary means to be applied in Gestalt therapy. It has been established that, under the appropriate field conditions, the properly selected fictional text as the mediator through the dialogue-based reflection with the therapist may help the client to perceive his/her unsatisfied needs and to alter in the desired direction within a shorter timeframe, i.e., it enables personality transformation. In such cases, works of fiction serve the function of the stimulants of the authentic intrapersonal communication (i.e., one’s inner experiences and their inner reflection) and the amplifying or reinforcing function of the stimulants of interpersonal communication. This corroborates the data of neurological research indicating that fiction intensively stimulates and even (trans)forms the intellectual and emotional self- and world perception of a reading individual.
The presented model of the application of bibliotherapy may be beneficial not only for the practitioners of Gestalt, but also for librarians, social workers and education specialists as well as the practitioners of therapies of other types, while especially considering the lack of systematic descriptions of the application of bibliotherapy as an additional and enhancing means, which has been highlighted in the relevant literature.Holistiniu požiūriu į žmogų pagrįstos humanistinės geštalto terapijos, taikomos ir socialiniame darbe, švietime bei kt., teorija yra laikoma vienu iš sąveikos biblioterapijos pagrindų. Tačiau, kaip rodo geštalto specialistų profesinis diskursas ir biblioterapijos taikymo geštalto terapijoje tyrimų stoka, biblioterapija kol kas mažai išnaudojama geštalto praktikoje. Ir apskritai, nors tarpdalykinė biblioterapijos sritis tikrai gausiai tyrinėjama, vis dėlto raginama dalytis trūkstamais taikomojo pobūdžio modeliais, nusakančiais, kaip biblioterapiją sistemiškai įtraukti į įvairias konsultacines praktikas siekiant sustiprinti jų poveikį.
Straipsnyje pristatomas vienas iš galimų sąveikos biblioterapijos taikymo geštalto praktikoje modelių, paremtas triguba dialogine – per sąveiką su terapeutu – ir rašytine trumpų grožinių tekstų refleksija. Modelis parengtas pagrindus geštalto terapijos bei biblioterapijos paradigmų suderinamumą ir kokybiniu aspektu išnagrinėjus šešiasdešimt darbo su klientais, kuriems per septynerius vienos praktikos metus geštalto sesijose buvo taikyta biblioterapija, atvejų. Šių tyrimų rezultatai patvirtino biblioterapijos kaip papildomos priemonės taikymo geštalto terapijoje tinkamumą. Nustatyta, kad susidarius atitinkamoms lauko sąlygoms tinkamai parinktas grožinis tekstas – kaip mediatorius – per dialoginę jo refleksiją su terapeutu padeda klientui greičiau įsisąmoninti nepatenkintus poreikius ir keistis norima linkme, t. y. įgalina asmenybės transformaciją. Grožiniai kūriniai tokiais atvejais atlieka autentiškos intraasmeninės – vidinių išgyvenimų bei jų apmąstymų – ir ją pastiprinančios tarpasmeninės komunikacijos stimuliatorių funkciją. Tai sutampa su neurologinių tyrimų duomenimis, rodančiais, kad grožinė literatūra stipriai stimuliuoja ir netgi (trans)formuoja skaitančiojo intelektinį bei emocinį savęs ir pasaulio patyrimą.
Pateiktas biblioterapijos taikymo modelis gali būti naudingas ne tik praktikuojantiesiems geštalto terapiją, bet ir bibliotekininkams, socialiniams bei švietimo srities darbuotojams, taip pat ir kitų krypčių terapijų atstovams, ypač atsižvelgiant į literatūroje minimą sistemiškų biblioterapijos kaip papildomos priemonės, stiprinančios terapijos poveikį, taikymo aprašų stygių
Loterija knygynuose: dovanomis skatinama knygų prekyba ir spaudos bendruomenės XIX a. šeštojo dešimtmečio Amerikoje
Get PDFThis article explores the phenomenon of the gift enterprise bookstore in the mid-nineteenth-century United States. An early form of premium marketing, the gift-book enterprise promised to reward each book purchase with a surprise ‘gift’, ranging from pencils to dress patterns to cutlery to jewellery. A novel form of marketing books, the gift enterprise bookstore teetered on a thin line between sensation and sham. Although decried as form of illegal lottery gambling and beset by accusations of dishonesty, gift-book enterprises grew immensely popular. Drawing on extensive archival research on one of the most successful gift-book enterprises, the bookstores of G.G. and D.W. Evans—operating in urban centres from 1856–1861—this article examines gift enterprise bookselling in the context of mid-nineteenth-century American print cultures. As savvy entrepreneurs, the Evans’ leveraged the national reach and perceived authority of the newspaper by engaging in debates over the morality and legality of the business in the columns of widely-circulating papers and capitalised on editorial and reprinting practices to endorse their business model and market their bookstores. In addition, in lengthy bookseller catalogues distributed across the nation, the Evans’ created a bookstore in print and shaped inclusive imagined and real communities of reader-book buyers. Examining the print culture of Evans’ gift-book enterprise offers new insights into nineteenth-century book marketing and the ways in which gift enterprise bookselling was intimately connected to and inseparable from contemporary print forms, networks, and practices. Taking the gift-book enterprise seriously expands the histories of American bookselling and decentres the dominant focus on large publishers. In addition, the gift-bookstore phenomenon highlights how bookselling is always entwined with larger cultural dynamics.Šiame straipsnyje nagrinėjamas dovanomis skatinamos knygų prekybos fenomenas XIX a. viduryje Jungtinėse Valstijose. Ankstyvoji priedų prie esamos prekės rinkodaros forma, dovanų-knygų parduotuvės žadėjo nustebinti ir apdovanoti kiekvieną knygos pirkėją netikėta „dovana“ – nuo pieštuko iki suknelės, stalo įrankių ir papuošalų. Ši nauja knygų rinkodaros forma balansavo ties plona riba tarp sensacijos ir apgaulės. Nors ji ir buvo viešai smerkiama kaip nelegalių loterijų forma ir apkaltinta nesąžiningumu, dovanų-knygų prekiautojai tapo nepaprastai populiarūs. Remiantis išsamiais archyviniais tyrimais apie vieną sėkmingiausių tokių įmonių, Georgo Greeliefo ir Danieliaus W. Evansų knygynus, veiklą vykdžiusius miestų centruose 1856–1861 m., šiame straipsnyje nagrinėjama dovanomis skatinama knygų prekyba XIX a. vidurio Amerikos spaudos kultūrų kontekste. Sumanūs verslininkai Evansai išnaudojo nacionalinę aprėptį bei suvokė plačiai cirkuliuojančių laikraščių įtaką, todėl straipsnių skiltyse sukeldavo diskusijas apie verslo moralę ir teisėtumą; tokiu būdu jie susikrovė kapitalą pasinaudodami vedamųjų straipsnių bei pakartotinio spausdinimo praktika, kad galėtų paremti savo verslo modelį ir reklamuotų savo knygynus. Be to, ilguose knygų pardavėjų kataloguose, platintuose visoje šalyje, Evansai sukūrė „spausdintą“ knygyną ir suformavo įtraukias įsivaizduojamas ir tikras skaitytojų-knygų pirkėjų bendruomenes. Nagrinėjant Evansų dovanų-knygų parduotuvių spaudos kultūrą, atsiveria naujos įžvalgos apie XIX amžiaus knygų rinkodarą ir būdus, kuriais dovanomis skatinama knygų prekyba yra glaudžiai susijusi ir neatskiriama nuo šiuolaikinių spaudos formų, tinklų ir praktikų. Rimtas požiūris į dovanomis skatinamą knygų prekybą praplečia amerikiečių knygų pardavimo istoriją ir į šoną nustumia dominuojantį dėmesį stambiems leidėjams. Be to, dovanų-knygų parduotuvių fenomenas išryškina tai, kaip knygų prekyba yra visuomet susipynusi su didesne kultūros dinamika
