Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
Perpirkta, užsakyta, paveldėta: Hanso Daubmanno ir jo ainių spaustuvės Karaliaučiuje medinių spaudos plokščių kilmė
Get PDFStrategies adopted by the early modern printers vis-à-vis the acquisition and use of woodcut blocks depended on various internal and external factors. One might assume that the former—a printer’s personal ambitions and convictions concerning the role of illustrations in general—were in most part dependent on the latter (i.e., the economic, political or legal circumstances). Hans Daubmann, a printer active first in Nuremberg in 1547–54 and then in Königsberg in 1554–73, is an interesting case of a fairly consistent approach to illustrations, despite the diametrically different conditions in which each of his printing houses operated. In Nuremberg, he tried—but ultimately failed—to establish his professional position, struggling against tough competition and censorship, while, in Königsberg, he easily and almost immediately dominated the local market with support from the Duke of Prussia. In both places, Daubmann issued many illustrated works and invariably minimised the associated expenditures. He was exceptionally keen on repurchasing woodblocks from various sources, which was undoubtedly much cheaper than commissioning new items. Even when he chose to order new matrices, they usually reproduced popular models. This conservative strategy was preserved until the mid-17th century by Daubmann’s heirs and followers: Georg Osterberger, Johann Fabricius and Lorenz Segebade. They mostly reused these woodblocks, some heavily worn out, and only exceptionally developed the inherited stock of printing matrices.Strategijos, kurių laikėsi Naujųjų amžių spaustuvininkai įsigydami ir naudodami medžio raižinių blokus, buvo priklausomos nuo įvairių vidinių ir išorinių veiksnių. Būtų galima manyti, kad spaustuvininko asmeninės ambicijos bei bendrosios nuostatos iliustracijų atžvilgiu buvo didžiąja dalimi priklausomos nuo kitų veiksnių: ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių. Įdomus spaustuvininko Hanso Daubmanno atvejis gerai atspindi jo nuoseklų požiūrį į iliustracijas: visų pirma dirbo Niurnberge nuo 1547 iki 1554, o vėliau Karaliaučiuje nuo 1554 iki 1573 metų, nepaisant iš esmės visiškai skirtingų aplinkybių, kuriomis veikė dvi jam priklausiusios spaustuvės. Niurnberge jis bandė, tiesa, galų gale nesėkmingai, įsitvirtinti kaip profesionalas. Jam prastai sekėsi kovoti prieš stiprius konkurentus ir cenzūrą. O Karaliaučiuje jis lengvai ir beveik iš karto ėmė dominuoti vietinėje rinkoje, sulaukęs Prūsijos kunigaikščio paramos. Abiejose vietose Daubmannas išleido daug iliustruotų knygų, tačiau kiekvienu atveju kiek įmanoma labiau mažindavo su leidyba susijusias išlaidas. Jis itin entuziastingai perpirkdavo medžio raižinių plokštes iš įvairiausių šaltinių, kas, be abejo, buvo nepalyginamai pigiau nei užsakinėti naujas. Netgi tais atvejais, kuomet jis pasirinkdavo naujas matricas, tai įprastai būdavo atkartoti populiarūs to meto modeliai. Šią konservatyvią strategiją iki XVII a. vidurio ir toliau palaikė jo įpėdiniai bei verslo perėmėjai: Georgas Osterbergeris, Johannas Fabricius ir Lorenzas Segebadė. Dažniausiai jie tiesiog tas pačias plokštes (kai kuriais atvejais net ir visiškai susidėvėjusias) vėl panaudodavo iš naujo ir tik išskirtiniais atvejais praplėsdavo paveldėtų spausdinimo matricų rinkinį
Lietuvos respublikos ministrės pirmininkės sveikinimo žodis tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Pranciškus Skorina ir Renesanso knygos kultūra. Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“
Get PDFGerbiami konferencijos organizatoriai ir svečiai,
džiaugiuosi, kad visos pastarųjų metų krizės nesutrukdė Vilniuje įvykti svarbiai ir itin simbolinę prasmę šiandien turinčiai tarptautinei konferencijai „Pranciškus Skorina ir Renesanso knygos kultūra“.
Didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas okupantams ir jų meilė laisvei viso pasaulio akis nukreipė į regioną, kuris anksčiau santykinai domino tik nedidelę dalį.
Atsigręžta į istoriją bei santykius tarp ukrainiečių, gudų, lietuvių, į daugiakultūrį LDK paveldą, kuris padeda geriau pažinti dabartinės Europos šaknis, atpažinti unikalius jos tapatybės atspalvius.
Prieš penkis šimtus metų Vilniuje įkurta pirmoji spaustuvė regione pradėjo naują knygos kultūros etapą ir tapo vartais į Renesanso epochą.
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus paskelbė Pranciškaus Skorinos metais. Tai svarus raginimas geriau pažinti persidengiančią Rytų Europos tautų istoriją.
Grįždami į Europos namus, privalėjome daug ko įvairiose srityse išmokti iš vakariau esančių Europos valstybių, kurių raidos nepertraukė sovietinė okupacija. Tačiau svarbu pripažinti, kad Europą vienija ne tik bendros ekonominio gyvenimo taisyklės ar politiniai principai, bet ir daugiakultūrė istorinė patirtis, tad gilesnis buvusio LDK regiono pažinimas gali praturtinti europietišką vaizduotę.
Tikiuosi, kad šios konferencijos įžvalgos bus įdomios ne tik specialistams, bet ir suteiks kultūrinį postūmį Lietuvos viešajai sričiai.
Nuoširdžiai sveikinu ir dėkoju visiems, tiek konferencijos rengėjams, tiek dalyviams, bei linkiu įdomių diskusijų, kurios skatintų naujus tyrimus
„Jis verkė dėl Jeruzalės“: apie galimus pranašo Jeremijo graviūros Pranciškaus Skorinos Rusėniškojoje Biblijoje šaltinius
Get PDFThe article discusses the possibilities of understanding the woodcuts of Francysk Skaryna’s Bivlia ruska from the perspective of the intellectual ‘cosmos’ in the Renaissance Europe. We shall focus on the engraving “Jeremiah the prophet of the Lord weeps while looking at Jerusalem” (árámia púrr¼k7 g³dán6 pla+át6 glád3 na árusali, Скорина Ф. Книжка рекомая плачь Еремиинъ, hereinafter: The Book of Lamentations) putting it in the context of the iconography of this biblical character in the Renaissance. The article warns against ‘inscribing’ Skaryna’s image of Jeremiah in already-prepared schemes. Leaving open the solution of the possible visual sources of Skaryna’s engravings, we would like to avoid its traditional reading, based mainly on classifications, too often subjective and artificial. Our reading of Jeremiah is based on the study of his visual representations widespread in the Renaissance Europe in the late 15th and the early 16th centuries (Albrecht Dürer’s woodcut St. Anthony Reading from 1519; Hartmann Schedel’s Liber Chronicarum, 1493; Biblia vulgare istoriata, 1490, translated by N. Malermi; Biblij Czěská, w Benatkach tisstěná, 1506; Bernard von Breydenbach’s Sanctae peregrinationes, 1486; Werner Rolewinck’s Fasciculus temporum omnes antiquorum cronicas complectens, 1473/74 and its Venetian reprints by E. Ratdolf in the 1480s, etc.). The article emphasizes the importance to frame this iconography in the philosophical and aesthetical contexts of Francysk Skaryna’s epoch (by appealing to such sources as Dürer’s diaries, the works of Marsilio Ficino, quotations of F. Skaryna himself, etc.). We shall examine the plot, the characteristic features of Jerusalem landscape, architecture, religious symbols, and clothes represented at Jeremiah’s engraving in Bivlia ruska to seek the possible sources and inspirations of this engraving, while emphasizing its original character.Šiame straipsnyje aptariamos galimybės suvokti Pranciškaus Skorinos Rusėniškosios Biblijos medžio raižinius iš europietiško Renesanso laikais būdingo vadinamojo „minčių kosmoso“ perspektyvos. Dėmesys bus skirtas graviūrai „Viešpaties Pranašas Jeremijas rauda žvelgdamas į Jeruzalę“ (árámia púrr¼k7 g³dán6 pla+át6 glád3 na árusali, Скорина Ф. Книжка рекомая плачь Еремиинъ, toliau šiame darbe vadinama Raudų knyga) nagrinėjant šią graviūrą minėto biblinio veikėjo Renesanso laikų ikonografijos kontekste. Straipsnyje ginčijama nuomonė dėl Skorinos panaudoto Jeremijo atvaizdo atitikties jau egzistavusiems vaizdavimo stereotipams. Skorinos raižinių galimo „vaizdinio pirmtako“ klausimas lieka atviras. Straipsnyje siekiama vengti tradicinių šio klausimo vertinimo interpretacijų, įprastai paremtų klasifikacijų argumentais, kurios pernelyg dažnai būna subjektyvios ir paviršutiniškos. Šiame straipsnyje Jeremijo atvaizdo kilmės klausimas grindžiamas renesansinėje Europoje XV a. pab. – XVI a. pr. paplitusių atvaizdų (Albrechto Diurerio medžio raižinys „Šventasis Antanas skaito“; 1519 metai; Hartmanno Schedelio Liber Chronicarum, 1493 m.; Biblia vulgare istoriata, 1490 m., vertė N. Malermi; Biblij Czěská, w Benatkach tisstěná, 1506 m.; Bernardo fon Breydenbacho Sanctae peregrinationes, 1486 m.; Wernerio Rolewincko Fasciculus temporum omnes antiquorum cronicas complectens, 1473/74 m., ir šio veikalo Venecijoje E. Ratdolfo perspausdinti variantai XV a. 9-ajame dešimtmetyje ir t. t.) tyrimu. Šio straipsnio autorė pabrėžia, kaip svarbu ikonografiją kontekstualizuoti, aptariant Pranciškaus Skorinos epochos filosofinius ir estetinius kontekstus: čia nagrinėjami tokie istoriniai šaltiniai kaip Diurerio dienoraščiai, Marsilio Ficino kūriniai bei paties Skorinos raštai ir t. t. Aptariamas graviūros siužetas, tipiniai Jeruzalės peizažo bruožai, architektūra, religiniai simboliai bei rūbai, pavaizduoti Rusėniškojoje Biblijoje pateiktoje Jeremijo graviūroje ieškant galimų šios graviūros šaltinių bei ankstesnių graviūrų, galėjusių įkvėpti šį darbą, tačiau kartu pabrėžiant originalų šio darbo pobūdį
Vilniaus lenkiškosios periodinės spaudos cenzūra 1905–1914 metais
Get PDFThe article is devoted to the policy of censorship in Lithuania after the Manifesto issued by Emperor Nicholas II on 17 October 1905 in order to find out those ideas, thoughts, and opinions that the authorities of the Russian Empire sought to exclude from the communication process. The main object of the research is the Polish periodical press (newspapers, magazines, continuous, and one-off publications) published in Vilnius in 1905-1914. With the help of a comparative perspective, we will try to answer the question of whether the censorship of the Polish periodicals was subject to the same policy as other publications, whether there were peculiarities, or whether these periodicals were addressed more strictly. The main source of the research is the materials of the minutes of the meetings of the Temporary Committee on Press Affairs in Vilnius that have not been used in previous research.Straipsnis skirtas cenzūros politikai Lietuvoje po 1905 m. spalio 17 d. imperatoriaus Nikolajaus II manifesto, siekiant išsiaiškinti tas idėjas, mintis, nuomones, kurias Rusijos imperijos valdžia siekė pašalinti iš komunikacijos proceso. Pagrindinis tyrimo objektas – lenkiškoji periodinė spauda (laikraščiai, žurnalai, tęstiniai ir vienkartiniai leidiniai), leista Vilniuje 1905–1914 metais. Pasitelkę lyginamąją perspektyvą bandysime atsakyti į klausimą, ar lenkiškosios periodinės spaudos cenzūrai taikyta ta pati politika kaip kitiems leidiniams, ar būta savitumų, o gal šie periodiniai leidiniai vertinti griežčiau. Pagrindinis tyrimo šaltinis – Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto posėdžių protokolų medžiaga, kuri nėra naudota ankstesniuose moksliniuose tyrimuose
Kodikologija Lietuvoje 1918–1990 metais: tarp knygos istorijos ir paleografijos
Get PDFThe article discusses the development of the discipline of codicology in Lithuania in the period 1918-1990 thus continuing the research carried out from the early 19th century until 1918. The concept of codicology and its affiliation with the discipline of book studies allow us to identify the chronology of the research with the development of book studies, which entered the stage of independent science in the period under discussion. This was also the time when the discipline of codicology in Western Europe underwent a quantum leap - with the birth of the term codicology and the emphasis on its distinction from palaeography. The concept expanded to include the study of manuscripts in various aspects - from their physical structure to the reception of written culture. Did this influence the development of the discipline in Lithuania? Did it succeed in renewing the codicological research that had begun at the beginning of the 19th century? How did the science of codicology develop in the turbulent 20th century? Why did codicology failed to become the subject of a separate research and is hardly mentioned in Lithuanian science? The answer to these questions is sought through the bibliographies of Lithuanian book studies and history, publications of sources of the period, and the history of Lithuanian scientific institutions. The research enables us to talk about two distinct periods. Between 1918 and 1939, the subjects of bibliography and book history were formed and established in Lithuanian scholarship, while the history of the manuscript book was recorded as the earliest period of Lithuanian book history. The bibliographies, which were started on a national basis, recorded single copies of codices in a variety of languages and included some external features, but the manuscripts did not receive a closer look. V. Biržiška formulated the concept of the history of the manuscript book with a distinction between the Cyrillic and Latin codices. His insights about the poor quality of manuscript books in the GDL were later developed to some extent but remained mainly unchanged until the 1990s, and apparently influenced the subsequent development of research. The first phase can therefore be called the bibliographical period. The second phase covers the period 1945-1990. The end of the Second World War saw the reactivation of academic institutions, the training of a new generation of historians and librarians, the accumulation of manuscript books, and the appearance of individual works on the history of the book. However, we can only speak of codicological research and attention to the manuscript book as a research object since the 1980s. Historians and philologists (S. Lazutka, E. Gudavičius, V. Raudeliūnas, V. Mažiulis, V. Drotvinas), following the work of the scholars of the Vilnius Imperial University in the early 19th century, began to publish sources of writing. The comprehensive study of the First Statute of Lithuania by S. Lazutka and E. Gudavičius, published in 1983, clearly demonstrated the difference between codicology and palaeography. The detailed codicological description, still called palaeography, was used as an auxiliary research method to argue the origin and originality of the text, the history of its functioning and the dating process. Thus, between 1945 and 1990, codicology completely fulfilled its role as an auxiliary science of history. While book studies became an independent discipline in the period under discussion, codicology did not become as a discipline complete in itself. It remained a discipline between book history and palaeography, looking for a place in the structure of Lithuanian science. Although the term codicology was already in use in the scientific world and the concept of the term had expanded considerably, it did not function in Lithuanian science. However, it is significant to note that the studies in which codicology was used as an auxiliary science at the same time developed the topics of book science, raised new questions, and drew attention to new phenomena and cultural connections.Straipsnyje aptariama kodikologijos mokslo raida Lietuvoje 1918–1990 m., pratęsiant mokslinį tyrimą, apėmusį XIX a. pradžią – 1918 m. Kodikologijos samprata ir prieskyra knygotyros mokslams leidžia tyrimo chronologiją tapatinti su knygotyros, aptariamu laikotarpiu įžengusios į savarankiško mokslo etapą, raida. Tai laikotarpis, kai ir kodikologijos mokslo raida Vakarų Europoje patyrė šuolį: atsirado kodikologijos terminas, buvo pabrėžta skirtis nuo paleografijos. Sąvokos samprata išsiplėtė ir apėmė rankraštinių knygų studijas įvairiais aspektais: nuo fizinės struktūros iki rašytinės kultūros recepcijos. Ar tai turėjo įtakos šio mokslo raidai Lietuvoje? Ar pavyko atnaujinti pradėtus kodikologinius tyrimus? Kaip kodikologijos mokslas buvo plėtojamas permainingame XX amžiuje? Kodėl kodikologija netapo atskiro tyrimo objektu ir beveik neminima Lietuvos moksle? Atsakymo į šiuos klausimus ieškoma pasitelkus Lietuvos knygotyros, istorijos bibliografijas, to laikotarpio šaltinių publikacijas, Lietuvos mokslo institucijų istoriją. Atliktas tyrimas leidžia išskirti du ryškius periodus. 1918–1939 m. Lietuvos moksle susiformavo ir įsitvirtino bibliografijos bei knygos istorijos dalykai, o rankraštinės knygos istorija buvo fiksuota kaip ankstyviausias Lietuvos knygos istorijos laikotarpis. Nacionaliniu principu pradėtose rengti bibliografijose buvo fiksuojami įvairiakalbių rankraštinių kodeksų pavieniai egzemplioriai, juos bibliografuojant buvo pateikiami kai kurie išoriniai požymiai, tačiau įdėmesnio žvilgsnio kodeksai nesulaukė. V. Biržiška suformulavo rankraštinės knygos istorijos konceptą, pagrįstą takoskyra tarp kodeksų kirilika ir lotynų rašmenimis. Mokslininko įžvalgos apie menką LDK rankraštinių knygų kokybę vėliau buvo kiek išplėtotos, tačiau iš esmės nekito iki pat 1990 metų ir, matyt, turėjo įtakos vėlesnei tyrimų plėtotei. Todėl pirmąjį etapą galime vadinti bibliografiniu laikotarpiu. Antrasis etapas apima 1945–1990 m. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo atnaujintos mokslo įstaigų veiklos, išugdyta nauja istorikų ir bibliotekininkų karta, sukauptas rankraštinių knygų masyvas, pasirodė pavieniai darbai, skirti knygos istorijai. Tačiau apie kodikologijos tyrimus, dėmesį rankraštinei knygai kaip objektui galime kalbėti tik nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, kai istorikai, filologai (St. Lazutka, E. Gudavičius, V. Raudeliūnas, V. Mažiulis, V. Drotvinas), tęsdami XIX a. pradžios Vilniaus imperatoriškojo universiteto mokslininkų darbus, ėmė publikuoti raštijos šaltinius. Ir nors 1983 m. publikuotas išsamus St. Lazutkos ir E. Gudavičiaus Pirmojo Lietuvos Statuto tyrimas aiškiai pademonstravo skirtį tarp kodikologijos ir paleografijos, detalus kodikologinis aprašas, vis dar vadinamas paleografiniu, buvo naudojamas kaip pagalbinis tyrimo metodas, siekiant argumentuoti teksto kilmės ir originalumo pagrindimą, funkcionavimo istoriją, datavimo procesą. Tad kodikologija 1945–1990 m. visiškai atitiko pagalbinio istorijos mokslo paskirtį. Knygotyra aptariamu laikotarpiu patyrė savarankišką raidą, o kodikologija savarankišku mokslu netapo, išliko disciplina, ieškančia vietos Lietuvos mokslo struktūroje tarp knygos istorijos ir paleografijos. Nors mokslo pasaulyje jau funkcionavo kodikologijos terminas, o sąvokos samprata gerokai išsiplėtė, Lietuvos moksle terminas nefunkcionavo. Tačiau reikšminga tai, kad tyrimai, kuriuose kodikologija buvo pasitelkta kaip pagalbinis mokslas, tuo pat metu plėtojo knygos mokslo problematiką, kėlė naujus klausimus, atkreipė dėmesį į naujus reiškinius, kultūrinius saitus. Visa tai padėjo pagrindus tolesnei kodikologijos mokslo raidai atkurtoje Lietuvos valstybėje
Welcome by the Prime Minister of the Republic of Lithuania at the International Research Conference “Francysk Skaryna and the Renaissance Book Culture. Skaryna’s Little Traveller‘s Book Turns 500”
Get PDFDear organizers and guests of the conference,
I would like to share my immense joy that all the crises of recent years did not prevent this international conference Francysk Skaryna and the Renaissance Book Culture – which is of fundamental importance and which bears a highly symbolic meaning, especially today – from taking place in Vilnius.
The heroic resistance of Ukrainians against the invaders and their love for freedom attracted the eyes of the entire world to a region which, essentially, had previously been of interest to a tiny fraction of humanity.
Thus, attention was directed to the history and relationships between Lithuanians, Belarusians and Ukrainians, to the multicultural heritage of the Grand Duchy of Lithuania which helps us to get to know at a higher level the roots of present-day Europe and to recognize the unique hues of its cultural identity.
The first printing press founded in Vilnius five centuries ago launched a new stage of development in the book culture of the region and served as a gate opening up the epoch of Renaissance.
The year 2022 was proclaimed by the parliament of the Republic of Lithuania as the year of Francysk Skaryna. This is a profound encouragement to get to know better the intermingled and tightly knit history of the nations of Eastern Europe.
In the course of coming back to our European home, we had to learn from our most westerly European neighbours a broad range of things across a wide variety of fields whose natural development had not been interrupted by the Soviet occupation. However, it is essential to acknowledge that Europe is united not only by the mutually accepted rules of economic coexistence or political principles, but also by a multicultural historical heritage. Hence, a more profound understanding of the former region of the Grand Duchy of Lithuania is bound to enrich European ingenuity and creativity.
I strongly believe that the insights of this conference will not only be of interest to specialists, but will also serve to advance current, public culture in Lithuania.
I sincerely greet everyone, and I am most grateful to everyone who has contributed to holding and hosting this conference, and to all our visitors and guests. May we have insightful discussions that will encourage further research
Vilniuje leistų senųjų spausdintinių kirilinių tetraevangelijų menologijos
Get PDFMerely four out of 110 Cyrillic early printed liturgical Tetraevangelia were printed in Vilnius. Three of them were issued at Mamonich Printing House (1575, 1600 and ca. 1620) and one at Vilnius Brotherhood of the Holy Spirit (1644). As these four editions were frequently consulted in various book studies and completely neglected in liturgical scholarship, the commemorations of saints and feasts present in Menologia (i.e., in the fixed liturgical calendar) of all of Vilnius Gospels and other typologically homogeneous books were chosen as the subject of this research.This study was based on all Cyrillic early printed liturgical Tetraevangelia, i.e., books issued before the year 1800. Special attention was paid to the three 16th c. Moscow (so-called anonymous) and the first two Lviv editions (issued in 1636 and 1644), as they are sometimes treated as the origins of Vilnius Gospels.Textual and liturgical analyses of Menologia were the main research methods applied in this publication. The varying number of days in the twelve months, the presence or absence of saints and feasts, as well asthe verbatim correspondence of the names of commemorations and the information on the recitation of the Gospel fragments at the Divine Liturgy have been analysed. The outcomes of the undertaken research have proven that three Mamonich Gospel editions copied the Muscovite liturgical tradition, whereas Vilnius Brotherhood’s Tetraevangelion fully reproduced the first Lviv Gospel.This means that one of the three 16th c. Moscow anonymous Tetraevangelia had served as the origin for the first Mamonich edition, and that the fourth Vilnius Gospel is an accurate copy of the first Lviv Tetraevangelion. Textual variants revealed in Vilnius Gospel editions must be treated as the result of the printers’ text revision. A full list of all 203 commemorations present in the Menologia of the four Vilnius Tetraevanalia was added to this study.Tik keturios iš 110 ankstyvųjų kirilica spausdintų tetraevangelijų buvo publikuotos Vilniuje. Trys iš jų buvo išleistos Mamoničių spaustuvėje (1575, 1600 ir maždaug 1620 m.), o viena buvo publikuota Vilniaus Šventosios Dvasios brolijos spaustuvėje (1644 m.). Kadangi apie šiuos keturis leidinius dažnai rašoma įvairiuose knygotyriniuose tyrimuose, bet jie visiškai ignoruojami liturginio mokslo tyrimuose, šio tyrimo pagrindu buvo pasirinktas šventųjų ir liturginių švenčių minėjimas menologijose (t. y. fiksuotų datų religiniuose kalendoriuose), pateiktose Vilniuje publikuotuose Šventojo Rašto leidimuose. Kartu buvo tiriamos šio tyrimo tematiką atitinkančios tipologiškai homogeniškos knygos. Šis tyrimas buvo paremtas visomis kirilica spausdintomis ankstyvosiomis liturginėmis tetraevangelijomis, t. y. knygomis, publikuotomis iki 1800 metų. Ypatingas dėmesys buvo skirtas trims XVI a. Maskvoje spausdintiems (vadinamiesiems anoniminiams) ir pirmiesiems dviem Lvovo leidimams (1636 ir 1644 m.), kadangi šios publikacijos kartais laikomos Vilniaus evangelikų pirmtakėmis. Tekstinė ir liturginė menologijų analizė buvo pagrindiniai šioje publikacijoje taikyti tyrimo metodai. Šio tyrimo objektas buvo įvairus paminėtų dienų skaičius dvylikoje mėnesių, įvairių šventųjų ir švenčių paminėjimas arba nepaminėjimas bei pažodinis (paraidinis) minėtinų švenčių pavadinimų atitikimas bei Šventojo Rašto fragmentų panaudojimas Dieviškojoje Liturgijoje. Atlikto tyrimo rezultatai įrodo, kad trys Mamoničių Šventojo Rašto leidimai kopijavo Maskvos liturginę tradiciją, o Vilniaus brolijos Tetraevangelija tiksliai atkartojo pirmąjį Lvovo Šventojo Rašto leidimą.Tai reiškia, kad viena iš trijų Maskvos XVI a. tetraevangelijų pasitarnavo kaip pirmojo Mamoničių leidyklos varianto šaltinis bei kad ketvirtoji Vilniaus Evangelija yra tiksli pirmosios Lvovo Tetraevangelijos kopija. Skirtingų Vilniaus Šventojo Rašto leidimų tekstų tarpusavio skirtumai atskleidžia, kad į juos derėtų žiūrėti kaip į spaustuvininko atliktos teksto peržiūros rezultatą.Šis tyrimas papildytas baigtiniu visų 203 paminėjimų, esančių keturių Vilniuje publikuotų tetraevangelijų menologijose, sąrašu
Pranciškaus Skorinos memorializacija Lietuvoje 1990–2022 m.
Get PDFOver the centuries, Francysk Skaryna’s name has become an object of collective memory and research. The article explores the commemorative activities of Skaryna in Lithuania. The article is based on the approach of the Activity Theory of the commemorative activities of F. Skaryna, which allows conducting a complex analysis of the research topic. The aim of the article is to analyze the memorialization of Skaryna in terms of the conducted activity, while distinguishing its characteristic elements – goals, objects, entities, processes, means and results, with the main focus on the subjects and the means of the implemented activity. The object of the research is the activity of commemorating and remembrance of the memory of Skaryna in the period dating from 1990 to 2022. The analyzed data includes scientific publications related to the memorialization of F. Skaryna in Lithuania, official documents, internet resources, media reports, and publications on the websites of science and studies, educational and cultural institutions. The memorialization was achieved by means of monumental and symbolic measures. The remembrance measures fostered historical and cultural memory, developed intercultural dialogue, and supported humanistic ideas. Monumental and symbolic measures, scientific and artistic events, educational activities, creative projects, monographs and religious honoring have made it possible to remember and get to know the heterogeneous personality and activities of Francysk Skaryna. Most of the commemorative and remembrance measures have been devoted to the celebration of anniversaries of his life and activities. At the level of entities, the cohesion of scientists, artists, representatives of culture, education, public organizations and national as well as foreign institutions at various levels has been remarkable, which has contributed to the implementation of numerous measures of the memorialization of F. Skaryna denoted by cultural, artistic, scientific, social, and lasting value for the communication of memory. The analysis of Skaryna’s memorialization activities has allowed us to draw up a generalized model which enables us to reveal and understand this activity as a social, cultural and scientific action and phenomenon through the totality of its elements.Straipsnyje pateikiama veiklos požiūriu grįsta Pranciškaus Skorinos memorializacija kaip tikslingos kompleksinės subjektų atliktos veiklos sisteminė analizė. Straipsnio tikslas – išanalizuoti P. Skorinos memorializaciją kaip veiklą, išskiriant jai būdingus elementus – tikslus, objektus, subjektus, procesus, priemones ir rezultatus, pagrindinį dėmesį skiriant veiklos subjektams ir priemonėms. Tyrimo objektas – P. Skorinos atminimo įamžinimo, įprasminimo veikla 1990–2022 metais. Analizuojamus duomenis sudaro su P. Skorinos memorializacija Lietuvoje susijusios mokslinės publikacijos, oficialieji dokumentai, interneto ištekliai, žiniasklaidos pranešimai, mokslo ir studijų, švietimo ir kultūros institucijų interneto svetainių publikacijos. Atminimo įamžinimo priemonėmis siekta paminklinio ir simbolinio P. Skorinos materialaus įamžinimo. Įprasminimo priemonės puoselėjo istorinę ir kultūrinę atmintį, plėtojo kultūrų dialogą, palaikė humanistines idėjas. Paminklinis ir simbolinis įamžinimas, mokslo ir meno renginiai, edukacijos, kūrybiniai projektai, monografijos, religinis pagerbimas leido prisiminti ir pažinti nevienabriaunę P. Skorinos asmenybę ir veiklą. Didžioji atminties išsaugojimo priemonių dalis buvo skirta gyvenimo sukaktims ir jubiliejinėms veiklos datoms pažymėti. Subjektų lygmenyje pastebima mokslininkų, menininkų, kultūros, švietimo atstovų, visuomeninių organizacijų bei įvairaus lygmens šalies ir užsienio institucijų sanglauda, kuri padėjo įgyvendinti gausias P. Skorinos memorializacijos priemones, turinčias kultūrinę, meninę, mokslinę, socialinę, atminties komunikacijos išliekamąją vertę. P. Skorinos memorializacijos veiklos analizė leido parengti apibendrintą modelį, kuris suteikia galimybę per ją sudarančių elementų visumą atskleisti bei pažinti šią veiklą kaip socialinį, kultūrinį, mokslinį veiksmą ir reiškinį
Problemos tiriant Mažąją kelionių knygelę. Poleminis ekskursas
Get PDFA polemical article reacts to the plenary part of the conference Francysk Skaryna and the Renaissance book culture. Skaryna’s Little Travel Book turns 500, held in Vilnius on 22–23 September 2022. After a review of the history of Little Traveler’s Book studies since 1971, five problems in the study of the first printed book of the GDL, touched on in S. Temchin’s plenary speech The Place of Printing of Francysk Skaryna’s “Little Traveller’s Book”: New Assumptions are discussed. In addition, two other aspects related to the study of place and time of printing: genre predetermination and application of modern methods to the study of Little Traveler’s Book are investigated.Poleminio pobūdžio straipsniu yra reaguojama į konferencijos Pranciškus Skorina ir Renesanso knygos kultūra. Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500, kuri vyko 2022 m. rugsėjo 22–23 d., plenarinę dalį. Po Mažosios kelionių knygelės nagrinėjimo istorijos apžvalgos (pradedant nuo 1971 m.) gvildenamos penkios pirmo LDK paleotipo tyrimo problemos, kurias plenariniame pranešime „Mažosios kelionių knygelės“ spausdinimo vieta: naujos prielaidos palietė S. Temčinas. Papildomai analizuojami dar du su spausdinimo laiku ir vieta susiję aspektai: tyrimą lemiantis žanrinis P. Skorinos leidinių pobūdis ir šiuolaikinių tyrimų metodų taikymas nagrinėjant Mažąją kelionių knygelę
Vilniaus universiteto profesorės Audronės Glosienės (1958–2009) knygotyrinis palikimas
Get PDFThe article scrutinizes the extensive body of work authored by the late Vilnius University professor, Audronė Glosienė (1958‒2009). The analysis employs a quantitative approach within the broader spectrum of the researcher’s publications. It encompasses a thematic and typological examination while revisiting the circumstances surrounding their inception. To conduct this study, the authors utilize specialized bibliographic tools tailored for this research. These tools adhere to a chronological framework, systematically cataloging the scholar’s diverse publications on book-related themes, including dissertations and students’ theses under her supervision. Additionally, the research incorporates Glosienė’s posthumously compiled document collections, housed in the Manuscripts Department of the Vilnius University Library. Other sources include informative and bibliographic publications chronicling the history of communication and information science over the past three decades, along with insights from colleagues’ memoirs. The findings of this research shed light on the position of Glosienė’s contributions to book studies within the context of Lithuanian academia. They underscore her impact on shaping the next generation of book scholars and graduates across various study programs within the Faculty of Communication at Vilnius University. Furthermore, the study highlights her role in molding the identity of communication and information sciences as an interdisciplinary field that unites various scientific disciplines in Lithuania.Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus universiteto profesorės Audronės Glosienės (1958‒2009) knygotyriniai darbai, kiekybiniu požiūriu juos analizuojant bendrame tyrėjos publikacijų kontekste, pateikiant teminę ir tipologinę analizę, prisimenant pasirodymo aplinkybes. Kaip tyrimo šaltinius autorės naudoja specialiai šiam tyrimui parengtas bibliografines priemones, kuriose laikantis chronologinio principo suregistruotos tipologiniu požiūriu įvairios mokslininkės knygotyrinės tematikos publikacijos ir jos vadovauti disertaciniai ir studentų baigiamieji darbai, taip pat VU bibliotekos Rankraščių skyriuje po mokslininkės mirties suformuotus Glosienės dokumentų fondus, pastarųjų trijų dešimtmečių komunikacijos ir informacijos mokslų istorijos faktus fiksuojančius informacinius ir bibliografinius leidinius bei dar gyvus kolegų atsiminimus. Tyrimo rezultatai atskleidžia A. Glosienės knygotyrinio palikimo vietą Lietuvos knygotyros tyrimų kontekste, jos nuopelnus rengiant knygos mokslininkus ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete vykdomų įvairių studijų programų absolventus, prisideda prie KIM kaip tarpsritinius mokslus vienijančio darinio tapatybės formavimosi Lietuvoje