Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų lietuviškų knygų nuosavybės ženklai
Get PDFDer Artikel erzählt von den Bücherzeichen, die in den alten litauischen Büchern der Vilnius Universitätsbibliothek gefunden wurden. In den litauischen Büchern wurden alle Arten von Bücherzeichen verwendet. Bei der Arbeit wurden etwa 12.900 alte Bücher (aus dem 16.-20. Jh.) durchgesehen. In all diesen litauischen Büchern wurden fast 2000 verschiedene Bücherzeichen gefunden. Darunter waren: 8 Supralibros (das macht 0,4% aller Bücherzeichen), 16 Exlibris (0,8%), 60 Kleber (3,1%), 671 Bücherstempel (35%) und etwa 1180 Büchereinschriften (61%). Man kann sagen, dass handschriftliche Einschriften in den litauischen Büchern besonders populär waren.
Manchmal wurden in den Büchern mehrere verschiedene Bücherzeichen gefunden, z. B.: Supralibros, Exlibris und Einschriften, oder Bücherstempel und Exlibris usw. Es ist möglich, dass all diese Bücherzeichen aus demselben Buch verschiedenen Leuten gehörten. Das heißt, dass dieses Buch mehrere Eigentümer hatte. Es gab unter den alten litauischen Büchern auch sogenannte „saubere“ Bücher, in denen keine Bücherzeichen gefunden wurden. In diesem Artikel gibt es auch eine kurze Entwicklungsgeschichte jeder Art von Bücherzeichen. Die Bücherzeichen wie Kleber, Bücherstempel und Einschriften wurden in kleinere Gruppen unterteilt.
Hier gibt es auch einige Beispiele der interessantesten Bücherzeichen aller Arten. Besonders interessant sind für uns in den alten litauischen Büchern die handschriftlichen Büchereinschriften von litauischen Bauern, die meistens, besonders im 19. Jh., ihre Bücher mit polnischen, russischen, litauischen, seltener deutschen Einschriften markierten.
Man kann in diesem Artikel auch einige Angaben zu den Eigentümern einiger Bücherzeichen finden.
Metodologia badan nad czytelnictwem uczonych okresu oswiecenia
No full textBadania nad czytelnictwem w aspekcie historycznym są najtrudniejsze z całej historii książki i jej procesów. W badaniach nad historią czytelnictwa skazani jesteśmy wyłącznie na źródła, które przetrwały do naszych czasów. Spośród wszystkich grup społecznych i zawodowych dawnych epok jedynie uczeni mogą być poddani badaniu w aspekcie czytelnictwa. W odniesieniu do uczonych i literatów podstawowym źródłem są ich prace, prospekty na własne dzieło z wskazaniem lektur, programy i teksty wykładów oraz notatki studentów z wykładów, przekłady, parafrazy, transkrypcje, pastisze, parodie, stylizacje. Źródłem lektury intensywnej są też prace edytorskie, sylwy, sztambuchy, korespondencja, dzienniki i pamiętniki, notatki z lektury i autobiografie, sprawozdania z podróży zagranicznych. Odmienną grupę źródeł stanowią inwentarze i katalogi prywatnych bibliotek, księgi wypożyczeń bibliotecznych i rewersy biblioteczne, listy prenumeratorów i subskrybentów.
Druga grupa źródeł pozwala zrekonstruować tło bibliologiczne dla uzyskania danych o ruchu wydawniczym i drogach rozchodzenia się książek. Typ wykorzystanych źródeł narzuca zastosowanie odpowiednich metod.
Autorka ma za sobą prace empiryczne nad czytelnictwem krakowskich uczonych okresu Oświecenia. Ona wprowadziła pewien porządek, wynikający z hierarchii ważności, do podstaw źródłowych, teoretycznych i metodologicznych
Lietuviškoji bibliografinių ir citavimo nuorodų tarptautinio standarto versija
Get PDFLST ISO 690:2021 informacija ir dokumentavimas. Informacijos išteklių bibliografinių ir citavimo nuorodų gairės (tapatus ISO 690:2021).LST ISO 690:2021 informacija ir dokumentavimas. Informacijos išteklių bibliografinių ir citavimo nuorodų gairės (tapatus ISO 690:2021)
Rusų išeivijos ir Knygų mainų projekto literatūros platinimas Rytų Europoje 1950-1999 metais
Get PDFMany famous Russian writers, artists, scientists, and public figures lived and worked in emigration. Some of them (M. Dobuzhinskiy, L. Karsavin, J. Mackevich Nord, T. Shuravin, A. Yashchenko, and others) lived and productively worked in independent Lithuania during the pre-war period. Russian emigration and private libraries became a haven where Russian belles-lettres (works of A. Akhmatova, M. Bulgakov, I. Bunin, L. Chukovskaya, etc.) survived.
The aim of this research is to expose which organizations, what books in Russian, and by what means were sent to Eastern Europe, especially to Lithuania, between 1950-2000. Until now, the processes of transferring books published abroad to Lithuania and other countries of Eastern Europe have been largely ignored by researchers.
There were several Russian émigré political organizations: Russian Socialists, National People\u27s Alliance of Russian Solidarists (NTS), Combatant Union for Russian People\u27s Liberation (SBONR), Combatant Union for Russian Liberty (SBSR), Combatant League for People\u27s Liberty (LBNS), and Central Unification of Political Emigrants from USSR (COPE). They published periodicals, leaflets, pamphlets, books, and strove to disseminate them in the Soviet Union. Alongside the Russian émigré organizations, Russian books abroad were published by the so-called Book Program, Book Exchange Program, religious missions, and some Russian émigré periodicals.
In 1950-1956, U.S. governmental institutions adopted the main idea of NTS ideologist and one of its leaders, V. Poremskiy, about the necessity to transfer and disseminate Western books to the people of the Soviet Union. The Chekhov Publishing House was founded in New York. A publishing division of the American-based Free Europe Committee, named "Free Europe Press," was established in New York and Munich. Later, an analogous division of the American Committee for Liberation (Amcomlib), founded in 1951, was formed. "Free Europe Press" started mailing books in 1956. Through this project, thousands of books were posted to Eastern Europe by various addresses. Many Western publishers, periodicals, organizations, and individuals were involved in these activities. A great number of posted books managed to bypass Soviet and Eastern European censors and customs, and some of them reached Lithuania.
Some Russian book publishing and dissemination houses were founded to carry out the Book Program: in the late 1950s to early 1960s—COPE Publishers (Munich), Inter-Language Literary Associates (Washington, DC); in 1968-1969—"Overseas Publications Interchange Ltd." (OPI; London), A. Neimanis Buchvertrieb und Verlag (Munich), and others. The publications dissemination network was formed between 1952-1956 and remained active until 1993.
The main publishers of Russian religious literature during the 1945-1990 period were "A Life with God" ("La Vie avec Dieu") in Brussels and the Institute for Bible Translation in Stockholm.
Some foreign publishers (Ardis Publishers, Chekhov Publishing House) primarily published Russian classics; others ("YMCA-Press," Ardis Publishers, "Possev," Inter-Language Literary Associates, New Chekhov Publishing House) focused on Russian literature of the first half of the 20th century and the newest Russian literature. A third group (COPE Publishers, International Literary Association, "Overseas Publications Interchange Ltd.," A. Neimanis Buchvertrieb und Verlag) published historical, political, publicist works, and memoirs. A fourth group ("Possev," "Overseas Publications Interchange Ltd.," Inter-Language Literary Associates, Alexander Herzen Foundation, "Chronika Press," "Chalidze Publications") published works related to the underground, opposition, and dissenter movements, human rights, and their suppression.
Publications of Russian émigrés and other foreign publishers made their way to Lithuania, Russia, and other neighboring countries, and were disseminated through various means: mainly by balloons in the 1950s, by mailings and colporteurs from the late 1950s, by diplomatic mailings, colporteurs, and couriers, by foreign correspondents, and by dissidents from the early 1960s. Lithuanian colporteurs transferred forbidden literature from the USA, West and East Germany, Poland, other countries of Western and Central Europe, as well as from Moscow, Saint Petersburg, Kyiv, and Riga
Vaizdinių knygos elementų laisvė
No full text-Siekiant saviraiškos ir informacijos prieigos laisvės verta pasidomėti, kaip buvo traktuojami paveikslai. Ar jiems skirtas toks pat dėmesys kaip ir tekstui? Ar teisė juos skelbti jaudino tuos, kurie rūpinosi kalbos laisve? Galima daryti prielaidą, kad dažniausiai kūrinio neleisdavo viešai platinti dėl turinio. Tačiau kiek domėtasi kūrinio fizine forma - jo leidybinė išvaizda? Taip pat verta paklausti, kaip buvo suvokiamos su tekstu susijusios iliustracijos, sudarančios reikšmingą kūrinio suvokimo ir poveikio elementą? Jau viduramžiais mėginta įvertinti vaizdinių knygos komunikacijos elementų funkcijas. Žinoma, jog kartais benediktinų vienuolyno skriptoriumuose sukurtos iliuminacijos sukeldavo skandalą. Kontrreformacijos laikų pamokslai rodo, ka<l dvasininkai suvokė iliustracijų įtaką skaitytojams. Jie pabrėždavo, kad iliustracijos turi perteikti nuolankumo (pious) prasmę. Indekso kongregacija (Congregation for the Index) - svarbus kontrreformacijos įrankis - leido vis detalesnes instrukcijas, kurios turėjo apsaugoti tikinčiuosius nuo nuodėmingos (pernicious) knygų įtakos. Įvairiais būdais dauginti paveikslai tapo svarbia religinės ir politinės propagandos priemone. Vieni juos platino, kiti smerkė. Vaizdingas iliustracijas plačiai naudojo ir erezijos, ir kontrreformacijos atstovai. Poleminėje literatūroje naudoti satyriniai atspaudai pasiekdavo Lenkiją. Vaizdinių knygos elementų laisvę taip pat ribojo nuolatinis rūpestis iliustracijų padorumu. Įsitikinimas, kad doros standartus būtina apsaugoti, kartu naikinant ar draudžiant žalingus spaudinius, vis reiškiamas įvairiais laikotarpiais, nors tokios apsaugos mastas suprantamas skirtingai. Absoliutinėse monarchijose ar totalitarinėse valstybėse griežtai laikomasi principo, kad viskas, kas yra platinama, turi būti kontroliuojama. Jei leidėjai nevykdydavo šios pareigos, buvo imamasi represijų, o dažniausiai konfiskuojami necenzūruoti leidiniai. Vaizdiniai elementai buvo vertinami pagal slaptas politines, socialines ar moralines prasmes, nors skirtingais laikotarpiais jų reikšmė buvo nevienoda. Taip pat buvo svarbu atsižvelgti į pasirinktų ar primestų kaimynų ar sąjungininkų politinius interesus. Lenkijos cenzūros istorija yra ypatinga dėl jos politinės padėties XIX amžiuje. Šalyje, kurią valdė ją pasidalijusios valstybės, galiojo valdovų cenzūros taisyklės. Visų rūšių cenzūra -nesvarbu, prevencinė ar represinė, akylai stebėjo vaizdinę komunikaciją. Ir jos dauginimui, ir platinimui reikėjo gauti tam tikrus valdžios leidimus. Tačiau į knygų iliustracijas daug dėmesio nekreipta. Būtinybė gauti cenzoriaus leidimą leisti knygą kartu su iliustracijomis buvo tokia akivaizdi, kad ji tik tarp kitko minima knygos prekybos vadove, "Knygos vidinio maketo" skyriuje, o ne ankstesnėje dalyje apie technines ir menines iliustracijų problemas. Lenkijos Liaudies Respublikos cenzūra buvo tokia pat griežta. Jos esminis bruožas buvo prevencinė visų socialinės komunikacijos formų kontrolė, tačiau sunku rasti cenzūros instrukcijas, skirtas knygų iliustracijoms. Jos tikriausiai buvo atmetamos be ypatingų paaiškinimų, todėl nelengva nustatyti tam tikras šio proceso procedūras. Specialiuose cenzorių mokymo kursuose buvo nurodoma, kad būtina nuodugniai ištyrinėti iliustracinę medžiagą. Ne knygose spausdinami paveikslai buvo griežtai kontroliuojami ir cenzūruojami. Jų nebuvo galima platinti be leidimo, todėl beliko perkelti šią kontrolę ir taikyti knygų paveikslams, tačiau knygų vaizdinė medžiaga niekaip nebuvo išskiriama. Vadinasi, labiausiai buvo vertinami žodžiai. Jei iliustracijos būdavo draudžiamos, tai dažniausiai dėl jas aiškinančio teksto. Kartais drausti ir tokie paveikslai, kai tekstas buvo tik pastaba. bet žeidė moralę arba valstybės politinius sąjungininkus. Vaizdinių knygos elementų laisvės problemą reikia tyrinėti toliau. Tokie tyrimai gali papildyti žinias ne tik apie cenzūros veikimą, bet ir apie iliustracijų funkcijas, jų suvokimą įvairiais amžiais
Pogrindinės spaudos tyrimo teorinės ir metodologinės problemos
No full textThe main role of the press, published at any time, is to deliver information and form public opinion. The expectations are even higher regarding the underground press. The history of Poland has numerous references to the theory and methodology of the underground press. It starts from Polish uprisings at the end of the 18th century, goes through the occupation of Polish territories during World War I, includes illegal publications printed between the two World Wars, the underground press circulated during World War II, and ends with the underground press published in the People\u27s Republic of Poland (PRL). Because of the amount of underground press, comprising around 70% of total published press, one can try to look for generalizations regarding the role of the underground press, its place, and the aims it had on Polish soil over the last 200 years.
The underground press was always published in parallel with the official press. The latter, however, was normally under a variety of pressures from the invaders or occupying authorities. This was either through repression during the II Republic of Poland or through preventative censorship during the People\u27s Republic of Poland. The underground press in Poland was always a fighting one. It came into existence under specific socio-political conditions and had to fulfill specific aims. The freedom of expression it offered was a counterbalance to the official newspapers.
In the whole world\u27s press history, Polish secret and underground press, before and during the January Uprising of 1863, was a phenomenon never seen on such a scale before. Another example of such a phenomenon was the underground press published in occupied Polish territories during World War II.
The underground press played a very important role in the Polish resistance movement. It was a source of information and also influenced the formation of public opinion, strengthening the will to live and fight. The press was, in that fight, like a sword and one of the main ways of communication through which the public learned about the requirements set for them in times of war.
Every newspaper and magazine published during the occupation had very strong patriotic meaning too. They helped the public to survive with dignity by offering information, advice, warnings, and information on underground activities. As such, it should be critically verified. Questions about the underground press\u27s authenticity and credibility should be asked.
The research of the press as a source of archived information requires the recreation of the history of a particular title and the establishment of the ways it was financed. Also important are the organizational links it had, availability of technical support, analysis of the editorial team and those who cooperated with it, the level of censorship, and the reconstruction of methods used for content selection and coverage.Pagrindinis spaudos uždavinys yra teikti informaciją ir formuoti viešąją nuomonę. Šie reikalavimai dar svarbesni pogrindinei spaudai. Lenkijos istorija gali pateikti daugybę nuorodų pogrindinės spaudos tyrimų teorijai ir metodologijai. Gausybę jų pateikia XVIII amžiaus pabaigos Lenkijos sukilimai, Lenkijos teritorijų okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą, nelegalių spaudinių leidyba tarpukario laikotarpiu, pogrindinės spaudos platinimas Antrojo pasaulinio karo metais ir pagaliau Lenkijos Liaudies Respublikos pogrindinė spauda. Pogrindinė spauda sudaro apie 70 procentų visos spaudos, todėl galima bandyti apibendrinti Lenkijos pogrindinės spaudos vietą ir tikslus per pastaruosius 200 metų.
Pogrindinė spauda visada buvo leidžiama lygiagrečiai su oficialiąja. Tačiau pastaroji nuolat jautė užkariautojų ar okupacinės valdžios spaudimą. Jis galėjo reikštis kaip represijos Antrosios Lenkijos Respublikos metais ar kaip prevencinė cenzūra Lenkijos Liaudies Respublikos laikais. Pogrindinė Lenkijos spauda visada buvo kovinga. Ji atsirado ypatingomis socialinėmis politinėmis sąlygomis ir siekė tam tikrų tikslų. Jos siūloma saviraiškos laisvė buvo atsvara oficialiems laikraščiams.
Lenkijos pogrindinė spauda prieš ir po 1863 metų sausio sukilimo tapo ypatingu plataus masto reiškiniu, iki tol nežinomu spaudos istorijoje. Kitas tokio reiškinio pavyzdys būtų pogrindinė spauda Lenkijos okupuotose teritorijose po Antrojo pasaulinio karo.
Pogrindinė spauda vaidino ypatingą vaidmenį Lenkijos pasipriešinimo judėjime. Ji buvo informacijos šaltinis. veikė viešąją nuomonę, stiprino norą gyventi ir kovoti. Toje kovoje spauda buvo vienas iš pagrindinių komunikacijos būdų, kuriuo visuomenė sužinodavo, kokie reikalavimai jai keliami karo metu.
Laikraščiai ir žurnalai, išleisti okupacijos sąlygomis, taip pat turėjo didelę patriotinę prasmę. Jie padėdavo visuomenei išgyventi: palaikė jos orumą, teikė patarimų, perspėjimų ir perduodavo įsakymus. Jie populiarino moralinio etinio ir patriotinio io elgesio normas, kartu siekė užkirsti kelią nemoraliam elgesiui.
Archyvuose laikoma spauda yra vienas iš svarbiausių istorinės informacijos šaltinių apie pogrindinę veiklą. Todėl ją reikia vertinti kritiškai, kelti pogrindinės spaudos autentiškumo ir patikimumo klausimą.
Spaudos, kaip archyvinės informacijos, tyrimui būtina išaiškinti kiekvieno spaudinio istoriją ir finansavimo šaltinius, ryšius su organizacijomis, prieigą prie techninių pajėgumų, išanalizuoti redaktorių kolegiją ir bendradarbius, cenzūros lygį, rekonstruoti žinių rinkimo ir turinio atrankos metodus.