Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
„Pabažnysta visam naudinga est“. M. Mažvydo devizas
Get PDFIn 1981, the book from the personal library of M. Mažvydas entered scientific circulation. This was indicated by a provenance written in Latin. Next to it, Nojus Feigelman found a Greek text in the same ink colour and similar handwriting, the interpretation of which was difficult. Eventually, these texts became known as the Autograph of M. Mažvydas. The paper examines the genre affiliation of these texts. The conclusion is that both texts represent an extended provenance. Both texts have a distinctive function: one identifies the owner of the book by name, whereas the other text presents his personal motto (symbola, motto). The analysis focuses on how Martynas Mažvydas’s motto functions in Latin and Lithuanian in the 1559 book Forma Chrikſtima.1981 m. į mokslo apyvartą buvo įtrauktas konvoliutas (VUB RSS: II–4996–4997), kilęs iš asmeninės M. Mažvydo bibliotekos. Į M. Mažvydą kaip į knygos savininką nurodė lotynų kalba padarytas nuosavybės įrašas M. Moſsuid ſibi & ſuis comparauit „M. Mažvydas įsigijo sau ir saviškiams“. Šalia jo Nojus Feigelmanas aptiko vienodos rašalo spalvos ir panašios rašysenos tekstą, įrašytą graikų kalba Ἥ ἐυσέβεια πρὸς πάντα ὠφέλιμ[ος] ἐσὶ „Maldingumas viskam naudingas yra“, kurio interpretacija sukėlė sunkumų. Ilgainiui abu įrašai išgarsėjo kaip „M. Mažvydo autografas“. Straipsnyje Prahos lingvistų būrelio plėtojamos visuminės filologijos (celostní filologie) požiūriu nagrinėjama šių tekstų kilmė bei žanrinė priklausomybė. Prieinama prie išvados, kad abu tekstai sudaro išplėstinį nuosavybės įrašą. Abu tekstai atlieka distinktyvinę funkciją: pirmas žymi knygos savininką pagal vardą, antras pateikia jo asmeninį šūkį (symbola, motto). Norint palyginti parodoma, kaip tas pats devizas, pateiktas lotynų ir lietuvių kalbomis, funkcionuoja 1559 m. leidinyje Forma Chrikſtima
Latgale book sector during the ban of Latin script: historiography (1904-2004)
No full text-Latgalijos knygų leidybos. platinimo ir poveikio visuomenei tyrimai visada buvo glaudžiai siejami su visos Latvijos knygos istorijos studijomis. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo sudarytos išsamios retrospektyviosios nacionalinės bibliografijos rodyklės, kuriose pateikti tyrimui būtini duomenys.
To laikotarpio apžvalgos, atskleidžiančios Latvijos knygos raidą, žinoma, taip pat mini Latgaliją. Kai kuriuose leidiniuose nurodoma, kad lotyniško rašto draudimas (1865-1904) sulėtino Latgalijos ekonominę ir kultūrinę raidą. Nacionalinio atgimimo pradžia glaudžiai siejama su draudimo panaikinimu. Tuo laiku buvo išleisti Eduardo Valterio (1856-1941) ir Petro Rusecko (1883-1945) ataskaitų apie ši procesą Lietuvoje referatai.
Naujus istoriografijos faktus ir sąveikas atskleidžia XX a. 4 dešimtmečio Latvijos istorikų ir literatūros tyrinėtojų darbai. Valstybės archyvo direktorius Janis Berzinis (1883-1941) panaudojo labai gausius faktinius duomenis, taip pat Vilniaus ir Rygos rankraščių rinkinių medžiagą, parodydamas nevaisingas carinės Rusijos administracijos pastangas įdiegti kiriliką. Literatūros istorikas Alfredas Goba (1889---972) mano, kad lotyniško rašto draudimas tapo priemone sumažinti Lenkijos kultūros įtaką Latgalijai. Istorikas Boleslavas Brežgo (1887-1957) pradėjo tyrinėti šią temą taip pat 4-ajame dešimtmetyje.
Jo ir kelių kitų autorių darbai buvo išspausdinti rinkinyje, skirtame lotyniško rašto draudimo panaikinimo keturiasdešimtmečiui (1944). Jame taip pat pasirodė knygų, išspausdintų !atgalių kalba, apžvalga, parengta bibliografės Valerijos Seile (1891-1970).
Sovietiniu laikotarpiu apie rašto draudimą Latgalijoje rašė Alcksejas Apinis monografijoje Latviešu gramatnieciba (1977) ir straipsniuose apie Latgalijos literatų rankraštines knygas. Tyrimą trikdė tai, kad nuo 1950 m. egzistavo naujas neskelbtas draudimas spausdinti tekstus !atgalių kalba. 1974 metais sovietinis saugumas konfiskavo didelę dalį Latgalijos tyrinėtojo Stepono SeiĮo (1909-1979) kolekcijos.
Po Antrojo pasaulinio karo Latvijos išeiviai surengė kelis grožinės literatūros ir mokslinių darbų konkursus, susijusius su lotyniško rašto draudimu, tačiau jų įtaka Latgalijos knygos studijoms buvo nereikšminga. Draudimo panaikinimo 50-metis 1954 m. buvo paminėtas Kanadoje, Švedijoje ir Australijoje, dar po metų išleista šiam įvykiui skirtų darbų.
XX a. 5-7 dešimtmečiais Švedijoje gyvenęs kultūros istorikas Mi~elis Bukšas (1912-1977) savo darbuose nuolat grįždavo prie lotyniško rašto draudimo. Jo knygoje apie Baltijos valstybių rusifikaciją (1%4) yra skyrius apie Muravjovo epochą Lietuvoje ir Latgalijoje.
1989 m. pasirodžiusi knygotyrininkų Aleksejo Apinio, Inaras Klekere ir Lilijos Limane monografija Rakstitais no Nautriniem apie Latgalijos rankraštinių knygų kūrėją Andrivo Jūrdžo (1845-1925) atspindi naują draudimo laikotarpio knygų tyrimų kokyję.
XX a. 10 dešimtmetį kai kurie istorikai taip pat atkreipė dėmesį į lotyniško rašto draudimo laikotarpį. Regina Greitjane bandė įrodyti, kad draudimo panaikinimas tapo nauja paskata vartoti lotynišką raštą visuose Latvijos leidiniuose. Erikas Jekabsonas, savo ruožtu monografijoje Lietuvieši Latvija (1998) plačiau apibūdino lietuviškų knygų platinimo centrus aptariamuoju laikotarpiu -Rygą ir Jelgavą. Tačiau reikia pripažinti, kad atkūrus Nepriklausomybę Latvijos istorikai nepakankamai dėmesio skyrė lotyniško rašto draudimo laikotarpiui
Knygos politika demokratinėje visuomenėje: Estijos pavyzdys
No full textThe article treats the two sides of book policy — prohibitive and creative — using the example of the Republic of Estonia. If the earlier period of book history was dominated by persecution of authors and the prohibition of books, then contemporary democratic societies manifest freedom of expression, stimulating the dissemination of the most diverse ideas.
Freedom of expression, however, does not exist without limits. In the Republic of Estonia in 1918-1940, a special law on the press (1923) introduced post-publication censorship, aimed at the protection of morality. Several books were banned and confiscated on the basis of this law. The other rationale for prohibiting books was the protection of national security, which led to the prohibition of some political publications. In contemporary Estonia, the limitations to freedom of expression entail, like in pre-war Estonia, the protection of public order and morals, but also the rights, freedom, health, honor, and good name of other people. The criminal code prohibits the inciting of national, racial, religious, or political hatred, or propagating violence and disseminating pornography among minors. The freedom to publish all kinds of publications has not been abused to a great extent by publishing dubious publications in Estonia since 1991. The case of publishing "The Protocols of the Elders of Zion" in 1993 caused a discussion about the boundaries of freedom of expression. It was generally agreed that though controversial texts could be accessible to readers, they should be issued with commentaries explaining their origin.
The other side of book policy concentrates on fostering the production and distribution of books. The realization of this idea in Estonia dates back to the 1920s when the Cultural Endowment was founded in 1925. The main source of income of the Endowment was the 2.5 percent allocation from the state alcohol excise. The subsidies by the Endowment became the main channel through which the state could influence the development of culture. It preferred to subsidize creative and academic societies that played an important role in publishing scholarly and popular-science publications. The writers were supported through a system of prizes for the books already published—another instrument for fostering works that were in accordance with the official cultural policy. The Endowment had a major role in guaranteeing the high level and diversity of book production in Estonia in the 1920s-1930s.
After the restoration of independence in Estonia in 1991, subventions for books have been allocated through the Ministry of Culture. Besides that, the Cultural Endowment was restored in 1995. It subsidizes, above all, the publications of contemporary Estonian fiction and publications on art and culture. In comparison with the pre-war years, the authors and publishers are granted allocations on a larger scale, and the share of scholarly societies is more modest. The issuing of research results is mainly supported through the grants of the Estonian Science Foundation. The restoration of the Endowment remains the greatest achievement in stimulating book production in Estonia. The other measures of national book policy have been less clear and effective.
Darbo vietos tinklo aplinkoje įtaka profesiniams pokyčiams
Get PDFThe article discusses the requirements for the staff of a public library formed by the Internet, management reform, emergence of knowledge society and budget crisis since the ninth decade. The main focus is on the requirements for work in a networked environment: new management, professional development, social and public performance, professional methodical competence and skills. The article is concluded by the discussion how these changes influence the training and continuing education of library staff. The conclusion is made that the staff of a public library is partly competent to perform job in the networked environment, finds many possibilities to acquire necessary competence and has developed self-consciousness and understanding of the adoption of new requirements. However, the professional development system is inadequate and continuing education mainly relies on the personai initiative and activity of a librarian
Dalia Gargasaitė - bibliografė ir knygotyrininkė
Get PDFDalia Gargasaitė (1938-1998) is considered to be one of the most distinguished contemporary bibliographers and book science specialists of Lithuania. Since the beginning of her creative work in the field of book science (she wrote a thesis titled "Dual Number in the Present-Day Lithuanian Language"), later on, being a staff member of the Lithuanian Book Chamber (now the Centre of Bibliography and Book Science within the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania), she became famous as a researcher of old Lithuanian publications. She is a co-author of the fundamental work of Lithuanian bibliography of Series A, "Books in Lithuanian" (vol. I, 1969; vol. II (1), 1985; vol. II (2), 1988; vol. I: supplements, 1990). The object of investigations of the late D. Gargasaitė was Lithuanian books published in the United States between 1874 and 1904. Her exhaustive and generalized article on Lithuanian books in the US of that period is the first and most comprehensive work on this subject in Lithuania to date. During the last decade, she examined the publishing situation of Lithuanian books in the United States during the years 1905-1917. Concurrently, she actively participated in the preparation of the Lithuanian bibliographic publication of Series C titled "Articles from the Lithuanian Periodicals," which includes the period of 1832-1890. D. Gargasaitė is a compiler of the poetry collections "The Dawn is Coming, the New Day is Breaking" (1977) and "A Rustic\u27s Song" (1982), which present samples of anonymous poetry from the 16th-19th centuries, as well as revolutionary poetry from the end of the 19th and beginning of the 20th centuries.
D. Gargasaitė actively participated in both scientific and periodical press. She made annotations and descriptions of the lithuanistically significant publications found in foreign libraries and archives, revealing the real names of authors writing under pseudonyms. In addition, she constantly raised the urgent problems of bibliographing old publications, publishing articles regarding Lithuanian cultural figures and press activists. For example, she wrote an article about the traveler and disseminator of Lithuanianism, Matas Šalčius.
During the last decade of her life, D. Gargasaitė devoted the greatest attention in her publicistic writings to the promulgation of the undertakings and accomplishments of cultural activists living in emigration, reflecting their efforts to cherish and foster Lithuanianism. She was a committed member of the Lithuanian Bibliophiles Society and was actively involved in the pursuits of the Lithuanian-Finnish and Lithuanian-Czech societies, delivering reports on book science at both national and international conferences
