Kalbotyra
Not a member yet
2154 research outputs found
Sort by
Gotų ir senosios vokiečių aukštaičių kalbos dalyvių reikšmės ir funkcijų analizė biverbaliniuose junginiuose
No full textŠis straipsnis yra skirtas gotų ir senosios vokiečių kalbos dalyvių vartojimo biverbaliniuose junginiuose analizei. Čia apžvelgiami esamojo ir praeities laiko dalyvių junginiai su veiksmažodžiais sein, haben ir werden gotų kalboje bei senojoje vokiečių aukštaičių kalboje. Savo forma jie buvo labai panašūs į praeities laiko sudėtines formas dabartinėje vokiečių kalboje, tačiau tuomet jie dar neturėjo aiškios laiko formos funkcijos bei reikšmės, nes veiksmažodžiai haben, sein, werden buvo išlaikę savo pilną leksinę reikšmę, ir tai nebuvo vientisas junginys turintis vieną laiko reikšmę. Abu dalyviai taip pat turėjo prėdikatyvinėms kalbos dalims būdingų bruožų – jie gaudavo linksnių galūnes, atspindinčias daiklavardžio (sakinio veiksnio arba papildinio) giminę ir linksnį. Tik vėlesnėje kalboje (rašto paminkluose) pastebimas pagalbinio veiksmažodžio ir esamojo ar būtojo laiko dalyvio (Partizip Präsens ir Partizip Perfekt) susiliejimas į vientisą laiko išraišką
Įvykis kaip teksto kategorija ir būdingiausios jo kalbinės raiškos ypatybės
Get PDFThis article examines about events as a category of the text and their expression in Lithuanian. Event is considered to be a special category, different from other event-like text categories (such as incident, situation, process, circumstance, state of affairs, fact and so on). This article describes some special signs of event which help us to recognise event in the text. Event can be described in a small text (consisting of one or two utterances) as well as in a longer text. It all depends on the importance of the event
Vokiškosios sudaiktavardintos bendraties vertimo į italų, lietuvių ir rusų kalbas problema
No full textDer Artikel behandelt die Problematik der Entsprechungen des deutschen substantivierten Infinitivs im Italienischen, Litauischen und Russischen. Als Grundlage dienen ein Auszug aus Auguste Rodin von R. M. Rilke und seine professionellen Übersetzungen in die zu analysierenden Sprachen. Vor der Analyse der Äquivalente des deutschen substantivierten Infinitivs wird ein kleiner Exkurs in die geschichtliche Entwicklung des deutschen und italienischen substantivierten Infinitivs gemacht. Das Thema ist interessant an sich, da das Litauische und Russische im Gegensatz zum Deutschen und Italienischen keine Artikel haben und fast ausschließlich nur auf syntaktischer Ebene den Infinitiv dem Substantiv näher rücken können. Die angegebene Äquivalentenliste erhebt keine Ansprüche auf Vollständigkeit, sondern zeigt nur die möglichen Entsprechungen.Straipsnyje nagrinėjama vokiškosios sudaiktavardintos bendraties atitikmenų italų, lietuvių ir rusų kalbose problema remiantis ištrauka iš R. M. Rilkės Auguste Rodin ir jos vertimais. Pirmiausiai trumpai apžvelgiama vokiškosios ir itališkosios sudaiktavardintos bendraties istorinė raida. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad lietuvių ir rusų kalbose bendratis iš esmės tik sintaksės lygmenyje priartėja prie daiktavardžio, o italų kalboje bendratis gali pasižymėti ir formaliomis daiktavaržių ypatybėmis. Nors lietuvių ir rusų kalbose nėra artikelių, tačiau egzistuoja kitos priemonės veiksmažodiniams daiktavardžiams sudaryti. Išnagrinėjus vertimus daroma išvada, kad lietuvių kalboje sudaiktavardintos bendraties artimiausias atitikmuo yra -imas/-ymas priesagų pagalba sudaryti daiktavardžiai, o rusų kalboje priesagų -енuе bei -нuе dariniai. Tik 44% itališkosios sudaiktavardintos bendraties kaip atitikmens vokiškajai liudija apie tai, kad vertimuose nesiekiama visiškų atitikmenų, o laikomasi tos kalbos, į kurią verčiama, normos. Pabrėžiama ir tai, kad vokiškoji sudaiktavardinta bendratis (dažniausiai atliekanti aplinkybių funkciją) gali būti verčiama ir veiksmažodinėmis perifrazėmis
Die Quellen von Clavis Germanico Lithvana šaltiniai
No full textStraipsnis nagrinėja rankraštinio 17-ojo amžiaus vokiečių-lietuvių kalbų žodyno Clavis Germanico-Lithvana šaltinių problemą. Straipsnio tikslas – apibendrinti mokslinėje literatūroje ligi šiol paskelbtą medžiagą ir praplėsti ją keletu savų pastebėjimų. Pirmiausia mėginama nustatyti, kuris iš daugelio pirminių ir svarbiausių CGL šaltiniu laikomo Konrado Agrikolos (Conrad Agricola) biblijos žodžių žodyno leidimų galėjęs būti CGL baze. Nustačius leidimą aptariamas šio konkordanco ir CGL santykis. Kaip paaiškėja, CGL buvo sudarytas aiškiai ne vien konkordanco pagrindu. Panagrinėjus sudėtingus CGL ir seniausiu vokiečių-lietuvių kalbų žodynu laikomo Lexikon Lithuanum santykį tenka padaryti išvadą, kad LL nėra tiesioginis CGL šaltinis, nors tam tikras ryšys tarp šių žodynų be abejonės yra. Remiantis CGL leksikografine medžiaga toliau mėginama nustatyti, kokie žodynai dar galėję būti CGL pagrindu. Straipsnis baigiamas apibendrinimu, kad CGL yra daugiasluoksnis ir įvairialypis veikalas, kuris galėjo būti skirtas ne vien tik biblijos vertimui rengti, bet ir platesniam vartotojų ratui
Apie sąvokų “Satz” ir “Äußerung” (at)skyrimo pagrindimą
No full textAktualität der Begriffe “Satz” und “Äußerung” in der Sprachwissenschaft. Vieldeutigkeit des “Satz’’-Begriffs in der deutschen Sprache. Psychologische, logische, semantische, syntaktische kommunikativpragmatische Auffassung des Satzes. H.-J. Heringers Kritik an den älteren Satzdefinitionen. Rolle des Kriteriums der Kommunikativität bei den Satzdefinitionen. Neuere Satzdefinitionen (P. Eisenberg, G. Grewendorf u.a., G. Zifonun u.a.). Vieldeutigkeit des “Äußerung’’-Begriffs in der deutschen Sprache. Semantische, syntaktische, kommunikativpragmatische Schicht der Äußerungsstruktur. Gründe der Abgrenzung der Begriffe “Satz” und “Äußerung” in der Sprachwissenschaft: Abweichung mancher Äußerungen vom grammatischen Standard und Bildung situativer Ellipsen (syntaktische Ebene); Satz- und Äußerungsbedeutung als unterschiedliche Erscheinungen (semantische Ebene); Abhängigkeit der Äußerung von der Kommunikationssituation und der Aspekte des Sprechaktes (kommunikativpragmatische Ebene). Rolle der Erfahrung des intuitiven Wissens bei der Interpretation der Äußerungen. Völlige oder partielle Entsprechung der Sätze und Äußerungen. Sprache in System oder Sprache in Verwendung: Begriffe “Satz” und “Äußerung” als autonome und interdependente Module im Sprachsystem.Straipsnyje pateikiami sąvokų “Satz” (sakinys) ir “Äußerung” (pasakymas, frazė) apibendrinimai mokslinėje literatūroje. Parodoma šių sąvokų svarba kalbotyroje. Suformuluojamos šių sąvokų skyrimo sintaksiniu lygmeniu priežastys (kai kurių pasakymų nukrypimas nuo gramatinės normos), semantiniu lygmeniu (sakinio ir pasakymo reikšmių atskyrimas, priskiriant pasakymui referencijos reiškinį), komunikaciniu-pragmatiniu lygmeniu (pasakymo siejimas su komunikacine situacija).Akcentuojama patyrimo, intuityvaus žinojimo reikšmė interpretuojant pasakymus ir konteksto reikšmė nustataot sakinio ir pasakymo pilną arba dalinį atitikimą.Nepaisant sakinio siejimo su kalba kaip sistema, o pasakymo – su kalba kaip vartojimu šios sąvokos išlieka autonomiški, bet kartu vienas nuo kito priklausantys moduliai kalbos sistemoje
Žmogaus intelektualinės savybės lietuvių ir vokiečių kalbų lyginamuosiuose frazeologizmuose
No full textIn diesem wissenschaftlichen Beitrag vergleicht der Verfasser 156 litauische komparative Phraseologismen mit 116 deutschen komparativen Phraseologismen (kPhr), die die intellektuellen Eigenschaften des Menschen zum Ausdruck bringen.Der Verfasser unterscheidet einundzwanzig mikrosemantische Subfelder des semantischen Makrofeldes “Die intellektuellen Eigenschaften des Menschen”. Insgesamt werden zehn Mikrofelder unterschieden, die die positiven intellektuellen Eigenschaften des Menschen bezeichnen, z.B. “Klugheit; Schlauheit; Weisheit; Gerissenheit; Umsicht; Begabung; Auffassungsgabe; Kenntnisse; Gutes Gedächtnis; Geistige Tätigkeit”. Die negativen intellektuellen Eigenschaften werden durch elf Mikrofelder zum Ausdruck gebracht, z.B. “Dummheit; Unwissenheit; Schlechtes Gedächtnis; Ratlosigkeit; Beschränktheit” u.a. In diesem wissenschaftlichen Beitrag führt der Verfasser 113 Belege an, die so dargestellt sind, dass sie die Feststellung oder das Fehlen einer Entsprechung leicht verdeutlichen.Es werden paradigmatische und syntagmatische Beziehungen des Makro feldes “Die intellektuellen Eigenschften des Menschen” in Betracht gezogen und mit Hilfe vieler Belege veranschaulicht, wobei Konatativseme und Stilebenen nicht außerhalb des Betrachtungsfeldes bleiben. Bei vielen kPhr wird die denotative Bedeutung angegeben.Detailliert wird die onomasiologische Zugehörigkeit der kPhr der litauischen und der deutschen Sprache erörtert, wobei mehrere onomasiologische Felder ausgesondert werden.Straipsnio tyrinėjimų objektas – lietuvių ir vokiečių kalbų lyginamieji frazeologizmai, kuriais nusakomos žmogaus dvasinės savybės. Išskiriamas dvidešimt vienas mikrosemantinis laukas, atspindintys teigiamas ir neigiamas intelektualines žmogaus savybes. Kiekybiškai vyrauja neigiamos intelektualinės savybės. Nagrinėjami šio makrosemantinio lauko paradigminiai ir sintagminiai santykiai, minimos konotacinės semos ir stilistiniai lygmenys.Straipsnyje aprašomi tokie frazeologiniai reiškiniai kaip frazeologinės eilės, frazeologiniai sinomimai ir antonimai, nagrinėjama frazeologinių palyginimų onomasiologinė tematika. Straipsnyje gausu pavyzdžių ir statistinių duomenų.Nagrinėjamam semantiniam intelektualinių žmogaus savybių makrolaukui būdinga nedidelė kiekybinė lietuvių kalbos lyginamųjų frazeologizmų persvara
Naujas požiūris į lietuvių kalbos nominatyvinius ir egzistencinius sakinius
No full textPlačiąja prasme, straipsnis nagrinėja vieną iš lietuvių kalbos sintaksės aspektų – sakinių klasifikacijos principus ir šiame procese iškylančias problemas. Kritiškai analizuodama nusistovėjusį semantinio egzistencinių sakinių tipo apibrėžimą ir jo vietą sakinių klasifikacijoje, autorė parodo lietuvių kalbotyroje įsitvirtinusio požiūrio neadekvatumą nagrinėjamam reiškiniui. Egzistencinius lietuvių kalbos sakinius įprasta traktuoti kaip atskirą nominatyvinių beasmenių sakinių pogrupį, išskiriant juos semantinio turino ir atliekamos funkcijos pagrindu. Autorė pateikia nemaža argumentų, parodančių tokios traktuotės ribotumą. Pirmiausia, abejojama, ar nominatyviniai sakiniai, susidedantys tik iš vieno elemento (daiktavardžio vardininko), savo reikšme gali atstoti egzistencinę predikaciją. Antra, tradicinis egzistencinių sakinių apibrėžimas lietuvių kalboje remiasi tapatumo (identifikacinės egzistencijos) ryšiu, o tai nėra skiriamasis egzistencinių sakinių klasifikacijos principas, taikomas šiam sakinių tipui kitose pasaulio kalbose. Nominatyviniai sakiniai neatitinka ir dar vieno egzistencinių sakinių bruožo – glaudaus “buvimo, egzislencijos” ryšio su laiko ir erdvės lokalizacija. Šios kritinės analizės pagrindu autorė siūlo naują lietuvių kalbos egzistencinių sakinių tipo apibrėžimą ir aptaria kai kuriuos šiems sakiniams būdingus aspektus, kaip antai: sakinio struktūrinius elementus, žodžių tvarkos modelius bei semantinius egzistencinių sakinių tipus
