Kalbotyra
Not a member yet
2154 research outputs found
Sort by
Kalbinių bendruomenių vertybių sferų nustatymas (pagal vokiečių bendrinės kalbos ir Ciūricho dialekto somatizmus)
No full textŠiame straipsnyje pagal aksiologinį aspektą gretinami vokiečių norminės kalbos ir Ciūricho dialekto somatizmai.Pirmojoje straipsnio dalyje parodomas vokiečių bendrinės kalbos ir Ciūricho dialekto somatizmų kokybinis santykis, analizuojami jų leksikografinio aprašymo skirtumai ir problematika.Antrojoje dalyje išskirti aksiologiškai konotuoti somatizmai. Jie skirstomi į teigiamas ir neigiamas reikšmines grupes. Nustatyta, kad abiejose kalbinėse bedruomenėse labiausiai dominuoja emocijos ir jausmų žmogaus charakterio savybių ir fizinių būsenų vertinimo sferos. Kiekvienoje iš šių sferų teigiamos ir neigiamos somatizmų reikšminės grupės pasiskirsto hierarchijomis, kurios ir yra vokiečių bei Ciūricho regiono kalbinių bendruomenių aktualių vertybinių sistemų atspindys
Grice’o kooperacinio principo maksimų laužymas grožinėje literatūroje
No full textThe article analyses how breaking the maxims of Grice’s Cooperative Principle is exploited in literary texts. The distinction is drawn between two types of maxim non-observance: flouting, i.e. overt breaking of maxims with an intention that the hearer recognises that, and violation, i.e. covert breaking of maxims when the speaker breaks them secretly or not realising he is doing that. By flouting, different implicatures and figurative meanings are created that enhance expressiveness and thus are commonly met in literary texts. Violation of maxims, which usually creates misunderstanding and hinders communication, is more rarely met in literary texts, and the author explores how humour, ambiguity, nonsense and other linguistic fun is created by violating the four maxims of Grice’s cooperative principle in Lewis Carroll’s works.Straipsnyje nagrinėjami Grice’o Kooperacinio Principo maksimų laužymo būdai, sutinkami grožinėje literatūroje. Išskiriami dvejopi maksimų nesilaikymo būdai: nepaisymas (flouting) bei pažeidimas (violation). Maksimos nepaisymo atveju kalbėtojas tai daro atvirai, taip kad klausytojas suprastų, kad maksimos yra nesilaikoma. Maksimos pažeidimo atveju kalbėtojas tai daro slapčia arba net nesuvokdamas, kad maksimą pažeidžia. Maksimos nepaisymai sukuria įvairias implikacijas bei perkeltines reikšmes, kurios yra naudojamos kaip ekspresyvumo priemonės literatūroje. Tuo tarpu maksimos pažeidimai paprastai sukelia nesusipratimus ir apsunkina bendravimą, tačiau jie taip pat sutinkami literatūroje humorui, dviprasmiškumui bei kitiems kalbiniams efektams kurti, kurių ypač gausu Carroll’io kūriniuose, analizuojamuose šiame straipsnyje
Hierarchijos “turėti” raiška kūno dalis žyminčioje leksinėje semantinėje grupėje prancūzų ir lietuvių kalbose
Get PDFLes éléments de la hiérarchie “avoir” sont liés par les rapports toto-partonimiques et interpartonymiques. L’analyse des rapports toto-partonymiques dans le groupe désignant les parties du corps en français et en lituanien démontre l’existence de deux tendances: 1) le français préfère d’employer les éléments des niveaux plus bas de cette hiérarchie que le lituanien; 2) là, où en français une phrase comprend une partie du corps, en lituanien on emploie plutôt un verbe: on sort du sous-groupe concret tout en restant dans le même champ lexico-sémantique. L’analyse des rapports interpartonymiques revèle également deux tendances: celle du glissement (consistant en passage d’un partonyme à un autre partonyme, faisant partie du même totonyme) et celle de l’adhésion plus évidente de la partie et du tout en français qu’en lituanien.Une partie du corps en français agit souvent d’une manière plus indépendante, ce qui fait naître la tendance à l’animisme. En traduisant les phrases de ce type du français en lituanien on neutralise habituellement le sujet animisé et on revient de la partie au tout.Sraipsnyje apibrėžiami pagrindiniai prancūzų ir lietuvių kalbų konkretizavimo principai, atskleidžiama konkretizacija hierarchijose “būti” ir “turėti”. Plačiau aptariama hierarchijos “turėti” raiška kūno dalis žyminčioje leksinėje semantinėje grupėje. Nagrinėjami hierarchijos “turėti” elementų toto-partoniminiai santykiai (vertikaliojoje ašyje) ir interpartoniminiai santykiai (horizontaliojoje ašyje), atskleidžiamos įvairios tendencijos: prancūzų kalboje dažniau vartojama kūno dalis, o lietuvių kalboje išeinama iš konkretaus leksinio semantinio pogrupio, tik pasiliekama tame pačiame leksiniame semantiniame lauke; prancūzų kalboje dalis dažniau šliejama prie visumos; prancūzų kalboje pastebimas polinkis įvardinti ne pačią kūno dalį, o joje slypinčius kaulus ar vidaus organus, suteikti kūno daliai didesnį savarankiškumą, neretai peraugantį į animizmą ir t.t.. Kritikuojami klaidingi vertimo iš prancūzų į lietuvių kalbą pavyzdžiai.Straipsnis aktualus ir teorine prasme (prancūzų ir lietuvių kalbos labai mažai lygintos tiek struktūriniu, tiek funkciniu aspektu), ir praktine prasme (pateikiamomis išvadomis gali pasinaudoti prancūzų kalbos dėstytojai ir vertėjai)
Kas atitinka vokiečių ir italų kalbos sudaiktavardintą bendratį lietuvių kalboje?
No full textStraipsnyje nagrinėjama vokiškosios ir itališkosios sudaiktavardintos bendraties atitikmenų lietuvių kalboje problema. Atkreipiamas dėmesys į tarpinę bendraties padėtį tarp daiktavardžio ir veiksmažodžio: pabrėžiama nominali bendraties kilmė iš sustabarėjusio netiesioginio linksnio bei jos vieta veiksmažodžio sistemoje. Sudaiktavardinta bendratis vokiečių ir italų kalbose gali atlikti sintaksines daiktavardžio funkcijas bei pasižymi formaliomis šių kalbų daiktavaržių ypatybėmis, t. y. gali eiti kartu su artikeliu, įvardžiu, būdvardžiu ar daiktavardžio kilmininku išreikštu pažyminiu bei šautiniu pažyminio sakiniu. Kadangi lietuvių kalboje artikelių nėra, negalima ir vokiečių bei italų kalbai analogiška bendraties nominalizacija. Daroma išvada, kad sudaiktavardintos bendraties kaip abstraktaus daiktavardžio, kuris gali įgyti ir konkrečią reikšmę, atitikmuo lietuvių kalboje yra -imas/-ymas priesagų pagalba sudaryti daiktavardžiai. Dauguma jų yra abstraktūs, tačiau nemažai tokių daiktavardžių turi ir konkrečią reikšmę. Paskutinio skyriaus pabaigoje parodomas bendraties ir veiksmažodinių abstraktų santykis, atskleidžiamos lietuvių kalbos bendraties ypatybės, kurios ją priartina prie daiktavardžio – tai jos kaip veiksnio, papildinio, tikslo aplinkybės bei nederinamojo pažyminio funkcijos sakinyje. Atkreipiamas dėmesys ir į okazinį bendraties naudojimą šnekamojoje kalboje, kai ji labiausiai priartėja prie sudaiktavardintos bendraties vokiečių bei italų kalbose galėdama prisijungti ir formalų daiktavardžio palydovą, pvz. įvardį
Žmogaus išvaizda lietuvių ir vokiečių kalbų lyginamuosiuose frazeologizmuose
No full textStraipsnio tyrinėjimų objektas – lietuvių ir vokiečių kalbų lyginamieji frazeologizmai, kuriais nusakoma žmogaus išvaizda. Išskiriami septyni mikrosemantiniai laukai, kai kurie iš jų suskaidomi į dar mažesnius semantinius polaukius. Nagrinėjami šio makrosemantinio lauko paradigminiai ir sintagminiai santykiai, minimos konotacinės semos ir stilistiniai lygmenys.Straipsnyje aprašomi tokie frazeologiniai reiškiniai kaip frazeologinės eilės, frazeologiniai sinomimai ir antonimai, nagrinėjama frazeologinių palyginimų onomasiologinė tematika. Straipsnyje gausu pavyzdžių ir statistinių duomenų. Kiekybinė lietuvių kalbos lyginamųjų frazeologizmų persvara liudija, kad lietuvių kalboje jie itin mėgiami ir dažnai vartojami
Metaforinė frazeologizmų su leksema burna motyvacija lietuvių, anglų ir prancūzų kalbose
No full textStraipsnyje bandoma palyginti ir suklasifikuoti lietuviškus, angliškus ir prancūziškus frazeologizmus su leksema burna pagal jų semantinę motyvaciją. Remiantis konceptualinės metaforos teorija (Conceplual Metaphor theory), nagrinėjamos frazeologizmų motyvacinės struktūros, bandoma atrasti bendras konceptualines metaforas ir metonimijas. Dvi pagrindinės motyvacijos priemonės, išryškėjančios daugumoje frazeologizmų visose trijose kalbose, yra ontologinė metafora BURNA YRA INDAS ir metoniminis ryšys tarp burnos ir jos atliekamų funkcijų. Kadangi daugelio skirtingų kalbų vienodos reikšmės frazeologizmų metaforinė motyvacija yra ta pati, galima daryti išvadą, kad esminės metaforinės struktūros yra universalios. Tokios metaforinės ir metoniminės struktūros yra pagrįstos mūsų kognityvine ir fizine/kinetine patirtimi
Metaforos diskurse apie Europos Sąjungos plėtrą vokiečių ir lietuvių kalbose
No full textForschungsobjekt dieses Artikels ist der öffentlich-politische Diskurs über die EU-Osterweiterung anhand der Textkorpora aus deutschen und litauischen Printmedien mit besonderer Konzentration auf den Metapherngebrauch. Das Ziel ist es, die spezifischen nationalen Einstellungen und Haltungen in Bezug auf den diskursiv problematisierten Gegenstand, die Gemeinsamkeiten und Unterschiede bei der Konzipierung und Propagierung politischer Sachverhalte aufzudecken, also Aussagen über den im jeweiligen Land geführten Diskurs zu liefern: Was wird durch die Metaphern hervorgehoben, stillschweigend behauptet, unterstellt, verschwiegen oder versteckt?Durch die Analyse des Metapherngebrauchs werden Aussagen über die Dominanz, aber auch über die Qualität, die Struktur und die semantisch-pragmatische Funktion bestimmter für das jeweilige Land typischer Metaphernbereiche getroffen.Der produktivste Metaphernbereich im deutschen Diskurs ist die Hausmetaphorik.Von besonderer Bedeutung im litauischen Diskurs ist die Schulmetaphorik mit der am häufigsten verwendeten Metapher Hausaufgaben machen (daryti namų darbus), um die Rolle Litauens bei den Erweiterungsverhandlungen zu charakterisieren, aber auch um Kritik an der Haltung der EU zu äußern.In beiden Ländern dient die Metaphorisierung des Diskurses dazu, beim Adressaten Emotionen und Assoziationen zu wecken, ihm dadurch das abstrakte Projekt “EU-Osterweiterung” nahezubringen und ihn dazu aufzufordern, selbst Stellung zu beziehen.Straipsnio tyrimo objektas – metaforų naudojimas viešame politiniame diskurse apie Europos Sąjungos plėtrą, remiantis vokiškais ir lietuviškais laikraštiniais tekstais. Tikslas – atskleisti kiekvienai tautai būdingą požiūrį bei laikyseną Europos Sąjungos plėtros atžvilgiu, taip pat bendrumus ir skirtumus formuluojant ir propaguojant politinius tikslus, taigi, nustatyti kiekvienos šalies diskursui būdingus skirtumus, ir panašumus. Straipsnyje analizuojama metaforų kokybė ir kiekybė, jų struktūra, išskiriamos kiekvienai šaliai būdingos metaforų sritys, aprašomos jų semantinės-pragmatinės funkcijos.Produktyviausia metaforų sritis vokiečių kalba vykstančiame diskurse yra namų metaforos. Pagrindinė per visą diskursą plėtojama metafora tai - Europos Sąjungos plėtra yra statomas namas. Be šios, išskiriamos tokios vokiečių diskursui būdingos metaforų sritys kaip šeimos, transporto priemonių, motoro, ligų ir mirties.Lietuviškame diskurse ypatingą vietą užima taip vadinama mokyklinė metaforika. Dažniausiai sutinkamos metaforos daryti namų darbus pagrindu išplėtota mokylinė metaforika naudojama ne tiek apibūdinti Lietuvos poziciją derybose dėl stojimo į Europos Sąiungą, kiek išreikšti kritiką Europos Sąjungai, kad derybos vyksta ne tarp lygiavercių partnerių. Kitos lietuvišką diskursą apibūdinančios metaforų sritys yra namų, kelio, transporto priemonių, giminystės, istorijos, ligų ir mirties.Abiejų šalių diskursuose metaforų keliamos konkrečios emocijos ir asocijacijos, priartina abstraktų Europos Sąjungos projektą adresatui ir kviečia susidaryti savo nuomonę, užimti tam tikrą poziciją
Akademinio rašymo dėstytojo antrasis ‘aš’ komentuojant studentų rašto darbus: teorija ir praktika
No full textAlthough rhetorical theorists such as N. Sommers (1988), C. H. Knoblauch and L. Brannon (1984), and E. M. White (1984) suggest that writing teachers insinuate clear and helpful readerpersonae in the written comments they make on student writing, this article focuses on students’ impressions of such personae. The research employs A. A. Lunsford’s (1992) key topoi of teachers’ commentary on student writing in the United States, analysis of marked student essays, and interviews of student-authors to ascertain the relationships among the types of comments teachers make, the impressions these comments make on students, and their impact on students’ strategies for revising their writing. Results suggest that teachers’ comments in the third person impersonal paint of view, on form, and in the declarative or imperative modes suggest a ‘teacherly’ persona and students are more willing to adopt the comment and revise the text in question. Comments in the first person, on content, and in the interrogative mode suggest a ‘writerly’ persona, one that reinforces students’ identities as ‘writers’, though they are less likely to revise the text.Nors retorikos teoretikai N. Sommers (1988), C. H. Knoblauchas ir L. Brannon (1984), E. M. White’as (1984) teigia, kad, komentuodami studentų rašto darbus, akademinio rašymo dėstytojai atsiskleidžia kaip tikri ir geranoriški skaitytojai-asmenybės, šiame straipsnyje bus aptariamos tiktai studentų nuomonės apie tokias asmenybes. Tiriant remiamasi pagrindiniais mokytojų komentarų tipais, parengtais A. A. Lunsford (1992) Jungtinėse Amerikos Valstijose, analizuojamos dėstytojų, skaičiusių studentų rašto darbus, pastabos bei apklausiami patys studentai-darbų-autoriai, kad galima būtų išsiaiškinti ryšį tarp mokytojų komentarų tipo, studentų reakcijos į tas pastabas ir tų pastabų itakos studentų strategijoms, kai jie ima taisyti savo rašto darbus. Rezultatai leidžia manyti, kad mokytojų pastabos apie rašto darbo formą, parašytos vartojant apibendrinamuosius įvardžius bei konstatuojamosios arba liepiamosios nuosakos beasmenius sakinius, rodo esant “mokytojišką” asmenybę ir studentai yra labiau linkę sutikti su komentarais bei, perrašydami darbą, į juos atsižvelgti. Darbo turinio komentarai, kurie parašyti pirmuoju asmeniu ir klausiamąja forma, rodo esant labiau “rašytojišką” asmenybę, būtent tokia asmenybė leidžia studentui pasijusti “rašytoju”, nors pastaruoju atveju jie yra ne taip linkę atsižvelgti į dėstytojo pastabas ir taisyti savo darbą