Kalbotyra
Not a member yet
2154 research outputs found
Sort by
Nevalentinės bendraties konstrukcijos su um zu vokiečių kalbos moksliniuose tekstuose
No full textDer Grund zum Besprechen dieses Themas ist das relativ häufige Auftreten der Infinitivkonstruktionen (IK) in den deutschen wissenschaftlichen und fachsprachlichen Texten und die Unsicherheit im Gebrauch dieser Konstruktionen. In der deutschen linguistischen Literatur bzw. in den Handbüchern der deutschen Grammatik kann man ausführliche Erläuterungen zum theoretischen Status und zur praktischen Verwendung der IK kaum finden. In dem vorliegenden Beitrag werden der theoretische Status und die wichtigsten Aspekte der Analyse der Infinitivkonstruktionen mit ,,zu“ in der wissenschaftlichen linguistischen Literatur besprochen: die Unterscheidung der valenzbedingten IK von den nicht valenzbedingten IK; die Identifizierung des latenten Subjekts; die Einteilung dieser syntaktischen Konstruktionen hinsichtlich der Bedeutungsvarianten und Verwendungsweisen. Die Untersuchung basiert auf einem Korpus von Sätzen (180) mit valenzunabhängigen IK mit um zu, die hauptsächlich aus geistes-, natur- und sozialwissenschaftlichen Texten stammen und als Unterrichtsmaterial im Bereich Fachsprachen im Deutschen dienen. Es entsteht eine Klassifikation hinsichtlich der Bedeutungsvarianten, Verwendungsweisen/Gebrauchsbedingungen und der Umformulierungsmöglichkeiten der nicht valenzbedingten IK mit um zu durch andere syntaktische Strukturen. Die hier vorgestellte Klassifikation der IK mit um zu und das daraus folgende Schema können im Unterricht Fachsprachen im Deutschen benutzt werden.Straipsnyje aptariami vokiečių kalbos bendraties konstrukcijų teorinis statusas ir pagrindiniai šio sintaksinio reiškinio nagrinėjimo aspektai mokslinėje lingvistinėje literatūroje: bendraties konstrukcijų skirstymas valentingumo atžvilgiu, latentinis veiksnys, bendraties konstrukcijų santykis su šalutiniais sakiniais, šių konstrukcijų reikšmės variantai ir vartojimo būdai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apie bendraties konstrukcijų vartojimą dalykiniuose ir moksliniuose tekstuose daugumoje gramatikų užsimenama netiesiogiai arba tik ryšium su šių konstrukcijų įtaka tekstų kondensacijai/glaustumui. Šio straipsnio tikslas yra išsamesnė mokslinių vokiečių kalbos tekstų nevalentinių bendraties konstrukcijų su um zu analizė, remiantis G. Helbig, O. Leys ir G. Zifonun ir kt. darbais. Analizės objektu čia pasirinkta bendraties konstrukcija su um zu dėl dažno pasitaikymo nagrinėjamuose tekstuose, dėl savo daugiafunkciškumo ir transformacijos galimybių įvairovės. Šiame darbe sujungiami nevalentinių bendraties konstrukcijų su um zu reikšmės variantai (semantinis aspektas) ir vartojimo būdai bei sąlygos (pragmatinis ir kognityvinis aspektai) ir pateikiama šio sintaksinio reiškinio transformacija į kitas sintaksines konstrukcijas, t. y. šalutinius prijungiamuosius sakinius ir kt. Pabaigoje pateikiama klasifikacijos schema, kuri galėtų būti naudinga besimokantiems vokiečių mokslinės bei dalykinės kalbos
Dėl gotų kalbos būdvadžio morfologinių ypatybių
No full textThe morphology of Gothic, as well as that of other older Germanic languages, has traditionally been analysed in phonological terms, with classifications that reflect earlier stages in the development of Germanic. This paper represents a pioneering attempt at applying the ‘canonical’ approach to the analysis of older Germanic, with a view to producing an adequate synchronic analysis of the morphological properties of the Gothic adjective. It is demonstrated that the traditional separation of strong and weak forms is synchronically unreasonable, and determination represents a non-canonical morphosyntactic feature of the Gothic adjective. Even though the traditional stemclass labels are obsolete from a synchronic point of view, synchronic form variation within Gothic adjective paradigms warrants distinguishing four inflectional classes, a classification which coincides with the traditional philological taxonomy. In addition to inflectional class, Gothic adjectives have been found to have stem indexing and syncretic index features.Gotų kalbos ir kitų senųjų germanų kalbų morfologija tradiciškai nagrinėjama remiantis fonologiniais kriterijais. Tokioje tradicinėje formų klasifikacijoje atsispindi ankstesnieji germanų kalbų raidos etapai; taigi, toks analizės metodas – sinchroniškai neaktualus. Siekiant nuosekliai aprašyti gotų kalbos būdvardžių morfologinius požymius sinchroniniu požiūriu, straipsnyje taikomas kanoninis metodas. Pirmiausia pristatoma „kanono“ sąvoka, apibrėžiamas kanoniškumas fleksijų morfologijoje ir pateikiama grynųjų morfologinių požymių tipologija. Kanonas, tai – abstrakcija, kuri yra daugelio kanoninių kriterijų konvergencijos rezultatas. Nustatant kalbos reiškinio kanoną, išplečiamos reiškinio teorinės ribos ir sukuriama kanoninė erdvė, kurioje galima logiškai ir nuosekliai klasifikuoti reiškinio apraiškas. Remiantis kanonine metodologija straipsnyje įrodinėjama, kad tradicinis stipriųjų (neapibrėžtųjų) ir silpnųjų (apibrėžtųjų) būdvardžių paradigmų atskyrimas yra sinchroniškai nepateisinamas, kadangi determinacijos (apibrėžtumo/neapibrėžtumo) kategorija, tai – pilnavertė morfosintaksinė būdvardžių kategorija. Skirtingai nuo skaičiaus, linksnio ir giminės kategorijų, determinacija laikytina nekanoniška. Argumentuojama, kad sinchroniniu požiūriu tradicinė būdvardžių klasifikacija pagal istorinį kamiengalį – nebeaktuali, kadangi patys kamiengaliai paradigmose sinchroniškai nebeapčiuopiami. Nepaisant to, fleksijų sistemoje egzistuojanti leksiškai determinuota formų įvairovė sudaro prielaidą išskirti keturias būdvardžių klases, kurios sutampa su istorine klasifikacija pagal kamiengalį. Taigi galima teigti, kad senoji kamieno morfologija ilgainiui virsta morfosintaksine morfologija. Be minėtų keturių būdvadžių fleksinių klasių, gotų kalbos būdvardyje išskirtini dar du grynai morfologiniai požymiai: kamieno rodiklis ir sinkretiškumo rodiklis
Apie sintaksiškai savarankiško netiesioginio referato struktūrą ir nuosakų vartojimą vokiečių ir lietuvių kalbų politiniuose kontekstuose
No full textDer vorliegende Beitrag befasst sich mit dem unabhängigen indirekten Referat in Bezug auf seine Struktur bzw. auf den Modusgebrauch in deutschen und litauischen politischen Kontexten. Das Ziel der Forschung besteht darin, einige typische Merkmale des unabhängigen indirekten Referats im Deutschen und im Litauischen herauszuarbeiten und die wichtigsten Unterschiede und Gemeinsamkeiten in beiden Sprachen festzustellen. Der Gegenstand der Arbeit ist der Gebrauch des Modus im unabhängigen indirekten Referat, der besonders in der litauischen Sprachforschung zu wenig beachtet wird. Als Korpusgrundlage für die Analyse wurden die Internetseiten www.spiegel.de und www.bernardinai.lt gewählt, weil die beiden Quellen eine Menge von politischen Texten enthalten, die den heutigen Gebrauch des indirekten Referats liefern. Das Belegkorpus umfasst insgesamt 1000 Beispiele mit dem indirekten Referat, 500 litauische und 500 deutsche, die vom November 2008 bis Februar 2009 gesammelt wurden. Bei der Behandlung der theoretischen Grundlage und bei der Bestimmung der wichtigsten Begriffe wie das abhängige und das unabhängige indirekte Referat stützt man sich auf solche Autoren wie C. Fabricius-Hansen, R. Thieroff, G. Zifonun, sowie auf die DudenGrammatik von 2005. Bei der Untersuchung wird die Methode der Analyse und Sortierung, des Vergleichs, der statistischen Auswertung des deutschen und litauischen Belegkorpus auf der deskriptiven Ebene angewandt.Straipsnyje lyginami sintaksiškai savarankiško netiesioginio referato raiškos būdai vokiečių ir lietuvių kalbose. Taip vadinamas sintaksiškai savarankiškas netiesioginis referatas suprantamas kaip referento perteikta informacija savarankiškuose sakiniuose, t.y. be kito asmens kalbą įvedančių sakinių ar frazių.Tyrimas parodė, kad vokiečių kalboje skirtingai nei lietuvių šis reiškinys yra gan dažnas (38%), lietuvių kalboje jis aptinkamas pakankamai retai (2%). Tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbose sintaksiškai savarankiškas netiesioginis referatas realizuojamas savarankiškuose sakiniuose, skirtumas glūdi tame, kad vokiečių kalboje pagrindinis išskiriamasis referato bruožas yra tariamoji nuosaka, o lietuvių kalboje esamojo laiko bevardės giminės dalyvis esą vartojamas ir kaip netiesioginės nuosakos forma, ir kaip modalinė dalelytė kartu tiek su tiesiogine, tiek su tariamąja nuosakomis
Teksto konektoriai kalbotyros magistro darbuose
No full textIt is now commonly agreed that written academic texts are dialogic and interactive. How do academic writers increase interactivity of discourse? How do they organise texts and communicate with readers? Text-connectors is one of the many metadiscoursal categories used by writers to arrange their arguments and involve their readers. This paper considers the use of text-connectors in the Master’s thesis genre in Linguistics and analyses 70 theses by native and non-native (Lithuanian) students of English. The aim of the study is to work out a methodological framework for the analysis of text-connectors in the MA thesis genre and to compare the frequencies of text-connectors in native speaker (L1) and non-native speaker (L2) English theses as well as with frequencies in other genres. The classification of text-connectors developed in the study includes nine functional categories: addition, attitude, concession, contrast/comparison, illustration, restatement, result, sequence and summary; the procedural considerations cover the problems of reflexivity, multifunctionality, clustering and double use of text-connectors; the comparison of L1 and L2 theses shows an enormous overuse of text-connectors in L2 texts.Straipsnyje bandoma tyrinėti kaip realizuojama tarpasmeninė kalbos funkcija moksliniame diskurse, kaip sustiprinamas rašytinio teksto interaktyvumas, kaip struktūruojamas tekstas ir kuriamas dialogas su skaitytoju. Metadiskurso strategijų vartojimas yra vienas iš būdų teksto paveikumui sustiprinti. Teksto konektoriai – tai metadiskurso kategorija, padedanti tinkamai sudėlioti argumentus tekste bei įtraukti skaitytoją į diskurso procesą. Tyrimu siekiama apibūdinti teksto konektorių vartojimą lingvistikos magistro darbuose. Tyrimo medžiaga – 70 magistro darbų, parašytų gimtąja ir negimtąja anglų kalba Britanijos ir Lietuvos universitetuose.Straipsnyje pateikiami tyrimo pirmosios dalies rezultatai: (1) magistro darbo žanro teksto konektorių analizės metodologiniai metmenys: teksto konektorių funkcinė klasifikacija, susidedanti iš devynių kategorijų, jų lingvistinės raiškos pavyzdžiai bei tyrimo proceso probleminių aspektų analizė; (2) statistinės analizės rezultatai: teksto konektorių santykinis dažnumas magistro darbuose (0,77) bei dažnumų palyginimas gimtakalbių ir negimtakalbių studentų tekstuose (0,56:0,90), rodantis, jos negimtakalbiai (Lietuvos universitetų) anglų kalbos studentai vartoja daug daugiau teksto konektorių magistro darbuose (+355,06) nei gimtakalbiai. Tikėtina tokio gausaus teksto konektorių vartojimo priežastis – perdėtas dėmesys teksto konektoriams anglų kalbos pratybose vidurinio ugdymo ir bakalauro studijų pakopose bei anglų kalbos vadovėliuose. Gimtosios kalbos įtaka kaip galima gausaus konektorių vartojimo priežastis atmetama, nes kai kurie tyrimai rodo, jog lietuvių gimtosios kalbos akademiniuose studentų tekstuose metakalbinėms teksto siejimo priemonėms skiriama nepakankamai dėmesio. Gausus teksto konektorių vartojimas magistro darbuose būdingas ne tik Lietuvos, bet ir kitų kultūrų studentams, todėl galima teigti, jog tai yra bendras anglų kalbos tarpukalbės (‘interlanguage’) ypatumas
Viduriniosios vokiečių aukštaičių (Mittelhochdeutsch) ir šiuolaikinės vokiečių kalbos esamojo laiko semantinės įvairovės analizė
No full textLaut Duden entfallen in der geschriebenen Sprache rund 52% aller vorkommenden finiten Verben auf Präsens (Duden 1998, 145). Aus diesem Grunde wird es neben dem Präteritum als Haupttempus des Deutschen bezeichnet. Im Unterschied zu den anderen Tempora wurde seine Existenz in der Sprache als ein selbständiges Tempus bislang nur von Mugler (1988) in Frage gestellt. Andererseits ist das Präsens wie keine andere Tempusform der deutschen Sprache in so vielen Kontexten möglich. Diese Tatsache hat zur Folge, dass die Bestimmung der Präsens-Semantik in sprachwissenschaftlichen Arbeiten ziemlich uneinheitlich ist. Wunderlich listet sechzehn Verwendungsweisen von Präsens, Curme unterscheidet neun Varianten, Jørgensen acht, Jung und Schulz/Griesbach geben je sieben Gebrauchsmöglichkeiten des Präsens an (Curme 1977, 12; Wunderlich 1970, 114; Jørgensen 1966, 48; Jung 1984, 231; Schulz/Griesbach 1986, 44). Die Grammatiken wie Duden (1998) und Helbig/Buscha (2005) gehen lediglich von 4 Varianten aus. Darüber hinaus vertritt Engel die Position, dass sich das Präsens im Deutschen „höchstens negativ“ definieren lässt (Engel 1996, 495). Auch die Verfasser der IdS-Grammatik weisen darauf hin, dass das Präsens die zeitliche Festlegung semantisch offen lässt (IdS-Grammatik 1997, 1692). Abgesehen vom Fehlen der Einheit bei der Festlegung der Bedeutungsvarianten des Gegenwartstempus lässt sich behaupten, dass das moderne Präsens die Ereignisse, die im Hinblick auf die Sprechzeit sowohl in der Vergangenheit als auch in der Zukunft stattfinden, zum Ausdruck bringt. Diese Fähigkeit wurde laut Paul von den früheren Entwicklungsstufen des Deutschen geerbt (Paul 1989, 287). Die Frage, ob durch die Herausbildung der neuen analytischen Tempora im Mittelhochdeutschen (Perfekt, Plusquamperfekt und Futur), die Bedeutungsvielfalt des Gegenwartspräsens eingebüßt hat, bleibt aber bis heute offen. Um diese Frage zu beantworten, wird die diachrone Entwicklungslinie der semantischen Vielfalt von Präsens skizziert, indem die gegenwärtigen Bedeutungsmöglichkeiten des Präsens mit denen des Mittelhochdeutschen verglichen werden. Als Ausgangspunkt des Vergleiches wird das Mittelhochdeutsche dienen. Bei der graphischen Darstellung des Tempus stütze ich mich auf die Tempusformel von Reichenbach (1947). Dabei steht das S für den Sprechmoment (engl. „point of speech“), das E für das Ereignis (engl. „point of event“) und das R für den Bezugspunkt (engl. „point of reference“).Šiame straipsnyje analizuojama vokiečių kalbos esamojo laiko (Präsens) semantinė įvairovė. Straipsnio autorius bando atsakyti į klausimą, ar analitinių laiko formų (Perfekt, Plusquamperfekt, Futur) susiformavimas viduriniojoje vokiečių aukštaičių kalboje (Mittelhochdeutsch) neturėjo neigiamos įtakos šiuolaikinės vokiečių kalbos esamojo laiko semantinei įvairovei.Tyrimo metu buvo nustatyta, kad nepaisant analitinių formų atsiradimo, esamasis laikas išsaugojo savo semantinę įvairovę ir gali būti vartojamas kalbant apie praeitį, dabartį, ateitį, o taip pat reiškiant atemporalinius veiksmus
Ciechanowicz Jan. 2008. Deutsche Idiome, Redewendungen, Sprüche, geflügelte Worte, Sprichwörter. 2.Aufl. Polish Guide Publishing New York
Get PDF..
Laiko suvokimo problema viduramžių pasaulietinėje ir religinėje literatūroje
No full textIm Mittelalter hat sich die christliche Kirche als eine religiöse, politische, gesellschaftliche und kulturelle Institution auf dem Territorium des heutigen Deutschland endgültig durchgesetzt. Alte Sagen erhielten christliche Inhalte oder gerieten in Vergessenheit. Das Christentum brachte seinerseits nicht nur neue Bräuche und Riten mit, sondern es verbreitete auch ein neues Zeitverständnis. Die Frage, ob die Germanen des Mittelalters in neuen christlichen Zeitkategorien gedacht haben oder sich immer noch im Geltungsbereich der alten, von den Vorfahren geerbten Zeitauffassung befunden haben, bleibt für die moderne germanistische Mediävistik offen. Mit diesem Beitrag wird der Versuch unternommen, die oben formulierte Frage zu beantworten. Dabei werden weltliche und religiöse Texte des Mittelalters analysiert. Als Indikator, mit Hilfe dessen die Zeitauffassung der alten Germanen erschlossen wird, dient das deutsche Temporaladverb. Darüber hinaus wird im Vortrag nach der wissenschaftlichen Untermauerung der Hypothese gesucht, dass der unbewusste Gebrauch von Temporaladverbien im Text ein Schlüssel zur Erschließung der Zeitwahrnehmung sein kann.Straipsnyje nagrinėjama laiko suvokimo transformacija viduramžiuose. Tiriamoji medžiaga – XI-XVI a. vokiečių religinė ir pasaulietinė literatūra. Laiko suvokimui analizuoti buvo pasirinktas laiko prieveiksmis (Temporaladverb). Straipsnyje pateikiamos linijinio ir ciklinio laiko sampratos bei sukuriamas metodologinis pagrindas laiko suvokimui tirti.Tyrimo metu nustatyta, kad ciklinis laiko supratimas viduramžiuose prarado dominuojančias pozicijas. Ciklinio laiko išstūmimo procesas religinėje literatūroje vyko sparčiau nei pasaulietinėje
Žodžio LIEBE lizdo indėlis į meilės konceptualizavimą vokiečių meilės lyrikoje
No full textÜber die Wechselbeziehungen zwischen Kommunikation und Kognition wurde praktisch schon immer in der Linguistik reflektiert. Grundlegend und richtungweisend ist immer noch F. de Saussure: „Das Denken, für sich genommen, ist wie eine Nebelwolke, in der nichts notwendigerweise begrenzt ist. Es gibt keine von vornherein feststehenden Vorstellungen, und nichts ist bestimmt, ehe die Sprache in Erscheinung tritt.“ (Saussure 1967, 133) [...]Šiame straipsnyje žodžių lizdo bendrajam žodžiui vok. Liebe, konceptualizuojant MEILĘ, skiriamas didžiausias dėmesys. Šioje analizėje svarbiausia yra tai, kokiais būdais stipriausia iš visų taip vadinamų pozityvių emocijų buvo konceptualizuota vokiečių meilės lyrikoje ir kokia jos kalbinė išraiška kaip literatūrinio diskurso dalis. Remiantis Walterio von der Vogelweidės, svarbiausių romantizmo ir ekspresionizmo poetų bei Evos Strittmatter darbais, šiame straipsnyje aprašomas žodžio Liebe lizdas, sukuriant semantinę kognityvinę erdvę žodžiui MEILĖ kaip mūsų žinojimo kompleksinės srities erdvę. Todėl remiantis semantinių kognityvinių erdvių modeliu parodoma, kad šio žodžių lizdo kūrimas ir struktūros sudarymas yra neatskiriami nuo kitų semantinių kognityvinių procesų ir vienas kitą papildo