Kalbotyra
Not a member yet
2154 research outputs found
Sort by
Gretinamoji leksikologija ir dviejų kalbų leksikografija: viena kitoje, viena šalia kitos, viena kitai?
No full textKein anderer Zweig der Linguistik steht der kontrastiven Lexikologie so nahe wie die zweisprachige Lexikografie. Davon zeugen vor allem ein steigendes lexikografisches Interesse an lexikologischen Problemen (vgl. Wiegand 1998b), zahlreiche Studien von F. J. Hausmann (1995), P. R. Lutzeier (1995a, 2002), K. T. Thomsen (1995), H. E. Wiegand (2000), D. Dobrovol’skij (2002), M. Vachkova (2002), M. Schlaefer (2009), D. A. Cruse et al. (2002) sowie internationale Tagungen, wobei diese Disziplinen meistens voneinander kaum abzutrennen sind. Dies liegt vor allem daran, dass ein gewisser Teil der kontrastiv lexikologischen Untersuchungsergebnisse in zwei- oder mehrsprachigen Wörterbüchern seine Stelle findet und man sich bei lexikografischen Untersuchungen auch mit einigen Problemen der kontrastiven Lexikologie auseinandersetzt (Äquivalenzproblem, „falsche Freunde“ des Übersetzers, Polysemie und ihre Darstellung, Gebrauchsbeispiele der Lexeme u. A.). Wenn sich auch über diese Teilbereiche der Wissenschaft nicht wie über siamesische Zwillinge sprechen lässt, obwohl beispielsweise bei A. Rey zwischen Lexikografie, Lexikologie und lexikalischer Semantik praktisch nicht unterschieden wird (vgl. Spillner 1997, 328), so bestehen zwischen diesen Disziplinen trotzdem sehr viele Berührungspunkte im Bereich ihrer Grundlagen (ihr Gegenstand ist der Wortschatz), Zielsetzungen (Erforschung und Strukturierung des Wortschatzes), Analyseverfahren (Onomasiologie, Semasiologie in der Lexikologie und onomasiologische bzw. semasiologische Wörterbücher in der Lexikografie u. Ä.), Erkenntnisinteressen (Probleme der Polysemie, Homonymie usw.) u. Ä. Ungeachtet dessen fehlt es an einer umfassenden Studie, in der diese Disziplinen ausführlich miteinander verglichen werden. Michael Schlaefer behandelt sie in seinem Werk auch getrennt voneinander, und ein kurzer Vergleich dieser Disziplinen mit Hervorhebung ihrer Ähnlichkeiten sowie Unterschiede findet sich nur in der Einführung (vgl. Schlaefer 2009, 1f.). Daher wird im folgenden Beitrag ein Versuch unternommen, die Fragen, welche konkreten Gemeinsamkeiten zwischen diesen wortschatzbasierten linguistischen Zweigen bestehen, in welchen Punkten sie ihre spezifischen Merkmale aufweisen und inwieweit sie aufeinander angewiesen sind, zu beantworten und somit der lexikologisch-lexikografischen Diskussion hinzuzufügen.Jokia kita lingvistikos šaka nėra tokia artima gretinamajai leksikologijai kaip dviejų kalbų leksikografija. Nepaisant to, kad pastaraisiais dešimtmečiais juntamas padidėjęs leksikografų susidomėjimas leksikologijos problemomis, ruošiami straipsniai aktualiais leksikologijos ir leksikografijos klausimais, rengiamos bendros leksikologų bei leksikografų konferencijos, iki šiol nėra išsamios apibendrinančios studijos apie šių disciplinų panašumus bei skirtumus ir jos nagrinėjamos atskirai. Todėl šio straipsnio tikslas – prisidėti prie diskusijos apie gretinamosios leksikologijos ir dviejų kalbų leksikografijos santykį. Straipsnyje pabrėžiami šių kalbotyros mokslo šakų panašumai, išryškinami skirtumai, nustatomas dabartinis jų santykis ir stengiamasi pažvelgti į leksikologinių bei leksikografinių tyrimų ateitį.Prieinama išvada, kad ribos tarp gretinamosios leksikologijos ir dviejų kalbų leksikografijos nėra aiškios, jų tikslai, uždaviniai daugelyje vietų persipina, šios disciplinos yra veikiau taikomojo pobūdžio, viena kitą papildo ir viena be kitos vargiai galėtų egzistuoti. Antra vertus, dviejų kalbų leksikografija praktikoje ne visada naudojasi leksikologijos tyrimų rezultatais. Apibendrinant galima teigti, kad gretinamoji leksikologija ir dviejų kalbų leksikografija nėra viena kitos dalis, egzistuoja ne atskirai viena nuo kitos, tačiau turi bendradarbiauti ir praktikoje toliau taikyti viena kitos tyrimų rezultatus
Prancūzijos prezidentų bei pralaimėjusių kandidatų į prezidentus kalbos, paskelbus rinkimų rezultatus (1981–2002)
No full textLes déclarations des présidents élus et des candidats vaincus, consécutives à l’annonce des résultats des élections présidentielles (Déclarations), sont parmi les événements politiques les plus suivis et réglés en France. Elles marquent l’achèvement de la campagne électorale avec toute sa stratégie de gagner. C’est pourquoi leur analyse semble souhaitable et utile. Nous nous tiendrons ici à la présentation générale du type de discours politique français via l’analyse du genre de Déclarations ainsi que l’étude de la différence personnelle des leaders politiques français entre 1981 et 2002. Le présent article est un des résultats du mémoire de master, soutenu d’abord à l’Université de Paris XII- Val de Marne et puis à l’Université de Vilnius en 2004. L’analyse du discours (la science qui étudie le langage comme activité ancrée dans un contexte) et le traitement lexicométrique (qui analyse des donnés en linguistique, basée sur la statistique) sont nos appuis méthodologiques. Le corpus analysé n’est pas grand parce que sa taille limitée est déterminée par le fait d’être prononcée uniquement tous les 7 (maintenant 5) ans. De plus, l’analyse grammaticale, qu’on utilise lors du traitement lexicométrique, n’a pas besoin d’unités lexiques trop importantes. Nous proposons une problématisation des élections présidentielles avec l’implication subjective en fonction du genre des Déclarations, tenant compte du fait que nos énoncés sont neutres et leur degré d’implication est « 0 ». Donc modus est égal à dictum (ce qui est dit est similaire à l’intention avec laquelle on le dit).Prancūzijos prezidentų bei pralaimėjusių kandidatų į prezidentus kalbos, paskelbus rinkimų rezultatus, yra politinis įvykis, labiausiai stebimas ir diskutuojamas visoje šalyje. Šios kalbos taip pat yra ir labiausiai reglamentuotos. Straipsnyje analizuojama bendra politinio diskurso kaip kalbos tipo ir politikų kalbų kaip žanro situacija Prancūzijoje. Kadangi vienas iš savarankiškumo įrodymų politinio diskurso erdvėje yra ketinimas įteisinti žanro nepriklausomą vaidmenį, mus domina ir politikų įvaizdžio formavimo klausimas per kalbą. Tad darbe aptariamos pagrindinės kalbėtojų sakinių gramatinės, sintaksinės formos bei žodynas, ritualo (protokolo) svarba, žiniasklaidos ir politikos santykis, kas tiesiogiai susiję su poliitikų įvaizdžio kūrimu. Visa tai padeda suprasti ir įvertinti laimėjusių prezidentų bei pralaimėjusių kandidatų į prezidentus Prancūzijoje skirtumus ir panašumus. Kalbos analizuojamos, remiantis diskurso analizės (kai kalba siejama su kontekstu) bei tekstynų analizės (leksikos skaičiavimo) metodais. Nustatyta, kad sakiniai yra paprasti, vengiama sudurtinių ilgų konstrukcijų, pasirenkamos konstrukcijos yra tradicinės, daugumai klausytojų bei skaitytojų suprantamos. Pasisakymų struktūra griežta : « tezė – antitezė –sintezė ». Prezidentai savo kalboje dažniau negu pralaimėję kandidatai vartoja «savus» (dažnai pasikartojančius) žodžius, kadangi jų rinkiminė taktika pasiteisino
Sakinys– tekstas– diskursas. Pamąstymai apie teksto lingvistikos statusą ir uždavinius
No full textDie Textlinguistik gehört seit ungefähr vierzig Jahren zum Kernbestand linguistischer Forschung. Der vorliegende Beitrag gibt anhand der wichtigsten Forschungsliteratur einen kurzen Einblick in wesentliche textlinguistische Forschungslinien und -positionen. Dabei soll verdeutlicht werden, dass der Text einerseits die grundlegende Einheit der Kommunikation ist, er andererseits aber aus dem Zusammenwirken von Sätzen entsteht und zugleich eingebunden ist in größere kommunikative Zusammenhänge, die Diskurse.Straipsnis skirtas teksto lingvistikai, jos objekto aptarimui, remiantis teksto lingvistikos problemas nagrinėjančiais teoriniais darbais. Autorius išsamiai apžvelgia įvairių tyrėjų požiūrį į tekstą, analizuoja teksto sąvokos problemas, teksto požymius, leidžiančius tekstą vadinti komunikacijos vienetu. Pabrėžiama, kad tekstas dažnai traktuojamas kaip pirminis komunikacijos vienetas, tačiau jis funkcionuoja ir kaip diskurso sudėtinė dalis. Straipsnyje skiriamas dėmesys teksto ir diskurso santykiui. Siūloma lingvistiniuose tyrimuose eiti nuo sakinio prie teksto, po to prie diskurso ir atgal – nuo diskurso prie teksto, prie sakinio ir net prie žodžio, garso bei rašybos ženklo
Pasenusi leksika ir naujažodžiai dvikalbiuose žodynuose
Get PDFLa nomenclature d’un dictionnaire de langue peut être toujours considérée comme l’archive d’un état de langue. Quel que soit le projet lexicographique, le lexicographe est obligé tout d’abord de se présenter nettement l’épaisseur synchronique de son corpus, c’est-à-dire, savoir définir ses limites sur l’axe du temps. Donc au moment d’établir sa nomenclature, il doit mesurer ce qu’on appelle la variation diachronique du lexique et déterminer le fonds homogène qu’il souhaite décrire. Pourtant les mots ne se laissent pas facilement saisir sur l’axe de temps et l’auteur du dictionnaire se trouve souvent devant un dilemme difficile à résoudre. Quelle quantité de mots vieux et livresques doit être présente dans sa nomenclature? Est-ce qu’un mot nouveau qu’il avait recensé sera vraiment intégré au lexique de la langue décrite ? Le but de ce travail est donc d’essayer de répondre à ces questions, d’analyser la présence du lexique de ces deux types dans neuf grands dictionnaires bilingues, parus en Lituanie entre 2000 et 2006, et, enfin, définir leur rôle dans leurs macrostructures. On propose également certaines recommandations générales qui pourraient aider les futurs rédacteurs des dictionnaires à mieux équilibrer le lexique de différents types.La nomenclature d’un dictionnaire de langue peut être toujours considérée comme l’archive d’un état de langue. Quel que soit le projet lexicographique, le lexicographe est obligé tout d’abord de se présenter nettement l’épaisseur synchronique de son corpus, c’est-à-dire, savoir définir ses limites sur l’axe du temps. Donc au moment d’établir sa nomenclature, il doit mesurer ce qu’on appelle la variation diachronique du lexique et déterminer le fonds homogène qu’il souhaite décrire. Pourtant les mots ne se laissent pas facilement saisir sur l’axe de temps et l’auteur du dictionnaire se trouve souvent devant un dilemme difficile à résoudre. Quelle quantité de mots vieux et livresques doit être présente dans sa nomenclature? Est-ce qu’un mot nouveau qu’il avait recensé sera vraiment intégré au lexique de la langue décrite ? Le but de ce travail est donc d’essayer de répondre à ces questions, d’analyser la présence du lexique de ces deux types dans neuf grands dictionnaires bilingues, parus en Lituanie entre 2000 et 2006, et, enfin, définir leur rôle dans leurs macrostructures. On propose également certaines recommandations générales qui pourraient aider les futurs rédacteurs des dictionnaires à mieux équilibrer le lexique de différents types.Sudarant naujų dvikalbių žodynų antraštynus, didžiausia paspara jos autoriams turėtų būti abiejų gretinamų kalbų vienakalbiai žodynai. Tačiau iki šiol Lietuvoje aktyviųjų dvikalbių žodynų rengėjai neturi patikimo, dabartinę lietuvių kalbos būklę atspindinčio leksikografinio šaltinio – bendrinės lietuvių kalbos žodynas iki šiol nėra neišleistas. Taigi jie yra priversti tapti lietuvių kalbos normintojais, t. y. įtraukti ne tik „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ esančią pagrindinio žodyninio fondo leksiką, bet ir iš įvairių pirminių šaltinių atrinkti žodžių, kurie plačiai vartojami visuomenėje, tačiau kol kas nėra legalizuoti. Kita vertus, leksikografams tenka atmesti kai kuriuos ankstesniuose žodynuose užfiksuotus, bet dabar jau nebevartojamus lietuvių kalbos žodžius. Vadinasi, kiekviename dvikalbiame žodyne neišvengiamai susiduriama su subjektyviuoju faktoriumi, dėl kurio leidinyje gali atsirasti tam tikras disbalansas tarp jame teikiamos pasenusios ir neseniai vartosenoje atsiradusios leksikos kiekio. Šio darbo tikslas – panagrinėti, kokios tendencijos vyrauja lietuviškuose dvikalbiuose leidiniuose, į jų antraštynus įtraukiant archaizmus ir naujažodžius, aptarti šio tipo leksikos svarbą ir funkcijas žodynų makrostruktūroje. Analizės objektu yra pasirinkti devyni didelės apimties dvikalbiai žodynai, išleisti mūsų šalies leidyklose 2000-2006 metais
Leksinių samplaikų vartojimas mokinių kalboje: kontrastinis lietuvių ir gimtakalbių anglų kalbos vartotojų kalbos tyrimas
No full textCorpus studies of recurrent word sequences, also known as lexical bundles, have outlined new directions in ELT/EFL research. The fact that naturally produced English consists of prefabricated multi-word units gave rise to the question of chunkiness in learner language. This study was thus designed to compare and contrast language produced by learners of three different levels of proficiency in terms of the use of lexical bundles. The analysis of lexical bundles retrieved from three corpora of written learner English showed that many more different bundles were established in the corpora representing less proficient learners which is interpreted as an indication of a more limited lexical repertoire which leads to more repetition. Furthermore, structural and functional analysis of lexical bundles showed that the language of non-native learners bears more resemblance to spoken English than the language of native speakers. These findings may be particularly useful to EFL practitioners as they seem to give new insights into the development of learner language.Leksinių samplaikų arba pasikartojančių žodžių sekų tyrimai anglų lingvistikoje atvėrė naujų tyrimo krypčių anglų kaip svetimosios kalbos studijoms. Tekstynų tyrinėjimai parodė, jog autentiškoje anglų kalboje itin dažnai pasitaiko pasikartojančių žodžių sekų, kurios produkuojant kalbą atkuriamos kaip nedalomi vienetai. Todėl tikėtina, jog kintant kalbos vartotojų pasiekimams tokių sekų kiekis ir pobūdis jų kalboje taip pat gali kisti. Straipsnyje pristatomas kontrastinis mokinių kalbos (angl. learner language) tekstynų tyrimas, analizuojantis leksinių samplaikų vartojimą skirtingų pasiekimo lygių mokinių kalboje. Keliama hipotezė, kad samplaikų vartojimo skirtumai gali lemti kokybinius įvairių lygių mokinių kalbos skirtumus. Tyrimo duomenys rinkti iš trijų tekstynų, kurių du (AFK1 ir LICLE tekstynai) reprezentuoja lietuvių gimtosios kalbos mokinių rašytinę anglų kalbą, o trečiasis (LOCNESS) – gimtakalbių anglų kalbos mokinių kalbą. Tyrimo rezultatai parodė, jog tekstynai skiriasi tiek pagal juose nustatytų samplaikų kiekį, tiek pagal vyraujančius struktūrinius ir funkcinius samplaikų tipus, apibrėžiamus pagal Biber ir kt. (2004) ir Biber (2006) taksonomijas. Žemesnio pasiekimų lygio mokiniai vartoja gerokai daugiau samplaikų, o tai rodo, jog jų kalboje yra daugiau pasikartojančios leksikos negu gimtakalbių mokinių kalboje, kuri laikytina leksiškai turtingesne. Be to, pagal struktūrinius ir funkcinius samplaikų tipus lietuvių mokinių kalba turi daugiau sakytinės anglų kalbos bruožų negu gimtakalbių mokinių kalba
Apie vokiečių kalbos modalinio veiksmažodžio müssen, pavartoto epistemiškai, vertimo galimybes į lietuvių kalbą
No full textDie Semantik der Modalverben des Deutschen ist ein Thema, das immer wieder in den Mittelpunkt linguistischer Diskussionen rückt. Jedes der sechs deutschen Modalverben dürfen, können, mögen, müssen, sollen und wollen weist verschiedene kontextabhängige Bedeutungsvarianten auf, die sich in deontische (nicht epistemische) und epistemische Verwendung einteilen lassen. Beide Lesarten beinhalten jeweils Unterschiedliches und bereiten dadurch einem Deutschlerner, aber auch einem Übersetzer Probleme. Vor allem scheint hier die epistemische Verwendung deutscher Modalverben problematisch zu sein. Einerseits muss der Übersetzer die epistemische Verwendung des jeweiligen Modalverbs im Text erst einmal erkennen und den ausgedrückten Vermutungsgrad richtig einschätzen, andererseits muss er sich für eine passende Entsprechung in der Zielsprache entscheiden. Zweisprachige deutsch-litauische Nachschlagewerke sind auf diesem Gebiet wenig hilfreich, wissenschaftliche Untersuchungen rar, so dass der Sprachmittler beim Übersetzen größtenteils nur auf seine sprachliche Kompetenz und Erfahrung zurückgreifen kann. Im vorliegenden Beitrag wird auf die möglichen Übersetzungsvarianten des epistemisch verwendeten Modalverbs müssen ins Litauische ausführlicher eingegangen. Das Ziel des Beitrags besteht darin, möglichen litauischen Äquivalenten dieses deutschen Modalverbs sowie ihren Verwendungstendenzen genauer nachzugehen. Es soll festgestellt werden, welche litauischen Entsprechungen als Übersetzungsmöglichkeiten in Frage kommen und wie hoch ihre Verwendungshäufigkeit ist. Diesem Zweck dient ein Korpus von 100 Passagen mit der epistemischen Verwendung des Modalverbs müssen, und zwar im deutschen Original mit ihren jeweiligen litauischen Übersetzungen. Das deutsche Belegmaterial stammt aus der deutschen schöngeistigen Gegenwartsliteratur. Die Übersetzung der Originaltexte ins Litauische erfolgte durch acht verschiedene Übersetzer. Der Beitrag ist als eine vergleichende Teststudie anzusehen und erhebt keinen Anspruch, eine vollständige und endgültige Liste möglicher Äquivalente des epistemisch verwendeten Modalverbs müssen im Litauischen herauszuarbeiten.Visi šeši klasikiniai vokiečių kalbos modaliniai veiksmažodžiai turi po keletą reikšmių ir neretai vadinami daugiafunkciniais. Episteminis modalinių veiksmažodžių vartojimas paprastai siejamas su tikimybės ar su kalbos vartotojo spėjimo reiškimu. Kiekvienas epistemiškai pavartotas vokiečių kalbos modalinis veiksmažodis išreiškia vis kitokio laipsnio spėjimą: pradedant netikrumu / galimybe (können) ir baigiant aukštu tikimybės laipsniu (müssen). Straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kaip į lietuvių kalbą gali būti ir yra verčiamas modalinis veiksmažodis müssen, pavartotas epistemiškai, ir kokios yra skirtingų atitikmenų vartojimo dažnumo tendencijos. Tam tikslui pasitelkta 100 ištraukų iš šiuolaikinės grožinės vokiečių literatūros, kuriose veiksmažodis müssen pavartotas epistemiškai, ir atitinkamos ištraukos jų vertimuose į lietuvių kalbą. Atliktas žvalgomasis tyrimas parodė, kad visus vertimo variantus galima suskirstyti į keturiolika skyrių, tačiau nemažai atitikmenų vartojami retai ar yra pavieniai atvejai. Dažniausiai vertimuose vartojami veiksmažodis turėti ir modalinis žodismatyt, rečiau – modaliniai žodžiai turbūt ir tikriausiai. Paaiškėjo, kad dalyje vertimų spėjimo reikšmė apskritai nebuvo perteikta, o kai kurie atitikmenys išreiškia ne tą patį – per žemą ar per aukštą – tikimybės laipsnį
Reminių lietuvių kalbos antrininkių sakinio dalių perteikimas norvegų kalboje
Get PDFThe theme-rheme (topic-focus) structure of a sentence is inherent in all the languages of the world. The difference lies in the means of functional sentence perspective, which is determined by the grammatical structure of a language. It is especially obvious in languages of different typology (e.g. synthetic and analythic). The aim of this article is to investigate expressions of Norwegian equivalents to Lithuanian remic secondary parts of the sentence (object and adverbial modifier) in the Lithuanian language. The analysis resorts for illustrations to the short story “Gyvenimas po klevu” by Granauskas and its translation into Norwegian.The analysis shows, the secondary parts of the sentence can be made rhemic in the Norwegian language by the following means: various syntactic constructions (cleft, the reduplication of a sentence part), replacing one sentence part with other sentence part of the same meaning, alterations in the expression of the sentence part, syntactic order reshuffling, inversion, the passive voice, introduction of extra elements.Both languages display the principle of the end position of the rheme, in both languages the object and the adverbial modifier can be rhemised by way of inversion. In the case the rhemic object or the rhemic adverbial modifier occupies the last position in a sentence in the Norwegian language, some extra means of focus of the object and the adverbial modifier are needed
Tyrimas aptaria: negyvas subjektas + aktyvų veiksmą reiškiantis veiksmažodis angliškame lingvistiniame diskurse
No full textThe present paper discusses the ‘inanimate subject + active verb’ pattern in research papers in applied linguistics attempting to identify major differences between linguistic discourse as a discourse of human sciences and hard sciences (as represented in Master 2001) and account for the usage and meaning of the pattern under investigation in the framework of the CTM. The quantitative aspect of the investigation includes the overall frequency count of the pattern in the corpus and their distribution per 1000 words as well as the count of inanimate subjects and active verbs according to frequency, their semantic properties and functions. There is a comparative dimension involved in the investigation: the results of the present investigation into linguistic discourse roughly representing human sciences is compared to Master’s investigation into ‘hard’ sciences (2001). The tendency to use the pattern in the explanatory environment has been confirmed. The qualitative aspect of the analysis involves the interpretation of the results in the framework of conceptual theory of metaphor (CTM). The interpretation of the results in the framework of the CTM has yielded several major metaphorical extensions: research as a person, research as a journey, research as construction/building, research as economic activity, research as (uncovering) a secret. The personification type of metaphor (research as a person) seems to overlap with what is usually interpreted as metonymy. This research has some implications for teaching academic English to non-native speakers of English, especially speakers of languages which do not have any such patterns
Dvikalbių žodynų tipologija: monofunkciniai ir bifunkciniai žodynai
Get PDFCet article est consacré à l’analyse de deux types des dictionnaires bilingues : ceux qui sont composés d’une seule partie (L1→L2) et ceux qui sont composés de deux parties (L1→L2 et L2→ L1). Dans la littérature lexicographique lituanienne ces deux types sont définis comme des dictionnaires « monodirectionnels » et « bidirectionnels ». Pourtant par « bidirectionnalité » d’un dictionnaire bilingue on entend, en général, son aptitude à servir les deux communautés linguistiques soit en tant que dictionnaire de version, soit en tant que dictionnaire de thème. Dans cet article on propose de réviser ces termes qui sont liés à un certain type de l’utilisateur, mais pas à la structure du dictionnaire. Donc, en parlant des particularités de la structure des dictionnaires bilingues de type L1→L2 ou de type L1→L2 et L2→ L1 il faudrait recourir respectivement aux notions de « dictionnaires monofonctionnels » et de « dictionnaires bi-fonctionnels », largement utilisées dans la lexicographie mondiale. D’après certains lexicographes, les dictionnaires bilingues généraux sont les dictionnaires bi-fonctionnels par excellence. Mais la situation lexicographique en Lituanie est différente : c’est le dictionnaire monofonctionnel qui est le type dominant – entre 1990–2006 on en compte une cinquantaine contre une trentaine des bi-fonctionnels. Dans cet article on passe en revue de différentes raisons de ce phénomène et l’on formule les problèmes principaux qui devraient être abordés par les lexicographes lituaniens
