Lithuanian Sports University e-Journals
Not a member yet
1390 research outputs found
Sort by
Propriorecepcijos ir liemens stabilumo pratimų poveikis jaunųjų futbolininkų pusiausvyrai
No full textBackground. Football is one of the most popular sports in the world (Ricotti et al., 2013). This sport is very popular among younger age groups, as more than half of those playing football are under the age of eighteen (Rössler et al., 2018). When examining ankle injuries, it has been observed that children and adolescents are more likely to experience ankle injury than adults when comparing the risk of injury between different age groups (Doherty et al., Purpose. To determine the effect of proprioception and core stability exercises on the balance of young football Methods. Fourteen football school X team players participated in the study. The subjects were divided into two groups: the first group performed proprioceptive exercises, the second performed proprioceptive and core stability exercises. The subjects were evaluated twice before and after the exercise programs with balance platform SIGMA, modified star excursion balance test, McGill core endurance Results. Evaluating the results of the SIGMA balance platform, both groups showed statistically significant positive change: maximum backward deviation, mean velocity in the frontal plane, mean velocity in the sagittal plane, mean image length (p < 0.05). The first group also improved maximum forward deviation (p = 0.001), while the second group improved mean deviation in the frontal plane (p = 0.045). Results of the modified star excursion balance test showed that both groups achieved a statistically significant positive change in all test 1. The proprioceptive exercise program improves the static and dynamic balance of young football players and increases the static endurance of the core 2. The proprioceptive and core stability exercise program improves the static and dynamic balance of the young football players and increases the static endurance of the core 3. The proprioceptive exercises has a greater influence on dynamic balance, proprioceptive and core stability exercise program have a greater impact on the static endurance of the core muscles. Both programs equally improve static balance.Keywords: proprioception, core stability, balance, young football players.Tyrimo pagrindimas. Futbolas yra viena iš populiariausių sporto šakų visame pasaulyje (Ricotti et al., 2013). Daugiau kaip pusė futbolą žaidžiančių asmenų yra jaunesni nei aštuoniolikos metų (Rössler et al., 2018). Lyginant riziką patirti čiurnos traumą tarp skirtingų amžiaus grupių, vaikai ir paaugliai turi didesnę tikimybę patirti traumą negu suaugę (Doherty et al., Tikslas – nustatyti propriorecepcijos ir liemens stabilumo pratimų poveikį jaunųjų futbolininkų Metodai. Buvo tiriama 14 futbolo mokyklos „X“ komandos žaidėjų. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: propriorecepcijos pratimų bei propriorecepcijos ir liemens stabilumo pratimų. Tyrimo pradžioje ir pabaigoje buvo vertinta: statinė ir dinaminė pusiausvyra, liemens raumenų statinė Rezultatai. Vertinant statinę pusiausvyrą nustatyta, kad abiejose grupėse statistiškai reikšmingai pakito šie rodikliai: sumažėjo maksimalus nuokrypis atgal, vidutinis vaizdinio ilgis, vidutinis greitis frontalioje plokštumoje, vidutinis greitis sagitalioje plokštumoje ir vidutinis vaizdinio ilgis (p < 0,05). Pirmoje grupėje taip pat sumažėjo maksimalus nuokrypis į priekį (p = 0,001), antroje – vidutinis nuokrypis frontalioje plokštumoje (p = 0,045). Vertinant dinaminę pusiausvyrą nustatyta, kad visi rodikliai statistiškai reikšmingai pagerėjo abiejose grupėse (p < 0.05).Išvados:Propriorecepcijos pratimų programa gerina jaunųjų futbolininkų statinę ir dinaminę pusiausvyrą, didina liemens raumenų statinę ištvermę.Propriorecepcijos ir liemens stabilumo pratimų programa gerina jaunųjų futbolininkų statinę ir dinaminę pusiausvyrą, didina liemens raumenų statinę ištvermę.Propriorecepcijos lavinimas daro didesnę įtaką dinaminei pusiausvyrai, propriorecepcijos ir liemens stabilumo programa labiau veikia statinę liemens raumenų ištvermę. Abi programos vienodai gerina statinę pusiausvyrą.Raktažodžiai: propriorecepcija, liemens stabilumas, pusiausvyra, jaunieji futbolininkai
Esant TH4 sindromo požymiams, stuburo mobilizacija veiksmingiau mažina rankų ir kaklo skausmą bei gerina funkciją nei savimobilizacija
No full textBackground. T4 syndrome is a condition that can occur when the upper thoracic vertebrae are in malalignment and can cause paresthesia of the upper extremities, numbness of the arms and forearms, cold sensation of the upper limbs or severe sweating. Hand movement control may be impaired. Upper limb pain may be related to headaches or upper limb stiffness. Back pain in the scapula area, chest pain and stiffness in the front or back may be present (Fernández-de-las-Peñas et al, 2015; Conroy, Schneiders, 2005).The aim. To investigate the effect of thoracic mobilization and selfmobilization on arm and neck pain, function as well as quality of life in subjects with Th4 syndrome symptoms.Methods. Twenty subjects with Th4 syndrome symptoms participated in the study. Subjects were randomly divided into two groups: MOB group received mobilization, SAVIMOB group performed selfmobilization of the thoracic spine. All the subjects were examined and filled in the questionnaires: SF-36 questionnaire; neurological examination (evaluation of myotome and dermatome, and reflexes, special tests for cervical spine); goniometry; Manual muscle testing; pain evaluation; evaluation of neurodynamics.Results. The results showed that pain level in the neck and arms in the MOB group after mobilization decreased from 4.8 ± 1.55 to 3.3 ± 0.71 (p < 0.05) and from 4.5 ± 0.71 to 2.8 ± 1.34 (p < 0.05). The SAVIMOB group pain after selfimobilization decreased from 3.6 ± 0.84 to 2.3 ± 1.7 (p > 0.05), and from 4 ± 1.56 to 3 ± 2.49 (p > 0.05). Mobilisation had a positive effect on social functioning, physical status and activity limitation due to physical and emotional disorders.Conclusion. Mobilization has a greater effect on neck and arm pain, it tends to improve spinal mobility and quality of life, especially after two months, compared to selfmobilization.Keywords: Th4 syndrome, thoracic mobilization, selfmobilization. Tyrimo pagrindimas. Pasireiškus Th4 sindromui, sutrinka vegetacinės nervų sistemos (VNS) funkcija (Karas, Pannone, 2017). Tai būklė, kuri gali atsirasti, kai kaklinės ir krūtininės stuburo dalies slanksteliai yra hipomobilūs, ir tai gali sukelti rankų parestezijas, tirpimą, šalimą arba prakaitavimą. Esant Th4 sindromui, gali sutrikti rankų judesių valdymas, atsirasti sunkumas, patinimas. Rankų skausmai gali būti susiję su sąstingiu ir galvos skausmu. Skausmas ir sąstingis pasireiškia menčių srityje, priekinėje arba nugarinėje krūtinės dalyje (Fernández-de-las-Peñas et al., 2015; Conroy, Schneiders, Tyrimo tikslas – įvertinti krūtininės stuburo dalies mobilizacijos ir savimobilizacijos poveikį rankų ir kaklo skausmui, funkcijai bei gyvenimo kokybei esant Th4 sindromo Metodai. Buvo tiriama 20 asmenų, kurie skundėsi galvos, rankų, pečių srities skausmu bei tirpimu. Buvo įvertinti pokyčiai miotomose ir dermatomose, rankų refleksai ir judesių amplitudės, rankų raumenų jėga, skausmas, Rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad MOB grupės kaklo srities ir rankų skausmas po mobilizacijos sumažėjo nuo 4,8 ± 1,55 iki 3,3 ± 0,71 (p < 0,05) ir nuo 4,5 ± 0,71 iki 2,8 ± 1,34 (p < 0,05). SAVIMOB grupės kaklo ir rankų skausmas po savimobilizacijos sumažėjo nuo 3,6 ± 0,84 iki 2,3 ± 1,7 (p > 0,05) ir nuo 4 ± 1,56 iki 3 ± 2,49 (p > 0,05). Po mobilizacijos nustatyta, kad iš visų gyvenimo kokybės rodiklių labiausiai pagerėjo socialinis funkcionavimas, fizinė būklė, sumažėjo kūno skausmai ir veiklos apribojimas dėl emocinių ir fizinių Išvados. Kineziterapija, kurios metu taikoma mobilizacija, veiksmingiau mažina kaklo ir rankos skausmą, turi tendenciją labiau pagerinti stuburo paslankumą ir gyvenimo kokybę nei kineziterapija, kai atliekama savimobilizacija.Raktažodžiai: Th4 sindromas, krūtininės stuburo dalies mobilizacija, savimobilizacija
8–10 metų vaikų savivertės ir kūrybingumo sąsajos dailės terapijos procese
No full textBackground. Children between the ages of 8 and 10 have communication problems. The strongest need of this age is the desire to be recognized by peers, which possibly overshadows the creative needs of self-expression (Jonynienė, 2013). The inner disharmony of a person, which becomes apparent at the younger school age, may later be more important and lead to emotional, behavioural and learning problems, as well as social disadaptation (Juknienė, 2005). We can assume that in case of low self-esteem and low creative needs for self-expression art therapy sessions could help strengthen a person’s self-esteem and creativity.Research aim. The aim of the study was to identify and evaluate links between 8–10-year-old children’s self-esteem and creativity in the process of art therapy. Objectives of the research: 1. To determine 8–10-year-old children’s self-esteem. 2. To determine 8–10-year-old children’s creativity before and after art therapy. Research question: 1. How do the data of the analysis of research methods relate to each other?Methods. The study applied mixed-methods approach. The self-esteem test by Oaklander (2014), E. E. Tunik’s creativity methodology, analysis of formal elements, case analysis and group art therapy consisting of 10 sessions were applied.Results. Self-esteem was tested during the research was average. The change in creativity after art therapy programs was statistically significant (p < 0.05). The results of the analysis of formal elements and the case study were the most important.Conclusions. Research results showed that art therapy strengthened 8-10-yearold children’s self-esteem and improved their creativity. Comparing the first session of art therapy with the last one, the self-esteem and creative experience of the subjects increased.Keywords: self-esteem, creativity, art therapy, junior school age.Tyrimo pagrindimas. 8–10 metų vaikams iškyla nemažai bendravimo problemų. Stipriausias šio amžiaus tarpsnio vaikų poreikis – noras būti pripažintam bendraamžių, jis galimai nustelbia kūrybinės saviraiškos poreikį (Jonynienė, 2013). Vidinė žmogaus disharmonija, išryškėjanti jaunesniojo mokyklinio amžiaus tarpsniu, vėliau gali sukelti emocinių, elgesio ir mokymosi problemų, socialinę dezadaptaciją (Juknienė, 2005). Galima daryti prielaidą, kad žema savivertė mažina kūrybinės saviraiškos poreikį, o dailės terapijos užsiėmimai turėtų padėti stiprinti asmens savivertę ir kūrybiškumą.Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti 8–10 m. vaikų savivertės ir kūrybingumo sąsajas dailės terapijos procese. Uždaviniai – nustatyti: 1) 8–10 m. vaikų savivertės lygį; 2) 8–10 m. vaikų kūrybingumo lygį prieš dailės terapiją ir po jos. Klausimas: kaip tarpusavyje siejasi tyrimo metodų analizės duomenys?Metodai. Tyrimas mišrus. Taikytas tyrėjos V. Oaklander (2014) sudarytas savivertės testas, E. E. Tunikʼo kūrybingumo metodika, formaliųjų elementų analizė, atvejo analizė ir grupinė dailės terapija, kurią sudarė 10 užsiėmimų.Rezultatai. Savivertės testo rodikliai parodė, kad tiriamosios grupės savivertė yra vidutinė. Kūrybingumo pokytis po dailės terapijos programos yra statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Formaliųjų elementų analizės ir atvejo analizės rodikliai parodė teigiamą dailės terapijos poveikį tiriamųjų grupei.Išvados. Savivertės ir kūrybingumo teigiama dinamika, nustatyta remiantis formaliųjų elementų ir atvejo analizės metodikomis, parodė, kad dailės terapija yra paveiki stiprinant 8–10 m. vaikų savivertę ir keliant jų kūrybingumo lygį. Lyginant pirmą dailės terapijos užsiėmimą su paskutiniu, pakilo tiriamųjų savivertė ir kūrybingumas, todėl galima teigti, kad kylant savivertei kyla ir asmens kūrybingumas.Raktažodžiai: savivertė, kūrybingumas, dailės terapija, jaunesnysis mokyklinis amžius
Jogos praktika pagerina vyresniojo amžiaus asmenų fizines savybes ir psichomotorinę koordinaciją
No full textBackground. There is evidence that yoga practice can improve cardiovascular endurance, and that physically fit individuals have better psychomotor functioning, however, to the best of our knowledge, no information is available regarding yoga effects in population aged 60 years and older. The aim of the study was to test the hypothesis that 10 weeks of yoga practice would improvephysical fitness and psychomotor coordination in older adults.Methods. Thirty-three older adults aged 66.9 ± 6.0 years were randomly assigned to the control group and the experimental group, which had 90-min yoga practice twice a week, for 10 weeks. Attendance and adherence ratios, and changes in cardiovascular endurance, flexibility, grip strength, and psychomotor coordination were assessed. Results. Attendance of the experimental group subjects in yoga practice was 96.4 ± 4.1%. Yoga practice increased (p < 0.05) hand grip strength, flexibility in hips, thighs and spine, and decreased (p < 0.05) the distance from target in the psychomotor task, whereas no changes in peak oxygen consumption were observed.Conclusion. Nevertheless, regular 10-week yoga practice had no effect on cardiovascular endurance, but it produced beneficial changes in muscular strength, flexibility and psychomotor coordination for older adults.Keywords: aging, cardiovascular endurance, strength, flexibility, exercise.Tyrimo pagrindimas. Tyrimai rodo, kad jogos praktika gali pagerinti širdies ir kraujagyslių ištvermę, o fiziškai aktyvūs asmenys geriau veikia psichomotoriškai, tačiau vis dar neaišku, koks jogos poveikis vyresniojo, nuo 60 metų, amžiaus asmenims.Tyrimo tikslas buvo patikrinti hipotezę, kad 10 savaičių jogos praktika pagerins vyresniojo amžiaus asmenų fizinę būklę ir psichomotorinę koordinaciją.Metodai. Trisdešimt trys vyresni asmenys, kurių amžius 66.9 ± 6.0 m., atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į kontrolinę grupę ir eksperimentinę grupę, kurios tiriamieji atliko dešimties savaičių jogos praktiką, du kartus per savaitę, 90 minučių per vieną užsiėmimą. Jogos praktikos metu buvo žymimas tiriamųjų lankomumas, taip pat buvo įvertinta širdies ir kraujagyslių ištvermė, lankstumas, plaštakos griebimo jėga ir psichomotorinė koordinacija. Rezultatai. Eksperimentinės grupės tiriamųjų jogos praktikos lankomumas sudarė 96,4 ± 4,1%. Jogos praktika padidino (p < 0.05) plaštakos griebimo jėga, pagerino stuburo lankstumą ir lankstumą per klubus, šlaunis, sutrumpėjo (p < 0.05) atstumas nuo taikinio atliekant psichomotorinę užduotį. Tuo tarpu didžiausio deguonies suvartojimo pokyčių nenustatyta.Išvada. Reguliari dešimties savaičių jogos praktika neturėjo įtakos širdies ir kraujagyslių ištvermei, tačiau pagerino vyresniojo amžiaus asmenų raumenų jėgą, lankstumą ir psichomotorinę koordinaciją.Raktažodžiai: senėjimas, širdies ir kraujagyslių ištvermė, raumenų jėga, lankstumas, pratimai
Fizinių pratimų poveikis vyresniojo amžiaus žmonių depresijos ir nerimo simptomams, gyvenimo kokybei bei raumenų jėgai
No full textBackground. Mood disorders affect the quality of life and functional abilities in older people. The elderly are often physically inactive, suffering from chronic diseases. It is not clear if physical exercise improves quality of life and motor function in patients with depressive and anxiety symptoms.The aim. To determine the impact of physical exercise on depression and anxiety symptoms, quality of life and muscle strength in the elderly.Methods. Eighteen individuals over 60 years of age were studied. Subjects were evaluated before and after physical exercise interventions using the following assessment methods: Hospital Anxiety and Depression Scale; Short version of the WHO Quality of Life Questionnaire WHOQOL-BREF; Manual muscle testing.Results. Subjects had decreased scores for depression, anxiety, and general psychoemotional area, improved quality of life scores in all areas, and improved muscle strength in all groups studied. The percentage change after exercise intervention was better in functional movements in those who rated their physical health worse before exercise. The percentage change in subjects who rated psychological health better before physical exercise intervention was better in the area of anxiety and overall psychoemotional status than in those who rated it worse. In the area of social relations, the percentage change did not differ between the groups (p < 0.05).Conclusion. After eight weeks of physical exercise intervention in the elderly, depression and anxiety rates were reduced, and quality of life and motor functions were improved in the subjects.Keywords. Physical exercise, depression and anxiety, the elderly, quality of life, motor functions.Tyrimo pagrindimas. Depresijos ir nerimo sutrikimai daro didelę įtaką vyresniojo amžiaus žmonių gyvenimo kokybei ir funkciniams gebėjimams. O senyvo amžiaus asmenys dažnai būna fiziškai neaktyvūs, serga keliomis lėtinėmis ligomis. Kol kas mokslininkai nesutaria, ar fiziniai pratimai gerina ligonių, turinčių depresijos ir nerimo simptomų, gyvenimo kokybę ir motorines funkcijas.Tikslas – nustatyti fizinių pratimų poveikį vyresniojo amžiaus žmonių depresijos ir nerimo simptomams, gyvenimo kokybei ir motorinėms funkcijoms.Metodai. Buvo tiriama 18 vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių (amžiaus vidurkis –76,7 m.). Prieš fizinius pratimus ir po jų buvo vertintas tiriamųjų depresijos ir nerimo lygis hospitaline nerimo ir depresijos skale, gyvenimo kokybė – trumpąja pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) gyvenimo kokybės klausimyno versija WHOQOL-BREF, tiriamųjų raumenų jėga – manualiniu raumenų jėgos testavimu. Rezultatai. Po fizinių pratimų sumažėjo tiriamųjų depresijos, nerimo ir bendra psichoemocinė būsena, pagerėjo gyvenimo kokybės, fizinės sveikatos, psichologinės sveikatos, socialinių santykių ir aplinkos vertinimas, padidėjo tiriamųjų raumenų jėga.Išvada. Aštuonių savaičių fizinių pratimų intervencija buvo veiksminga mažinant vyresniojo amžiaus žmonių depresijos ir nerimo lygį, gerinant gyvenimo kokybę ir raumenų jėgą.Raktažodžiai: fiziniai pratimai, depresija ir nerimas, vyresni žmonės, gyvenimo kokybė, motorinės funkcijos
Stuburo stabilizavimo pratimų su funkciniais diržais poveikis krepšininkų nespecifiniam apatinės nugaros dalies skausmui ir su skausmu susijusiai funkcinei būklei
No full textBackground. According to various researchers, lower back pain is experienced by 60-85% of population at least once in a lifetime and up to 94 % in athletes, in addition, back pain is the most common complaint of basketball players. Spinal stabilization exercises, performed in different ways, are most often used in the prevention of sports-related injuries in athletes, but still it remains unclear which is the most effective one.Aim of the study. To determine the effect of different stabilization programs on non-specific lower back pain and functional status of basketball players.Methods. The study was performed with the voluntary consent of subjects. It included 40 subjects who were divided into two groups: first, basketball players (n = 20) who performed spinal stabilization exercises on the mat, and second, basketball players (n = 20) who performed spinal stabilization exercises with functional belts. Subjects’ back pain was assessed on a pain analogy scale (SAS), pain-related function was assessed using the Oswestry Disability Questionnaire, static endurance of basketball players’ trunk muscles was assessed using S. McGill’s tests, and spinal mobility was assessed using the Schober test. All of the measurements were taken pre and post different interventions.Results. A spinal stabilization exercise program without functional belts reduced (p < 0.05) lower back pain and improved (p < 0.05) the functional condition of basketball players. A spinal stabilization exercise program with functional belts reduced (p < 0.05) lower back pain and improved (p < 0.05) functional status. No statistically significant differences were found between the effectiveness of the two stabilization programs used.Conclusion. Spinal stabilization exercises with functional belts and traditional spinal stabilization exercises can be used to reduce back pain, pain-related functional disability in basketball players; however, for greater spinal mobility, it is better to choose exercises with functional belts, and aiming to increase static endurance of trunk muscles it is advisable to use traditional stabilization exercises.Keywords: basketball players, back pain, spinal stability, functional belts.Tyrimo pagrindimas. Apatinės nugaros dalies skausmą, įvairių tyrėjų duomenimis, bent kartą gyvenime jaučia 60–85% žmonių bei iki 94% sportininkų, be to, nugaros skausmas yra dažniausias krepšininkų nusiskundimas. Sportininkų traumų ir pažeidimų prevencijos srityje dažniausiai taikomi skirtingais būdais atliekami stuburo stabilizavimo pratimai, tačiau vis dar neaišku, kuris iš jų yra veiksmingiausias.Tikslas – nustatyti pratimų su funkciniais diržais poveikį krepšininkų nespecifiniam apatinės nugaros dalies skausmui ir funkcinei būklei.Metodika. Tyrimas atliktas gavus savanorišką tiriamųjų sutikimą. Buvo tiriama 40 asmenų. Jie buvo suskirstyti į dvi grupes: pirma – krepšininkai (n = 20), kurie atliko stuburo stabilizavimo pratimus ant kilimėlio, ir antra – krepšininkai (n = 20), kurie atliko stuburo stabilizavimo pratimus su funkciniais diržais. Prieš skirtingas pratimų programas ir po jų buvo vertinamas tiriamųjų nugaros skausmas. Skausmo analogijos skale (SAS) su skausmu susijusi funkcija vertinta Oswestryʼio negalios klausimynu, krepšininkų liemens raumenų statinė ištvermė vertinta pagal S. McGill’o testus, o stuburo paslankumas vertintas Šobero testu. Rezultatai. Stuburo stabilizavimo pratimų programa be funkcinių diržų sumažino (p < 0,05) apatinės nugaros dalies skausmą ir pagerino (p < 0,05) krepšininkų funkcinę būklę. Stuburo stabilizavimo pratimų programa su funkciniais diržais sumažino (p < 0,05) apatinės nugaros dalies skausmą ir pagerino (p < 0,05) funkcinę būklę. Nenustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp abiejų taikytų stabilizavimo programų veiksmingumo.Išvada. Stuburo stabilizavimo pratimai su funkciniais diržais ir tradiciniai stuburo stabilizavimo pratimai gali būti taikomi mažinant krepšininkų nugaros skausmą ir su skausmu susijusią funkcinę negalią, stuburo paslankumui gerinti geriau rinktis pratimus su funkciniais diržais, o statinei liemens raumenų ištvermei padidinti – tradicinius stuburo stabilizavimo pratimus.Raktažodžiai: krepšininkai, nugaros skausmas, stuburo stabilizavimas, funkciniai diržai
Differences in the Upper-Limb Coordination of Primary School Children
Get PDFBackground. Monitoring the abilities of typically developed children is very important.Methods. This study aimed to determine the levels and differences in motor coordination of the upper extremities between first and third-grade primary school children using the subtest of the Bruininks-Oseretsky Test (BOT-2). The sample included 79 healthy subjects of both sexes, chronological age ranging from seven to nine years, body height 134.51 ± 8.43 cm (Mean ± SD), bodyweight 33.01 ± 8.65 kg (Mean ± SD). The Mann–Whitney U test determined differences between groups, for the benefit of the group of third-grade subjects in all upper extremity coordination variables.Results. The results showed that differences in age and biological growth and development in young children in some variables of upper-limb coordination influenced medium size (2ULC, 6ULC, 7ULC), but in most of the variables examined they had great influence (1ULC. 3ULC, 4ULC, 5ULC, TULC) according to Cohen’s criterion.Conclusion. It can be concluded that well-organized and expertly guided physical activities, as well as regular testing of children when it comes to developing coordination, can influence early detection of movement difficulties and eliminate problems in acquiring new coordination skills, and thus create an appropriate base for engaging in sports activities while growing up. Keywords: motor development, coordination, physical education
Effect of Uni and Bilateral High-Intensity Sustained Isometric Contraction Exercise on Fatigue Related Changes in Quadriceps Femoris
Get PDFBackground. It is well established that different types of exercise can provide central and peripheral fatigue. However, there are conflicting findings in the literature, and a consensus has not been reached regarding the different patterns of different ways of performing exercises when the muscle works at long and short lengths and unilaterally and bilaterally. The purpose of this study was to investigate the effect of muscle length and the high-intensity physical exercise when performing unilaterally and bilaterally on fatigue.Methods. Thirteen young healthy physically active volunteering males participated in the study. Maximal voluntary and involuntary contraction was observed during the performance of sustained maximal (uni-)bilateral isometric contraction at long and short quadriceps muscle length. Capillary blood lactate concentration and perceived exertion was observed after high-intensity physical exercise.Results. Maximal voluntary contraction (MVC)% decreased significantly and greatly in (uni-)bilateral exercise at long muscle length. CAR% at the appearance of fatigue was greater at long muscle length and did not depend on (uni-)bilateral contraction.Conclusion. When both legs generate force (bilateral contraction), it is possible to observe a decrease in the rate of force development (RFD) but not in the MVC. Movement performed at long muscle length and (uni-)bilaterally has an effect on a greater motor cortex activation and a sense of movement effort and lactate concentration in capillary blood. Keywords: high intensity interval exercise, sustained isometric contraction, central fatigue, peripheral fatigue, bilateral and unilateral contraction
Sexual Behavioral Patterns of Kenyan University Student-Athletes: Implications for Sports Managers
Get PDFBackground. The debate on whether participation in sports enhances or curtails risky sexual behavior among athletes continues. The purpose of the study was to establish the sexual behavior patterns and associated high risks among University student-athletes.
Methods. A cross-sectional survey research design was used to collect self-report data on sexual behaviors from university student-athletes (n = 151) who participated in a University sports tournament. Descriptive statistics of frequencies and proportions and inferential statistics of chi-square test of independent measures were used to analyze the data. Majority (65%) of the student-athletes were taking part in Ball games and Racket games (13.9%).
Results. About a third (33%) of the student-athletes had their first sexual debut while aged between 18 and 20 years, 60% had regular sexual partners, over 30% had more than one sexual partner and 67% would have sexual intercourse with strangers; only 58% of these would seek the sexual history of the strangers. More than half (55%) of the student-athletes frequently used condoms to prevent pregnancies and sexually transmitted diseases, but only 39% of them always used condoms with their sexual partners in the last six months. The participants’ sexual behaviors differed significantly (p < .05) by their gender. Males tended to start having sexual intercourse earlier (p < .002), had more than one sexual partner (p < 0.001) and would always use condoms (p < .001) than females, but more females than males would have sexual intercourse with a stranger (p < .001).
Conclusions. Kenyan University student-athletes are sexually active and are faced with high risk sexual behaviors like multiple sexual partners and sexual intercourse with strangers. The difference in patterns of sexual behavior between male and female student-athletes calls for gender specific interventions by programmers, policy makers and health workers.
Keywords: sexual behaviors, student-athletes, sexually transmitted diseases (STD’s)
Aerobinių pratimų poveikis išeminį galvos smegenų insultą patyrusių asmenų pažintinėms funkcijoms ir pažeistos rankos funkcijos atgavimui
No full textBackground. Aerobic exercise has been successfully applied for cognitive and motor function improvement; however, its effects on the affected arm function in individuals with stroke remains equivocal.Research aim. The aim of this study was to determine the effects of aerobic exercise on cognitive function and affected arm function in individuals with ischemic stroke.Methods. The study included 16 subjects with ischemic stroke. They were randomly assigned to control (30 min of usual physiotherapy) and experimental (30 min of usual physiotherapy plus 20 min of aerobic exercise) groups. The interventions were performed five times a week, for 8 weeks. Cognitive performance and the affected arm function were evaluated before and after interventions.Results. In the experimental group, improvement (p < 0.05) in the affected arm function and attention were observed. Both interventions significantly improved (p < 0.05) cognitive flexibility; however, greater improvement (p < 0.05) was observed after experimental intervention compared with control intervention. No differences in intervention effects on working memory were observed.Conclusions. Aerobic exercise, which is performed immediately after physiotherapy, improves recovery of impaired arm function, attention, and cognitive flexibility in individuals with ischemic stroke.Keywords: endurance exercises, motor function, aerobic exercise, cognitive flexibility.Tyrimo pagrindimas. Aerobiniai pratimai gali būti taikomai gerinant pažintines ir motorines funkcijas, tačiau ilgalaikių aerobinių pratimų poveikis asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, pažeistos rankos funkcijai išlieka neaiškus.Tikslas – nustatyti aerobinių pratimų poveikį asmenų, patyrusių išeminį galvos smegenų insultą, pažintinėms funkcijoms ir pažeistos rankos funkcijos atgavimui.Metodai. Buvo tiriama 16 asmenų, patyrusių išeminį galvos smegenų insultą. Tiriamieji suskirstyti į kontrolinę (taikyta 30 min tradicinė kineziterapija) ir tiriamąją (taikyta 30 min tradicinė kineziterapija ir 20 min aerobinis krūvis) grupes. Abiejų grupių užsiėmimai vyko 8 savaites, 5 kartus per savaitę. Prieš intervencijas ir po jų buvo vertinamos pažintinės funkcijos ir pažeistos rankos funkcija.Rezultatai. Tik tiriamojoje grupėje geriau atsigavo (p < 0,05) pažeistos rankos funkcijos ir dėmesys. Nors pagerėjo abiejų grupių tiriamųjų (p < 0,05) kognityvinis lankstumas, didesnis skirtumas nustatytas tiriamojoje grupėje (p < 0,05). Darbinė atmintis nepakito abiejose grupėse.Išvados. Aerobiniai pratimai, atliekami iš karto po kineziterapijos, pagerina asmenų, patyrusių išeminį galvos smegenų insultą, pažeistos rankos funkcijų atgavimą, dėmesį ir kognityvinį lankstumą.Raktažodžiai: ištvermės pratimai, motorinė funkcija, aerobinis krūvis, kognityvinis lankstumas