Lithuanian Sports University e-Journals
Not a member yet
1390 research outputs found
Sort by
Fizioterapijos veiksmingumas konservatyviai gydant hallux valgus: atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų apžvalga
No full textBackground. This study evaluates the effectiveness of physiotherapy in treating hallux valgus, a common foot deformity, focusing on various treatment approaches.
Aim. To evaluate the efficacy of physiotherapy interventions in the conservative management of hallux valgus through a critical review of existing randomized clinical trials.
Methods. Employing a scoping review methodology, this study examined the efficacy of various physiotherapeutic techniques for hallux valgus through an analysis of five recent studies. This approach allowed for the exploration and synthesis of evidence on targeted exercises, manual therapy, and the use of support devices, alongside comparisons with other treatment modalities.
Results. The findings suggest significant improvements in pain reduction and foot functionality through physiotherapy. The comparison with other treatments highlighted physiotherapy as an effective alternative or complementary approach.
Conclusions. The studies underscore the importance of physiotherapy in the conservative management of hallux valgus, emphasizing the need for personalized treatment plans. Future research should focus on developing standardized treatment protocols and investigating long-term outcomes to enhance clinical practice and patient care.
Keywords: hallux valgus; physiotherapy; foot deformity; exercise therapy; manual therapy. Tyrimo pagrindimas. Šiame tyrime nagrinėjamas fizioterapijos veiksmingumas gydant hallux valgus – dažnai pasitaikančią pėdos deformaciją, analizuojant įvairius gydymo metodus.
Tikslas. Įvertinti fizioterapijos metodų veiksmingumą konservatyviame hallux valgus gydyme, kritiškai analizuojant esamus atsitiktinių imčių klinikinius tyrimus.
Metodai. Naudojant apžvalgos metodiką, tyrime išanalizuoti penki naujausi atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, nagrinėjantys fizioterapinių metodų, tokių kaip tiksliniai pratimai, manualinė terapija ir pagalbinių priemonių naudojimas, veiksmingumą bei jų palyginimą su kitais gydymo būdais.
Rezultatai. Rezultatai rodo reikšmingą skausmo silpnėjimą ir pėdos funkcionalumo pagerėjimą taikant fizioterapiją. Palyginus su kitais gydymo metodais, fizioterapija išsiskiria kaip veiksminga alternatyva arba papildomas gydymo būdas.
Išvados. Tyrimai pabrėžia fizioterapijos svarbą konservatyviame hallux valgus gydyme, akcentuojant individualizuotų gydymo planų poreikį. Ateities tyrimuose siūloma plėtoti standartizuotus gydymo protokolus ir tirti ilgalaikį fizioterapijos poveikį siekiant pagerinti klinikinę praktiką ir pacientų priežiūrą.
Reikšminiai žodžiai: hallux valgus, fizioterapija; pėdos deformacija, pratimų terapija, manualinė terapija
Ergoterapinės intervencijos ir jų įtaka žmonių, sergančių išsėtine skleroze, darbo našumui ir kasdieniniam gyvenimui
No full textBackground. Multiple sclerosis (MS) is a chronic neurological disease that affects the central nervous system, leading to various physical, cognitive, and emotional challenges that significantly impact daily activities and work performance. Occupational therapy (OT) plays an important role in managing MS by providing interventions designed to improve functional performance, promote independence, and enhance overall well-being.
Aim. To evaluate the impact of OT interventions on work performance and activities of daily living in individuals with MS.
Methods. A total of 776 participants diagnosed with MS were included in this study. Data were collected through structured questions extracted from the MS Quality of Life-54 questionnaire. The study assessed the relationships between the type of MS, work performance, daily activities, and the effectiveness of OT interventions. Statistical analyses included Chi-Square tests, correlation analysis, calculations of standard deviation and variance, Box Plots, and ANOVA tests.
Results. The study found that 65% of participants reported reduced working hours, 78% performed fewer activities than desired, and 66% experienced limitations in work tasks or daily activities due to MS. Emotional problems also impacted work performance and daily activities. The ANOVA test revealed significant differences in reduced working hours, fewer activities, and the impact of emotional problems among different types of MS. Specifically, the relapsing-remitting type of MS showed the highest impact on work performance and daily activities.
Conclusions. OT plays a crucial role in addressing the functional and emotional challenges associated with MS. The interventions are particularly beneficial in improving work performance and daily activities, especially for individuals with the relapsing-remitting type of MS. Individualized OT strategies should be tailored to address the specific needs of individuals with different types of MS.
Keywords: occupational therapy; multiple sclerosis; daily activities; work performance. Tyrimo pagrindimas. Išsėtinė sklerozė (IS) yra lėtinė neurologinė liga, pažeidžianti centrinę nervų sistemą, sukelianti įvairius fizinius, pažinimo ir emocinius iššūkius, kurie daro didelę įtaką kasdienei veiklai ir darbo našumui. Ergoterapija (ET) yra itin svarbi slopinant IS simptomus. Intervencijos gerina funkcinę veiklą, skatina nepriklausomybę ir bendrą gerovę.
Tikslas. Įvertinti ET intervencijų įtaką asmenų, sergančių IS, darbo našumui ir kasdieninei veiklai.
Metodai. Iš viso į šį tyrimą buvo įtraukti 776 dalyviai, kuriems diagnozuota IS. Duomenys buvo renkami naudojant struktūrinius klausimus, gautus iš IS Quality of Life-54 klausimyno. Tyrimo metu buvo vertinami ryšiai tarp IS tipo, darbo rezultatų, kasdienės veiklos ir ET intervencijų veiksmingumo. Statistinė analizė apėmė chi kvadrato (x2) testus, koreliacinę analizę, standartinio nuokrypio ir dispersijos skaičiavimus, Box Plots ir ANOVA testus.
Rezultatai. Tyrimas parodė, kad 65% dalyvių pranešė apie sutrumpintas darbo valandas, 78% atliko mažiau veiklos nei norėjosi, o 66% patyrė darbo užduočių ar kasdienės veiklos apribojimus dėl IS. Emocinės problemos taip pat turėjo įtakos darbo našumui ir kasdienei veiklai. ANOVA testo rezultatai atskleidė reikšmingus sutrumpėjusių darbo valandų, apribotos veiklos ir emocinių problemų poveikio skirtumus tarp skirtingų IS tipų. Recidyvuojantis-remituojantis IS tipas turėjo didžiausią poveikį darbo našumui ir kasdienei veiklai.
Išvados. ET vaidina lemiamą vaidmenį sprendžiant funkcinius ir emocinius iššūkius, susijusius su IS. Intervencijos yra ypač naudingos gerinant darbo rezultatus ir kasdienę veiklą, ypač asmenims, sergantiems recidyvuojančia-remituojančia IS. Individualios ET strategijos turėtų būti pritaikytos atsižvelgiant į specifinius asmenų, sergančių skirtingų tipų IS, poreikius.
Reikšminiai žodžiai: ergoterapija; išsėtinė sklerozė; kasdienė veikla; darbo našumas
Transkranijinės magnetinės stimuliacijos taikymas rankos motorinės funkcijos gerinimui po galvos smegenų infarkto. Klinikinio atvejo analizė
No full textBackground. Cerebral infarction, a form of acute cerebrovascular disorder affecting the brain or spinal cord, presents with focal neurological symptoms that persist for more than 24 hours post-onset. Managing complications arising from cerebral infarction typically involves a multifaceted and prolonged therapeutic approach. Recent advancements, such as the application of transcranial magnetic stimulation (TMS), have shown the potential to significantly accelerate the rehabilitation process by enhancing neuroplasticity and motor recovery.
Aim. The objective of this report is to present and discuss the clinical case of a patient who received transcranial magnetic stimulation (TMS) as part of a rehabilitation program following cerebral infarction. This case aims to provide physicians across various specialties with insights into the therapeutic outcomes associated with TMS, highlighting its potential role in enhancing motor recovery during post-stroke rehabilitation.
Methods. A retrospective analysis was conducted on the medical history of a patient who underwent transcranial magnetic stimulation (TMS) to enhance upper limb motor function following a cerebral infarction. The patient participated in an inpatient rehabilitation program (Rehabilitation Stage III) for 54 days, with TMS initiated on the 7th day. A total of 10 TMS sessions were administered. Functional outcomes were assessed and compared between the start and completion of the rehabilitation program, and results are presented as a clinical case analysis to illustrate the therapy’s impact.
Results. During rehabilitation, the patient’s independence improved. Muscle strength in the upper limbs increased: the right hand’s strength improved by 133.33%, and the left hand by 66.67%. Fine motor skills and dexterity in the hands also improved.
Conclusions. Transcranial magnetic stimulation (TMS) is an emerging, effective approach in rehabilitative treatment. In this clinical case, marked improvements in the patient’s motor functions and independence were observed, supporting the efficacy of TMS as an adjunct to standard rehabilitation techniques for enhancing functional recovery following a cerebral infarction.
Keywords: rehabilitation, transcranial magnetic stimulation, cerebral infarction, stroke.Tyrimo pagrindimas. Smegenų infarktas – tai ūminis galvos ar nugaros smegenų kraujotakos sutrikimas, pasireiškiantis židininiais neurologiniais simptomais, išliekančiais ilgiau nei 24 val. po jų pasireiškimo. Smegenų infarkto sukeltų komplikacijų gydymas yra sudėtingas ir ilgas, tačiau transkranijinės magnetinės stimuliacijos pritaikymas gydymui šį procesą gali reikšmingai pagreitinti.
Tikslas. Pristatyti ir aptarti pacientės, kuriai po patirto smegenų infarkto reabilitacinio gydymo metu buvo taikyta trankranijinė magnetinė stimuliacija, klinikinį atvejį bei supažindinti įvairių specialybių gydytojus su gautais gydymo rezultatais.
Metodai. Apžvelgta ir išanalizuota pacientės, kuriai po patirto galvos smegenų infarkto buvo taikyta transkranijinė magnetinė stimuliacija rankos motorinei funkcijai gerinti, ligos istorija. Stacionarinė medicininė reabilitacija III truko 54 dienas, transkranijinė magnetinė stimuliacija pradėta taikyti septintą reabilitacijos dieną, iš viso atlikta 10 procedūrų. Atliktas tiriamosios funkcionalumo rezultatų palyginimas reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje, rezultatai pateikiami klinikinio atvejo analizės formatu.
Rezultatai. Reabilitacijos metu pacientės savarankiškumas pagerėjo. Sustiprėjo rankos raumenų jėga: dešinės rankos padidėjo 133,33 proc., o kairės – 66,67 proc. Pagerėjo plaštakos smulkioji motorika, vikrumas.
Išvados. Pacientei reabilitacijos metu taikyta transkranijinės magnetinės stimuliacijos procedūra kartu su standartinės reabilitacijos priemonėmis pagerino jos rankos motorinę funkciją.
Reikšminiai žodžiai: reabilitacija, transkranijinė magnetinė stimuliacija, smegenų infarktas, infarktas.
 
A Descriptive Analysis of the Fastest Race Courses for Triathletes
Get PDFBackground: For Ironman® triathlon, it has been reported that most of the fnishers and the fastest women and men in Ironman® Hawaii originated from the United States of America (USA). We have, however, no knowledge ofwhere the fastest race courses in the Ironman® 70.3 triathlon took place. We aim to analyse where the Ironman® 70.3 races were held and where the fastest split and overall race times were achieved.
Methods: The athletes’ sex, age group, country of origin, and split times for swimming, running, cycling, and transitioning were obtained from the official Ironman® website. To investigate the locations of the fastest Ironman® 70.3 competitions between 2004 and 2020, a full sample of 852,721 qualifying records throughout 197 different event locations was processed. These race records were aggregated by location, and each location’s split and full finish times were calculated. Data analysis was performed first for the full sample (all race records), and then for an elite sub-sample consisting of the top 100 males and top 100 females records in each location.
Results: For the full sample, the fastest overall race times were achieved in Ironman® 70.3 Zell am See (Austria). For the top 100 athletes sub-sample, the Ironman® 70.3 European Championship Elsinore and Ironman® 70.3 World Championship were the fastest courses.
Conclusion: These results are useful for athletes’ strategic planning and inform event organisers about the strengths of different courses, aiding in the optimisation and promotion of future Ironman® 70.3 races worldwide.
Keywords: endurance, performance, half-distance Ironman®, multi-sport, running
Skeletal Muscle Deoxygenation in 11-13-year-old Children Swimmers During Arm and Leg Ergometry
Get PDFBackground: This study extends the current knowledge on muscle deoxygenation during arm and leg ergometry in preadolescent swimmers. We aimed to compare the deoxygenation of legs and arms muscles during maximal incremental legs and arms exercises on the cycle ergometer (CE) and arm crank ergometer (ACE) in preadolescent swimmers.
Methods: Thirteen preadolescent swimmers (aged 12 ± 1 years) were enrolled in this study. They performed two maximal incremental legs and arms exercises to exhaustion on CE and on ACE. During both exercises, muscles oxygen saturation values (the changes of deoxygenated haemoglobin (Δ[HHb]) and [HHb] thresholds ([HHb] thresholds) of Biceps femoris, Vastus lateralis, Rectus femoris, Triceps brachii, Infraspinatus and Biceps brachii muscles were recorded using the near-infrared spectroscopy method (Moxy oxygen monitor).
Results: During maximal incremental legs and arms exercises on CE and ACE Δ[HHb] and [HHb] thresholds did not differ significantly between legs and arms exercises (p>0.05) and between separate muscles (p>0.05) as well.
Conclusion: Deoxygenation of legs and arms muscles was similar during incremental exercises on CE and ACE in preadolescent swimmers.
Keywords: muscles oxygenation, NIRS, upper and lower body exercise, graded exercise test
Keywords: muscles oxygenation, NIRS, upper and lower body exercise, graded exercise tes
Differences in Finishing Actions Between Winning and Losing Teams in Top-League Women’s Basketball
Get PDFThis study aimed to identify structural differences in offensive styles between winning and losing teams in women’s basketball. The focus was on offense types, distribution, efficiency, and finishing actions. Data from 12 games in the Danish women’s 2020–21 season involving five teams were analyzed. A total of 1915 possessions were categorized into four basic offense types and 13 finishing actions using notational analysis. The findings revealed that a) losing teams utilized shots by the ball handler in pick-and-roll situations statistically significantly more; b) winning teams demonstrated significantly higher efficiency in finishing actions such as off-ball screens, cuts, isolation plays facing the basket, and miscellaneous situations; and c) in set plays, winning teams were superior in cuts and off-ball screen categories. These results accentuate differences in finishing action preferences between winning and losing teams, with winning teams showing dominant play without the ball, exemplified by the higher efficiency in cuts and off-ball categories. Understanding these differences can support coaching practices and professional strategies in women’s basketball.
Key Words: women’s basketball, finishing action, offense, performance analysis
Correlation of Dance Functional Status with Lower Limb Flexibility, Power and Dynamic Balance in Recreational Ballet Dancers – A Cross-Sectional Study
Get PDFBackground: Paediatric ballet dancers are particularly prone to injuries due to the demanding nature of their art form, exacerbated by intensive training during crucial growth and maturation phases. The prevalence of injuries, especially those affecting lower limbs, hampers dancers’ functional capacity. Unlike their professional counterparts, recreational ballet dancers lack specialized training, heightening their vulnerability. The accumulation of repetitive injuries often hampers their ability to attain the highest levels of achievement in their careers, underscoring the necessity to identify and comprehend contributing factors. The aim is to fnd a correlation between the Dance Functional Outcome Survey (DFOS) and critical factors like lower limb flexibility, power, and dynamic balance among recreational ballet dancers.
Methodology: 53 recreational ballet dancers aged 10–18 years with at least one year of dance experience were included. Lower limb flexibility was assessed using the sit and reach test, ankle flexibility, and straddle in supine tests, while power and dynamic balance were evaluated through vertical jump tests and Y balance tests. The DFOS questionnaire measured health status.
Result: Results revealed statistically significant weak positive correlations between DFOS and various factors: sit and reach test (r=0.3060), ankle flexibility (r=0.3830), straddle in supine (r=0.3270), vertical jump test (r=0.3250), and Y balance composite (Right: r=0.3200; Left: r=0.3420).
Conclusion: This study concludes that recreational ballet dancers with greater flexibility, power, and dynamic balance in the lower limb tend to exhibit a higher dance functional status.
Keywords: paediatric, ballet dancers, flexibility, power, dynamic balance, Dance Functional Outcome Survey
Associations of maternal emotional intelligence and coping strategies with diabetes management in adolescents with type 1 diabetes
No full textPurpose: The study aimed to evaluate the association between maternal emotional intelligence and coping strat[1]egies with diabetes management in adolescents diagnosed with type 1 diabetes.
Design and Methods: A cross-sectional study was conducted with mothers of adolescents (aged 12–17 years) with type 1 diabetes (n = 75). Data collection instruments included the Trait Emotional Intelligence Question[1]naire-Short Form (TEIQue-SF) and the Brief COPE, alongside a structured questionnaire covering diabetes man[1]agement and sociodemographic factors. The primary outcome measure of diabetes management was glycosylated hemoglobin (HbA1c) levels. Data were collected via both paper-based questionnaires and an online survey in 2023.
Results: Mothers of adolescents with optimal diabetes control exhibited significantly higher scores in the so[1]ciability dimension of emotional intelligence compared to those whose children had suboptimal diabetes control (p = 0.029). No statistically significant association was found between coping strategies and diabetes management in adolescents with type 1 diabetes (p > 0.05). However, maternal emotional intelligence was positively correlated with both problem-focused (rho = 0.669, p < 0.001) and emotion-focused coping strategies (rho = 0.321, p = 0.005), while lower emotional intelligence was significantly associated with avoidant coping (rho = -0.434, p < 0.001).
Conclusions: The sociability dimension of maternal emotional intelligence was positively associated with opti[1]mal diabetes management in adolescents with type 1 diabetes. Higher maternal emotional intelligence predicted the use of adaptive coping strategies, specifically problem-focused and emotion-focused coping, whereas lower emotion[1]al intelligence was linked to avoidant coping strategies.
Practical Implications: Interventions aimed at enhancing the sociability aspect of emotional intelligence in mothers may improve their social functioning and, consequently, facilitate better diabetes management in their ado[1]lescent children.
Keywords: type 1 diabetes, emotional intelligence, coping strategies, diabetes management.
Dirbtinis intelektas ir žmogaus teisės, ypač kalbant apie savarankiškai vairuojančias transporto priemones
No full textAs the technology develops, we are moving towards the creation of fully self-driving vehicles. Not only the technical but also the legal conditions must be in place. Both in civil and criminal law, a completely new approach to legislation is needed in order to regulate this situation, which is quite different from the general situation. Human rights must also be taken into account. The study examined the difficulties of introducing self-driving vehicles from the perspective of fundamental rights as enshrined in the European Convention on Human Rights. It can be concluded that self-driving vehicles (or the accidents they cause, the events they record, etc.) may affect a number of human rights (right to life, right to a fair trial, prohibition of punishment without legal provision, right to respect for private and family life, freedom of discrimination, freedom of movement). Nevertheless, prudent legislation can solve the problems.
Keywords: artificial intelligence, weak artificial intelligence, strong artificial intelligence, self-driving cars, human rightsTemos aktualumas. Mokslinėje literatūroje skiriamas „silpnas AI“ (mašina, kuri protingai elgiasi tik labai specifinėje srityje) ir „stiprus AI“. Pastarasis jau nebesimituoja žmogaus mąstymo, bet pats yra protas (Moreno, 2021). „Silpnas AI“ taip pat gali vystytis ir mokytis, bet tik pagal jam priskirtą užduočių profilį. Dauguma AI sistemų yra „silpnas AI“. Paprastai tai yra taisyklėmis pagrįstos programos, todėl realiai negalima kalbėti apie intelektą. Jie dirba vadinamųjų „jei-tada“ teiginių pagrindu. Tam reikia rankiniu būdu sukurti reikiamą žinių bazę (duomenų rinkinį), o tai gali būti labai varginantis darbas. Kvantinis dirbtinio intelekto tyrimų šuolis, pasak Schererio (2019), atsirado dėl vadinamojo „duomenų drebėjimo“, didžiulio duomenų kiekio atsiradimo.
Problema. „Silpnas AI“ iš esmės labai padeda, nes per labai trumpą laiką gali apdoroti ir perduoti turimų duomenų bazių, kurios dažnai žmonių nevaldomos, rezultatus.
Nėra ryškios ribos tarp „silpno AI“ ir „stipraus AI“. Dėl šios priežasties mokslinėje literatūroje taip pat atsirado „vidutinio AI“ sąvoka, kuri reiškia aukštesnį dirbtinio intelekto lygį nei algoritminis apdorojimas, tačiau dar negali savarankiškai spręsti sudėtingų problemų (Sushina, 2020). Lentelėje esantys „stipraus AI“ atvejai gali būti tiksliau apibūdinti kaip „vidutinio sunkumo AI“.
Tačiau evoliucija nuo „silpno AI“ iki „stipraus AI“ yra aiškiai matoma. Pakanka pasakyti, kad nors IBM „Deep Blue“ mašina 1997 m. įveikė pasaulio šachmatų čempioną Garį Kasparovą, maitindama beveik visus ankstesnių (susijusių) šachmatų partijų ėjimus, „Google“ sukurta „AlphaGo“ įveikė dabartinį pasaulio šachmatų čempioną 2015 m. Go yra daug sudėtingesnis žaidimas ir jo negalima maitinti beveik begaliniu judesių skaičiumi. Jau nekalbant apie IBM „Watson“ mašiną (kuri yra ne mašina, o AI sistema), kuri dabar gali išspręsti sudėtingesnes kalbos užduotis, ne tik atkurdama gaunamus duomenis, bet ir atlikdama kūrybinį „mąstymą“ (Ambrus, 2020).
Tikslas. Nustatyti ryšį tarp dirbtinio intelekto ir žmogaus teisių, ypač kalbant apie savarankiškai vairuojančias transporto priemones. Kaip minėta, savarankiškai važiuojančios transporto priemonės yra labai svarbi fizinio dirbtinio intelekto apraiška. Savo tyrime apžvelgsime savarankiškų transporto priemonių ir žmogaus teisių santykį, kuris taip pat jau sprendžiamas.
1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK) ir jos aštuoni papildomi protokolai reglamentuoja daugybę žmogaus teisių. Tarp jų gali būti glaudžiau arba plačiau susijusių su savaeigėmis transporto priemonėmis: a) teisė į gyvybę; b) teisė į teisingą bylos nagrinėjimą; c) draudimas bausti be tinkamo proceso; d) teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; e) saviraiškos laisvė; f) diskriminacijos draudimas; g) judėjimo laisvė.
Dėl ribotos apimties tyrime nenagrinėjamos kitos žmogaus teisės (pagrindinės teisės, turinčios žmogaus teisių aspektą), nors yra keletas tokių, kurioms gali turėti įtakos savarankiškai vairuojančių transporto priemonių įdiegimas. Literatūroje tai apima, pavyzdžiui, teises į asmeninį saugumą ir kibernetinį saugumą (Iwan, 2019). Kalbant apie pastarąjį, Altunyaldiz (2020) pažymi, kad visiškai savarankiškos transporto priemonės galėtų būti palanki terpė įsilaužėliams, kurie potencialiai galėtų perimti transporto priemonės valdymą (pvz., „Bluetooth“, beraktės įvesties sistemos, mobilusis ar kiti ryšiai), tačiau nulaužti duomenis taip pat gali būti finansiškai naudinga įsilaužėliams, nes gali būti parduoti trečiosioms šalims.
Raktiniai žodžiai: dirbtinis intelektas, silpnas dirbtinis intelektas, stiprus dirbtinis intelektas, savarankiškai važiuojantys automobiliai, žmogaus 
„Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepcijos formavimas popandeminėje eroje
No full textPreparing the next generation of professionals is a shared mission of the whole society, requiring the shaping of the Digital Education 4.0 vision in the post-pandemic era. Training the next generation of professionals is a common mission of the whole society, which requires the formation of the concept of Digital Education 4.0 in the post-pandemic era. Digital Education 4.0 is a concept that reflects the transition of the educational system to a new era based on innovative technologies of the Fourth Industrial Revolution (Industry 4.0). This approach involves the active implementation of artificial intelligence, the Internet of Things, big data, virtual and augmented reality, as well as adaptive educational platforms that personalise the learning process. Digital Education 4.0 aims to create a resilient, inclusive, and flexible educational system capable of addressing diverse student needs and bridging geographical and socio-economic gaps. Furthermore, Digital Education 4.0 prepares students with future-ready skills, fostering digital literacy, critical thinking, and adaptability – essential competencies for a rapidly evolving workforce. In the post-pandemic world, where remote and hybrid learning models have become commonplace, Digital Education 4.0 provides a comprehensive framework to enhance engagement, accessibility, and educational outcomes across all levels of learning. This paper explores the foundational elements of Digital Education 4.0, its core technological components, and its potential to revolutionise education in the coming decades.
Key words: digital education 4.0, the post-pandemic era, principles of the conceptAktualumas. „Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepcijos formavimo aktualumas popandeminėje eroje yra itin aktualus popandeminėje realybėje, nes COVID-19 pandemija gerokai paspartino skaitmeninimo procesą visose srityse, ypač švietimo. Pereidami prie nuotolinio ir hibridinio mokymosi, švietimo įstaigos ir studentai susidūrė su poreikiu naudotis naujausiomis skaitmeninėmis technologijomis, o tai atvėrė naujas galimybes organizuoti ugdymo procesą. Kartu šie pokyčiai atskleidė nemažai iššūkių, įskaitant nevienodas galimybes naudotis technologijomis, nepakankamą skaitmeninę infrastruktūrą ir poreikį ugdyti tiek studentų, tiek mokytojų skaitmeninius įgūdžius. Šiandien skaitmeninis švietimas neapsiriboja paprastu mokymosi perkėlimu į internetinę aplinką ir įgyja gilesnę prasmę Ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste. „Skaitmeninis švietimas 4.0“ numato lankstų, individualizuotą mokymąsi, dirbtinio intelekto, automatizavimo, didžiųjų duomenų ir pritaikomųjų technologijų integravimą, kad mokymasis taptų efektyvesnis ir prieinamesnis, jaunimas būtų geriau parengtas ateities profesijoms. Šis požiūris padeda ugdyti šiuolaikinei darbo rinkai svarbius naujus įgūdžius ir kompetencijas, pavyzdžiui, kritinį mąstymą, analizę, skaitmeninį raštingumą ir gebėjimą prisitaikyti.
Atsižvelgiant į globalizaciją ir didėjančią šalių konkurenciją, „Skaitmeninis švietimas 4.0“ atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant nacionalinių švietimo sistemų konkurencingumą ir ugdant skaitmeninės ekonomikos darbo jėgą. Koncepcijos aktualumą patvirtina ir poreikis integruoti tarptautinę patirtį, įgyvendinti gerąją praktiką ir užtikrinti tvarią švietimo plėtrą nuolatinių technologinių ir socialinių bei ekonominių pokyčių kontekste (Voronkova, Vasylchuk, Nikitenko et al., 2023).
Tyrimo problema. Pagrindinė tyrimo problema – poreikis sukurti ir įgyvendinti veiksmingą „Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepciją, kuri atitiktų popandeminės eros iššūkius ir teiktų kokybiškus mokymus būsimiems skaitmeninės ekonomikos specialistams. Nepaisant aktyvaus švietimo skaitmeninimo COVID-19 pandemijos metu, lieka nemažai neišspręstų klausimų: nevienodos galimybės naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, nepakankama švietimo proceso dalyvių skaitmeninė kompetencija, skaitmeniniam mokymuisi pritaikytos infrastruktūros ir metodų trūkumas.
Tyrimo objektas yra „Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepcijos formavimas popandeminėje eroje. COVID-19 pandemija iš esmės pakeitė švietimo sistemų veikimą, paspartindama skaitmeninių technologijų diegimą ir pabrėždama tvarių, lanksčių ir įtraukių mokymosi modelių poreikį. Šis pokytis paskatino „Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepcijos, suderintos su „Pramonės 4.0“ principais, kuri atitinka kintančius besimokančiųjų ir pedagogų poreikius globaliai susijusiame, technologijomis pagrįstame pasaulyje, atsiradimą.
Metodika. Tyrimo metodika apima kelis etapus ir metodus, kuriais siekiama išsamiai ištirti ir analizuoti „Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepcijos komponentus. Pagrindiniai tyrime naudojami šie metodai.
Siekiant nustatyti dabartinę švietimo sektoriaus būklę ir poreikius inovatyvių technologijų kontekste, buvo atlikta esamų tyrimų ir reglamentų, susijusių su švietimo skaitmenine transformacija, peržiūra. Tai padėjo nustatyti pagrindines sąvokas ir praktiką, kurios sudaro „Skaitmeninio švietimo 4.0“ pagrindą.
Buvo palyginta tarptautinė švietimo skaitmeninimo patirtis, įskaitant ES, JAV, Kinijos ir Pietų Korėjos, kurios aktyviai diegia „Pramonės 4.0“ technologijas švietime, metodus. Palyginimas leido mums nustatyti geriausią praktiką, kurią galima pritaikyti Ukrainai.
Siekiant suprasti skaitmeninio ugdymo poreikius ir iššūkius, buvo atlikta mokytojų ir mokinių apklausa, taip pat interviu su švietimo technologijų ekspertais. Tai leido mums suprasti, kaip švietimo bendruomenė suvokia naujas skaitmenines priemones ir kokiems aspektams reikia papildomos paramos. Studijuojami iš skaitmeninių mokymosi platformų surinkti duomenys, siekiant suprasti mokinių elgesio modelius, įsitraukimo lygį ir įvairių skaitmeninių priemonių efektyvumą. Tai leidžia mums teikti asmenines rekomendacijas, kaip pagerinti mokymosi procesus. Tyrimo tikslas – nustatyti pagrindinius „Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepcijos komponentus ir principus popandeminėje eroje.
Rezultatai. „Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepcija tampa svarbiu etalonu kuriant modernią švietimo sistemą, galinčią veiksmingai įveikti popandeminio pasaulio iššūkius. Jame numatoma pereiti prie novatoriškų švietimo modelių, grindžiamų Ketvirtosios pramonės revoliucijos technologijų, tokių kaip dirbtinis intelektas, daiktų internetas, didieji duomenys, virtuali ir papildyta realybė, integravimu. Šios priemonės ne tik daro švietimą lankstesnį, prieinamesnį ir efektyvesnį, bet ir padeda ugdyti kritinį mąstymą, skaitmeninį raštingumą bei prisitaikymo įgūdžius, būtinus sėkmingai karjerai sparčiai kintančioje technologinėje aplinkoje.
Tyrimas rodo, kad nors sėkmingi skaitmeninimo modeliai švietime jau egzistuoja skirtingose šalyse, „Skaitmeninio švietimo 4.0“ įgyvendinimas Ukrainoje reikalauja pritaikyti šias praktikas prie nacionalinės specifikos. Svarbu teikti pakankamą paramą infrastruktūrai, rengti mokymus mokytojams ir didinti mokinių skaitmeninio raštingumo lygį. Be to, būtina toliau tobulinti reglamentavimo sistemą, kad būtų apsaugotos skaitmeninio švietimo platformų naudotojų teisės ir privatumas. Rekomendacijos padės įgyvendinti efektyvų „Skaitmeninio švietimo 4.0“ modelį, kuris atitiks šiuolaikinio pasaulio iššūkius ir užtikrins lankstų, prisitaikantį bei kokybišką ugdymo procesą. Apskritai „Skaitmeninio švietimo 4.0“ koncepcija gali skatinti įtraukią, individualizuotą ir saugią švietimo aplinką, atitinkančią šiuolaikinės visuomenės poreikius. Šios koncepcijos įgyvendinimas bus svarbus žingsnis plėtojant į ateitį orientuotą Ukrainos švietimą ir padės sukurti sąlygas kokybiškam švietimui, prieinamam kiekvienam studentui, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar socialinės padėties.
Raktiniai žodžiai: „Skaitmeninis švietimas 4.0“, popandeminė era, koncepcijos principai