Mokslo periodika | Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka
Not a member yet
759 research outputs found
Sort by
Kraštovaizdis baroko dailėje ir abstrakcionizme: sąryšiai kaip metafizinės plotmės nuoroda
Full text linkThe article examines the relationship between abstraction and the representation of nature and seeks to answer why and how the work of contemporary abstract artists is interpreted as a representation of nature. The paintings of Henrikas Čerapas serve as case study. The article suggests that abstraction should be understood as an expression of a deeper layer of meaning. The juxtaposition of the Late Baroque and abstract art in an unconventional way, allows us to recognize the continuation of the pre-modern tradition of metaphysical thinking about nature in contemporary abstraction. In the pre-modern period, before the genre of landscape painting became popular as primarily an aesthetic representation of nature, the depiction of nature was linked to the metaphysical dimension. This principle is evident in Late Baroque painting, which reflects the influence of Gottfried Wilhelm Leibniz’s philosophy of nature, emphasising the harmony between ‘vertical’ and ‘horizontal’ relationships. The abstract representation of nature as a connection between various elements is also close to twentieth- and twenty-first-century painting—in both Late Baroque and abstract painting, it points to a transcendent layer.Straipsnyje nagrinėjama tema – ryšys tarp abstrakcijos ir gamtos vaizdo reprezentacijos. Siekiama atsakyti į klausimus, kodėl ir kaip šiuolaikinių dailininkų abstrakcionistų kūryba interpretuojama kaip gamtos reprezentacija. Atvejo analizei pasirinkta Henriko Čerapo tapyba. Straipsnyje siūloma abstrakciją vertinti kaip gilesnio prasminio sluoksnio išraišką. Taikoma netradicinė prieiga – nekonvenciškai gretinama vėlyvojo baroko ir abstrakčioji dailė. Tai leidžia atpažinti šiuolaikiniame abstrakcionizme tęsiamą ikimodernią metafizinio mąstymo apie gamtą tradiciją. Ikimoderniu laikotarpiu, prieš išpopuliarėjant peizažo, kaip, pirmiausia, estetiško gamtos vaizdo, žanrui, gamtos vaizdavimas buvo itin susijęs su metafizine plotme. Šis principas skleidžiasi vėlyvojo baroko tapyboje, kurioje galima atpažinti Gottfriedo Wilhelmo Leibnico filosofijos veikiamą gamtos sampratą su jai būdinga harmonija tarp „vertikalių“ ir „horizontalių“ sąryšių. Abstrahuotas gamtos, kaip sąryšio tarp įvarių elementų, vaizdavimas artimas ir XX–XXI a. tapybai – tiek vėlyvojo baroko, tiek ir dailininkų abstrakcionistų kūryboje abstraktus gamtos vaizdavimas nurodo į transcendentinį sluoksnį
Lietuvos dailininkų asmenybiniai įvaizdžiai dokumentiniuose videofilmuose „Menininkų portretai. Metraštis“: semiologinis ir socioideologinis aspektai
Full text linkSemantic templates of “being oneself” and “true self” are often used in the (auto)biographical narratives of Lithuanian artists of the period of independence. A closer look reveals that these templates often conceal emotionally conditioned and romanticized (cultural) clichés, presented as analytical categories. Using Bakhtin’s chronotope and Lotman’s semiosphere concepts, the article examines a series of documentary films produced in Lithuania between 1994 and 2016, “Portraits of Artists. Annals,” and raises the following questions: How and which biographical models or images of the “true self” are created through the language of cinema and in the narratives of the protagonists (the artists) themselves? How do visual and linguistic narratives interact in these structures? In what ways are they mythologized? The study has shown that the (auto)biographical narratives of the artists can be viewed as a re-sacralization of the biographical models of the artists and at the same time, as a retelling, a re-creation of personal images constructed during the Soviet era. The author of the article argues that the biographical-narrative structures of documentary films about artists should be seen as a “degraded (or degrading) myth”—partial fictions, a reframing of ideology—rather than a “pure myth.”Lietuvos dailininkų nepriklausomybės laikotarpio (auto)biografinėse naracijose dažnai naudojami „būti savimi“ ir „tikrojo aš“ semantiniai šablonai. Labiau įsigilinus aiškėja, kad po šiomis formuluotėmis dažnai slypi emociškai sąlygotos, romantizuotos (kultūrinės) klišės, pateikiamos kaip analitinės kategorijos. Straipsnyje, pasitelkus Michailo Bachtino chronotopo ir Jurijaus Lotmano semiosferos koncepcijas, tiriamas Lietuvoje 1994‒2016 m. kurtas dokumentikos filmų ciklas „Menininkų portretai. Metraštis“ ir keliami šie klausimai: kaip ir kokie biografiniai modeliai arba „tikrojo aš“ įvaizdžiai kuriami pasitelkiant kino kalbą ir pačių veikėjų (dailininkų) pasakojimuose, kaip šiose struktūrose sąveikauja vaizdinis ir kalbinis naratyvai, kaip jie mitologizuojami. Tyrimas parodė, jog dailininkų (auto)biografinės naracijos traktuotinos kaip dailininkų biografinių modelių resakralizavimas, kartu ir kaip asmenybinių įvaizdžių, sukonstruotų dar sovietmečiu, perpasakojimas, perkūrimas nepriklausomybės laikotarpiu. Dokumentinių apybraižų apie dailininkus biografinės-naracinės struktūros nelaikytinos „grynuoju mitu“, o vadintinos labiau „degradavusiu (ar degraduojančiu) mitu“ ‒ dalinėmis fikcijomis, ideologiniu „perrėminimu“
Vitgenšteiniškos implikacijos: Malvinos Jelinskaitės fotografijų paroda „Mèno forte“ („Klausyk pasroviui“) Vilniaus „Prospekto“ galerijoje
Full text linkThe review examines the solo exhibition “Mèno forte” (Listen Downstream) by the artist, art historian and photographer Malvina Jelinskaitė, which ran from January 22 to February 22, 2025 at Prospekto Gallery (Gedimino Ave. 43, Vilnius), in particular, the writing of everyday life, which is one of the main metaphors of the exhibition. The author of the review highlights the conceptual features of Jelinskaitė\u27s photographic method and photographs, using Ludwig Wittgenstein\u27s theory of language-games and his philosophy of psychology. They suggest that in its connection to the philosophy of language, Jelinskaitė\u27s method is rather conceptual and not illustrative.Aptariama menininkės, menotyrininkės ir fotografės Malvinos Jelinskaitės personalinė paroda „Mèno forte“ („Klausyk pasroviui“), veikusi 2025 m. sausio 22 d. – vasario 22 d. Vilniaus „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43). Viena pagrindinių šios parodos metaforų ‒ kasdienio gyvenimo rašymas. Recenzijoje pasitelkus Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimų teorijos ir jo paties psichologijos filosofijos postulatus išryškinami M. Jelinskaitės fotografavimo metodo ir fotografijų konceptualūs bruožai. Jie leidžia teigti, jog M. Jelinskaitės fotografavimo metode ne iliustratyvia, o būtent konceptualia prasme įžvelgtina sąsaja su kalbos filosofija
Vaizdiška monada: Leibnizo ontologinė estetika ir jos meninės implikacijos Henriko Čerapo tapyboje
Full text linkThis article proposes to look at artwork as visual externalisation of monads, thus establishing a profound link between the metaphysical and aesthetic dimensions of Leibniz’s philosophy. By framing the paintings of Henrikas Čerapas as an extension of Leibnizian metaphysics, the article explores the functioning of artwork not merely as representation but as integral component of nature. Čerapas’s paintings disclose an underlying system of internal relations that structure the body of work, thereby challenging the conventional view of the artist as a creator ex nihilo. Rather than inventing from nothing, the artist uncovers and makes visible the latent structures of a monadic reality—each painting presents a distinct perspective on the harmony, order, and expressive intensity that lie at the heart of Leibniz’s metaphysical vision. This reinforces the idea of ontological aesthetics and provides an innovative framework for engaging with visual art through key Leibnizian concepts, such as expression, perception, and unity in variety. This perspective underscores that aesthetic inquiry is not separate from Leibniz’s broader philosophical system but is embedded within his understanding of reality.Straipsnyje siūloma meno kūrinius suprasti kaip vaizdiškas monadų eksternalizacijas, taip susiejant metafizinius ir estetinius Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo filosofijos aspektus. Henriko Čerapo tapybą aptariant G. W. Leibnizo filosofijos kontekste, meno kūriniai nagrinėjami ne tik kaip reprezentacijos, bet ir kaip neatsiejami gamtos komponentai. H. Čerapo paveikslai atskleidžia kūrinius struktūruojančią vidinę santykių sistemą, prieštaraudami menininko kaip kūrėjo ex nihilo supratimui. Užuot „išrasdamas“ iš nieko, H. Čerapas savo kūriniuose atskleidžia ir išryškina paslėptos monadinės tikrovės struktūras – kiekvienas paveikslas savitai perteikia harmoniją, tvarką ir išraiškos intensyvumą, glūdinčius G. W. Leibnizo metafizinės vizijos šerdyje. Tai pabrėžia ontologinės estetikos idėją ir leidžia vizualųjį meną nagrinėti pasitelkiant esmines G. W. Leibnizo sąvokas – pavyzdžiui, išraišką, suvokimą ar vienovę įvairovėje. Tokia perspektyva rodo, kad estetiniai klausimai nėra atskirti nuo G. W. Leibnizo filosofinės sistemos ir kartu yra tikrovės supratimo dalis. 
Atmena žurnalo autoriams
Full text linkAuthors Guidelines prepared by the Editorial Board.Redakcinės kolegijos parengti nurodymai autoriams
Personalinės bibliografijos rodyklės sudarymo metodika
Full text linkPersonalinės bibliografijos rodyklės sudarymo metodika skirta bibliografams ir gretimų sričių specialistams, rengiantiems įvairias personalinės bibliografijos rodykles. Jos tikslas – pateikti bendrąsias tokių rodyklių sudarymo nuostatas, taisykles, naudojamus įrašų sudarymo standartus, paieškos šaltinius, medžiagos grupavimo, struktūros pasirinkimo variantus. Metodika iliustruota bibliografinių aprašų sudarymo, medžiagos grupavimo, anotacijų, pagalbinių rodyklių sudarymo pavyzdžiais
Anglų kalbos mokymas Vilniaus valstybinėse vidurinėse mokyklose 1932–1939 metais
Full text linkThe interwar period was an exceptional period in the history of multinational and multicultural Vilnius, as the city, having become part of Poland, implemented the educational model established by the Ministry of Religious Denominations and Public Education of the Second Polish Republic. In the 1930s, the Polish (and Vilnius) system of education underwent major changes. After long discussions, a new education law adopted in 1932 changed the structure and state school curriculum. New general education programs were approved for all subjects, including foreign languages. The article examines the teaching of English language in state high schools in Vilnius from the entry into force of the Polish Education Reform Law in 1932 until 1939, i.e., the beginning of WWII. The study revealed that in Adam Mickiewicz Gymnasium, English was taught as a compulsory and optional subject, whereas at the lyceum level—as one of the compulsory foreign languages. In Juliusz Słowacki Gymnasium, English was taught only as an optional subject, and in Jan and Andrzej Śniadecki Lyceum—as a compulsory subject. A significant number of students took advantage of the new opportunity to learn English. However, they had a rather difficult time learning the language as a compulsory subject, many of them achieving only satisfactory results. Students’ motivation to learn English as an elective subject faded away when they encountered first difficulties. Lyceum students were not interested in learning additional subjects (including English) and focused on preparing for the matriculation exams.Daugiataučiam ir daugiakultūriam Vilniui tarpukario laikotarpis buvo ypatingas, mat šis miestas, tapęs Lenkijos dalimi, įgyvendino Antrosios Lenkijos Respublikos religinių konfesijų ir visuomenės švietimo ministerijos nustatytą švietimo modelį. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lenkijos (taip pat ir Vilniaus) švietimo sistema patyrė didelių permainų. Po ilgų diskusijų 1932 m. priimtas naujas švietimo įstatymas pakeitė valstybinių mokyklų struktūrą bei ugdymo turinį. Buvo patvirtintos visų dalykų, tarp jų ir užsienio kalbų, naujos bendrosios ugdymo programos. Straipsnio tikslas ir yra ištirti, kaip buvo mokoma anglų kalbos Vilniaus valstybinėse vidurinėse mokyklose nuo Lenkijos švietimo reformos įstatymo įsigaliojimo 1932 m. iki 1939 m., t. y. Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tyrimas atskleidė, kad Vilniaus A. Mickevičiaus gimnazijoje anglų kalbos buvo mokoma kaip privalomojo ir pasirenkamojo dalyko, licėjaus lygiu – kaip vienos iš privalomai pasirenkamų užsienio kalbų. Tačiau J. Slovackio gimnazijoje anglų kalba buvo dėstoma tik kaip neprivalomas dalykas, o J. ir A. Sniadeckių licėjuje – kaip privalomai pasirenkamas dalykas. Nemažai gimnazijų mokinių pasinaudojo nauja didesne galimybe mokytis anglų kalbos. Mokyklų ugdytiniams mokytis anglų kalbos kaip privalomai pasirenkamo dalyko sekėsi gana sunkiai, daug jų pasiekdavo tik patenkinamų rezultatų. Mokinių noras mokytis anglų kalbos kaip pasirenkamojo dalyko, iškilus pirmiesiems sunkumams, blėso. Licėjinių klasių mokiniai nebuvo suinteresuoti mokytis papildomų dalykų (taip pat ir anglų kalbos) ir dėmesį sutelkdavo į pasiruošimą brandos egzaminams
Redakcinė kolegija ir turinys
No full textSpecial Issue “Monadological Landscapes: Reflections of Leibniz’s Theory in Philosophy and Painting”
Special Issue Editor Kristijona ČerapaitėSpecialusis numeris „Monadologiniai kraštovaizdžiai: Leibnizo teorijos atspindžiai filosofijoje ir tapyboje“
Specialiojo numerio sudarytoja Kristijona Čerapait
Vilnius anapus miesto ir nemiesto opozicijos: keletas minčių apie miestų planetinę ateitį
Full text linkThe article analyzes Vilnius urban forest by applying the notion of planetarity and considering its implications for urban research. The author’s argument is delivered in three parts. The first part scrutinizes the difference between globalization and planetarity in a long-term perspective of social urban scholarship. The second part examines the significance of the vast amount of forest in Vilnius, as well as its lineage in the context of post-WWII urban growth. The third part regards the Karoliniškės Landscape Reserve as part of Vilnius green belt and as a potential opening in place of a former boundary, compatible with the earlier modern urban growth civic projects meant to replace the medieval city walls as “isolation belts.” Finally, the author discusses the Reserve’s three dimensions in the course of such opening—as more-than-urban heritage, non-human-centered public space, and a potential green commodification frontier.Straipsnyje pasitelkus planetiškumo sąvoką ir jos reikšmę urbanistiniams tyrimams analizuojamas Vilniaus urbanistinis miškas. Argumentai išdėstyti straipsnio trijose dalyse. Pirmojoje dalyje detaliai nagrinėjami globalizacijos ir planetiškumo skirtumai ilgalaikėje socialinės urbanistikos perspektyvoje. Antrojoje dalyje dėmesys kreipiamas į didelio miško masyvo Vilniuje reikšmę, taip pat jo vietą pokario miestų augimo kontekste. Trečiojoje dalyje Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis vertinamas kaip Vilniaus žaliosios juostos dalis ir kaip potencialus buvusių ribų atvėrimas – kreipiamas dėmesys į šio draustinio dermę su ankstesniais modernaus miestų augimo projektais, pakeitusiais Viduramžių miesto sienas, laikytinas savotiškomis „izoliacinėmis juostomis“. Tyrimas atskleidžia tris naujus šio draustinio aspektus: kaip daugiau nei urbanistinio paveldo, kaip ne į žmogų nukreiptos viešosios erdvės ir kaip potencialios žaliosios komodifikacijos sienos
Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemos „konservatyvusis posūkis“ po 2010 metų: socioideologinis aspektas
Full text linkIt has become common practice for the contemporary art (institutional) system in Vilnius to hide ideology under allegories and metaphors. The aim of the article is to expose the dominant ideology in the Vilnius contemporary art system during the period of independence, highlighting the main markers of its change. To this end, the quasi-ideological preferences of the discourse of the Vilnius contemporary art (institutional) system are analyzed by using a study of Karl Mannheim’s and Michael Freeden’s on ideologies, as well as the studies of the post-communist transformation in Lithuania by Marius P. Šaulauskas and Zenonas Norkus. The research has shown that from 1992 to around 2010, in the environment of official conservative cultural policy, the Vilnius contemporary art (institutional) system and the discourse representing it has embodied (neo)liberal ideology. This was accomplished indirectly by avoiding open or using vague ideological rhetoric and expressing or disguising it in metaphors. Since 2010, a ‘conservative turn’ of the Vilnius contemporary art (institutional) system (discourse) can be observed as a consequence of the global conservative drift. The processes of ideological conservatism are not yet over; therefore, the change in the Vilnius contemporary art system after 2010 cannot yet be evaluated unequivocally.Nepriklausomybės laikotarpio Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemoje įprasta ideologiją slėpti po alegorijomis ir metaforomis. Tad straipsnio tikslas ‒ eksplikuoti šio laikotarpio Vilniaus šiuolaikinio meno sistemoje dominuojančią ideologiją išryškinant esminius jos kaitos riboženklius. Tuo tikslu pasitelkus Karlo Mannheimo ir Michaelio Freedeno ideologijų tyrimą, taip pat remiantis Mariaus P. Šaulausko bei Zenono Norkaus pokomunistinės transformacijos Lietuvoje tyrimais analizuojamos Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemos diskurso kvaziideologinės preferencijos. Tyrimas parodė, kad oficialios konservatyvios kultūros politikos terpėje Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistema ir ją reprezentuojantis diskursas nuo 1992 m. iki maždaug 2010 m. reprezentavo (neo)liberalią ideologiją. Tai buvo daroma netiesiogiai ‒ atviros ideologinės retorikos vengta, ji buvo išreikšta arba maskuojama metaforomis ar tiesiog labai aptaki. Nuo 2010 m. fiksuotinas Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemos (diskurso) „konservatyvusis posūkis“, kaip globalios konservatyvios slinkties padarinys. Ideologinio konservatyvėjimo procesai dar nėra pasibaigę, todėl po 2010 m. Vilniaus šiuolaikinio meno sistemoje vykstanti kaita kol kas negali būti vertinama vienareikšmiškai