Mokslo periodika | Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka
Not a member yet
759 research outputs found
Sort by
Valstybinės atminties institucijos ir pilietinės visuomenės modeliai
Full text linkThe literature on civil society acknowledges that civil society plays a very different role at different junctures in the institutional history of any nation. The author of the article discusses the relationship between civil society and state memory institutions using four modalities of civil society: insurgent, institutionalized, anti-democratic, and firewall. Based on examples from the processes characteristic of regime change that have been taking place in Central Europe since 1989, the article attempts to develop a theory that helps to understand this unexplored aspect of memory politics. The study reveals that modes of civil society and the state\u27s relationship with its memory institutions are closely linked to the nature of the current government. The demagoguery that exists today, masquerading as the voice of the people, poses a threat to democracy and provokes the polarization of political views. Such a world puts at risk the professional integrity of the staff of state memory institutions. Political pressure is primarily dangerous to their ability to steward artifacts of the national past according to professional and meritocratic criteria. The politicization of libraries, archives, and universities promotes ignorance rather than knowledge. The safest environment for state memory institutions is a tolerant and pluralistic culture in which they can work without prejudice and be useful to everyone. When illiberal, single-party populist forces rose to power in Hungary and Poland and began to dismantle horizontal accountability mechanisms, their state memory institutions had been under threat of becoming targets in a war of memory, with critics seeking their own political gain.Pilietinę visuomenę tiriančioje literatūroje pripažįstama, kad ši visuomenė bet kurios tautos institucinėje istorijoje veikia labai įvairiai. Straipsnyje aptariami pilietinės visuomenės santykiai su valstybės atminties institucijomis pagal keturis skirtingus pilietinės visuomenės modelius – sukilėlių, institucionalizijos, antidemokratinį ir apsauginį. Remiantis pavyzdžiais iš režimų pasikeitimui būdingų procesų, Vidurio Europoje vykstančių nuo 1989 m., straipsnyje siekiama sukurti teoriją, padedančią suprasti šį neištirtą atminties politikos aspektą. Tyrimas atskleidžia, jog pilietinės visuomenės modeliai ir valstybės santykiai su jos atminties institucijomis yra glaudžiai susiję su esamos valdžios pobūdžiu. Šiandienos realybėje egzistuojanti demagogija, prisidengianti tautos balsu, kelia pavojų demokratijai, provokuoja politinių pažiūrų poliarizaciją. Toks pasaulis kelia grėsmę valstybės atminties institucijų darbuotojų profesiniam sąžiningumui. Politinis spaudimas pirmiausia yra pavojingas jų gebėjimui tvarkyti nacionalinės praeities artefaktus pagal profesinius ir meritokratinius kriterijus. Bibliotekų, archyvų ir universitetų politizavimas skatina nežinojimą, o ne žinias. Saugiausia aplinka valstybinėms atminties institucijoms yra tolerantiška ir pliuralistinė kultūra, kurioje jos gali be išankstinio nusistatymo dirbti ir būti naudingos visiems. Kai Vengrijoje ir Lenkijoje į valdžią atėjusios neliberalios vienpartinės populistinės jėgos pradėjo ardyti horizontalios atskaitomybės mechanizmus, jų valstybinėms atminties institucijomss kyla grėsmė tapti atminties karo dalyvių, siekiančių politinės naudos iš jų darbo aspektų kritikos, taikiniu
Globalių problemų ir sprendimo būdų vertinimo skirtumai 2024 m. JTO Ateities pakte ir kongrese „Pasaulio ateitis“
Full text linkThe intensification of global processes, geopolitical changes, climate change, and rapid technological advancements compel leaders of international institutions and decision-makers in various states to identify today’s global challenges and attempt to solve them. In 2023, in Vilnius, Lithuania the World Parliamentary Congress “The Future of the World” was organized, where identified problems and their proposed solutions differed from those outlined in the UN’s Pact for the Future. The Vilnius Congress primarily focused on issues relevant to the global North, such as threat posed by Russia to international order and other challenges facing democracies, including economic dependence on authoritarian regimes, apolitical societies and insensitivity to external threats. At the United Nations high-level Summit of the Future, which was organized in September of 2024, a Pact for the Future was adopted, which identifies global problems of today and seeks ways to solve them. The UN’s Pact for the Future and accompanying documents adopt a more global approach to the world issues. These documents pay greater attention to the situation and challenges faced by countries of the global South, emphasizing the fight against poverty, hunger, and unequal development. They also highlight problems affecting the world’s youth and assess the significance and potential risks of artificial intelligence. On the other hand, there were similar identified problems in both congress of Vilnius and the Pact for the Future, such as climate change, the lack of long-term planning, and the UN’s inactivity. The Pact also acknowledges the deteriorating international situation as a problem, although Russo-Ukrainian war is not directly mention.Suaktyvėję globaliniai procesai, geopolitiniai pokyčiai, klimato ir sparti technologijų kaita verčia tarptautinių institucijų vadovus bei valstybių sprendimų priėmėjus įvardinti šiandienos pasaulį kamuojančias problemas ir ieškoti būdų joms spręsti. 2023 m. Vilniuje surengtame pasauliniame parlamentiniame kongrese „Pasaulio ateitis“ nurodytos problemos ir jų sprendimo būdai skyrėsi nuo identifikuotų Jungtinių Tautų Organizacijos Ateities pakte ir jo lydimuosiuose dokumentuose. Vilniaus kongrese daugiausia dėmesio skirta globalios Šiaurės valstybėms aktualioms problemoms, pavyzdžiui, Rusijos keliamai grėsmei tarptautinei tvarkai bei demokratijų problemoms, tokioms kaip ekonominė priklausomybė nuo autokratinių režimų bei visuomenių apolitiškumas ir nejautrumas išorės grėsmėms. 2024 m. rugsėjį vykusiame Jungtinių Tautų Organizacijos aukščiausio lygio Ateities susitikime priimtame Ateities pakte į pasaulio problemas žvelgiama globaliau. Šiuose dokumentuose labiau atkreipiamas dėmesys į globaliems Pietums priklausančių valstybių situaciją ir problematiką, skatinama kovoti su skurdu, badu ir netolygiu išsivystymu. Taip pat įvardinamos pasaulio jaunimą kamuojančios problemos, vertinama dirbtinio intelekto reikšmė ir galimos rizikos. Kita vertus, būta ir identifikuotų problemų panašumų, pavyzdžiui, klimato kaita, ilgalaikio planavimo trūkumas, Jungtinių Tautų Organizacijos neveiklumas. Ateities pakte taip pat atsižvelgiama į prastėjančią tarptautinę situaciją, nors karas Ukrainoje tiesiogiai neminimas
Nenuobodūs, bet ribotai naudingi Česlovo Juršėno atsiminimai
Full text linkČeslovas Juršėnas, the author of the memoirs, “The Mosaic of a Not Boring Life” (2023), portrays himself and his life in a rather vivid and widely described manner. In chapters, which function as separate parts in the book, the reader is introduced to the most memorable events of author’s life, the twists and turns of his career, the most interesting or most important achievements, his main interests or hobbies, and aspects of his worldview. However, due to the form and structure of the book, Juršėnas often presents the events or describes people in superficial manner. The memoirs lack a broader context or a more detailed description and, therefore, fail to deepen our knowledge of the events and persons of the recent past.Aptariama Česlovo Juršėno atsiminimų knyga „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ (2023) pateikia gana ryškų ir plačiai aprašytą autoriaus bei jo gyvenimo portretą. Atskiruose ir nuo kitų atsietuose knygos skyriuose skaitytojas susipažįsta su Juršėnui svarbiausiais ir įdomiausiais jo gyvenimo įvykiais, karjeros vingiais, įdomiausiais ar svarbiausiais pasiekimais, pagrindiniais jo interesais ar pomėgiais, pasaulėžiūros aspektais. Vis dėlto dėl knygos formos ir struktūros Juršėno aprašomi įvykiai ar asmenys neretai parodomi paviršutiniškai, šiuose atsiminimuose neretai trūksta platesnio konteksto ar išsamesnio aprašymo. Dėl to ši atsiminimų knyga negalėjo ženkliau papildyti mūsų žinių apie netolimos praeities įvykius ir asmenis
Apie dokumentų skelbimo svarbą
Full text linkThe collection of historical sources, The Documents of Lithuanian Foreign Policy, vol. 1: 1917–1920 (compiled by Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas, and Kęstutis Kilinskas), fills an important gap in the field of scare diplomatic sources and, at the same time, fits nicely into the shelf of publications by Prof. Tomas Remeikis and the Lithuanian Institute of History on the documentary heritage of twentieth-century Lithuanian statehood. The book’s comprehensive introduction is valuable as an independent study outlining the contours of the panoramic view of Lithuanian foreign policy in 1918–1920, providing relevant information for researchers, students, and historical memory makers, as well as for all those wishing to get a general impression of the topic presented in a relatively small-scale text. The authors have selected 466 documents, which they have published in chronological order and with references to the origin of the sources: diplomatic messages, memos, activity transcripts and reports, instructions, notes, replies to ministry enquiries, correspondence on consular and ordinary mission activities. They have succeeded in reflecting well the geography and changes in Lithuania’s international interests, avoiding focusing solely on the mainstay problems of relations with Germany, Soviet Russia and Poland. The book also provides an important look at the blend of foreign policy and national defense. While the selection of some documents is open to debate, the volume contains crucial unpublished historical sources. The structure and logic of the book follow the best European practices for compiling diplomatic source publications. The recent arrival of the archives of the major Lithuanian legations has particularly enhanced the potential of the book; although, the manuscripts housed in libraries have been overlooked. The publication provides a versatile and useful tool for further research and an opportunity to tell our own story and not limit ourselves to the narratives of our neighbors from their historical perspectiveRecenzuojamas istorinių šaltinių rinkinys Lietuvos užsienio politikos dokumentai, t. 1: 1917–1920 metai (sud. Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas ir Kęstutis Kilinskas) užpildo svarbią diplomatinių šaltinių stokos spragą, kartu vykusiai įsikomponuoja į ankstesnių prof. Tomo Remeikio ir Lietuvos istorijos instituto XX a. Lietuvos valstybingumo dokumentinio paveldo publikacijų lentyną. Išsamus knygos įvadas vertingas ir kaip savarankiška Lietuvos 1918–1920 m. užsienio politikos panoraminio vaizdo kontūrus nubrėžianti studija, teikianti vertingos informacijos tyrinėtojams, studentams, istorinės atminties formuotojams, taip pat visiems, norintiems iš sąlyginai nedidelio teksto susidaryti bendrą įspūdį pristatoma istorine tema. Rengėjai atrinko 466 dokumentus, kuriuos publikavo chronologine seka su šaltinių kilmės nuorodomis: diplomatinius pranešimus, atmintines, veiklos apžvalgas ir ataskaitas, instrukcijas, notas, atsakymus į ministerijos paklausimus, susirašinėjimą konsuliniais ir rutininiais atstovybių veiklos klausimais. Leidinio sudarytojams pavyko gerai atspindėti Lietuvos tarptautinių interesų geografiją ir kaitą, išvengiant susitelkimo vien į aptariamu metu atramines santykių su Vokietija, Sovietų Rusija ir Lenkija problemas, juntama svarbi užsienio politikos ir krašto gynybos linijų sampyna. Nors galima diskutuoti dėl kai kurių dokumentų atrinkimo, leidinyje pateikiami itin svarbūs dar nepublikuoti istoriniai šaltiniai. Knygos struktūra ir sudarymo logika atliepia Europoje susiklosčiusias diplomatinių šaltinių rinkinių rengimo gerąsias praktikas. Knygos potencialą ypač sustiprino didžiųjų Lietuvos pasiuntinybių archyvų parvežimas iš užsienio, tačiau atsisakyta įveiklinti ir bibliotekų rankraštynų paveldą. Leidinys suteikia universalų ir naudingą įrankį tolesniems tyrimams, galimybę pasakoti savąją istoriją patiems, neapsiriboti tik kaimynų pasakojimais iš jų istorinės perspektyvos
Per istoriją plečiant dabarties akiratį: istorijos vadovėlis 9 klasei (serija „Horizontai“): Rec.: Jūratė Litvinaitė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Haroldas Maselis. Istorija: vadovėlis 9 klasei. 1 dalis (serija „Horizontai“). Vilnius: Šviesa, 2023. – 218 p. ISBN 9785430072537; Jūratė Litvinaitė, Rūta Šermukšnytė, Darius Dumčius. Istorija: vadovėlis 9 klasei, 2 dalis (serija „Horizontai“). Vilnius: Šviesa, 2024. – 224 p. ISBN 9785430072544.
Full text linkThe review discusses the History Textbook for Grade 9 published by Šviesa Publishing House in the Horizontai series: volume 1 (written by Jūratė Litvinaitė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė and Haroldas Maselis) and volume 2 (written by Jūratė Litvinaitė, Rūta Šermukšnytė and Darius Dumčius). The textbook focuses on current issues and their links with the past. The extensive introduction of new methods (creating historical narrative, phenomenon-based education, etc.) contributes to the textbook’s innovative character, strongly oriented towards the development of students’ higher skills. The variety of project activities, research, and assignments in both volumes of the textbook enables to differentiate history teaching according to the different interests and abilities of the students.Recenzijoje aptariamas „Šviesos“ leidyklos išleistas dviejų dalių vadovėlių serijos „Horizontai“ Istorijos vadovėlis 9 klasei: 1-oji dalis (autoriai: Jūratė Litvinaitė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Haroldas Maselis) ir 2-oji dalis (autoriai: Jūratė Litvinaitė, Rūta Šermukšnytė, Darius Dumčius). Didelis dėmesys šiame vadovėlyje skiriamas dabarties aktualijoms ir jų sąsajoms su praeitimi. Plačiai pristatomi nauji metodai (istorinio pasakojimo kūrimo, fenomenais grįsto ugdymo ir kiti) lemia vadovėlio inovatyvumą, stiprią orientaciją į aukštesnių gebėjimų ugdymą. Abiejose vadovėlio dalyse esanti projektinių veiklų, tyrimų ir užduočių įvairovė suteikia galimybes diferencijuoti ugdymą atsižvelgiant į skirtingų interesų ir gebėjimų mokinius
Vilnius kaip filmavimo aikštelė: 2011–2024 metais įvietintos kino gamybos poveikis miestovaizdžių kūrimui
Full text linkThe increase in the film projects shot in Vilnius over the last two decades demonstrates the city’s capability to compete in the global market by offering filmmakers locations that are adaptable to different screenplays. Despite the intensive use of Vilnius’ spatial and visual resources for film production, the filming sites are almost invisible due to their temporary nature and limited access. This visual deficit is heightened by the lack of critical reflection on the phenomenon, as the case of Vilnius that doubles for other cities around the world has not yet been the subject of more systematic research. The article examines the impact of Vilnius film sites on the creation of cityscapes in 2011–2024, using the ideas of researchers who have revealed the significance of the localized cinema production for the visual and socio-cultural identity of the city. The research employs intangible and tangible sources: the iconographic archive of the Vilnius Film Office, film-inspired tours of the city, media coverage of filming, and the interventions of artefacts and film set designs in the urban environment. The research has shown that the film site is a system of agent-actant interactions, which determines the shift in the city’s visibility and imaginary nature, and at the same time attempts to conceal the film industry’s involvement in the fictionalization of the its identity. The case studies of Vilnius filming locations have revealed the discrepancies between the cinematographic and the everyday use of space, form and social value, opening up the possibilities of modelling and changing that relationship, encouraging the search, critical rethinking and artistic reconstruction of the traces of film production in the city’s architecture, imagery, and culture. The importance of the reconstruction for the investigation of the meanings of Vilnius as a film site is also illustrated by the author’s video work, the film “Vitrine Morte” (2022).Pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu Vilniuje filmuotų kino projektų skaičiaus augimas rodo miesto gebėjimą varžytis pasaulinėje rinkoje siūlant filmų statytojams vietas, pritaikomas įvairių scenarijų įvaizdinimui. Nepaisant Vilniaus erdvinių ir vaizdinių išteklių intensyvaus naudojimo kino gamyboje, pačios filmavimo aikštelės dėl jų laikinumo ir ribotos prieigos yra beveik nematomos. Šią vizualinę stoką sustiprina reiškinio kritinės refleksijos trūkumas, nes Vilniaus, kaip kitų pasaulio miestų kinematografinio dublerio, atvejis iki šiol netapo ir sistemingesnių tyrimų objektu. Šio straipsnio tikslas ir yra, pasitelkus įvietintos kino gamybos reikšmę vizualinei, sociokultūrinei miesto tapatybei atskleidžiančių tyrėjų analizės idėjas, ištirti Vilniaus filmavimo aikštelių poveikį miestovaizdžių kūrimui 2011–2024 metais. Tyrimo šaltiniai – nematerialūs bei materialūs kino pramonės pėdsakai: Vilniaus kino biuro ikonografinis archyvas, kino įkvėptos ekskursijos po miestą, filmavimus nušviečiantys pranešimai žiniasklaidoje, artefaktų ir scenografijų intervencijos miesto aplinkoje. Tyrimas parodė, jog filmavimo aikštelė yra veikėjų-aktantų sąveikos sistema, lemianti miesto regimybės ir įsivaizduojamybės kismą, taip pat ir pastangas paslėpti kino pramonės dalyvavimą miesto tapatybės fikcionalizavime. Vilniaus filmavimo aikštelių atvejų analizė atskleidė kinematografinio ir kasdieninio erdvės naudojimo, formos ir socialinės vertės nesutapimus, atveriančius jų santykio modeliavimo ir kaitos galimybes, skatinančias kino gamybos pėdsakų miesto architektūroje, vaizdinijoje ir kultūroje paiešką, kritinį permąstymą bei meninį rekonstravimą. Rekonstrukcijos principo svarba Vilniaus kaip kino aikštelės prasmių tyrimui pagrįsta ir autorinio meninio kūrinio – videofilmo „Vitrine Morte“ (2022) – pavyzdžiu