Mokslo periodika | Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka
Not a member yet
759 research outputs found
Sort by
Ernesto Galvanausko požiūris į Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos klausimą 1923, 1951 ir 1960 metais
Full text linkOne of the most prominent Lithuanian politicians, Ernestas Galvanauskas (1882–1967), a four-time Prime Minister and three-time Foreign Minister during the restoration of the Lithuanian state in 1919–1924, became well acquainted with the problem of the Lithuanians of East Prussia and their declarations for the reunification of the Lithuanian state at the Paris Peace Conference in 1919, while working as a member of the Lithuanian Delegation. The Versailles Peace Treaty, which separated the Klaipėda Region from Germany, limited the efforts of Lithuanian politicians and Lithuanians of East Prussia to the aspirations of the Klaipėda Region’s accession and the need for the Klaipėda port. In order not to violate the Versailles Peace articles, Galvanauskas was active in the annexation of the Klaipėda Region to Lithuania, leading the operation of annexation in January 1923, officially denying any involvement of the Lithuanian government in the events in Klaipėda, which were presented as an uprising of the local population against the German Directory. Galvanauskas headed the Lithuanian delegation in the negotiations on the Klaipėda Convention, under which Klaipėda, with its extensive autonomy, became part of Lithuania. In response to a hypothetical question posed in 1951 as to what Lithuania’s interest would be if the question of the fate of the former Lithuanian inhabited areas of East Prussia came to light, Galvanauskas remained of the opinion that the question of East Prussia was a matter for the Great Powers, and that Lithuania’s interest lay in Klaipėda: “Klaipėda is a vital matter for Lithuania, and there can be no compromises here.” At the request of father Mykolas Krupavičius, in 1960 he wrote his own version of the events in Klaipėda, this time not denying the role of the Lithuanian government in the events of 1923. An excerpt of Galvanauskas’s recollections is being published for the first time in the appendix of this article.Vienas žymiausių Lietuvos politikų Ernestas Galvanauskas (1882–1967), Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu 1919 1924 m. keturis kartus ėjęs ministro pirmininko ir tris kartus – užsienio reikalų ministro pareigas, gerai susipažino su Rytų Prūsijos lietuvių problema ir jų pareiškimais susijungti su Lietuvos valstybe Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m., dirbdamas Lietuvos delegacijos nariu. Versalio taikos sutartis, atskyrusi nuo Vokietijos Klaipėdos kraštą, susiaurino Lietuvos politikų ir Rytprūsių lietuvių pastangas iki Klaipėdos krašto prisijungimo siekių, Klaipėdos uosto reikmės. Siekdamas nepažeisti Versalio taikos straipsnių E. Galvanauskas siekė Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos, vadovavo 1923 m. sausio mėnesį Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijai, oficialiai neigiant bet kokį Lietuvos Vyriausybės dalyvavimą įvykiuose, kurie buvo pristatomi kaip vietos gyventojų sukilimas prieš vokišką Direktoriją. E. Galvanauskas vadovavo Lietuvos delegacijai derybose dėl Klaipėdos konvencijos, pagal kurią Klaipėda su plačia autonomija tapo Lietuvos dalimi. Atsakydamas į hipotetinį klausimą 1951 m., koks būtų Lietuvos interesas, jeigu iškiltų Rytų Prūsijos buvusių lietuvių gyvenamų sričių priklausomybė, E. Galvanauskas tebesilaikė nuomonės, kad Rytprūsių klausimas priklauso nuo didžiųjų valstybių, o Lietuvos interesas yra Klaipėda: „Klaipėdos kraštas yra gyvybinis Lietuvos reikalas ir čia negali būti jokių kompromisų.“ Kun. Mykolo Krupavičiaus prašomas jis 1960 m. baigė rašyti savo įvykių Klaipėdoje versiją, nebeneigdamas Lietuvos Vyriausybės vaidmens 1923 m. įvykiuose, kurio ištrauką pirmą kartą publikuojame šio straipsnio priede
Vilniaus žydų periodiniai leidiniai XIX a.: leidėjai, autoriai ir įsivaizduojami skaitytojai
Full text linkPeriodical press of the Jewish enlighteners, maskilim, was born with the Haskalah movement itself in the second half of the 18th c., in Germany. It evolved further in Austria-Hungary, and later in the Russian empire. The first maskilic periodicals of Russian empire, the Hebrew magazines Pirche Tsafon („The Northen Flowers“) and Ha-karmel („The Mount of Carmel“), were published in Vilna. An important goal of the Haskalah movements, in the Western as well as the Eastern Europe, was the realization of a broad educational and ideological program aimed at the constructing of a new Jewish identity that will dull some of its traditional elements while enriching it by new ones, those that would bring the Jews closer to the culture of their immediate surroundings and the world culture in general. The paper discusses the content of the Vilna maskilic periodicals, the strategies of the editors and authors, the projected audience and attempts of forming it, and tries to ascertain the success of this enterprise.Žydų švietėjų – maskilų – periodinė spauda atsirado sykiu su paties Haskalos (žydų Apšvietos) sąjūdžio pradžia XVIII a. antrojoje pusėje Vokietijoje. Jos raida tęsėsi Austrijos-Vengrijos, o vėliau ir Rusijos imperijoje. Vilniuje buvo įsteigti pirmieji Rusijos imperijos žydų periodiniai leidiniai: hebrajiški žurnalai Pirche Tsafon („Šiaurės gėlės“) ir Ha-karmel („Karmelio kalnas“). Tiek Vakarų, tiek Rytų Haskalos periodikos svarbi funkcija buvo vykdyti sąjūdžio edukacinę bei ideologinę programą žydų tapatybei naujai konstruoti, užgožiant kai kurias jos tradicines religines sudedamąsias dalis, kartu diegiant naujus elementus, skirtą žydams suartinti su juos supančių tautų ir apskritai pasaulio kultūra. Pristatoma Vilniaus žydų švietėjų periodinė spauda Haskalos idėjų kontekste. Nagrinėjamas vilnietiškų maskiliškų leidinių turinys, leidėjų ir autorių strategijos, iškeliamos prielaidos, į kokį skaitytoją šie leidiniai kreipėsi ir kokį siekė suformuoti, kiek sėkmingi buvo šie bandymai
Metinė konferencija „2025-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“
Full text linkThe main theme of the sixth annual conference on global trends and national security, organized on January 23, 2025 by the National Library’s of Lithuania Strategic Forecasting Department and the Lithuanian Parliament’s Committee for the Future was regional policy and state resilience. In his welcoming address, the President of Lithuania, Gitanas Nausėda, noted that the relationship between regional policy and state resilience is one of the most important issues in Lithuania today, as the rapid growth of the country’s economy has led to a lack of attention to regional policy and an uneven distribution of the yield of growth. Ginas Dabašinskas. Metinė konferencija „2025-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ 79 Vytautas Grubliauskas, Chairman of the Committee for the Future, reminded that the institutional framework for future insights in Lithuania is formed by several institutions, the Seimas Committee for the Future, the Seimas Chancellery and the Government Chancellery, the Government’s Strategic Analysis Center STRATA, the National Library’s of Lithuania Strategic Forecasting Department, Lithuanian universities, other research institutions and centers. Their role is important because of the increasing global and regional risks and challenges to the economy, social activities, and finances. Therefore, it makes the issue of the public sector’s and the entire state’s resilience to systemic threats especially relevant. The presentations focused on the need to activate regional policy in the search for institutional solutions, such as the establishment of a regional ministry. After discussing the experience of local government regulation in the EU and the challenges arising from the implementation of regional policy, it was concluded that global uncertainty is a reality in which we must act and make decisions, including existential ones. Therefore, the conference on future global trends and national security is necessary as a platform that allows politicians to hear experts and vice versa.2025 m. sausio 23 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje įvykusioje 6-ojoje metinėje konferencijoje „2025-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“, kurią organizavo Nacionalinės bibliotekos Strateginio prognozavimo skyrius ir Lietuvos Seimo Ateities komitetas, pagrindinė šių metų tema buvo regioninė politika ir valstybės atsparumas. Šalies Prezidentas Gitanas Nausėda, sveikindamas konferencijos dalyvius, pabrėžė, kad regioninės politikos ir valstybės atsparumo santykis šiandien Lietuvoje yra vienas svarbiausių, kadangi sparčiai augant šalies ekonomikai pristigo dėmesio regioninei politikai ir augimo vaisiai pasiskirstė netolygiai. Seimo Ateities komiteto pirmininkas Vytautas Grubliauskas savo sveikinime akcentavo, kad ateities įžvalgų Lietuvoje institucinės sistemos pagrindą sudaro Seimo Ateities komitetas, Seimo kanceliarijos ir Vyriausybės kanceliarijos padaliniai, Vyriausybės strateginės analizės centras STRATA, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir jos Strateginio prognozavimo skyrius, Lietuvos universitetai, kitos tyrimų institucijos ir centrai, kurių vaidmuo svarbus, nes didėja globalios ir regioninės rizikos, daugėja iššūkių ekonomikai, socialinei veiklai, finansams, todėl labai aktualus tampa viešojo sektoriaus, visos valstybės atsparumo sisteminėms grėsmėms klausimas. Konferencijos pranešimuose pabrėžta būtinybė suaktyvinti regionų politiką ieškant institucinių sprendimų, pavyzdžiui, įsteigti regionų ministeriją. Apžvelgus savivaldos reguliavimo patirtis Europos Sąjungoje, iššūkius, kylančius įgyvendinant regionų politiką, prieita prie išvados, kad globalinis neapibrėžtumas yra ta realybė, kurioje reikia veikti ir priimti sprendimus, tarp jų ir egzistencinius. Todėl įžvalgų konferencija reikalinga kaip diskusinė platforma, sudarant galimybę politikams išgirsti ekspertus, o ekspertams – politikus
Atmena žurnalo autoriams
No full textAuthors Guidelines prepared by the Editorial Board.Redakcinės kolegijos parengti nurodymai autoriams
Kaip išlieka demokratija
Full text linkThe motif of the survival of democracies arises in the context of claims about the crisis or even collapse of democracy. The article argues that there is no reason to juxtapose the two trends of describing the state of democracies and that of the abundance of challenges and their resilience to those challenges. To say that a democracy endures does not mean that it is not facing difficulties, most of which are of its own making. It is a kind of vicious circle: the more a democracy achieves and the more liberal it becomes, the more challenges it faces, especially internal ones. It also depends on the democracy. Established or resilient democracies survive when facing challenges, while democracies that have never taken root, have been most likely accidental and temporary or even prompted by external forces, collapse. Regrets are being expressed for failed democracies that should never have existed in the first place. In general, it is important in democracy studies to distinguish between democracies that are deep-rooted, aspiring to establishment, or coming into being, and those that are fading away, or failing (collapsing). Democracies survive or even recover because of two circumstances. First, even if they are criticized for unresolved problems, the population and politicians remain committed to democratic governance, and for political elites, democracy is a safe way of governing. Democracy goes on as long as it benefits the people, as long as there are and will be pro-democracy people with democratic self-restrain. The second consideration concerns what is now often called the crisis or even the collapse of democracy, when democracy stops at its own limits. For example, democratic elections are problematic, because electoral cycles do not allow for focusing on long-term problems and solving them efficiently. The pursuit of the voters’ favor means postponing some of the unpopular and painful solutions. Finally, electoral competition reinforces the fragmentation of societies, destroys their unity and weakens their sense of common purpose, and some of the elected representatives selfishly interpret the interests of the voters who delegated them. Nevertheless, the article argues that democracies are transforming, taking the forms of post-democracy and neo democracy in the process of solving their own problems. It includes learning how to operate without losing their essence in the face of unconventional protest–radical reactions to democracy’s unresolved problems, and how to deal with the emergence of authoritarian political leaders in a democratic environment and radical political forces, even if these forces are winning in a democracy and restrict the liberal component of democracy. Democracy, in general, like everything else in this over-creative/redefining world, cannot remain the same. Even if democracy is destined not to resolve its own internal contradictions, this does not mean that it will inevitably be replaced by an authoritarian regime. As a result of more external challenges, the tendencies of democratization may persist in a new form of political governance, that is, hybrid political regimes, which would be characterized not by the denial of democratization and de-democratization and, ultimately, the undisputable establishment of one of them, but by the pursuit of the simultaneity, one-directionality, and one dimensionality of the democratization and de democratization processes, measured in the same indicators of improved political governance. Since I formulate the main points of this article at the intersection of two dominant paradigms in democracy studies: democracy as the best form of political governance in principle but one that has not yet fully used its advantages in practice, and the crisis of democracy, which threatens to turn democracy into a fundamentally undemocratic regime, more systematic research is needed.Demokratijos išlikimo motyvas iškyla teiginių apie demokratijos krizę ar net žlugimą kontekste. Straipsnyje teigiama, kad nėra priežasčių priešpriešinti dvi demokratijos būklės apibūdinimo tendencijas – iššūkių gausos ir atsparumo iššūkiams. Jeigu teigiama, kad demokratija išlieka, dar nereiškia, kad ji nepatiria sunkumų, beje, dažniausiai pačios susikurtų. Savotiškas „užburtas ratas“ – kuo daugiau pasiekia, kuo liberalesnė demokratija, tuo daugiau iššūkių, ypač vidinių, patiria. Demokratija demokratijai nelygu – įsitvirtinusios arba atsparios demokratijos, susidūrusios su iššūkiais, išlieka, o sužlunga tos demokratijos, kurios niekada nebuvo įsitvirtinusios, greičiausiai atsitiktinės ir laikinos ar net išorinių jėgų inspiruotos. Straipsnyje pabrėžiama, kad demokratija išlieka ar net atsikuria po žlugimo dėl dviejų pagrindinių aplinkybių. Pirmiausia todėl, kad net ją kritikuodami dėl neišspręstų problemų gyventojai ir opozicijos politikai išlieka demokratinio valstybės valdymo šalininkais, o politiniams elitams demokratija yra saugus valdymo būdas. Demokratija išlieka, kol ji naudinga žmonėms, kol yra ir bus demokratijai palankių, demokratine savitvarda pasižyminčių žmonių. Antra aplinkybė yra ta, kad tai, kas dabar dažnai vadinama demokratijos krize ar net žlugimu, yra demokratijos sustojimas prie savo pačios kuriamų ribų-prieštaravimų. Sykiu straipsnyje dėstoma, kad demokratijos, spręsdamos savo problemas, transformuojasi, įgauna postdemokratijos ir neodemokratijos formas, be kita ko, išmokdamos veikti neprarasdamos savo esmės esant nekonvencinio protesto protrūkiams – radikaliai reakcijai į demokratijos neišspręstas problemas, veikti su demokratijos aplinkoje iškilusiais autoritariškai nusiteikusiais politiniais lyderiais ir radikaliomis politinėmis jėgomis, taip pat ribodamos savo liberalųjį komponentą. Taip pat svarstoma, kaip demokratija gali išlikti hibridiniuose politiniuose režimuose. Demokratija apskritai, kaip ir viskas šiame perdėm kūrybiškame (perkuriančiame) pasaulyje, negali nesikeisti
Parlamentinės bibliotekos vaidmuo ateities ekosistemoje kintančios strateginės paradigmos kontekste
Full text linkThe article explores the strategic role of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania (LNB) in the context of global transformations It examines the need to develop the Library as a parliamentary institution in the light of changing geopolitical and geo-economic conditions and discusses deficiencies in the national information supply system and their impact on the quality of public policy decisions. The article also addresses the methodological basis of the „Lithuania 2050” Strategy, the logic of the changing strategic paradigm and the role of the humanities and social sciences in shaping the national narrative and cutural identity in the future context. It discusses the paradigm shift in librarianship, the importance of information resource sovereignty, the impact of semantic paradigms, development of cultural economics, and the functions of the Strategic Foresight Division. The study emphasizes the importance of library’s integration into Lithuania’s future ecosystemStraipsnyje nagrinėjamas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) vaidmuo kintančios strateginės paradigmos kontekste, atsižvelgiant į globalius informacinės visuomenės pokyčius geopolitinių ir geoekonominių sąlygų fone. Akcentuojama LNB transformacija iš tradicinės kultūros įstaigos į strateginės reikšmės informacijos ir dokumentacijos centrą, iš esmės pagilinantį parlamentinės bibliotekos funkcinį veiksmingumą. Aptariami bibliotekininkystės paradigmos pokyčiai, informacinių išteklių suvereniteto reikšmė, kultūros ekonomikos aspektai bei Strateginio prognozavimo skyriaus funkcijos ateities ekosistemos kontekste. Analizuojamos parlamentinės bibliotekos informacinio aprūpinimo sistemos tobulinimo reikmės ir jų poveikis viešosios politikos sprendimų kokybei. Straipsnis sietinas su strategijos „Lietuva 2050“ įgyvendinimo metodologine baze, humanitarinių ir socialinių mokslų vaidmeniu formuojant nacionalinį naratyvą bei kultūrinį tapatumą ateities kontekste
Archyviniai lobynai apie kraštą, dėl kurio Lietuvoje turėta didelių iliuzijų
Full text linkThe collection of documents, The Klaipėda Issue in Lithuanian Foreign Policy in 1919–1940, compiled and edited by Algimantas Kasparavičius, presents the Lithuanian state’s viewpoint, stance, and policy on the Klaipėda Region in a broad geopolitical context, extending the chronological boundaries of the subject (1923– 1939) that have prevailed until now. The initial chronological reference point is 1919, because by 1922 Lithuania had prepared the diplomatic and political ground for the annexation of the Klaipėda Region. The chronological end date of June 15, 1940 is based on Lithuania’s steady interest in the Klaipėda issue even after the loss of the region on March 22, 1939. The majority of the documents reveal the relations between Lithuania and Germany and communication with the signatory states of the Klaipėda Convention, Poland, and other states (Latvia, Estonia, Soviet Russia (after the end of 1922, the Soviet Union), Czechoslovakia, Finland, the United States of America, Turkey, Brazil, the Holy See, etc.). The collection contains almost 800 documents from the Ministry of Foreign Affairs Fund No. 383 and the Lithuanian Legation in London Fund No. 648 housed at the Lithuanian Central State Archives. The sources have been prepared in accordance with the principles of the science of historical sources.Recenzuojamas dokumentų rinkinys Klaipėdos problema Lietuvos užsienio politikoje 1919–1940 m., kurį sudarė ir parengė Algimantas Kasparavičius, pateikia Lietuvos valstybės požiūrį, laikyseną, politiką Klaipėdos krašto klausimu plačiame geopolitiniame kontekste, praplečiant ligi šiol dominavusias chronologines (1923–1939 m.) tematikos ribas. Pradinė chronologinė atskaita – 1919 m., nes iki 1922 m. Lietuva paruošė diplomatinę-politinę Klaipėdos krašto prijungimo dirvą, o chronologinė užbaiga 1940 m. birželio 15 d. pagrįsta Lietuvos nuolatiniu Klaipėdos klausimo domėjimusi jau ir po krašto netekimo 1939 m. kovo 22 d. Didžioji dalis dokumentų atskleidžia Lietuvos ir Vokietijos santykius, bendravimą su Klaipėdos konvencijos valstybėmis-signatarėmis, Lenkija bei kitomis valstybėmis (Latvija ir Estija, Sovietų Rusija (nuo 1922 m. pabaigos – Sovietų Sąjunga), Čekoslovakija, Suomija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Turkija, Brazilija, Šventuoju Sostu etc.). Rinkinyje publikuojami 797 dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Užsienio reikalų ministerijos fondo nr. 383 bei Lietuvos pasiuntinybės Londone fondo nr. 648. Šaltiniai parengti laikantis svarbiausių mokslinių archeografinių principų
„Täterorto“ topografija kaip objektas: Nacionalsocializmo istorijos dokumentų centras Miunchene ir šiuolaikinės atminties infrastruktūros
Full text linkMunich’s significance as the birthplace of the National Socialist German Workers’ Party (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP) was emphasized in propaganda and urban planning of the Nazi regime. Among buildings, adapted for the party’s needs, was the Palais Barlow, which became the headquarters of the NSDAP until it was bombed by the Allies in 1945. Today, the Munich Documentation Center for the History of National Socialism (NS Doku), opened in 2015, stands on this site. This article examines the relation between the presence of the NS Doku in the local topography, which is deeply associated with the NS regime, and contemporary contexts of approaching the difficult past. It traces the beginnings of this institution and sets them in the decades-long debates on acknowledging the city’s “brown” past. It claims the pivotal importance of connectedness of various factors, including aesthetics and functionality, local politics and sustainability, in fulfilling its educational role and reshaping the character of Königsplatz that served as rally grounds under the NSDAP regime. Miuncheno, kaip Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP) susikūrimo vietos, reikšmė buvo ypač pabrėžiama nacių režimo propagandos ir miestų planavimo dokumentuose. Vienas iš šios partijos reikmėms pritaikytų pastatų buvo „Palais Barlow“ – jis iki 1945 m., kai buvo subomarduotas Sąjungininkų, naudotas kaip NSDAP būstinė. Dabar šioje vietoje stovi 2015 m. atidarytas Nacionalsocializmo istorijos dokumentų centras (NS Doku). Straipsnyje nagrinėjamas santykis tarp NS Doku vietos topografijos, kuri yra glaudžiai susijusi su nacionalsocialistiniu režimu, ir šiuolaikinių kontekstų, neatsiejamų nuo su sudėtingos praeities vertinimo. Aptariamos šios institucijos ištakos, jų ryšys su dešimtmečius trukusiomis diskusijomis dėl miesto „rudosios“ praeities pripažinimo. Straipsnio autorė teigia, kad sąsajos tarp įvairių veiksnių, įskaitant estetiką ir funkcionalumą, vietos politiką ir tvarumą, yra labai svarbios vykdant švietimo funkciją ir pertvarkant Karaliaus aikštės (Königsplatz), nacistinio režimo laikais buvusio mitingų vieta, veidą