Acta humanitarica academiae Saulensis
Not a member yet
80 research outputs found
Sort by
Маргинальные женщины и насилие: преступницы или жертвы в советском обществе? По материалам Даугавпилсской городской прессы (1953–1964)
Get PDFWomen marginalism as a social phenomenon in the Latvian SSR and Daugavpils city, during the period of the “Khrushchev thaw” (1953–1954), had its own characteristic spectrum, also neglect and abuse. In the Soviet period, in 1953–1964 years (time of government of N. Khrushchev in USSR), on the territory of Latvia, in case of the existing social and economic problems – low compensation, shortage of housing, deficit of essential goods and quality manufactured goods, difficult work with little reward and poverty, etc. men’s functions in the family, work and society, understanding of gender roles within the Soviet system and female emancipation, everyday traditions and spread of alcohol consumption among women in Latvian population, became pronounced. That was the foundation for the collapse of traditional patriarchal family and in women’s life occurred such problems as women crime and amoral lifestyle, psychical stress, aggression, neglect and abuse in family in soviet Latvian society. Women marginalism with neglect and abuse as a social phenomenon in the Latvian SSR and Daugavpils city during the period of the “Khrushchev thaw” had a variety of external and internal indicators.Marginal women – criminals or victims in Soviet society? Why were women as perpetrators or as victims of soviet life? How and why could it happen? This problem was vividly expressed in the materials of Daugavpils city press. The article aimed to analyse 23 articles of the Daugavpils press. In the example of women in Daugavpils, the analysis of Daugavpils city press materials, such as “Padomju Daugava” and “Krasnoje Znamja”, includes the history of women’s crimes (1953–1964) within the Soviet system, they are a sources to explore and construct the social reality in the past, formed a basis for reconstruction of crimes and of a social portrait of marginal women, give the chance to establish correlation between age, origin, education level, employment, marital status, the social status, a criminal record and commited neglect and abuse acts. The analysis revealed the influence of the social environment on decline of moral standards and motives, which in interaction with personal and psychological characteristics of women promoted the growth of crime among women
Latvijos Respublikos sienos apsaugos tarnybos formavimo ypatumai:4-ojo Daugpilio pasienio apsaugos bataliono pavyzdys (1991–1997 m.)
No full textAfter the Republic of Latvia regained its independence, the question of its border status has become essential for its security. With the creation of the Ministry of Defence, already by 13th November 1991, it immediately began the herculean task of forming proper Latvian Armed Forces. The Border Guard Forces of the Republic of Latvia was the first main force formed by the Ministry of Defence, by 2nd January 1992 there were 2,309 state positions reserved for the Border Guard units from the combined 2,452 positions at the Ministry of Defence. Out of them, 226 formed the 4th Daugavpils Border guard battalion. Its aim was to guard the Latvian border with Belarus and Lithuania. Due to its location, it eventually became the largest Border Guard battalion, additionally, by 1994 already more than 90% of border violations occurred on the checkpoints facing Belarus and Russia, therefore, putting even more pressure on the battalion.The fact that practically all of the border guards serving in the battalion spoke Russian fluently definitely was a much needed skill when dealing with contrabandists and migrants who crossed the border illegally. However, when dealing with administrative tasks, for a lot of the border guards, especially the ones coming from Russian speaking families, this proved to be quite troublesome, since they had significant problems writing the reports and other written tasks on the time set to them by their superiors.Additionally, due to the fact that the border guard service at the time was mandatory, many of those drafted against their will suffered from the lack of discipline. For most of them this was because they lacked motivation to serve adequately, they were looking for ways to easier endure their service rather than stay in the military service afterwards. Of course, this problem was not an exception for the 4th Daugavpils Border Guard battalion, this issue was common in the entirety of the Latvian Armed Forces at that time, it was the crucial location of the battalion that made this problem so troubling. Despite all of the difficulties mentioned above, the battalion, somewhat mirroring the rapid development not just of the Republic of Latvia but of all three Baltic States, advanced quite quickly and by the year 1997 it sorted most of its logistical and administrative problems. When it was transferred under the command of the Ministry of Interior, the battalion was already fully staffed and operational.Latvijos Respublikai atgavus nepriklausomybę, ypatingą svarbą įgavo jos sienos statuso klausimas. Įkurta Gynybos ministerija jau 1991 m. lapkričio 13 d. pradėjo rūpintis Latvijos kariuomenės sukūrimu. Latvijos Respublikos sienos apsaugos pajėgos buvo pirmosios pajėgos, kurias suformavo Gynybos ministerija. Iki 1992 m. sausio 2 d. Gynybos ministerijoje iš sujungtų 2452 pozicijų pasienio būriams buvo skirtos 2309 valstybės pozicijos, iš jų 226 sudarė 4-ąjį Daugpilio pasienio apsaugos batalioną, kurio tikslas – saugoti Latvijos sieną su Baltarusija ir Lietuva. Ilgainiui šis batalionas tapo didžiausiu pasienio apsaugos batalionu. Iki 1994 m. Baltarusijos ir Rusijos kontrolės punktuose buvo įvykdyta daugiau nei 90 proc. sienos pažeidimų – tai sąlygojo dar didesnį spaudimą batalionui.Kaip vienas iš tame batalione tarnaujančių pasieniečių privalumų buvo tai, kad praktiškai visi čia tarnaujantys pasieniečiai laisvai kalbėjo rusiškai. Būtent šia kalba dažniausiai buvo bendraujama su nelegaliai sieną kertančiais kontrabandininkais ir migrantais. Tačiau daugeliui pasieniečių, ypač atvykusių iš rusakalbių šeimų, atlikti administracines užduotis buvo gana sudėtinga – jie turėjo rimtų problemų, tvarkydami dokumentaciją.Buvo ir kita problema: kadangi tuo metu Valstybės sienos apsaugos tarnyba buvo privaloma, daugelis pakviestųjų į tarnybą patekdavo ne savo noru, todėl tokie kariai dažnai būdavo nedrausmingi. Daugeliui jų trūko motyvacijos tinkamai atlikti pareigą. Be abejo, ši problema nebuvo būdinga tik 4-ajam Daugpilio pasienio apsaugos batalionui – tuo metu ji buvo aktuali visose Latvijos kariuomenės pajėgose.Nepaisant visų paminėtų sunkumų, batalionas, atspindėdamas spartų ne tik Latvijos Respublikos, bet ir visų trijų Baltijos valstybių vystymąsi, dar iki 1997 m. iš esmės išsprendė didžiąją dalį savo logistinių ir administracinių problemų. Kai batalionas tapo pavaldus Vidaus reikalų ministerijai, jis jau turėjo reikiamą štabų skaičių ir veikė visu pajėgumu
Latvijos ir Lietuvos regionų pavadinimai antrąja baltų kalba
Get PDFThe aim of the research is to find out the rendering and usage of Latvian and Lithuanian names of regions, singled out according to various criteria, in the second Baltic language. Dictionaries, encyclopaedias, press issues and information for tourists published in Lithuania and Latvia as well as other non-artistic texts, both written in Latvian or Lithuanian and translated into Latvian or Lithuanian, were chosen as sources for the investigation.The names of the five regions of Latvia, Kurzeme, Latgale, Sēlija, Vidzeme, Zemgale, are characteristic of quite diverse rendering and usage in the Lithuanian language. Systematically (and synchronically) assessing, the priority in giving a Latvian name of the region of Kurzeme the equivalent in Lithuanian Kuržemė as having a particular tradition of usage would be emphasised. However, recently, the growing popularity of the place name Kuršas in both historical and contemporary contexts is observed. Traditional and widespread equivalents are used in the following cases: the place name Vidzeme is rendered as Vidžemė and Latgale as Latgala; moreover, the usage of a Lithuanian equivalent Sėla being close to the name of the Latvian territory is suitable. A region of Southern Latvia, Zemgale, is most often named Žiemgala in Lithuanian. Nevertheless, in rare cases, other instances of the usage of these names, not always correct, were observed. As Latvian sources suggest, the rendering and usage of Lithuanian regions is much simpler. The most difficult name of the five regions, Aukštaitija, Dzūkija, Mažoji Lietuva, Suvalkija, Žemaitija, is the first one. Because of the difference in the consonants forming the basis of the root of the adjective having the same meaning (cf. Lithuanian aukštas and Latvian augsts), the forms Aukštaitija and Augštaitija were found; the form which is more similar to the original is the correct one. Both names Dzūkija and Žemaitija have no other variants differing from a Lithuanian form; and the name Suvalkija was used with a palatal consonant of the Latvian language, Suvaļkija, in one of the sources. Such rendering reflects pronunciation more precisely; however, still it has no tradition of being used. A complex name Mažoji Lietuva is usually translated word by word, Mazā Lietuva, even though, observing the analogy with other names of the same kind, it could be rendered by a compound Mazlietuva.The comparison of the names of regions demonstrates that the rendering of Latvian place names in Lithuanian and Lithuanian place names in Latvian is changing in both dictionaries and texts. Moreover, it is observed that it is difficult to render a Latvian word novads in Lithuanian, since it is used as both a synonym of a borrowing reģions and a name of a unit of territorial administrative division (in a spoken meaning, a Lithuanian equivalent nuovadas would be suitable).Tyrimo tikslas – išsiaiškinti pagal įvairius kriterijus skiriamų Latvijos ir Lietuvos regionų pavadinimų perteikimą ir vartoseną antrąja baltų kalba. Šaltiniais pasirinkti žodynai, enciklopedijos, spauda, turistams skirti Lietuvoje ir Latvijoje išleisti leidiniai, kiti neme-niniai tekstai – tiek parašyti latviškai arba lietuviškai, tiek versti į latvių ar į lietuvių kalbą. Penkių Latvijos regionų – Kurzeme, Latgale, Sēlija, Vidzeme, Zemgale – pavadinimai pasižymi nemaža perteikimo ir vartosenos įvairove lietuvių kalba. Sistemiškai (ir sinchro-niškai) vertinant pirmenybė būtų teikiama Latvijos regiono pavadinimo Kurzeme atitikmeniui lietuvių kalba Kuržemė, turinčiam tam tikrą vartosenos tradiciją. Tačiau pastaruoju metu matyti vietovardžio Kuršas populiarėjimas tiek istoriniame, tiek šiuolaikiniame kon-tekste. Tradiciniai ir paplitę yra vietovardžio Vidzeme atitikmuo Vidžemė ir Latgale atitik-muo Latgala, taip pat tinkamas yra artimo lietuvių analogui pavadinimo Sėla vartojimas kalbant apie Latvijos teritoriją. Pietų Latvijos regionas Zemgale lietuviškai dažniausiai vadinamas Žiemgala. Vis dėlto retais atvejais pastebėta ir kitokių, ne visada taisyklingų, pavadinimų vartosenos pavyzdžių.Kaip matyti iš latvių šaltinių, Lietuvos regionų pavadinimų perteikimas ir vartosena yra gerokai paprastesnė. Sudėtingiausias iš visų penkių regionų – Aukštaitija, Dzūkija, Mažoji Lietuva, Suvalkija, Žemaitija – pavadinimų yra pirmasis. Dėl pavadinimų pagrindą suda-rančių tos pačios reikšmės būdvardžių šaknies priebalsių skirtumo (plg. lietuvių aukštasir latvių augsts) rastos formos Aukštaitija ir Augštaitija, iš kurių taisyklinga yra ta, kuri panašesnė į originalą. Tiek pavadinimas Dzūkija, tiek Žemaitija kokių nors nuo lietuvių kalbos formų besiskiriančių variantų neturi, o pavadinimas Suvalkija viename iš šaltinių pavartotas su minkštąja latvių kalbos priebalse Suvaļkija. Toks perteikimas tiksliau atspin-di tarimą, tačiau kol kas jis neturi vartosenos tradicijos. Sudėtinis regiono pavadinimas Mažoji Lietuva dažniausiai verčiamas pažodžiui Mazā Lietuva, nors pagal analogiją su kitais tokio pobūdžio vietų vardais galėtų būti perteikiamas dūriniu Mazlietuva.Regionų pavadinimų lyginimas parodė, kad Latvijos vietovardžių perteikimas lietuvių kalba, o Lietuvos – latvių kalba kinta ir žodynuose, ir tekstuose. Be to, pastebėta, kad lietuvių kalba sunku perteikti latvių kalbos žodį novads, kuris vartojamas tiek kaip skolinio reģions sinonimas, tiek teritorinio administracinio skirstymo vienetui pavadinti (kalbamąja reikšme tiktų lietuviškas ekvivalentas nuovadas)
Daiktavardžio kaimas darybos lizdas
Get PDFThe majority of words of the Lithuanian lexicon are derivatives, not base words. In the Lithuanian language, words are derived not only from the base words, but from derivatives as well. Thus, in Lithuanian, a derivational field around a word is often formed. The article analyses the derivational field of the noun kaimas (‘village’). Having analyzed 108 derivatives with the root kaim found in Dictionary of the Lithuanian Language (LKŽe), Digital Supplement Card File of Dictionary of the Lithuanian Language (PK), Dictionary of Modern Lithuanian (DLKT), list of Dictionary of Standard Lithuanian (BŽa), the Database of Lithuanian Neologisms (NŽ) and The Corpus of the Contemporary Lithuanian Language (DLKT), the following conclusions were drawn:1. The greater part of the derivational field of the noun kaimas comprises the derivatives of level 1 (62, or 57 percent of all derivatives); the number of level 2 derivatives is smaller (40, or 37 percent of all derivatives), the number of level 3 derivatives is the smallest (6, or 6 percent of all derivatives).2. In the derivational field nouns dominate (86 derivatives were found): they make up 80 percent of all derivatives. The field has significantly fewer adjectives (13, or 12 percent of all derivatives), very few verbs (6, or 5 percent) and adverbs (3, or 3 percent). Some of derived nouns are abstract nouns, but most often they refer to a place and a person.3. In addition to regular cognite derivatives recorded in dictionaries, the derivational field contains neologisms: they make up 11 percent of all derivatives. Most of the neologisms are potential derivatives: they are quite common, formed by regular types of word formation, and their meaning is easily understood from the context. Some of the neologisms can be considered to be uncommon derivatives.4. Some of the derivatives with the same root are in free variation or are synonyms (16 sequences of derivational variants (DV) and 9 sequences of derivational synonyms (DS) were formed and analysed). Some DS have a high degree of synonymy, have identical or very similar meanings, are used in similar lexical environments, and can be substituted without much restriction. However, the DLKT data showed that usually there is a difference in the frequency of use of DS and DV sequence members: there is a tendency in the current Lithuanian language to use only certain members of synonym (and variant) sequence. Some derivatives (usually not included in DLKŽ and BŽa) are used very rarely or are not used in the current Lithuanian language at all.Didesnę lietuvių leksikos dalį sudaro ne pirminiai žodžiai, o dariniai. Lietuvių kalboje dariniai daromi ne tik iš pirminių žodžių, bet ir iš darinių. Taigi lietuvių kalboje apie kokį nors žodį neretai susidaro darybos lizdas. Straipsnyje analizuojamas daiktavardžio kaimas darybos lizdas. Išanalizavus 108 šaknį kaim turinčius darinius, rastus Lietuvių kalbos žodyne (LKŽe), Skaitmeninės Lietuvių kalbos žodyno papildymų kartotekoje (PK), Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKT), Bendrinės lietuvių kalbos žodyno antraštyne (BŽa), Naujažodžių duomenyne (NŽ) ir Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne (DLKT), padarytos tokios išvados:1. Daiktavardžio kaimas darybos lizdo didesnę dalį sudaro 1-osios pakopos dariniai (62, t. y. 57 proc. visų darinių); darybos lizde mažiau 2-ojo laipsnio darinių (40, t. y. 37 proc. visų darinių), visai nedaug 3-ojo laipsnio darinių (6, t. y. 6 proc. visų darinių).2. Darybos lizde dominuoja daiktavardžiai (86 dariniai) – jie sudaro 80 proc. visų darinių. Gerokai mažiau būdvardžių (13, 12 proc. visų darinių), visai mažai veiksmažodžių (6, t. y. 5 proc.) ir prieveiksmių (3, t. y. 3 proc.). Nemažai daiktavardžių darinių yra abstraktai, bet dažniausiai jais įvardijami vieta ir asmenys.3. Darybos lizde yra ne tik įprastų, žodynuose fiksuotų darinių, bet ir naujadarų – jie sudaro 11 proc. visų darinių. Daugumas naujadarų yra potenciniai dariniai: jie yra visai įprasti, sudaryti pagal reguliarius darybos tipus, jų reikšmė nesunkiai suprantama iš konteksto. Keletas naujadarų laikytini okaziniais dariniais.4. Kai kurie bendrašakniai dariniai susiję variantiškumo arba sinonimijos santykiu (sudarytos ir išanalizuotos 16 darybinių variantų (DV) ir 9 darybinių sinonimų (DS) eilės). Kai kurie DS pasižymi dideliu sinonimiškumo laipsniu, turi tapačias arba labai panašias reikšmes, vartojami panašioje leksinėje aplinkoje, jų substitucija galima be didesnių apribojimų. Vis dėlto DLKT duomenų analizė parodė, kad paprastai skiriasi DS ir DV eilių narių vartojimo dažnumas – matyti tendencija dabartinėje lietuvių kalboje vartoti tik tam tikrus sinonimų (ir variantų) eilių narius. Kai kurie (paprastai neįtraukti į DLKŽ ir BŽa) dariniai dabartinėje lietuvių kalboje vartojami labai retai (arba ne(be)vartojami). Tokius darinius iš esmės galima vadinti archaizmais
Etnologiniai, teleologiniai ir aksiologiniai tradicinio švietimo komponentai XX a. pradžioje Bosnijoje ir Hercegovinoje
No full textThis paper looks at and compares two books. The first is entitled “The Life and Practices of Croats of Catholic Faith in Bosnia and Herzegovina” (Sarajevo, 1908) and was written by Nikola Buconjić (1865–1947), a poet, prose writer and ethnographer. The title of the second one is “Muslim Life and Practices in Bosnia and Herzegovina” (Sarajevo, 1907, 2nd ed.). It was written by Antuna Hangija (1866–1909), an ethnographer and folklorist. Both writers worked as teachers. The books served to look at the foundations, methodologies, teleology and axiology of the process of raising children at the beginning of the 20th century in one part of the Bosnian-Herzegovinian population. It has been noted that the process of raising children is based on respect for authority and family hierarchy focusing on the child at the end of that process. The authority, on the other hand, builds its foundation on the right to have access to material goods and is further reinforced by tradition, social system and religion. Implementation (methodology) of the educational process is marked by minimal technical, educational and medical conditions, with a high percentage of child mortality. According to the traditional pattern of education, it was considered that it was necessary to allow an immature individual to adopt a form of socially acceptable behaviour based on respect for authority (teleology) according to the principle: the child is allowed – the child is forbidden. The relevant authorities are parents, followed by teachers or the state, and the church. With the development of the means of production and the raising of the level of literacy and schooling, the conditions can be reached for the child to be raised as an independent and self-aware individual and a responsible member of society. The results of the research study conducted for the purpose of this article have shown low familiarity of today’s young generation with the popular beliefs from Buconjić’s and Hangi’s books.Straipsnyje nagrinėjamos ir lyginamos dvi knygos. Pirmosios knygos Katalikų tikėjimo kroatų gyvenimas ir praktika Bosnijoje ir Hercegovinoje (Sarajevas, 1908) autorius yra poetas, prozininkas ir etnografas Nikolas Buconjićius (1865–1947). Antrąją knygą Musulmonų gyvenimas ir praktika Bosnijoje ir Hercegovinoje (Sarajevas, 1907, 2-asis leidimas) parašė etnografas ir tautosakininkas Antunas Hangijas (1866–1909). Abu rašytojai dirbo mokytojais. Knygos apžvelgė XX a. pradžios vaikų ugdymo metodus, teologiją ir aksiologiją viename Bosnijos ir Hercegovinos regione. Pastebėta, kad vaikų auginimas buvo grindžiamas pagarba šeimai ir hierarchijai, nors daugiausia dėmesio šeimoje buvo skiriama vaikui. Kita vertus, autoritetas šeimoje rėmėsi teise naudotis materialinėmis gėrybėmis, be to, jį dar labiau stiprino tradicijos, socialinė sistema ir religija. Ugdymo proceso įgyvendinimas (metodika) pasižymėjo minimaliomis švietimo ir medicinos paslaugomis. Vaikų mirštamumo procentas tuo metu buvo didelis. Remiantis tradiciniu ugdymo modeliu buvo manoma, kad nesubrendusiam asmeniui reikia leisti elgtis taip, kaip sako socialinės elgsenos normos, pagrįstos autoriteto pagarba (teleologija), laikantis principo, kad vaikui ir leidžiama, ir draudžiama. Autoritetais laikytini tėvai, mokytojai, valstybė, Bažnyčia. Tobulėjant gamybos priemonėms ir kylant raštingumo bei išsilavinimo lygiui, būdavo sudaromos sąlygos vaiką ugdyti kaip savarankišką ir sąmoningą asmenį, atsakingą visuomenės narį
Ὰ la guerre comme à la guerre: žvilgsnis į Lietuvos viešąjį karo diskursą
Get PDFThe aim of the present paper is to compare the specificity of war discourse actualized in the magazine KARYS of the July issues of the 1937 and 2017 years.In order to achieve this aim, the following objectives have been set: to define the limits of public war discourse; to classify the conceptual metaphors actualized in the texts; to summarize the most important concepts described in the texts; on the basis of the obtained results to make assumptions what world view is created in the issues of the magazine KARYS of different years.War discourse refers to the everyday life of the armed forces, military technology, military conflicts, people’s (un)willingness to fight for their homeland with a weapon and under threat of death, and thus values, moral choices and other topics that are fully revealed by conceptualizing metaphors. The implied target audience and the nature of the message conveyed to it can essentially change transferable features while actualizing a metaphor.After classifying and analysing the conceptual metaphors actualized in the magazine KARYS in the July issues of 1937 and 2017 years, it was revealed that they are universal, however, they differ in a variety of transferred features. The differences can be attributedto the particularities of the non-linguistic reality: since 1937, from an independent state,which was essentially a land of farmers, it was switched to the advanced state which has industry and developed technologies. All these factors are actualized in the metaphors of the relevant period.Some of the topics covered in both issues of the journal are common: it is written about the excellent preparation of Lithuanian soldiers, the troubled international situation is mentioned as well. The topics of the 2017 issue can be described as more realistic and the world view is described as more dramatic and gloomy.Straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas – palyginti žurnalo KARYS 1937 ir 2017 metų liepos mėnesių numerių tekstuose aktualizuojamo karo diskurso specifiką.Siekiant įgyvendinti šį tikslą, buvo iškelti keli uždaviniai: apibrėžti viešojo karo diskurso ribas; suklasifikuoti tekstuose aktualizuojamas konceptualiąsias metaforas; apibendrinti svarbiausius tekstuose aprašomus konceptus; remiantis analizės rezultatais daryti prielaidas,koks pasaulio vaizdas yra kuriamas skirtingų metų žurnalo KARYS numeriuose.Metaforų aktualizacija viešajame karo diskurse priklauso nuo to, kas, apie ką ir kam rašo. Karo diskursas – tai kariuomenės kasdienybė, karinė technika, kariniai konfliktai, žmonių (ne)nusiteikimas reikalui esant kovoti už savo tėvynę su ginklu ir gresiant mirtinam pavojui, taigi, neišvengiamos vertybių, moralinio pasirinkimo ir kt. temos, kurias iki galo atskleisti pavyksta aktualizuojant konceptualiąsias metaforas. Numanoma tikslinė auditorija ir jai perduodamos žinios pobūdis gali iš esmės pakeisti aktualizuojant metaforą pasitelkiamus perkeliamuosius požymius.Suklasifikavus ir išanalizavus žurnalo KARYS 1937 ir 2017 metų liepos mėnesių numeriuose aktualizuotas konceptualiąsias metaforas paaiškėjo, kad jos yra universalios, tačiau skiriasi pasitelkiamų perkeliamųjų požymių įvairove. Skirtumus galima susieti su nekalbinės tikrovės ypatumais: nuo 1937 metų nepriklausomos valstybės, kuri iš esmės buvo žemdirbių kraštas, pereita prie valstybės, turinčios pramonę, išvystytas technologijas. Visi šie motyvai aktualizuojami atitinkamo laikotarpio metaforose.Dalis abiejuose numeriuose aptariamų temų yra bendra: kalbama apie puikų Lietuvos karių pasirengimą, užsimenama apie neramią tarptautinę padėtį. 2017 metų numerio temas galima apibūdinti kaip realistiškesnes, o visame numeryje pateikiamą pasaulio vaizdą – kaip dramatiškesnį ir niūresnį
Latvijos katalikų bažnyčios tekstilė ir jos vaidmuo formuojant žmonių estetines nuostatas
No full textUnder the National Research Program “Letonika” in University of Latvia, the scientific topic “The Role of Latvian Catholic Church Textiles in Perfecting People’s Aesthetic Values” was started. In the frame of the project, the author has begun to identify the textiles in Catholic churches in Latgale, paying special attention to the raw materials and handicraft techniques used in their making that had a special role in increasing people’s cultural and living standards.The material collected in churches is very diverse. It shows many layers of culture, different materials, techniques and adornments.According to functionality, Catholic liturgical vestments can be classified as follows: the liturgical clothing of priests (clergy attire) and interior textiles of the church (altar cover, flags, baldachin, etc.). According to the techniques of the material and performance applied, liturgics textile fabrics may be divided into: colored liturgics textiles and white liturgics textiles.The author’s special interest was caused by the likeness of alb and surplice to the cut of peasants’ shirts. Phenomenally, that worldwide straight thread cut and traditional crosscutting technology of the cut of alb and surplice has survived until now. However, among peasants this cut of shirts disappeared at the turn of the 20th century.In the 19th century, there was mutual influence in church and peasant textiles. Namely, the church used local materials in the making of liturgics textiles (fine linen fabrics were in great respect) and traditional shirt cuts that have been recognized for many generations, but the peasants (through the church) became aware of new raw materials, craft materials, artwork machinery and compositions. Perhaps the peasants of the church took advantage of techniques such as open work, embroidered net, crochet laces, Richelieu and English embroidery, with which the ordinary people willingly embroidered their clothing and room textiles.The decorated church’s textiles encouraged the peasants to learn new crafts, to make their clothing and interior designs more beautiful and timely. New needlework knowledge improved the cultural level of the nation, raised awareness of the beauty and timeliness, and provided insight into art trends in Europe. At the same time, the pursuit of everything new, methodically led to a reduction in the specificity of traditional lifestyle.Latvijos universiteto nacionalinė tyrimų programa „Letonika“ remia mokslinį tyrimą „Latvijos katalikų bažnyčios tekstilės vaidmuo tobulinant žmonių estetines vertybes“. Straipsnio autorės tikslas – aptarti tekstilės gaminius Latgalos katalikų bažnyčiose, atkreipti ypatingą dėmesį į medžiagas ir rankų darbo gaminių atlikimo techniką, padariusias didelę įtaką žmonių socialinio ir kultūrinio gyvenimo kokybei.Bažnyčiose surinkti tekstilės pavyzdžiai yra labai įvairūs. Pagal funkcionalumą galima išskirti kunigų liturginę aprangą (dvasininkų drabužiai) ir bažnyčių interjero tekstilę (altorių danga, vėliavos, baldakimai ir kt.). Pagal naudojamos medžiagos ir atlikimo būdus liturginius tekstilės audinius galima skirstyti į spalvotus liturginius tekstilės audinius ir baltos spalvos liturginius audinius.Ypatingą straipsnio autorės susidomėjimą sukėlė albų ir kamžų sukirpimo panašumas į valstiečių marškinių kirpimo stilių. Iki šiol išliko visame pasaulyje paplitęs tiesus drabužių kirpimas ir tradicinis albos ir kamžos skersinis kirpimas, nors būtent valstiečių marškiniams būdingas toks kirpimo stilius išnyko XIX a. pabaigoje.XIX a. bažnytinė ir valstietiškoji tekstilė veikė viena kitą. Bažnyčia naudojo vietines medžiagas liturginiams tekstilės gaminiams siūti (itin vertinami buvo lininiai audiniai). Valstiečiai apie naujų medžiagų panaudojimą, siuvimo technikas (dekoratyvinį kiauraraštį, nėrinius, rišeljė, angliškąjį siuvinėjimą) sužinojo iš Bažnyčios.Puošni bažnyčių tekstilė skatino valstiečius mokytis naujų amatų, darė jų drabužius ir interjerą gražesnius ir šiuolaikiškesnius. Drauge naujovių siekimas lėmė tradicinio gyvenimo būdo išskirtinumo mažėjimą
Šiaulių pavietas Povilo Višinskio korespondencijose
Get PDFSources of the article is the correspondence (reportages) written by literary, cultural, political activist Povilas Višinskis, that were published in the late 19th–early 20th centuries in “Varpas”, “Ūkininkas” and other publications. Višinskis enters into the history of writing as a publicist not only of large but also small texts by describing events, phenomena and problems related to a specific place and wider region. The aim of the article is to research the image of Šiauliai county through the prism of the relation between human and place, national and value identity, while looking at this region from the perspective of fundamental Višinskis’s provisions and style. Texts of Višinskis allow us to engage in a politically, socially, culturally rich and contradictory assessment of the events and phenomena of that time. Their connection with a specific place, allowing us to get to know this place and its wider context, emerges as a reliability criterion of ideological, cultural and social truth.The pursuit of truth in correspondence, manifesting through the criticism of the tsarist government, its laws or stereotypes entrenched in everyday life, takes the form of history, related to a specific place and its broader context. It allows a reader to get to know the rhythm of life of that place and at the same time the whole Lithuania, invites him to a more conscious relationship with his time in national, civic and other terms. A positive Višinskis’s view towards history and the present, the representation of social and cultural life is also very interesting. The connection of human and place is important in presenting culturally, politically and historically significant performances and gegužinės3. In the case of more militant or representative publicistic writing, the connection of human and place, supposing the identity of a local person, acts as a factor enhancing national identity and awareness.Straipsnio šaltiniai – literatūros, kultūros, politikos veikėjo Povilo Višinskio rašytos korespondencijos (reportažai), publikuotos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios spaudoje (Varpas, Ūkininkas ir kiti leidiniai). Višinskis, aprašydamas su konkrečia vieta ir plates-niu regionu susijusius įvykius, reiškinius ir problemas, į raštijos istoriją įeina kaip ne tik didžiųjų, bet ir mažųjų tekstų publicistas. Straipsnio tikslas – Šiaulių apskrities vaizdą išnagrinėti per žmogaus ir vietos santykio, tautinio ir vertybinio identiteto prizmę, į šį regioną žvelgiant per Višinskiui pamatinių nuostatų ir stiliaus perspektyvą. Višinskio tekstai leidžia įsitraukti į politine, visuomenine, kultūrine prasme turiningą ir prieštaringą tuometinio gyvenimo įvykių, reiškinių vertinimą. Jų sąsaja su konkrečia vieta, leisdama geriau pažinti šią vietą ir platesnį jos kontekstą, iškyla kaip idėjinės, kultūrinės, socialinės tiesos patikimumo kriterijus. Per carinės valdžios, jos įstatymų ar kasdieniame gyvenime įsitvirtinusių stereotipų kritiką pasireiškiantis tiesos siekimas korespondencijose įgauna su konkrečia vieta ir platesniu jos kontekstu susijusios istorijos pavidalą, o tai leidžia pažinti šios vietos ir kartu visos Lietuvos gyvenimo ritmą, skaitytoją kviečia į tautine, pilietine ir kitomis prasmėmis sąmoningesnį santykį su savo laiku. Ne mažiau įdomus yra pozityvus Višinskio žvilgsnis į istoriją ir dabartį, visuomeninio, socialinio, kultūrinio gyvenimo reprezentacija. Žmogaus ir vietos ryšys svarbus pristatant kultūrine, politine ir bendrai istorine prasme reikšmingus spektaklius ir gegužines. Kovingesnės ar reprezentacinės publicistikos atveju lokalaus žmogaus identitetą suponuojantis žmogaus ir vietos ryšys veikia kaip tautinį identitetą išreiškiantis, nacionalinį sąmoningumą stiprinantis veiksnys
Pagrindiniai lyviškosios tarmės giliųjų tamniekų patarmių fonetiniai ir morfologiniai ypatumai dabartiniais laikais
No full textThe present research aims at showing the usage of the most characteristic dialectal features in the deep Tamian subdialects of the Livonianized dialect nowadays. Main focus is on the typical phonetic and morphological features and the sociolinguistic observations of these subdialects. Analysis is based on the middle and older generation’s speech data gathered by recording the subdialects of Pope, Ziras, Piltene, Zlēkas, Ance, Dundaga, and Ugāle. The data analyzed in this paper gathered in the expeditions carried out by the author (2008–2017).In the majority of the researched deep Tamian subdialects the loss of short vowels and the reduction of long vowels in final syllables is still observed. Although these are the most typical phonetic peculiarities of the entire Livonianized dialect and are used by all generations’ speakers, those also tend to change even in the deep subdialects of Kurzeme not only in the speech of the younger generation’s speech, but also middle and older generation’s speakers begin to avoid using those, preferring standard language forms. Nowadays there are also several features in the deep Tamian subdialects which are used in the speech of the older generation only and which change under the influence of the standard language, for example, the loss of long vowels and diphthongs in suffixes and endings, the monophthongization and diphthongization, and other phonetic changes which are specific to the deep Tamian subdialects.One of the most prominent morphological features of the deep Tamian subdialects is the use of masculine gender forms instead of feminine which is still widespread and often used feature not only in the deep Tamian subdialects, but also in the Kurzeme’s non-deep subdialects and Vidzeme’s Livonianized subdialects. Another typical and often used morphological peculiarity is the use of the 3rd person verb forms in all persons and numbers. Both features appear more rarely in the speech of the younger generation than in the speech of the middle and older generation, because younger people are avoid using those, introducing the standard language forms instead of the dialectal forms.As the gathered materials show, it is still possible to hear typical phonetic and morphological features in the researched deep Tamian subdialects, but as it is clear that these features have changed since the last century, when extensive dialectal researches on Latvian dialectology were made, it is particularly important to study the dynamics of dialect phenomena nowadays.Straipsnio tikslas – atskleisti būdingiausių tarminių reiškinių vartoseną dabartinėse lyviškosios tarmės Kuršo giliosiose arba giliosiose tamniekų patarmėse. Pagrindinis dėmesys skiriamas tipiškoms šių patarmių fonetinėms ir morfologinėms ypatybėms bei jų sociolingvistiniams stebėjimams. Nagrinėjami vidurinės ir vyresniosios kartos Puopės, Zirų, Piltenės, Zlėkų, Ancės, Dundagos ir Ugalės šnektų vartotojų įrašai. Duomenis autorė yra surinkusi savo vykdytų ekspedicijų metu (2008–2017).Daugumoje nagrinėtų giliųjų tamniekų patarmių vis dar stebimas lyviškajai tarmei būdingas trumpųjų balsių praleidimas ir ilgųjų balsių sutrumpėjimas galiniuose skiemenyse. Nors tai yra tipiškiausios lyviškosios tarmės fonetinės ypatybės, būdingos visų kartų kalbėtojams, jos linkusios kisti net giliosiose Kuršo tamniekų patarmėse ir ne tik jaunosios kartos kalbėtojų kalboje. Vidurinė ir vyresnioji karta pradeda savo kalboje jų vengti, teikia pirmenybę bendrinės kalbos formoms. Dabartinės bendrinės kalbos poveikį vis labiau patiria būtent vyresniosios kartos kalbai būdingos ypatybės, t. y. ilgųjų balsių ir dvibalsių praleidimas tiek galiniuose, tiek priesaginiuose skiemenyse, monoftongizacija, diftongizacija ir kiti fonetiniai reiškiniai, būdingi kaip tik giliosioms tamniekų patarmėms. Vienas tipiškiausių giliųjų tamniekų patarmių morfologijos bruožų yra vyriškosios giminės formų vartojimas vietoj moteriškosios giminės. Ši ypatybė vis dar plačiai paplitusi ne tik giliosiose tamniekų patarmėse, bet ir negiliosiose Kuršo ir Vidžemės lyviškosiose tarmėse. Antra dažnai pastebima lyviškosios tarmės ypatybė yra veiksmažodžio trečiojo asmens formos vartojimas vienaskaitos ir daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens formoms reikšti. Abi šios ypatybės dažniau pasitaiko vidurinės ir vyresniosios kartos vartotojų kalboje. Jaunesnioji karta ima jų vengti, savo kalboje vartoja bendrinės kalbos formas.Kaip matyti iš nagrinėtos tarminės medžiagos, Šiaurės Kuržemėje vis dar galima išgirsti giliosioms tamniekų patarmėms būdingų fonetinių ir morfologinių ypatybių. Tačiau įvertinant tai, kad šių ypatybių vartosena per pastarąjį šimtmetį, kai buvo atlikti išsamūs latvių tarmių tyrimai, yra gerokai pakitusi, dabartiniais laikais ypač svarbu imtis kalbos reiškinių dinamikos tyrimų
Kaip namie (sociolingvistinė frazeologizmo interpretacija)
Get PDFPhraseological comparison kaip namie (Just like at home) is used whilst selfexplaining the local as well as spiritual (emotional) self-knowledge in the place that you are: do you feel like you are at home, just like home or do you feel foreign. The most important aspects of “home” are place, people, language and culture. The concept of “home” could be constructed from one or a few of the aspects, their harmony.The phraseological comparison implicates complicated semantics: first of all, from the adverb namie “at home”, we can apprehend that we are talking about a specific (physical, real, or abstract, imaginary, unreal) place, space; second, this adverb connected with the conjunction kaip “like” can show that we are talking about not-home – place which only from a certain angle can resemble home. In dictionaries, this phraseological definition can be found: “[to feel] good, free”. Context clues show that speakers are fond of the “comfortable, secure” meaning. In addition, context clues can display that some speakers (even from the younger generation) could associate the phraseological idiom kaip namie with a certain physical place, relatives, native language and even with the whole existence (of all the circumstances); others (especially younger ones) already have the cosmopolitan self-knowledge: they insist that they can feel like being at home anywhere. Academics of culture, sociologists assert that a modern person would more often search for home in culture and in a way is trying to bring back something that is slowly becoming foreign, changing substantial reality to circumstantial one. A very clear illustration of these points can be seen in the sculptor Antanas Šnaras’ phraseological sculpture-installation “Kaip namie”; in 2008, this gigantic, almost a meter and a half, in granite letters “written” phrase was placed in various squares of Vilnius for a brief moment.Lyginamasis frazeologizmas kaip namie būna pasitelkiamas aiškinantis lokalinę bei dvasinę savivoką toje aplinkoje, kurioje esi: ar jautiesi esąs namie, kaip namie, ar jautiesi svetur, svetimas. Svarbiausi „namų“ sąvokos turinio dėmenys būna vieta, žmonės, kalba ir kultūra. „Namų“ sąvoką gali sudaryti vienas arba keli tų dėmenų, jų dermė.Kalbamasis frazeologizmas implikuoja sudėtingą semantiką: pirma, iš vietos prieveiksmio namie suvokiame, kad kalbama apie tam tikrą (daiktinę, realią, ar abstraktesnę, įsivaizduojamą, tariamą) vietą, erdvę; antra, susietas su lyginamuoju jungtuku kaip tas prieveiksmis rodo, kad kalbama apie ne-namus – vietą, kuri tik tam tikru atžvilgiu yra tokia pat kaip namai ar bent į juos panaši. Žodynai nurodo šią frazeologizmo reikšmę: „gerai, laisvai [jaustis]“. Kontekstai rodo, kad kalbos vartotojai kaip ypač būdingą pripažįsta jame implikuotą reikšmę „jauku, saugu“. Iš kontekstų taip pat matyti, kad frazeologizmą kaip namie ir jam tolygius, artimus pasakymus vieni kalbos vartotojai (net ir jaunosios kartos atstovai) sieja su tam tikra vieta (paprastai gimtine), su artimais, savais žmonėmis, su sava (gimtąja) kalba, su (iš visų tų aplinkybių einančiu) buvimo būdu; kiti (ypač jaunieji) jau persiėmę kosmopolitine savivoka: jie teigia visur galintys jaustis kaip namie. Kultūrologai, sociologai teigia, kad šiandienos žmogus vis dažniau namų ieško kultūroje, tuo būdu tarsi stengdamasis susigrąžinti tai, kas vis labiau tolsta, tikrąją realybę keisdamas sąlygine. Ypač ryški šių teiginių iliustracija yra skulptoriaus Antano Šnaro sukurta frazeologizmo KAIP NAMIE skulptūra-instaliacija; ji – didžiulėmis, beveik pusantro metro, granito raidėmis „parašyta“ frazė – 2008 metais trumpam laikui buvo statoma įvairiose Vilniaus vietose