Vilnius University Press Scholarly Journals
Not a member yet
27622 research outputs found
Sort by
Turinys
No full textProjekto „Lietuvos visuomenė s stiprinimas pasitelkiant paveldo bendruomenes: iššūkiai ir galimybė s“ (finansuota Lietuvos mokslo tarybos pagal prioritetinių mokslinių tyrimų programą „Visuomenė s atsparumo stiprinimas ir krizių valdymas šiuolaikinių geopolitinių įvykių kontekste“, projekto finansavimo sutartis Nr. S-VIS-23-13) leidinysProjekto „Lietuvos visuomenė s stiprinimas pasitelkiant paveldo bendruomenes: iššūkiai ir galimybė s“ (finansuota Lietuvos mokslo tarybos pagal prioritetinių mokslinių tyrimų programą „Visuomenė s atsparumo stiprinimas ir krizių valdymas šiuolaikinių geopolitinių įvykių kontekste“, projekto finansavimo sutartis Nr. S-VIS-23-13) leidiny
Skaitymo įpročio diegimas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje: miestelių viešosios valstybinės bibliotekos
No full textThe article investigates the process of setting up a network of public State libraries and their development in the smaller towns in the First Republic of Lithuania. By referring to analysis of the applicable legal regulation and archival sources, the development of the role of public libraries and their objectives is recreated by focusing on the effort to promote reading in provincial Lithuania, along with research of practical aspects of founding these libraries and running them in the smaller towns. By sourcing examples from small-town libraries, historiography knowledge is expanded on the development of cultural practices in minor settlements in interwar Lithuania.Straipsnyje analizuojamas viešųjų valstybinių bibliotekų tinklo kūrimo ir jų plėtros miesteliuose Pirmojoje Lietuvos Respublikoje procesas. Pasitelkiant įstatyminės bazės ir archyvinių šaltinių analizę rekonstruojama viešųjų bibliotekų vaidmens ir tikslų kaita, skatinant skaitymo plėtrą Lietuvos provincijoje, taip pat aptariami praktiniai šių bibliotekų kūrimo ir veikimo miesteliuose aspektai. Tyrime pasitelkiant pavyzdžius iš miestelių bibliotekų praplečiamas istoriografinis žinojimas apie mažesnių vietovių kultūrinio gyvenimo raidą tarpukariu
Lietuvos miestelių spauda tarpukariu: neideologiniai moksleivių laikraštėliai
No full textThe article investigates non-ideological small-scale newspapers published by high school students. This phenomenon has essentially never been noted in historiography. The research covers the main ideas of these minor newspapers, their financial and organizational background, the main topics to be developed, the key points and core values. In this research, these small-scale papers are interpreted as a means of local mass media, as a peculiar reflection of their period, a curious outcome at a crossroads of specific political and socio-cultural circumstances which renders the unique perspective of ‘everyday history’, as manifested by children and adolescents, and also a whirlpool of the public space of the communities with the developing self-expression and interpersonal relationships.Straipsnyje nagrinėjami istoriografijoje iki šiol beveik nepastebėti tarpukario Lietuvos neideologiniai moksleivių laikraštėliai. Tyrimu siekiama rekonstruoti jų organizacinius procesus ir išanalizuoti jų turinį. Straipsnyje gvildenamas laikraštėlių idėjinis, materialinis ir organizacinis pagrindas, pagrindinės juose plėtojamos temos, idėjos ir vertybės. Šiame tyrime patys laikraštėliai vertinami ir kaip vietos žiniasklaidos priemonė, ir kaip savitas laikotarpio atspindys, konkrečių politinių ir sociokultūrinių aplinkybių sankirtos rezultatas, pateikiantis unikalią vaikų ir jaunimo kasdienybės istorijos perspektyvą, ir kaip bendruomenių viešosios erdvės, kuriose plėtojosi saviraiška ir asmeninių santykių raizginys
Jidišisčių paieškos ir atradimai
No full textOn Saulė Valiūnaitė’s Doctoral Thesis “Yiddishist Women and their Contribution to the Formation and Presentation of Secular Jewishness in the Interwar Vilna“, and its DefenseApie Saulės Valiūnaitės disertaciją „Jidišistės ir jų indėlis į sekuliaraus žydiškumo formavimą ir puoselėjimą tarpukario Vilniuje“ ir jos gynim
Parastominių išvaržų chirurginio gydymo artimieji rezultatai
No full textBackground. Parastomal hernias are one of the most common complications after stoma formation surgeries. Although some parastomal hernias may be asymptomatic, most patients require surgical treatment, even though no established optimal surgical method exists. Objective – to review the outcomes of surgical treatment for parastomal hernia. Methods. A retrospective analysis of patients who underwent parastomal hernia repair at the Department of Surgery of the LSMU Kaunas Clinics between 2001 and 2023 was conducted. Age, gender, symptoms caused by parastomal hernia, type of stoma, the number of primary and recurrent hernias, the number of elective and emergency surgeries, open surgical methods, operation duration, hernia orifice size, complications and length of hospital stay were analysed. The impact of risk factors on complication rates was also evaluated. Statistical data analysis was performed using Microsoft Excel and SPSS (Statistical Package for the Social Sciences) version 29.0. Results. A total of 91 patient medical records were analysed. The mean age of patients was 68±12 years. Open surgical methods were parastomal hernia repair with mesh – 48 (52.8%) and with suture repair – 43 (47.3%). Postoperative recovery was uneventful in 52 (57.1%) patients, while 39 (42.9%) patients had complications. No statistically significant differences were found in complication rates between risk factors (p > 0.05). The average length of hospital stay was 9.7±7.4 days. Conclusions. A retrospective analysis of parastomal hernias conducted between 2001 and 2023 showed that the number of parastomal hernia repair with mesh increased annually. However, the use of suture repair remained a common surgical method. Assessing the impact of risk factors on complications, no statistically significant differences were found.Įvadas. Parastominė išvarža – viena iš dažniausių komplikacijų, pasireiškiančių atlikus stomos suformavimo operaciją. Kai kurios parastominės išvaržos gali būti besimptomės, tačiau daugumai pacientų reikia chirurginio gydymo. Geriausias chirurginis metodas parastominėms išvaržoms gydyti kol kas nėra nustatytas, todėl gydymas turi būti pasirenkamas atsižvelgiant į operacinio metodo galimybes ir bendrąją paciento charakteristiką. Tikslas – apžvelgti parastominių išvaržų chirurginio gydymo artimuosius rezultatus. Metodika. Atlikta pacientų, 2001–2023 m. LSMU Kauno klinikų Chirurgijos skyriuje operuotų dėl parastominės išvaržos, retrospektyvi analizė. Analizuotas amžius, lytis, parastominių išvaržų sukelti simptomai, stomos tipas, pirminių ir recidyvinių išvaržų skaičius, planinių ir skubių operacijų skaičius, atvirųjų operacijų chirurginio gydymo metodai, operacijų trukmė, išvaržos vartų dydis, komplikacijos ir lovadienių skaičius. Taip pat vertinta rizikos veiksnių įtaka komplikacijoms atsirasti. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Excel ir SPSS (angl. Statistical Package for the Social Science) 29.0 programas. Rezultatai. Išanalizuotos 91 paciento ligos istorijos. Pacientų amžiaus vidurkis – 68±12 m. Vertinti šie atvirųjų operacijų metodai: parastominių išvaržų plastika naudojant tinklelį (48 pacientai, 52,8 %) ir paties paciento audinius (43 pacientai, 47,3 %). Pooperacinė eiga buvo sklandi 52 pacientams (57,1 %), tačiau 39 pacientams (42,9 %) pasireiškė komplikacijų. Vertinant rizikos veiksnių įtaką komplikacijoms, gauti statistiškai nereikšmingi rezultatai (p > 0,05). Apskaičiuotas vidutinis lovadienių skaičius – 9,7±7,4 d. Išvados. Atlikus retrospektyvią 2001–2023 m. gydytų parastominių išvaržų analizę, nustatyta, kad parastominių išvaržų plastikos, naudojant tinklelį, skaičius kasmet augo, tačiau plastika naudojant paties paciento audinius vis dar dažnai taikytinas operacinis metodas. Įvertinus rizikos veiksnių įtaką komplikacijoms, gauti statistiškai nereikšmingi rezultatai
Motinystė Marie NDiaye prozoje: šiuolaikinė Medėja ir Mergelė Marija
No full textTwo outstanding exemplars of motherhood exist in Western literature: Medea, the epitome of the bad mother in that she murders her two sons as an act of revenge for her betrayal by her husband, and Virgin Mary, idealised not just as a good mother, but as a model of perfection in motherhood. Both Medea and the Madonna have been the subject of reinterpretation over the centuries, a process that continues today. The contemporary French novelist Marie NDiaye has referenced these two iconic figures in the three novels discussed in this essay: La femme changée en bûche (1989), Rosie Carpe (2001) and La vengeance m’appartient (2021). This paper builds on previous analyses of the first two novels by exploring the portrayal of the mother, Marlyne, who features in La Vengeance m’appartient. In this novel the archetypal figure of Medea makes an active re-appearance, twenty years after her presence first emerged into NDiaye’s novelistic universe, and the reader is invited to consider the motivation of a mother who murders her three children and to ask where the blame for this act, to which the mother freely confesses, should lie. The aim of this paper is not to give an answer to that question (which would be contrary to the spirit of the novel) but to posit lines of interpretation which probe the literary representation of the mother.Vakarų literatūroje vyrauja du motinystės vaizdiniai: Medėja, blogos motinos įkūnijimas, nes ji nužudo savo sūnus, keršydama už vyro išdavystę, ir Mergelė Marija, idealizuojama ne tik kaip gera motina, bet ir kaip motinystės tobulumo modelis. Tiek Medėjos, tiek Mergelės Marijos kultūriniai modeliai šimtmečius buvo ir tebėra interpretuojami iš naujo. Šiuolaikinė prancūzų rašytoja Marie NDiaye šias dvi ikonines figūras pasitelkia trijuose straipsnyje aptariamuose romanuose: „La femme changée en bûche“ (1989), „Rosie Carpe“ (2001) ir „La vengeance m’appartient“ (2021). Romane „La Vengeance m‘appartient“ išskleidžiamas motinos Marlyne portretas nagrinėjamas remiantis pirmųjų dviejų romanų analize. Archetipinė Medėjos figūra romane aktyviai pasirodo praėjus dvidešimčiai metų po to, kai ji pirmą kartą iškilo NDiaye grožinėje visatoje, o skaitytojas kviečiamas susimąstyti apie motinos, nužudžiusios tris savo vaikus, motyvaciją ir klausti, kas kaltas dėl tokio poelgio. Analizės tikslas ‒ ne atsakyti į šį klausimą (tai prieštarautų romano dvasiai), bet aptarti interpretacijos galimybes, kurios suproblemina literatūrinį motinos vaizdavimą
География эмиграции и взаимодействие культур: русскоязычная драматургия в европейском культурном ландшафте
No full text In 2022, Russian-language drama faced a new wave of emigration caused by political repression, censorship, and a principled anti-war stance of many representatives of the creative intelligentsia.Russian-language plays are becoming part of the European theatrical landscape, entering into dialogue with local traditions, and receiving support from independent theatres, festivals, and new institutional initiatives. The subject of analysis in this article is the phenomena that testify to the profound processes of transculturation as a manifestation of contemporary cultural perception. This study focuses on the artistic strategies of expression under conditions of forced displacement, as well as on the ways in which contemporary playwrights’ texts are being integrated into the European theatrical and cultural context. Emigrant drama becomes a kind of platform for demonstrating postnational thinking, which is expressed in the aspiration to create an artistic statement at the intersection of the personal and the political, the local and the global. This is exemplified by the theatrical experiments of N. Lizorkina, M. Davydova, M. Ilinchik, and P. Borodina. В 2022 году русскоязычная драматургия столкнулась с новой волной эмиграции, которая была вызвана политическими репрессиями, цензурой и принципиальной антивоенной позицией многих представителей творческой интеллигенции. Русскоязычные пьесы становятся частью европейского театрального ландшафта, вступая в диалог с локальными сценическими традициями, получают поддержку независимых театров, фестивалей и новых институциональных инициатив. Предметом анализа в данной статье являются те явления, которые свидетельствуют о глубинных процессах транскультурации как современного культурного видения. Исследуются стратегии художественного высказывания в условиях вынужденной дислокации, а также способы интеграции текстов современных драматургов в европейский театральный и культурный контекст. Эмигрантская драматургия становится своего рода площадкой для демонстрации постнационального мышления, которое выражается в стремлении создать художественное высказывание на стыке личного и политического, локального и глобального. Доказательством этого служат театральные опыты Н. Лизоркиной, М. Давыдовой, М. Ильинчика и П. Бородиной
Из Именного указателя к «Записным книжкам» Ахматовой: Томас Венцлова
No full textThe note continues a series of more than fifty publications that provide detailed commentary on the names of individuals recorded in Anna Akhmatova’s working notebooks. It analyzes the topics of Akhmatova’s conversations with the poet and translator of her poems into Lithuanian, Tomas Venclova. These conversations concern Akhmatova’s book of poems published in Lithuania in 1964, as well as Lithuanian poets and translators – both those documented in the notebooks and those presumably known to Akhmatova. A recurring topic of their discussions was the episode of Akhmatova’s and Nikolai Gumilyov’s brief stay in Vilnius in December 1914. In Venclova’s memoirs, we find Akhmatova’s remarks on Ivan Bunin’s Nobel lecture, selected poems by Osip Mandelstam, and the composer Andrei Volkonsky. The note also clarifies the identity of the ‘hero’ of one of Akhmatova’s favorite oral stories, which is likewise recorded in her Lithuanian interlocutor’s recollections.Заметка продолжает серию из пятидесяти с лишком публикаций, в которых подробно комментируются имена лиц, занесенные в рабочие блокноты Анны Ахматовой. В заметке анализируются темы бесед Ахматовой с поэтом и переводчиком ее стихов на литовский языкТомасом Венцловой. В этих беседах обсуждалась книга стихов Ахматовой, изданная в Литве в 1964 г., а также литовские поэты и переводчики, как зафиксированные в записных книжках, так и предположительно известные Ахматовой. Неизменной темой бесед был эпизод краткого пребывания Ахматовой и Николая Гумилева в Вильнюсе в декабре 1914 г. В воспоминаниях Венцловы зафиксированы отзывы Ахматовой о Нобелевской речи Ивана Бунина, отдельных стихах Осипа Мандельштама и композиторе Андрее Волконском. В заметке уточняется «герой» одной из излюбленных устных историй Ахматовой, которая также изложена в воспоминаниях литовского собеседника Ахматовой