Vilnius University Press Scholarly Journals
Not a member yet
27622 research outputs found
Sort by
Влияние восточной философии на идею совершенствования Льва Толстого: анализ понятий в повести «Смерть Ивана Ильича»
No full textThis research paper explores the influence of Eastern philosophy on Leo Tolstoy’s idea of perfection in his late period of work. The study is based on the assumption that the beginnings of this idea of Tolstoy are notions of the truth of life that can be perceived in the context of different cultural traditions. The main concepts of Eastern philosophy, with their emphasis on the inner perfection of man, had a significant influence on the Russian writer’s idea. Tolstoy studied Buddhism, Confucianism, and Taoism. Different, and sometimes even seemingly opposite points of view on certain aspects of human life in Tolstoy’s mind formed into a homogeneous concept of the way of a self-improving individual to personal and universal good or happiness. This concept is expressed in a certain way in the structure of the writer’s works of fiction.В статье исследуется влияние восточной философии на идею совершенствования Льва Толстого в поздний период его творчества. Исследование основывается на предположении, что началом этой идеи Толстого являются представления об истине жизни, которые могут быть восприняты в контексте разных культурных традиций. Главные понятия восточной философии, с их акцентом на внутреннем совершенствовании человека, оказали существенное влияние на обсуждаемую идею в творчестве русского писателя. Толстой изучал буддизм, конфуцианство, даосизм. Разные, порой кажущиеся противоположными, точки зрения на отдельные аспекты человеческой жизни в толстовском сознании сложились в однородную концепцию пути совершенствующегося человека к личному и всеобщему благу или счастью. Данная концепция определенным образом выражена в структуре художественных произведений писателя
„Vien tik dėkingumas...“: Plutarchas, Kavafis, Shakespeare’as ir Brodskis
No full textThis article examines Joseph Brodsky’s poem I Entered the Cage Instead of a Wild Beast… in the context of intertextual and cultural traditions spanning Plutarch, Shakespeare, and Constantine Cavafy. The focus lies on the theme of gratitude as it evolves from Plutarch’s Life of Antony, through Shakespeare’s Antony and Cleopatra, into Cavafy’s reinterpretations, and finally Brodsky’s autobiographical poetry. The study applies reception theory and intertextual analysis to highlight how Brodsky’s verse redefines the ancient theme of dignity in defeat as a modern affirmation of gratitude.Straipsnyje, remiantis plačiu intertekstiniu kontekstu, nagrinėjamas Josifo Brodskio autobiografinis eilėraštis Aš įėjau į narvą vietoje žvėries..., sukurtas 1980 m. gegužės 24 d., poeto keturiasdešimtojo gimtadienio proga. Eilėraščio pabaiga, kurioje autorius netikėtai pasirenka dėkingumą kaip egzistencinę nuostatą, aiškinama remiantis Plutarcho, Williamo Shakespeare’o ir Konstantino Kavafio kūryba. Tyrimu siekiama parodyti, kad Brodskio tekstas yra šiuolaikinis atsakas į ilgą literatūrinę tradiciją, apmąstančią pralaimėjimo, orumo ir gyvenimo prasmės temas
Iš prozos į filmą: kelio ir kelionės tropai Johno Steinbecko ir Johno Fordo Rūstybės kekėse
No full text Since its release in 1940, John Ford’s adaptation of John Steinbeck’s The Grapes of Wrath has sustained significant popular interest. However, the film adaptation has been more frequently analyzed for its thematic content than appreciated for its visual aesthetics, likely due to its connection with Ford’s established cinematic legacy and its alignment with the broader corpus of works addressing the socio-economic struggles of Depression-era America. The aim of this article is to critically examine the visual significance of the road and the archetypal myth of the highway in Ford’s interpretation of The Grapes of Wrath. The analysis begins by exploring the theme of the journey as represented in Steinbeck’s novel, and then narrowing the focus to the portrayal of this motif in Ford’s cinematic adaptation. Within the literary text, the journey serves as a metaphor for dispossession, whereas in the film, the motifs of the “road” and “travel” substantiate the film’s alignment with the road movie genre. Ultimately, this article argues that Steinbeck’s novel was instrumental in shaping Hollywood’s enduring fascination with the journey and the road, themes which would later be re-elaborated in the road movie, a cinematic reworking of the road narrative.Amerikiečių režisieriaus Johno Fordo 1940 m. pristatyta Johno Steinbecko romano Rūstybės kekės adaptacija niekada nestokojo žiūrovų dėmesio, tačiau kritinėje filmo recepcijoje, atsispiriant nuo režisieriaus kinematografinio palikimo ir Didžiosios depresijos estetinių interpretacijų įvairovės kine, daugiausia dėmesio visada buvo skiriama teminei kinematografinio pasakojimo dimensijai, o ne vizualinei estetikai. Straipsnyje analizuojama vizualinė kelio metafora Fordo adaptacijoje ir jos sąsajos su kultūriniu amerikietiškosios svajonės mitu. Pirmiausia kelionės tematika nagrinėjama Steinbecko romane, išskiriant kelionės kaip tremties metaforą, vėliau atskleidžiama, kaip kelio ir kelionės tropai filme pagrindžia kelio filmo žanrinę logiką. Straipsnyje akcentuojama, kad Steinbecko romanas iš esmės prisidėjo prie kelio ir kelionės tropų įamžinimo amerikiečių literatūroje ir Holivudo kinematografinėje atmintyje
Villy Sørenseno nuopuolio hermeneutika
No full textThe article interprets Danish modernist writer Villy Sørensen’s short story “The Soldier’s Christmas Eve”, published in Harmless Tales in 1955, on the basis of Paul Ricœur’s hermeneutics of symbols, which is concerned with the problem of the constitution of consciousness. Sørensen’s notion of the Fall is understood as a fragmentation of the original unity and a transition from coherence to a state defined by discordance. In this sense, the poetics of the Fall is read as a configuration of the Ricœurian two-way hermeneutics: the archaeology of consciousness that unmasks symbols and the eschatology that reflects on them in a renewed way. The interpretation of the short story “The Soldier’s Christmas Eve” highlights several aspects of the hermeneutics of symbols which constitute consciousness: (1) the unmasking of consciousness by revealing the split in the psyche is irreversible, (2) the archaeology and eschatology of the subject are interrelated: they contradict each other, yet are mutually constitutive, (3) the conscious becomes true consciousness only by adopting the hermeneutical task: consciousness is the act of interpreting representations of meaning outside the conscious. In this regard, the short story presents the Fall as a crucial element in the development of consciousness. By interpreting the Fall, the story itself becomes a hermeneutics of symbols.Straipsnyje, remiantis prancūzų filosofo Paulio Ricœuro simbolių hermeneutika, nagrinėjusia sąmonės steigties klausimus, interpretuojami danų modernizmo klasiko Villy Sørenseno tekstai. Sørenseno nuopuolis suprantamas kaip pirminės vienovės fragmentacija ir perėjimas iš darnos į chaotišką būvį. Tyrime danų mąstytojo suformuluota nuopuolio poetika perskaitoma kaip dvikryptės hermeneutikos – simbolius demaskuojančios sąmonės archeologijos ir naujai apmąstančios eschatologijos – reikšmė. Rinkinio „Nepavojingos istorijos“ (1955) apsakymo „Kareivio Kūčios“ interpretacija pateikia sąmonę steigiančios simbolių hermeneutikos apibrėžtis: (1) sąmonę demaskuojantis ir psichikos skilimą atskleidžiantis judesys yra negrįžtamas, (2) subjekto archeologija ir eschatologija tarpusavyje susijusios: jos viena kitą stumia ir traukia, neigia ir lemia, (3) sąmonė tampa tikra tik vykdydama hermeneutinę užduotį (sąmonė yra reikšmių, glūdinčių už jos pačios ribų, interpretacijos vyksmas). Nuopuolis tekste atsiskleidžia kaip esminis sąmonės tapsmo elementas, o pats apsakymas, interpretuodamas nuopuolį, tampa simbolių hermeneutika
Konstituciniai ir tarptautiniai teisiniai pacientų autonomijos aspektai Argentinos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
No full textThe protection of patients’ rights in the States of Latin America is rapidly emerging in the last decades both in legislation and in case law. In many court judgments originating from Latin America, patients’ rights are very closely tied with constitutional rights of citizens, such as the right to liberty, dignity, inviolability of the person, autonomy and privacy. In this article, the authors explore the relevant case law of the Supreme Court of Argentina, which handed down several influential judgments relating to patient autonomy, mainly relating to the patient’s self-determination, as well as a notorious 2015 judgment affirming the legitimacy of withdrawal of life-supporting treatment of a patient in a permanent vegetative state. The authors explore how the Court interprets the provisions of the Constitution of Argentina in relation to the protection of patient autonomy, as well as the application of the international standards of healthcare enshrined in international legal human rights covenants.Pacientų teisių apsaugos Lotynų Amerikos valstybėse svarba ir būtinumas pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai ryškėja tiek teisėkūroje, tiek teismų praktikoje. Daugelyje iš Lotynų Amerikos teismų priimtų sprendimų pacientų teisės yra labai glaudžiai susiejamos su konstitucinėmis piliečių teisėmis, tokiomis kaip teisė į laisvę, orumą, asmens neliečiamumą, autonomiją ir privatumą. Šiame straipsnyje autoriai nagrinėja atitinkamą Argentinos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kelis išskirtinius reikšmingus jo sprendimus, susijusius su paciento savarankiškumu ir apsisprendimu. Iš jų – liūdnai pagarsėjusį 2015 m. sprendimą, patvirtinantį nuolatinės vegetacinės būklės paciento gyvybę palaikančio gydymo nutraukimą. Autoriai tiria, kaip Teismas aiškina Argentinos Konstitucijos nuostatas, susijusias su pacientų autonomijos apsauga, taip pat taikant tarptautinius sveikatos priežiūros standartus, įtvirtintus tarptautiniuose teisiniuose žmogaus teisių paktuose
Tarp ekocentrizmo ir antropocentrizmo: beieškant gandiškosios aplinkos filosofijos vietos
No full textWhile Gandhi is portrayed as an inspiration for proponents of ecocentrism, specifically Deep Ecologists like Arne Naess, Ramachandra Guha suggests that Gandhi was more concerned with anthropocentrism. Rather than ascertaining whether Gandhi was a Deep Ecologist, this paper aims to determine the implications of his philosophical anthropology for the Anthropocene. Dwelling on Gandhi’s comprehension of the other, including non-human nature, we situate Gandhian environmentalism between ecocentrism and anthropocentrism as a weak form of anthropocentrism that can be interpreted as ‘stewardship’ with the potential for an ethic of care. The Gandhian ideals of Swadeshi, Swaraj, and Sarvodaya are invoked to discuss the significance and alignment of Gandhi’s philosophy of environment to contemporary ideals of ecologically and socially sustainable societies.Nors Gandhi įprastai vaizduojamas kaip ekocentrizmo šalininkų, o ypač giliosios ekologijos atstovų, tokių kaip Arne Naessas, įkvėpėjas, Ramachandra Guha teigia, kad Gandhi labiau orientavosi į antropocentrizmą. Vietoj bandymo išsiaiškinti, ar Gandhi buvo gilusis ekologas, šiuo straipsniu siekiama apibrėžti jo filosofinės antropologijos pasekmes antropocenui. Remdamiesi Gandhi Kito – įskaitant nežmogiškąją prigimtį – samprata, Gandhi environmentalizmą siūlome traktuoti tarp ekocentrizmo ir antropocentrizmo kaip silpnąją antropocentrizmo formą, kurią galima interpretuoti kaip „rūpestį“, kurioje yra potencialo rūpesčio etikai. Pasitelkiami Gandhi idealai Swadeshi, Swaraj ir Sarvodaya, kurių kontekste aptariama Gandhi aplinkos filosofijos reikšmė ir jos sąsajos su šiuolaikiniais ekologiškai ir socialiai tvarių visuomenių idealais