Vilnius University Press Scholarly Journals
Not a member yet
27622 research outputs found
Sort by
Puankarė hipotezė: trumpa apžvalga
No full textThe Poincar\u27e conjecture – a problem formulated 120 years ago by the French mathematician Henri Poincar\u27e, and solved at the beginning of this century by G. Perelman – has been one of the major issues of modern mathematics. It simply states that any three-dimensional space which is closed and without holes can be deformed into a three-dimensional sphere. The purpose of this article is to briefly review what we know today about the Poincar\u27e conjecture and its related problems in dimension 3.Puankarė hipotezė – 120 metų senumo prancūzų matematiko Anrio Puankarė suformuluota problema – yra vienas pagrindinių šiuolaikinės matematikos iššūkių. Joje teigiama, kad bet kurią trimatę erdvę, kuri yra uždara ir be skylių, galima deformuoti į trimatę sferą. Nors hipotezė buvo išspręsta šio amžiaus pradžioje, ji vis dar išlieka paslaptinga, patraukli ir intriguojanti. Tai problema, kurią verta toliau išsamiai tyrinėti. Šio straipsnio tikslas, viena vertus, yra trumpai apžvelgti tai, ką šiandien žinome apie Puankarė hipotezę ir su ja susijusias problemas trimatėje erdvėje, ir, kita vertus, paaiškinti, kodėl ji ilgą laiką buvo (ir dar yra) matematikų dėmesio centre
Reikia remtis visais šaltiniais, kuriuos tik galima gauti. Tyrinėjant Balio Sruogos laiškų iš Štuthofo kontekstą
No full textJaninos Degutytės laiškų leidinį pasitinkant
No full textPokalbis su knygos sudarytoja GIEDRE ŠMITIENE ir moksline redaktore JURGA JONUTYT
Anotacijos
No full textAxel E. Walter, Orpheus Prutenus. Selbstkonzept und Rezeption des Dichters Simon Dach, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2020, 415 p. ISBN 978-609-481-083-1
Deutsche Gelehrte und die baltischen Sprachen, hrsg. von Harald Bichlmeier, Christiane Schiller und Silke Brohm, (Schriftenreihe der Gesellschaft für Baltische Studien 5), Hamburg: baar, 2024, 194 p. ISBN 978-3-935536-50-9
Kęstutis Daugirdas, Andrius Volanas ir reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, 445 p. ISBN 978-609-425-385-0
Alkiškių, Šiaulių, Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos ir jų archyvai, sudarė Ernestas Vasiliauskas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2024, 239 p. ISBN 978-609-481-187-6Axel E. Walter, Orpheus Prutenus. Selbstkonzept und Rezeption des Dichters Simon Dach, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2020, 415 p. ISBN 978-609-481-083-1
Deutsche Gelehrte und die baltischen Sprachen, hrsg. von Harald Bichlmeier, Christiane Schiller und Silke Brohm, (Schriftenreihe der Gesellschaft für Baltische Studien 5), Hamburg: baar, 2024, 194 p. ISBN 978-3-935536-50-9
Kęstutis Daugirdas, Andrius Volanas ir reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, 445 p. ISBN 978-609-425-385-0
Alkiškių, Šiaulių, Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos ir jų archyvai, sudarė Ernestas Vasiliauskas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2024, 239 p. ISBN 978-609-481-187-
„Atvirkščias“ Naujasis istorizmas ir latvių literatūra: Gundegos Repšės romanai
No full textThe article1 offers an interpretation of Latvian writer Gundega Repše’s novels within their historical context by exploring interpretative possibilities of New Historicism. As a literary theory, New Historicism is an open and opaque methodology, inviting a playful engagement with methods, agencies, and interpretative strategies, and encouraging critical thinking within a theoretical discourse. I also propose that Repše’s novels might be read as a literary practice of what might be called “reversed” New Historicism by which I mean a particular method of creative writing that reinforces the correlation between history and literature and rhizomatic thinking. It helps to reveal systems and assumptions of power and comment on them from below, this way shaping new ways of how we think of fiction, history and language. In my interpretation, I demonstrate that “reversed” New Historicism as a method of creative writing encourages to rethink the continuous presence of power structure that still exists in contemporary society. A network of memories, displayed through artistic language, helps to see the present-day situation and the continuity of the past more clearly.
Straipsnio autorė, išmėgindama interpretacines Naujojo istorizmo galimybes, latvių rašytojos Gundegos Repšės romanus siūlo žvalgyti neatsiejus nuo jų istorinio konteksto. Atvira ir miglota Naujojo istorizmo metodologija skatina žaismingai įsitraukti į šio teorinio diskurso metodų ir interpretacinių strategijų svarstymus bei mąstyti kritiškai. Repšės romanus autorė taip pat siūlo skaityti kaip literatūrinę taip vadinamo „atvirkščio“ Naujojo istorizmo praktiką, t. y. kaip tam tikrą kūrybinio rašymo metodą, įgalinantį istorijos, literatūros ir rizominio mąstymo koreliacijas. Tai leidžia atskleisti galios sistemas ir prielaidas ir komentuoti jas „iš apačios“, taip formuojant naujus fikcijos, istorijos ir kalbos apmąstymo būdus. Taip interpretuojant straipsnyje parodoma, jog „atvirkščias“ Naujasis istorizmas kaip kūrybinio rašymo metodas skatina permąstyti galios struktūros, tebeegzistuojančios šiuolaikinėje visuomenėje, buvimą. Atminčių tinklas, perteiktas menine kalba, leidžia aiškiau išvysti dabarties situaciją ir praeities tęstinumą
Apie verstinę literatūrą ir jos ideologines deformacijas
No full textNijolė Maskaliūnienė ir Ingrida Tatolytė (sud.) 2024. Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis: Lietuva, 1940–1990, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 572 p. ISBN 978-609-07-1118-7.Nijolė Maskaliūnienė ir Ingrida Tatolytė (sud.) 2024. Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis: Lietuva, 1940–1990, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 572 p. ISBN 978-609-07-1118-7
Šiaulių miesto ir apskrities gyventojų šeimų sudėtis XVIII a. pabaigoje
No full textThe article presents a comparative analysis of the structure of the families of the nobles, free people and peasants living in the towns of Šiauliai and Žagarė, as well as the small towns of Šiauliai county, which aims to answer the question of how much the family structure of the residents of the county center Šiauliai differed from other cities and towns in the county, so as well as families of village residents. In addition, the aim is to find out whether at the end of the 18th century, there was an “urban” family model. Using Eugene Alfred Hammel ir Peter Laslett’s (1974) typology, established in historical demography, families are classified into solitary, non-family, nuclear, extended and multiple families, paying attention to the proportion of single and nuclear families. In the analysis, families are divided not only by class, but also into those with and without immovable property. Empirical analysis shows that among residents with and without immovable property, the largest number of nuclear families was among the residents of the cities of Šiauliai and Žagarė. Meanwhile, among the freedmen and peasants who owned the immovable property, although nuclear families made up a significant proportion, there was no single dominant family model. However, landless free people and peasants mostly lived only in nuclear families. On the other hand, solitaries were more common among Šiauliai and Žagarė residents who did not have immovable property than among rural residents. The results of the study suggest that non-agricultural activities and lack of immovable property encouraged living in nuclear families, but this family model did not necessarily depend on whether the family lived in the city or the countryside.Straipsnyje pristatoma Šiaulių ir Žagarės miestų, taip pat Šiaulių apskrities miestelių ir kaimuose gyvenusių bajorų, laisvųjų žmonių ir valstiečių šeimų struktūros lyginamoji analizė, kuria siekiama atsakyti į klausimą, kiek apskrities centro Šiaulių gyventojų šeimos savo struktūra skyrėsi nuo kitų apskrities miestų ir miestelių, taip pat – kaimų gyventojų šeimų. Be to, siekiama išsiaiškinti, ar XVIII a. pabaigoje egzistavo miestietiškas šeimos modelis. Pasitelkiant istorinėje demografijoje įsitvirtinusią Hammel ir Laslett (1974) tipologiją, šeimos klasifikuotos į viengungių, bešeimių, branduolines, išplėstines ir sudėtines, labiausiai dėmesį kreipant į tai, kokią dalį sudarė viengungiai ir branduolinės šeimos. Atliekant analizę šeimos skirstytos ne tik pagal luomus, bet ir į turinčias ir neturinčias nekilnojamojo turto. Empirinė analizė rodo, kad tarp turėjusių ir neturėjusių nekilnojamojo turto gyventojų daugiausia branduolinių šeimų būta tarp Šiaulių ir Žagarės miestų gyventojų. Tuo tarpu tarp laisvųjų žmonių ir valstiečių, kurie turėjo nekilnojamojo turto, nors branduolinės šeimos sudarė ženklią dalį, nebuvo vieno vyraujančio šeimos modelio. Tačiau neturintys nekilnojamojo turto laisvieji žmonės ir valstiečiai dažniausiai gyveno tik branduolinėse šeimose. Kita vertus, tarp nekilnojamojo turto neturinčių šiauliečių ir žagariečių buvo labiau paplitęs viengungiškas gyvenimo būdas, nei tarp kaimo gyventojų. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad ne žemės ūkio veikla ir nekilnojamojo turto neturėjimas skatino gyventi branduolinėse šeimose, tačiau toks šeimos modelis nebūtinai priklausė nuo to, ar šeima gyveno mieste ar kaime
Adolfo ir Jono Mekų laiškų „romanas“: gyvenamojo pasaulio vieta ir asmuo
No full textThe book Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai, published in 2020, is not the first book co-written by Mekai brothers. In 1947, a collection of fairy tales, Knyga apie karalius ir žmones, was published. Another creative context is also important for understanding the letters: books by Jonas Mekas Semeniškių idilės, Dienų raštai, films, etc. The letters of Adolfas and Jonas Mekai are another monument to Semeniškiai (a village in Biržai district), at the same time showing the significance of another place in the consciousness of the creators. The aim of this article is to discuss the book of letters of Jonas and Adolfas Mekai by revealing the specifics of local experience in the consciousness of two brothers and other persons involved in communication with them, showing their significance in the history of Semeniškiai myth. For the methodological perspective, the social phenomenology of Alfred Schütz and his conception of the living world were chosen. When reading letters, the importance of space is primarily determined by the book compiler’s special attention to the visual and sensory expression of the publication: the pursuit of authentic reading, the abundance of photographs and other images. Almost every letter begins and ends with Semeniškiai, which face is showed up through the interaction of certain actions, persons, specific local realities and things. One letter from Adolfas Mekas and one of the strongest representations of Semeniškiai reflect on the ambiguous place of memories in the experience of space and place, highlighting the importance of “my” and “other” body, actions of a certain person in local identity. To understand a place, the writer’s attention is important not only to specific realities, but also the openness to the world, the ability to take root in any place. Although the book does not contain the letters of the mother, her figure is formed from the memories of one or another addressee, the answer to her questions, retellings of her stories, etc. By allowing different storylines to unite, the mother becomes one of the most striking “characters” in this epistolary “novel”. Such things as a specific value field of writers, a complicated post-war period, a narrative of an artist who is modern and at the same time rooted in certain traditions, could appear only in her presence.2020 metais išleista knyga Jonas ir Adolfas. Gyvenimo lai(š)kai – ne pirmoji bendra brolių Mekų knyga. 1947 metais išleista pasakų rinktinė Knyga apie karalius ir žmones. Laiškams suprasti reikšmingas ir kitas kūrybinis kontekstas: Jono Meko knygos Semeniškių idilės, Dienų raštai, filmai ir kt. Adolfo ir Jono Mekų laiškai – dar vienas paminklas Semeniškiams, tuo pat metu rodantis ir kitos vietos reikšmę kūrėjų sąmonėje. Šio straipsnio tikslas – Jono ir Adolfo Mekų laiškų knygą aptarti atskleidžiant vietos patirties specifiką dviejų brolių ir kitų komunikacijoje su jais dalyvaujančių asmenų sąmonėje, parodant jų reikšmę Semeniškių mito istorijoje. Metodologinei perspektyvai pasirinkta Alfredo Schützo socialinė fenomenologija ir jo gyvenamojo pasaulio samprata.Skaitant laiškus, vietos svarbą pirmiausia lemia ypatingas knygos sudarytojo dėmesys vizualiajai ir jutiminei leidinio išraiškai: autentiško skaitymo siekis, fotografijų ir kitų vaizdų gausa. Beveik kiekvienas laiškas prasideda ir baigiasi Semeniškiais, kurių veidas išryškėja per tam tikrų veiksmų, asmenų, konkrečių vietos realijų ir daiktų sąveiką. Viename Adolfo Meko laiške ir vienoje stipriausių Semeniškių reprezentacijų apmąstoma dviprasmiška prisiminimų vieta erdvės bei vietos patirtyje, išryškėja tam tikro asmens veiksmų, „mano“ ir „kito“ kūno svarba vietos tapatybėje. Vietai suprasti svarbus rašančiojo dėmesys ne tik konkrečioms realijoms, bet ir atvirumas pasauliui, gebėjimas įsišaknyti bet kurioje vietoje. Nors knygoje mamos laiškų ir nėra, jos figūra formuojasi iš vieno ar kito laiškų adresanto prisiminimų, atsakymo į jos užduotus klausimus, perpasakotų mamos istorijų ir kt. Leisdama susijungti skirtingoms siužetinėms linijoms, mama tampa vienu iš ryškiausių šio epistoliarinio „romano“ „personažų“. Tik jos akivaizdoje galėjo pasirodyti konkretus vertybinis rašančiųjų laukas, sudėtingas pokario laikas, modernaus, šiuolaikiško ir kartu tam tikrose tradicijose, konkrečiose vietose įsišaknijusio menininko naratyvas
Jaunimo mokyklų vaidmuo taikant Traviso Hirschi socialinės kontrolės teoriją
No full textThe youth school is described as one of the tools that can help to suppress the emerging risks and direct the manifestations of the delinquent behaviour of young people towards the proper purpose and the system of values prevailing in the society. On the other hand, the school can be seen as an authority of control and power, causing hostile reactions and responses to the norms, rules and values that are being introduced. This can encourage young people to become more violent towards social standards, rebel and oppose the prevailing system.The article analyses the impact of youth schools on young people prone to delinquent behaviour according to Travis Hirschi’s social control theory, using the method of the qualitative research – a semi-structured interview. The research raises the following questions: whether youth schools successfully contribute to the socialization of delinquent youth and can give them motivation to return to the traditional education system and the labour market? Or, on the contrary, can they be perceived as institutions that isolate and segregate those who are undesirable and nobody believes in their ability to re-socialize and become full members of the society? In order to answer these questions, interviews with experts-practitioners – specialists working in youth schools were carried out. For qualitative content analysis, empirical data was processed using MAXQDA software tool. By analyzing the results of the research and using the principle of the axial coding, the categories, according to their areas, were split into the first and second level subcategories. The research reveals that the role of the youth school can be assessed in two ways. On the one hand, they can be a successful socializing agent that can help guide young people away from the delinquent behaviour by ensuring socialization, attachment, engagement, commitment and faith. On the other hand, the fact that success is not frequent reveals challenges and difficulties faced by youth schools. Young people do not always take over the values that are introduced at school and start to behave pro-socially, the school is often perceived as a hostile place that does not correspond to the value system of young people. The conclusion can be made that because of the ambivalent evaluation of youth schools, their role cannot be assessed unambiguously.Jaunimo mokykla apibūdinama kaip viena iš priemonių, galinčių padėti nuslopinti kylančias rizikas ir orientuoti jaunuolių delinkventinio elgesio apraiškas į tinkamą tikslą ir visuomenėje vyraujančią vertybių sistemą. Kita vertus, mokykla gali būti vertinama ir kaip kontrolės ir galios institucija, sukelianti priešišką reakciją ir atsaką į diegiamas normas, taisykles ir vertybes. Tai gali skatinti jaunuolius aktyviau pažeisti visuomeninius standartus, maištauti ir prieštarauti vyraujančiai sistemai. Straipsnyje analizuojama jaunimo mokyklų daroma įtaka į delinkventinį elgesį linkusiems jaunuoliams, remiantis Traviso Hirschi socialinės kontrolės teorija ir pasitelkus kokybinio tyrimo – pusiau struktūruoto interviu – metodą. Ieškoma atsakymų į klausimus, ar jaunimo mokyklos sėkmingai prisideda prie delinkventų jaunuolių socializacijos ir ar gali jiems suteikti motyvaciją grįžti į tradicinę švietimo sistemą, darbo rinką? O gal jos suvokiamos kaip mokyklos, izoliuojančios ir nuo visuomenės atskiriančios tuos, kurie yra nepageidaujami, netikint jų galimybėmis resocializuotis ir tapti visaverčiais visuomenės nariais? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus atliktas interviu su ekspertais-praktikais – jaunimo mokyklose dirbančiais specialistais.Tyrimas atskleidė, kad jaunimo mokyklos vaidmuo gali būti vertinamas dvejopai. Viena vertus, jos gali būti sėkmingas socializacijos tarpininkas, galintis padėti jaunuoliams išmokti tinkamai elgtis, užtikrinantis socializaciją, prisirišimą, įsitraukimą, įsipareigojimą ir tikėjimą. Kita vertus, tai, jog sėkmės atvejai nėra dažni, atskleidžia jaunimo mokyklų patiriamus iššūkius ir sunkumus. Jaunuoliai ne visuomet perima mokykloje diegiamas vertybes ir pradeda elgtis prosocialiai, mokykla neretai suvokiama kaip priešiška ir pernelyg neatitinkanti jaunuolių turimos vertybių sistemos. Darytina išvada, kad dėl dvejopo jaunimo mokyklos vertinimo tokių mokyklų vaidmuo negali būti apibrėžiamas vienareikšmiškai