Vilnius University Press Scholarly Journals
Not a member yet
27622 research outputs found
Sort by
Marksistų požiūris į gamtą: vilkų atvejis Sovietų Sąjungoje
No full textThis article analyzes the orthodox Marxist theory of nature as a philosophy of nature, based primarily on the later works of Karl Marx and the works of Friedrich Engels, as well as its role as a Soviet State ideology of mastering nature. We argue that Soviet Marxists viewed nature as a product of human labor. Labor, in turn, was considered a continuation of the natural order and the fulfillment of nature’s full potential. At the same time, labor led to a “struggle with nature”. This motif of battle against nature appears almost universally throughout Soviet ideological texts. To analyze how the ideological interpretation of nature by Soviet Marxists was implemented in practice, we examine the wolf extermination campaigns carried out in the Soviet Autonomous Soviet Socialist Republic of Yakutia and the Soviet Socialist Republic of Lithuania and consider them as part of the Soviet Marxists’ ideological approach to the transformation, control, and subjugation of nature.Šiame straipsnyje analizuojama ortodoksinė marksistinė gamtos filosofija ir sovietų valstybės gamtos valdymo ideologija (tai daugiausia susiję su vėlesniais Karlo Markso darbais ir Frydricho Engelso kūriniais). Ši ideologija pasireiškė didelio masto projektais, tokiais kaip Stalino gamtos pertvarkymo planas. Straipsnyje parodoma, kad sovietų marksistai gamtą laikė sovietinio žmogaus „darbo“ produktu. Pats darbas buvo traktuojamas kaip natūralios tvarkos tęsinys ir gamtos potencialo realizavimas. Tačiau tuo pačiu metu darbas veda į „kovą su gamta“, o ši kova su gamta atsiranda beveik visoje sovietinėje gamtos ideologijoje. Sovietų Sąjungos visuomenėje politika ir net gamtos mokslai buvo organizuojami pagal valstybės ideologinę gamtos interpretaciją. Analizuodami, kaip sovietų marksistų ideologinė gamtos filosofija buvo įgyvendinta praktiškai, palyginame Jakutijos ir Lietuvos sovietinėse respublikose vykdytas vilkų naikinimo kampanijas. Šiuos pavyzdžius pateikiame kaip sovietų marksistų ideologinio požiūrio į kovą su gamta, jos transformaciją ir kontrolę išraišką
Lietuvos sankcijų politika kaip geopolitinės daugialypės krizės valdymo priemonė: mažinant atotrūkį tarp maksimalistinių tikslų ir ribotų gebėjimų
No full textThe article assesses how the Lithuanian authorities used sanctions as a response to the polycrisis engendered by the aggressive behaviour of Russia and its allies in 2020–2025. It investigates what ideas informed Lithuania’s sanctions policy, how it was designed and implemented, and how the consequences of sanctions were managed as the polycrisis evolved. Sanctions as a crisis management tool are treated as part of the escalation/de-escalation of relations between conflicting parties, which can itself lead to the use of other instruments of weaponising interdependencies, or might trigger domestic political crises. It is argued that the perception of threats originating from the aggressive behaviour of Russia through the weaponisation of different channels of interdependencies with EU countries led Lithuanian decision-makers to prioritise the proactive use of sanctions as one of the main instruments of response to the geopolitical crisis, by both trying to upload them to the EU’s agenda and adopting nationally. It has led to strengthening the institutional capacities of sanctions policy-making and learning during the policy implementation process. However, it has also exposed the divergent positions of the hard stance of Lithuania and its more cautious Western partners, as well as the susceptibility of crisis management to domestic politics.Straipsnyje vertinama, kaip Lietuvos institucijos naudojo sankcijas reaguodamos į Rusijos ir jos sąjungininkių sukeltą daugialypę krizę 2020–2025 metais. Jame tiriama, kokios idėjos lėmė Lietuvos sankcijų politiką, kaip jos buvo rengiamos ir įgyvendinamos, kaip buvo valdomos sankcijų pasekmės vykstant krizės eskalacijai. Sankcijos, kaip krizių valdymo priemonė, traktuojamos kaip konfliktuojančių šalių santykių eskalavimo ir (arba) deeskalavimo dalis, o tai gali lemti kitų tarpusavio priklausomybės kanalų instrumentalizavimą arba sukelti vidaus politikos krizes. Teigiama, kad grėsmių suvokimas, kylantis iš agresyvaus Rusijos elgesio instrumentalizuojant skirtingus tarpusavio priklausomybės su ES šalimis kanalus, paskatino Lietuvos sprendimų priėmėjus prioritetą teikti aktyviam sankcijų, kaip vienos iš pagrindinių reagavimo į geopolitinę krizę priemonių, naudojimui tiek bandant jas perkelti į ES darbotvarkę, tiek taikyti nacionaliniu mastu. Tai padėjo sustiprinti institucinius sankcijų politikos formavimo gebėjimus ir mokytis iš patirties sankcijų įgyvendinimo metu. Tačiau tai taip pat atskleidė skirtumus tarp griežtos Lietuvos sankcijų politikos ir atsargesnių Vakarų partnerių pozicijų bei krizių valdymo poveikį vidaus politikai
Jamontų šeima 1863–1864 metų sukilime ir Konstantino Kalinausko „Laiškai iš po kartuvių“
No full textThis article presents a discussion of the Jamontt family’s role in the 1863–1864 Uprising and attempts to offer a new reading of Konstanty Kalinowski’s “Letters from beneath the Gallows”. The main source used in this research were the memoirs of Ludwika Jamontt-Rodziewicz (1836–1914), along with material from the Vilnius political cases interrogation commissions and related historiography. Members of the Jamontt family, primarily the author of these memoirs, her husband, her brother Józef and three sisters, including Kalinowski’s fiancée Maria, their relatives and friends were assistants in the Lithuanian executive department, led by Kalinowski. The article pays attention to the biographies of this family’s members and their participation in the creation of a network of assistants to the leader of the uprising. The location of the Jamontt apartment in Vilnius, which became the center of Kalinowski’s activities, was also determined.On account of the timing of when Kalinowski wrote his “Letters from beneath the Gallows”, interpretations of their content can be considered as polemizing with the ideological significance attributed to them in Belarusian historiography and the attempts by the Russian propagandist, historian Aleksandr Dyukov to belittle their ideological and political aspects. Dyukov insists that while imprisoned, Kalinowski wrote only letters to his fiancée in Polish. Kalinowski’s letter to Maria Jamontt, written just before his execution, is published in the article. An analysis of Agaton Giller’s published “Letters from beneath the Gallows” and the so-called “explanation” attached to Kalinowski’s interrogation file shows that in these documents, the leader of the uprising expressed his political views, his thoughts about the fate of the uprising and the country’s future, though they cannot be said to invoke the Belarusian national idea.Straipsnyje aptariamas Jamontų šeimos vaidmuo 1863–1864 m. sukilime ir bandoma iš naujo perskaityti Konstantino Kalinausko „Laiškus iš po kartuvių“. Pagrindinį tyrimo šaltinį sudaro Liudvikos Jamontaitės-Rodzevičienės (Ludwika z Jamonttów Rodziewicz, 1836–1914) atsiminimai, Vilniaus politinių bylų tardymo komisijų medžiaga ir istoriografija. Jamontų šeimos nariai, pirmiausia atsiminimų autorė, jos vyras, brolis Juzefas ir trys seserys, įskaitant K. Kalinausko sužadėtinę Mariją, jų giminės ir bičiuliai buvo Lietuvos vykdomajam skyriui vadovavusio K. Kalinausko pagalbininkai. Straipsnyje skiriama dėmesio šios šeimos narių biografijoms ir jų dalyvavimui kuriant sukilimo vado pagalbininkų tinklą. Taip pat nustatyta, kurioje Vilniaus vietoje buvo Jamontų butas, tapęs K. Kalinausko veiklos centru.Dėl K. Kalinausko „Laiškų iš po kartuvių“ parašymo laiko, jų turinio interpretacijos polemizuojama su jų ideologiniu sureikšminimu baltarusių istoriografijoje ir rusų propagandisto, istoriko Aleksandro Diukovo bandymu sumenkinti jų idėjinį ir politinį aspektą. Jis įrodinėja, kad kalėjime K. Kalinauskas rašė tik laiškelius sužadėtinei lenkų kalba. Straipsnyje skelbiamas K. Kalinausko laiškelis Marijai Jamontaitei, rašytas prieš egzekuciją. Agatono Gilerio (Agaton Giller) paskelbtų „Laiškų iš po kartuvių“ ir prie K. Kalinausko tardymo bylos pridėto vadinamojo „paaiškinimo“ analizė rodo, kad sukilimo vadas juose išsakė savo politines pažiūras, mintis apie sukilimo likimą, krašto ateitį, tačiau juose neįžvelgtina baltarusių tautinė idėja
Vaistinė ir vaistininkas miestelyje: Juozo Piekarskio vaidmuo Nevarėnų miestelio gyvenime
No full textIn the first half of the 20th century, small-town pharmacies performed an important role in the healthcare of the local population. They became an indispensable part of the community life. Pharmacists were not only experts in medicine, but also shining lights in society who contributed to the development of cultural life and promotion of the values of citizenship. In various Lithuanian urban-type settlements, they were establishing departments of public organizations. Pharmacists were also involved in education activity, they were organizing events and festivals, and were also taking care of the image of the small town they were living in. The article reveals the circumstances under which pharmacies were being established in Lithuania and discusses the impact of the pharmacists on the local residents. By considering the specific case of pharmacist Juozas Piekarskis into the cultural life of the small town of Nevarėnai, the article undertakes to discover the impact of a single personality on the development of the entire minor town.XX a. pirmojoje pusėje miestelių vaistinės atliko svarbų vaidmenį vietos gyventojų sveikatos apsaugoje ir tapo neatskiriama bendruomenės gyvenimo dalimi. Jose dirbę vaistininkai buvo ne tik medicinos žinovai, bet ir visuomenės šviesuoliai, prisidėję prie kultūrinio gyvenimo vystymosi ir pilietiškumo ugdymo. Įvairiuose Lietuvos miesteliuose jie kūrė visuomeninių organizacijų padalinius, dalyvavo švietimo veikloje, organizavo renginius ir šventes, rūpinosi miestelių įvaizdžiu. Straipsnis atskleidžia, kokiomis aplinkybėmis Lietuvoje kūrėsi miestelių vaistinės ir kokią įtaką vietos gyventojams turėjo jose dirbę vaistininkai. Analizuojant konkretų atvejį – vaistininko Juozo Piekarskio indėlį į Nevarėnų miestelio kultūrinį gyvenimą – norima atskleisti, kiek daug įtakos miestelio vystymuisi galėjo turėti vienas žmogus
„Rajonas“ rugiuose: modernių kareivinių įtaka Seredžiaus miestelio infrastruktūrai ir socioekonominiam gyvenimui 1935–1940 m.
No full textThe article investigates the changes taking place in Seredžius, a small town, from 1935 to 1940, after the Third Infantry Regiment of the Lithuanian Grand Duke Vytautas was deployed in the small town of Seredžius, and the construction of the military site inspired changes in the social and economic life of the small-town residents. The research was conducted on the basis of documents archived by the Armed Forces of the Republic of Lithuania, Seredžius Volost (administrative unit of the time) and Kaunas Region (County) Administrator as well as military mass media publications.The research revealed that the introduction of a military barracks complex, denoted by its modern architecture (although the initial plan was never fully brought to life) and the arrival of the garrison not only changed the conditions of life but also became an example of modern architecture and innovative conditions of life for the small-town residents. The military barracks provided a space and opportunity for the minor town to introduce attributes of urban culture, such as theatre, concerts, sports, and tourism, followed by the introduction of the use of State symbols, which, along with festive rituals, were shaping the relationship of the town residents with the State and introduced some urban dynamism into the traditional rural space.What concerns the infrastructure, the introduction of the military barracks improved the connection for the residents of Seredžius with a larger town, Kėdainiai. It also created conditions for electricity connection. A fire brigade was set up, and kindergarten service was being offered – Seredžius as a minor town could not have afforded this infrastructure by itself. When modern military barracks were set up, this highlighted that Seredžius was lagging behind, that its residents had been badly suffering from poor conditions of life, and that social infrastructure was missing, the small town was financially weak, and the level of work/craft skills of the local residents was relatively poor. The town residents were only able to satisfy the minimal needs of the military unit: washing, tidying, cooking and delivery of goods. Thus, ultimately, the local residents were serving the officer corps of a higher social status. Thus, the locals became as if recipients of a peculiar type of guardianship by the officers in the cultural life
Nelegali medicinos praktika Lietuvos miesteliuose 1918–1940 m.: sekant šundaktarystės pėdsakais
No full textThe First Republic of Lithuania underwent a dynamic period of changes, and the setting up of a public healthcare system and implementation of its activity was a major challenge requiring not only organizational but also financial resources. The underdeveloped network of hospitals, lack of medicine personnel, along with the interconnected problem of the accessibility to qualified provision of professional healthcare services created conditions and spaces for illegal medical practices to spring out. However, these services did not grow up ‘on plain field’ because, as early as prior to the declaration of independence, charlatan and self-treatment traditions had already existed. The article discusses the extent of charlatan practices and forms of their manifestation. Attention is devoted to revealing the features of the social portrait of charlatan ‘professionals’. Union of unpublished documentary materials, publications in the regular mass media and analysis of accumulated knowledge in historiography allowed at least partial reconstruction of the contexts and circumstances of proliferation of illegal medical practices.Vasario 16-osios Lietuvai, išgyvenusiai dinamišką permainų laiką, visuomenės sveikatos apsauga ir jos organizavimas tapo svarbiu iššūkiu, pareikalavusiu tiek organizacinių, tiek ir materialinių išteklių. Neišplėtotas ligoninių tinklas, medicinos personalo trūkumas ir su visu tuo susijęs kvalifikuotų ir profesionalių medicininių paslaugų prieinamumo ribotumas sukūrė prielaidas ir nišą atsirasti nelegalioms medicinos praktikoms. Tiesa, šios neatsirado „tuščiame lauke“ – iki Nepriklausomybės paskelbimo būta gajų tiek šundaktarystės, tiek ir asmeninės savigydos tradicijų. Straipsnyje aptariamas šundaktarystės praktikų turinys ir jos raiškos formos, siekiama atskleisti šundaktarystės „profesionalų“ socialinio portreto charakteristikas. Neskelbtos dokumentikos, periodinės spaudos publikacijų ir istoriografinio įdirbio analizės jungtys leido dalinai rekonstruoti nelegalios medicininės praktikos kontekstų vaizdą
Лицом к лицу: эпизод из истории одного путевого очерка
No full textThe article is devoted to the history of Viktor Nekrasov’s travel essay “On Both Sides of the Ocean”. Immediately after its publication in the journal “Novy Mir” (No. 11–12, 1962), this work aroused the displeasure not only of official critics but was also condemned by the head of the Party and the government, Nikita Khrushchev, at the Plenary Session of the Central Committee of the Communist Party of the Soviet Union CPSU (June 1963). The reasons for such an attack on the essay, which depicts real facts and phenomena observed by the narrator, lie not only in the sphere of ideology but also represent a manifestation of the literary struggle of the time. Nekrasov’s travel essay destabilized the existing cultural situation – the privilege of certain ‘authorized’ authors to present the Soviet reader with ‘other worlds’ and to express their views on life beyond the homeland. It refers to the book “Face to Face with America”, published in 1960, written by a group of journalists, writers, and statesmen, and awarded the highest distinction – the Lenin Prize. The article publishes for the first time an unsent explanatory letter by Viktor Nekrasov addressed to Nikita Khrushchev.Статья посвящена истории путевого очерка писателя Виктора Некрасова «По обе стороны океана». Это произведение сразу же после опубликования в журнале «Новый мир» (№ 11–12 за 1962 г.) вызвало неудовольствие не только официозных критиков, но было подвергнуто порицанию главы партии и правительства Никиты Хрущёва на пленуме ЦК КПСС (июнь 1963 г.). Причины такого удара по очерку, в котором описываются наблюдаемые рассказчиком реальные факты и явления, кроются не только в области идеологии, но являются проявлением литературной борьбы своего времени. Путевой очерк Некрасова дестабилизировал существующую культурную ситуацию – привилегию «узаконенных» авторов предоставлять советскому читателю «другие миры» и излагать свои взгляды на жизнь за пределами отечества. Речь идет об изданной в 1960 г. книге «Лицом к лицу с Америкой», написанной группой журналистов, писателей и государственных деятелей и удостоенной высочайшей награды – Ленинской премии.В статье впервые публикуется неотправленное объяснительное письмо Виктора Некрасова, адресованное Никите Хрущеву
Ivano Kornilovo 1864–1867 m. rengtų ekspedicijų etnografiniai piešiniai Vilniaus universiteto bibliotekoje
No full textA collection of mid-19th-century ethnographic drawings is stored at Vilnius University Library. These drawings were created from nature in the territories of modern Lithuania and Belarus. Some drawings are unsigned, whereas other drawings hold signatures. Older library records indicate that these were the drawings created by the school art teachers between 1864 and 1867, during expeditions arranged by Ivan Kornilov, the curator of the Vilnius Educational District and head of Vilnius Public Library. Many of them were exhibited in the Vilnius Public Library exhibition in 1911. Although the entirety of Kornilov’s activities were politically charged, and the main aim of the expeditions Kornilov arranged was to discover and demonstrate the ancient substratum of the Russian culture in the occupied territories, the drawings in question appear to be politically neutral, merely documenting ethnographic details. The drawings of Dmitrij Strukov were added to this collection by mistake, because this artist’s work was commissioned not by the head of Vilnius Public Library. Even without considering the valuable drawings of Strukov, the rest of the works are of great interest to researchers. The article aims to reconstruct the circumstances of the creation of these drawings.Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi 19 a. vidurio etnografiniai piešiniai, kurti iš natūros dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose. Kai kurie piešiniai nepasirašyti, ant kitų matomi trumpi ar pilnesni parašai. Senesni inventoriniai įrašai rodo, kad tai 1863–1868 m. Vilniaus švietimo apygardos globėjo ir Vilniaus Viešosios bibliotekos vadovo Ivano Kornilovo rengtų ekspedicijų rezultatas. 1864–1867 m. į jas vyko mokyklų dailės mokytojai. Dauguma šių piešinių rodyta Vilniaus Viešosios bibliotekos parodoje 1911 m. Nepaisant visai Kornilovo veiklai būdingo politinio angažuotumo, ir jo rengtų ekspedicijų pagrindinio tikslo aptikti ir parodyti okupuotojo krašto „rusiškuosius pradus“, aptariami piešiniai yra politiškai neutralūs, tai tėra etnografinių detalių dokumentavimas. Prie Kornilovo ekspedicijų laimėjimų buvo klaidingai priskirti ir Dmitrijaus Strukovo piešiniai, nors šias keliones rengė ne Vilniaus viešosios bibliotekos vadovas. Netgi atskyrus vertingus Strukovo darbus, likę kūriniai nusipelno tyrėjų dėmesio. Straipsnyje aptartos piešinių kūrimo aplinkybės ir pristatomas menkai žinotas, tačiau istoriškai vertingas jų rinkinys
Об одной скрытой цитате в повести В. Ф. Одоевского «Сильфида»: опыт комментария
No full textThe article is an interpretation of Vladimir Odoyevsky’s story La Sylphide (1837), which consists of two qualitatively different parts: a real and a conceptual commentary. The first is devoted to identifying the hidden quotation, translating it, establishing the source (opera Tancredi by Gioachino Rossini). This part also provides factual information necessary to understand the complex of contents behind the reference and allowing one to understand its function in the overall concept of the work. In the second part, the subject of consideration is the plot of the story and its imagery, which has a rich philosophical and iconographic tradition (primarily, Neoplatonism and alchemical symbolism); through them, the problems of the work and V. Odoyevsky’s philosophical views, are revealed.Статья представляет собой истолкование повести Владимира Федоровича Одоевского «Сильфида» (1837) и состоит из двух качественно разных частей: реального и концептуального комментария. Первый комментарий посвящен выявлению скрытой цитаты, ее переводу с итальянского языка на русский и установлению ее источника (опера Джоаккино Россини «Танкред»). В этой части также приводятся фактические сведения, которые дают представление о комплексе содержаний, стоящих за отсылкой и позволяющих понять ее функцию в общем замысле произведения. Во втором комментарии предметом рассмотрения становится сюжет повести и ее образность, имеющая богатую философскую и иконографическую традицию (в первую очередь неоплатонизм и алхимический символизм); через них раскрывается проблематика произведения и философские воззрения В. Ф. Одоевского