Vilnius University Proceedings

Mačiulytė, Viktorija

Stankūnavičius, Gintautas

61S T E N D I N I A I  PRANEŠIMAI
Terminių sezonų pokyčiai Vidurio Lietuvoje
Thermal Seasonal Changes in the Middle Lithuania
Viktorija MAČIULYTĖ1, Gintautas STANKŪNAVIČIUS1
1Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas, Geomokslų institutas,  
viktorija.maciulyte@chgf.vu.lt, gintas.stankunavicius@gf.vu.lt  
1Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences,  
viktorija.maciulyte@chgf.vu.lt, gintas.stankunavicius@gf.vu.lt 
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.53
Temperatūra yra vienas iš svarbiausių augalijos būklę nulemiančių veiksnių. Pastovus vidutinės paros oro 
temperatūros perėjimas per 0 °C apibūdina šaltojo sezono pradžią ir pabaigą, per 5 °C – vegetacijos sezono, 
o per 10 °C – aktyvios vegetacijos sezono pradžią ir pabaigą. Šių temperatūros ribų perėjimų datos pavasarį 
ir rudenį svarbios vertinant augalų terminę aplinką. Pagrindinis tyrimo tikslas – įvertinti terminius vegetacijos 
sezonus ir jų pokytį 1961–2018 m. Vidurio Lietuvos regione.
Tyrime naudojama vidutinė paros oro temperatūra 1961–2018 m. Dotnuvos, Kauno, Panevėžio ir Raseinių 
meteorologijos stotyse. Duomenys surinkti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos archyvų. Įprastos sąlygos 
vertinamos naudojant 1981–2010 m. vidurkį, o pokytis per 58 m. – Sen’s slope neparametrinį pokyčio vertini-
mo metodą.
Nustatyta, kad 1981–2010 m. analizuojamose stotyse šaltasis metų sezonas (t < 0 °C) vidutiniškai praside-
da gruodžio 13–15 d., o baigiasi kovo 4–7 d. (trukmė 83–88 d.). Ne visais analizuotais metais nustatytas rudens 
perėjimas žemiau 0 °C. Augalų vegetacijos (t ≥ 5 °C) sezonas pavasarį analizuojamose stotyse prasideda ba-
landžio 10–12 d., o rudenį (t < 5 °C) baigiasi spalio 27–30 d. Atitinkamai aktyvios augalų vegetacijos (t ≥ 10 °C) 
sezonas prasideda balandžio 30–gegužės 3 d. ir baigiasi (t < 10 °C) rugsėjo 30 d.–spalio 3 d. Vegetacijos sezono 
trukmė siekia 198–204 d., o aktyviosios vegetacijos – 150–155 d. 
1961–2018 m. rudenį pastovus perėjimas žemiau 0 °C statistiškai reikšmingai tapo 13–27 d. vėlesnis, o 
pavasarį – 16–17 parų ankstesnis. Apskritai žiemos sezonas sutrumpėjo 31–46 d. Temperatūros perėjimo per 
5 °C pokyčiai mažiau reikšmingi ir ryškesni tik pavasarį – perėjimas įvyksta 11–13 d. anksčiau trijose stotyse. 
Reikšmingiausi pokyčiai nustatyti aktyvaus vegetacijos sezono – jo trukmė pailgėjo beveik mėnesiu (25–29 d.).
Vertinant visų temperatūros perėjimų datų pokyčius matyti, kad daugiausia ankstėja pavasario t ≥ 10 °C 
perėjimas, o rudenį vėlėja t < 0 °C perėjimas. Mažesni datų pokyčiai t ≥ 5 °C ir didesni t ≥ 10 °C leidžia daryti 
prielaidą, kad pavasarį ilgėja pereinamasis laikas, kai vidutinė oro temperatūra yra tarp 0 ir 5 °C, ir trumpėja – 
kai oro temperatūra svyruoja tarp 5 ir 10 °C. Tokia pati tendencija matyti ir rudenį: dienų skaičius tarp 10 ir 
5 °C perėjimo datų trumpėja, o tarp 5 ir 0 °C – ilgėja. Tai rodo, kad pavasarį ir rudenį 0–5 °C temperatūros būna 
ilgiau, o perėjimai tarp 5 ir 10 °C intensyvesni.
Augalų vegetacijos sezono pokyčiai svarbūs žemdirbystėje, nes kartu daromas poveikis žemės ūkio prak-
tikai. Klimato kaitos nulemti šiltojo sezono pokyčiai ne tik kelia naujų iššūkių dabartiniams augalams, bet ir 
atveria perspektyvas naujų, ilgesnį šiltąjį sezoną mėgstančių rūšių ir veislių auginimui.


English

Terminių sezonų pokyčiai Vidurio Lietuvoje

Doveikaitė, Laura

Grajauskas, Mindaugas

Kosaitė, Marilė

Kugytė, Gintarė

Mikėnas, Justinas

Starkus, Paulius

56 KLIMATO KAITA L IETUVOJE:  GLOBALŪS IR  NACIONALINIAI  IŠŠŪKIAI ,  STEBĖSENA IR  POLITIKOS GAIRĖS
Saulės aktyvumo ciklų nustatymas vidutinės  
oro temperatūros sekose
Determination of Solar Activity Cycles in Mean Air Temperature Sequences
Laura DOVEIKAITĖ1, Mindaugas GRAJAUSKAS1, Marilė KOSAITĖ1,  
Gintarė KUGYTĖ1, Justinas MIKĖNAS1, Paulius STARKUS1 
1Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas, Geomokslų institutas, Hidrologijos ir klimatologijos katedra,  
laura.doveikaite@chgf.stud.vu.lt, mindaugas.grajauskas@chgf.stud.vu.lt, marile.kosaite@chgf.stud.vu.lt,  
gintare.kugyte@chgf.stud.vu.lt, justinas.mikenas@chgf.stud.vu.lt, paulius.starkus@chgf.stud.vu.lt  
1Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, Department of Hydrology and Climatology, 
laura.doveikaite@chgf.stud.vu.lt, mindaugas.grajauskas@chgf.stud.vu.lt, marile.kosaite@chgf.stud.vu.lt,  
gintare.kugyte@chgf.stud.vu.lt, justinas.mikenas@chgf.stud.vu.lt, paulius.starkus@chgf.stud.vu.lt 
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.48
Neparametrinės statistikos epochų kompozicijos metodu ieškota, ar 11 metų Saulės aktyvumo ciklai pasi-
reiškia vidutinės oro temperatūros svyravimuose visais metų mėnesiais. Nustatyti Vilniaus meteorologijos sto-
ties (toliau – MS) vidutinės oro temperatūros nuokrypiai nuo 1778–2018 m. vidurkio aplink reperinius taškus 
(šiuo atveju Saulės aktyvumo minimumo ir maksimumo datų) ir trejus metus prieš juos ir po jų (jie toliau bus 
vadinami reperiniais metais). 
Siekiant išsiaiškinti, ar cikliškosiose kreivėse matomi vidutinės oro temperatūros reikšmių skirtumai Sau-
lės aktyvumo maksimumo ir minimumo fazėse turi statistinę garantiją, pasinaudota Wilkoksono kriterijumi, 
kuris parodo, ar reikšmės paimtos iš skirtingų generalinių aibių (ar temperatūros pokyčiai buvo nulemti Saulės 
aktyvumo poveikio). Pagal gautus rezultatus išryškėja neigiami žiemos sezono oro temperatūros nuokrypiai 
maksimalaus Saulės aktyvumo metu, pagal Saulės aktyvumo minimumo ciklus tokių ryškių tendencijų nesi-
mato, reperiniais metais oro temperatūros nuokrypiai yra vieni didžiausių, tačiau, priešingai nei Saulės akty-
vumo maksimumo metu, jie yra teigiami. Vasarą tiek Saulės aktyvumo minimumo, tiek maksimumo metu oro 
temperatūros anomalijos įgauna neigiamą reikšmę. Artėjant prie Saulės aktyvumo maksimumo temperatūros 
anomalijos įgauna vis didesnę neigiamą reikšmę, o praėjus maksimumo fazei, anomalijos vėl grįžta prie teigia-
mų reikšmių. 
Vienos didžiausių anomalijų vasarą pastebimos praėjus reperiniams metams (pirmais ir antrais metais). 
Didžiausia teigiama anomalija fiksuojama pirmaisiais metais po Saulės aktyvumo minimumo. Didžiausia nei-
giama temperatūros anomalija pasireiškia Saulės aktyvumo maksimumo fazėje. Duomenų sekoje tolstant nuo 
Saulės aktyvumo maksimumo metų, temperatūros anomalijos įgauna teigiamą reikšmę. Vidutiniškai fiksuo-
jant Saulės aktyvumo minimumą didesnių temperatūros anomalijų vasaros laikotarpiu neaptinkama. Pavasarį 
didžiausias oro temperatūros nuokrypis buvo praėjus dvejiems metams po Saulės aktyvumo maksimumo, o 
mažiausias nuokrypis įprastai buvo fiksuojamas dveji metai iki Saulės aktyvumo minimumo. Saulės aktyvumo 
maksimumo arba minimumo metais ryškių pokyčių analizuojant duomenis neaptikta. Rudens laikotarpiu tiek 
Saulės aktyvumo maksimumo, tiek minimumo fazėse Vilniaus MS aplinkos oro temperatūra buvo kur kas di-
desnė už daugiametį vidurkį, didžiausi skirtumai tarp Saulės aktyvumo maksimumo ir minimumo kreivių yra 
dveji metai prieš reperines datas ir po jų. Gauti statistiškai patikimi rezultatai rodo, kad Vilniaus MS klimato 
elementų sekose egzistuoja Saulės aktyvumo generuojamas ciklas.


Saulės aktyvumo ciklų nustatymas vidutinės oro temperatūros sekose

Bagdonaitė, Ugnė

Butkutė, Liepa

Kalvelytė, Lėja

Paulavičiūtė, Meda

Kalpokaitė, Tėja

Petkevičiūtė, Elzė

62 KLIMATO KAITA L IETUVOJE:  GLOBALŪS IR  NACIONALINIAI  IŠŠŪKIAI ,  STEBĖSENA IR  POLITIKOS GAIRĖS
Šylanti Arktis: pokyčiai ir problemos
The Warming Arctic: Changes and Problems
Ugnė BAGDONAITĖ1, Liepa BUTKUTĖ1, Lėja KALVELYTĖ1,  
Meda PAULAVIČIŪTĖ1, Tėja KALPOKAITĖ1, Elzė PETKEVIČIŪTĖ1 
1Vilniaus licėjus, ugnytebagd@gmail.com, liepaaurora@gmail.com, leja.kal21@gmail.com,  
medospastas@gmail.com, teja.kalpokaite@gmail.com, elzeelze007@gmail.com  
1Vilnius Lyceum. ugnytebagd@gmail.com, liepaaurora@gmail.com, leja.kal21@gmail.com,  
medospastas@gmail.com, teja.kalpokaite@gmail.com, elzeelze007@gmail.com 
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.54
Arktis – tai teritorija aplink Šiaurės ašigalį. Didžiąją jos dalį sudaro Arkties vandenynas. Šiame regione at-
šilimas vyksta greičiau nei bet kurioje kitoje planetos vietoje. Arktis yra kaip Žemės vėsintoja. Šylant klimatui, 
keičiasi pati Arktis, kartu keisdama visas Žemės sferas: litosferą, atmosferą, hidrosferą ir biosferą. Kai kurie 
pokyčiai gana lokalūs, bet dauguma jų veiks Žemę globaliu mastu. 
Nagrinėdami įvairius šaltinius, atlikome tyrimą, kokią padarys įtaką amžinojo įšalo tirpsmas ir kaip pasikeis 
teritorija pradėjus tirpti amžinajam įšalui. Anot dabartinių prognozių, amžinojo įšalo zona nuo Sibiro iki Alias-
kos ir Kanados gali pradėti tirpti tris kartus greičiau, nei manyta, apytikriai trečdalis amžinojo įšalo išnyks šio 
šimtmečio pabaigoje
Labiausiai mokslininkai nerimauja dėl iš amžinojo įšalo išsilaisvinusių „šiltnamio dujų“: metano ir anglies 
dvideginio, kurių ten yra susikaupęs milžiniškas kiekis. Metanas yra 25–30 kartų stipresnės šiltnamio efektą 
sukeliančios dujos nei CO2, tai reiškia, kad metano dujos daug labiau prisidės prie globalaus atšilimo nei CO2. 
Rusijos mokslininkai neseniai Sibire atrado apie 7 000 metano dujų burbulų, kurie gali sprogti. Didelės metano 
skylės gąsdina mokslininkus, tai aiškus globalaus atšilimo įrodymas.
Arkties gamta yra unikali ir labai pažeidžiama, nes ekosistemos yra pritaikytos žemai temperatūrai. Kintant 
klimatui Arktyje, keičiasi augalų ir gyvūnų gyvenimo sąlygos, o tai reiškia, kad imigruos naujos rūšys. O ką slepia 
įšalusioje žemėje sulaikyti mikroorganizmai, virusai. Ten gali būti žmonijai nežinomų ligų sukėlėjų, bakterijų, 
nuo kurių žmonija dar neturi antibiotikų.
Ištirpus amžinajam įšalui gali susidaryti gilių, vertikalių tirpsmo duobių, termokarstinių duobių. Pasikeis 
vandens režimas, infiltracija.
Amžinojo įšalo zonoje gyvena žmonės, pastatyti miestai. Žmonių gyvenamoji aplinka taip pat pasikeis. Teks 
susitaikyti su suardytais keliais, iškraipytais geležinkeliais, dėl nestabilių pamatų griūvančiais namais, naftos ir 
kitų naudingųjų iškasenų verslovių infrastruktūros irimu. Tačiau mokslininkai įžvelgia ir teigiamų pokyčių. Ieš-
koma naujų technologijų, kurios užtikrintų pastatų stabilumą ir patikimumą šylant gruntui. Tundros geografinė 
zona palaipsniui keisis, mažės paviršinio vandens ir žmogaus ūkininkavimo rajonai pasislinks labiau į šiaurę. Dėl 
kylančios temperatūros Arktis taps prieinama žmogaus veiklai. Šiaurės Kanada ir Grenlandija pakrantės terito-
rijose gali pradėti naudingųjų išteklių gavybą. Arkties vandenyne atsivers nauji plotai, kur bus galima užsiimti 
žvejyba, gabenti prekes tarp Azijos ir Europos.


Šylanti Arktis: pokyčiai ir problemos

Morkūnaitė, Regina

Baubinienė, Aldona

Bautrėnas, Artūras

64 KLIMATO KAITA L IETUVOJE:  GLOBALŪS IR  NACIONALINIAI  IŠŠŪKIAI ,  STEBĖSENA IR  POLITIKOS GAIRĖS
Vilnios upės atodangos kaip klimato pokyčių atspindys
The Outcrop of Vilnia River as a Reflection of Climate Change
Regina MORKŪNAITĖ1, Aldona BAUBINIENĖ1, Artūras BAUTRĖNAS2
1Gamtos tyrimų centras, Geologijos ir geografijos institutas, regina.morkunaite@gamtc.lt, aldona.baubiniene@gamtc.lt 
1Nature Research Centre, Institute of Geology and Geography, regina.morkunaite@gamtc.lt, aldona.baubiniene@gamtc.lt, 
2Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas, Geomokslų institutas, arturas.bautrenas@gf.vu.lt 
2Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, arturas.bautrenas@gf.vu.lt 
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.56
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta vis akivaizdesni globalaus klimato pokyčiai, kurie veikia ir upių krantų 
atodangas. Prognozuojama, kad XXI a. Lietuvoje oro temperatūra kils, kritulių kiekis didės žiemą ir pavasarį, 
toliau dažnės vyraujančių vakarinių rumbų vėjai. Akivaizdu, kad klimato pokyčiai paveiks ir upių krantų ato-
dangas, kurios yra puikus objektas paviršinių nuogulų medžiaginei sudėčiai, jų struktūrai ir meteorologinių 
parametrų poveikiui analizuoti .
Dinaminių procesų stebėjimui buvo parinktos trys atodangos Vilnios upės atkarpoje, Pavilnio ir Ver-
kių regioninio parko teritorijoje. Šios atodangos sąlyginai pavadintos: „Pūčkorių mažoji“ (54° 41' 20.0'''', 
25° 21' 42.9''''), „Pūčkorių didžioji“ (54° 41' 29.1'''', 25° 21' 10.2'''') ir „Markučių“ (54° 40' 29.2'''', 25° 19' 19.1'''') 
atodanga. Per tiesioginių tyrimų laikotarpį (nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. spalio mėnesio) tirtų 
atodangų (mažosios Pūčkorių, didžiosios Pūčkorių, Markučių) šlaitų paviršius dėl plokštuminės erozijos gerokai 
pasikeitė, nors krituliai (314,97 mm) neviršijo daugiamečio vidurkio. Netiesioginių tyrimų rezultatams nustatyti 
buvo panaudoti 2005–2010 m. ortofotoplanai ir hidrologiniai duomenys. Detaliau buvo tirti Pūčkorių didžio-
sios atodangos dinaminiai pokyčiai, matuoti „Trimble M3 Total Station“ prietaisu, taikant pavienio erdvinio 
užkirčio metodiką. Reljefo pokyčiams pusės metų laikotarpiu (nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. spalio 
mėnesio) nustatyti buvo palyginti abu didžiosios Pūčkorių atodangos skaitmeniniai reljefo modeliai, sudaryti 
pasirenkant tuos pačius modeliavimo parametrus.
Tiriamuoju laikotarpiu (2014 m.) didžiausia liūtis (iki 26,41 mm) buvo rugpjūčio 24-ą ir (iki 22,1 mm) rug-
pjūčio 25-ą. Tada lijo dvi dienas iš eilės. Rugsėjo 9 dieną iškrito iki 14,73 mm, rugsėjo 22 dieną iki 22,1 mm 
kritulių. Tokios intensyvios liūtys atodangos paviršiuje sukuria plokštuminį nuotėkį, keičia šlaito formą, pačios 
atodangos paviršiaus vaizdą ir nunešamų nuogulų kiekius. Dėl mažiausio apaugimo, didelio statumo (nors di-
džioji Pūčkorių atodanga statesnė), smėlingų ir riedulingų nuogulų mažoji Pūčkorių atodanga pripažinta dina-
miškiausia. 
Markučių atodangos šlaito išlenkimas beveik nepakito, bet žemiau vidurinės dalies pažemėjo 20–30 cm. 
Čia nustatytas didžiausias upės kranto stūmimasis (+4 m pagal 2005–2010 m. ortofotoplanus), tačiau atodan-
gos apaugimas, technogeninis gruntas apsaugo ją nuo didesnės erozijos. 
Per pusę metų didžiosios Pūčkorių atodangos reljefas vidutiniškai pakito –0,23 m. Didžiausias žemės nu-
slinkimas siekė –24,23 cm, o sukritimas – +19,57 cm. Standartinis nuokrypis yra +5,28 cm. Atlikus detalią ato-
dangos reljefo pokyčių analizę, matyti, kad daugiausia, t. y. 35 %, reljefas kito nuo +0,33 m iki +2,56 m, 22 % 
reljefas keitėsi nuo –2,24 m iki –0,33 m. 
Iš atliktų tyrimų ir esamų duomenų analizės galima teigti, kad klimato veiksniai ir jų dydžiai tiesiogiai veikia 
atodangų šlaitų gravitacinius procesus.


Vilnios upės atodangos kaip klimato pokyčių atspindys

Žalakevičius, Mečislovas

11PLENARINIAI  PRANEŠIMAI
Klimato kaitos poveikis paukščių metiniam gyvenimo  
ciklui – iššūkiai, grėsmės ir prognozės Lietuvai
Climate Change Impact on Bird Annual Life Cycle:  
Challenges, Threats and Forecasts for Lithuania
Mečislovas ŽALAKEVIČIUS1 
1Lietuvos mokslų akademija, Biologijos, medicinos ir geomokslų skyrius, mecislovas.zalakevicius@gamtc.lt 
1Lithuanian Academy of Sciences, Department of Biology, Medicine and Geosciences, mecislovas.zalakevicius@gamtc.lt  
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.4
Klimatas yra vienas svarbiausių ekologinių veiksnių, ribojančių gyvybę ir biologinę įvairovę planetoje. Nuo 
jo priklauso rūšių paplitimas – užimami arealai. Istoriškai dėl klimato įtakos vyko rūšių nykimas, naujų rūšių ir 
paukščių sezoninių migracijų formavimasis. Klimato kaita veikia visą paukščių metinį gyvenimo ciklą ir jo sude-
damąsias dalis, ekosistemose egzistuojančias mitybos grandines, nuo kurių priklauso paukščių išgyvenamumas 
bei populiacijų gausumas ne tik perėjimo teritorijose, bet ir žiemavietėse bei sustojimų migracijų metu vietose. 
Kelia nerimą, kad šiuolaikiniai globalūs klimato pokyčiai jau yra greitesni už biologinės įvairovės įgytą gebėjimą 
prisitaikyti prie kintančios aplinkos, todėl rūšys nyksta. 
Vieni pagrindinių limituojančių klimato elementų, lemiančių gyvybės paplitimo formavimąsi planetoje, 
yra temperatūra ir krituliai. Poveikis rūšims daugiausia yra netiesioginis (per naudojamos aplinkos – buveinių, 
ekosistemų, bendrijų pokyčius). 
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje ir gretimose valstybėse vyksta perinčių šiaurinių rūšių pasitraukimas, 
jų arealų judėjimas šiaurės rytų kryptimi ir pietinių rūšių atėjimas. Iš Lietuvos traukiasi tilvikiniai paukščiai, 
ateina naujos rūšys, vyksta rūšių bendrijų kaita, keičiasi ryšiai bendrijose, iš naujo formuodami atskirų rūšių 
gausumą, jų išgyvenimo galimybes. Matomas daug ankstesnis pavasarinis rūšių atskridimas į perėjimo teritori-
jas, ankstesnis lizdų krovimas, jauniklių išsiritimas, jaunikliai anksčiau palieka lizdą. Tačiau atskridimo laikas turi 
būti sinchronizuotas su maisto pikais taip, kad jauniklių maitinimo laikotarpis sutaptų su tais pikais laike. Bet 
kuri sinchronizacijos klaida veda į pražūtį. 
Pasaulinis klimato atšilimas, lemdamas pokyčius ekosistemose, trikdo nusistovėjusią ekologinę pusiausvy-
rą. Europoje ir Lietuvoje šylant klimatui, matyti akivaizdus daugelio paukščių rūšių migracinio nuotolio trumpė-
jimas ir žiemaviečių artėjimas. Vis daugiau įprastai migruojančių paukščių rūšių individų lieka žiemoti Lietuvoje. 
Akivaizdu, kad, kintant klimatui, turėtų būti skiriama daugiau dėmesio biologinei įvairovei išsaugoti. Tyrimai 
rodo, kad tik apie 15 % dabartinių paukščių apsaugai svarbių teritorijų (PAST), išskirtų Lietuvoje, gali būti pers-
pektyvios. Rūšys pasitraukia iš jų, traukiantis jų perėjimo arealams. 
Todėl biologinės įvairovės apsauga kintant klimatui reikalauja naujo požiūrio ir naujų įgyvendinimo būdų, 
o aplinkosaugos strategija ir politika turėtų būti keičiamos iš esmės. Be to, beveik visos priemonės ir tech-
nologijos, taikomos šiuo metu sušvelninti klimato šiltėjimą, kenkia ekosistemoms, rūšims, jų populiacijoms 
ir bendrijoms, nes dėl jų didėja rūšių mirtingumas, nyksta joms tinkamos buveinės, prarandamos natūralios 
ekosistemos, tropiniai miškai. Deja, šalių vyriausybės į tai nekreipia dėmesio, o biologinės įvairovės apsauga 
vykdoma, neatsižvelgiant į laikotarpio spaudimą. Tokia situacija yra ir Lietuvoje.


Klimato kaitos poveikis paukščių metiniam gyvenimo ciklui – iššūkiai, grėsmės ir prognozės Lietuvai

Šaulienė, Ingrida

Šukienė, Laura

12 KLIMATO KAITA L IETUVOJE:  GLOBALŪS IR  NACIONALINIAI  IŠŠŪKIAI ,  STEBĖSENA IR  POLITIKOS GAIRĖS
Žiedadulkių debesys: ką tiria šiuolaikinė aerobiologija?
Pollen Clouds: What is under Investigation in Modern Aerobiology?
Ingrida ŠAULIENĖ1, Laura ŠUKIENĖ1
1 Šiaulių universitetas, Regionų plėtros institutas, ingrida.sauliene@su.lt; laura.sukiene@su.lt 
1 Šiauliai University, Institute of Regional Development, ingrida.sauliene@su.lt; laura.sukiene@su.lt 
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.5
Vėjo apdulkinami augalai kasmet išbarsto milijardus 10–80 µm žiedadulkių, kurios vieno augalo genetinę 
informaciją perneša kitam. Žiedadulkių sklaidai didelę įtaką turi atmosferoje vykstantys procesai. Oro tempera-
tūra ir drėgmė – tai esminiai meteorologiniai elementai, keičiantys žiedadulkių koncentraciją ore. Nors drėgmė 
yra nepalankus veiksnys žiedadulkėms sklisti, drėgnoje ir šiltoje aplinkoje padidėja žiedadulkių alergeniškumas. 
Atmosferos sandara gali keisti ne tik žiedadulkių elgseną, bet ir savybes. Moksliniais tyrimais grįstos žinios 
patvirtino, kad, didėjant CO2 koncentracijai, augalai produkuoja daugiau žiedadulkių. Kita vertus, žiedadulkės 
gali prisidėti prie atmosferos reiškinių, pavyzdžiui, kritulių, susidarymo. Atmosferoje esantis vanduo efekty-
viai kaupiasi ant smulkių suirusių žiedadulkių dalelių paviršiaus, kuris tampa potencialu debesų kondensacijos 
branduoliams. 
Daugiau nei 15 metų Šiaulių universiteto aerobiologai vykdo oru plintančių žiedadulkių tyrimus Lietuvoje. 
Žiedadulkių koncentracija ore apskaičiuojama vadovaujantis Europoje standartizuotu (EN 16868) metodu. Mė-
giniai renkami Klaipėdoje, Šiauliuose ir Vilniuje visą augalų vegetacijos sezoną. Žiedadulkių identifikavimas ir 
analizė atliekami Šiaulių universitete. 
Ore aptinkamų žiedadulkių morfotipų įvairovė dažniausiai atspindi vietinių augalų rūšis, bet vasaros pa-
baigoje–rudens pradžioje fiksuojama ambrozijų žiedadulkių, kurios pasiekia Lietuvą su oro masėmis iš Pano-
nijos lygumos. Vietinių augalų biologinės raidos ypatybės nulemia žiedadulkių produkciją, pavyzdžiui, beržo 
žiedadulkių koncentracija per metus varijuoja nuo < 500 žiedadulkių/m3 iki > 22 000 žiedadulkių/m3. Tyrimai 
parodė, kad anksti žydinčių lazdynų ir alksnių žiedadulkių koncentracija koreliuoja su oro temperatūra, bet 
priklausomybė nevienoda, nes alksniams svarbesnė maksimali oro temperatūra, o lazdynų žiedadulkių kiekis 
labiau susijęs su minimalios oro temperatūros variacija. Analizuojant atmosferos sudedamųjų dalių asociacijas 
su ore pakibusių žiedadulkių gausa, nustatyta, kad pavasarį ore esančią PM10 koncentraciją papildo žiedadul-
kių krūvis. Dujinių teršalų atžvilgiu augalų reakcija skirtinga, pavyzdžiui, esant didelei O3 koncentracijai, padidė-
ja tiek beržų, tiek miglinių augalų žiedadulkių koncentracija, o įvertinus SO2 reikšmingumą nustatyta teigiama 
koreliacija su ore pasklidusiomis beržų ir neigiama su žolių žiedadulkėmis.
Anemofilinių augalų žiedadulkių elgsena šiais ir kitais aspektais bus analizuojama pranešime, pagrindinį 
dėmesį skiriant Lietuvoje atliktiems tyrimams. 


Žiedadulkių debesys: ką tiria šiuolaikinė aerobiologija?

Augutavičienė, Vilija

Liukaitytė-Kukienė, Judita

16 KLIMATO KAITA L IETUVOJE:  GLOBALŪS IR  NACIONALINIAI  IŠŠŪKIAI ,  STEBĖSENA IR  POLITIKOS GAIRĖS
Klimato kaitos valdymo politika ir jos įgyvendinimas Lietuvoje
Climate Change Management Policy and Its Implementation in Lithuania
Vilija AUGUTAVIČIENĖ1, Judita LIUKAITYTĖ-KUKIENĖ1,2
1Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, vilija.augutaviciene@am.lt 
1Ministry of Environment of the Republic of Lithuania, vilija.augutaviciene@am.lt 
2Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas, Geomokslų institutas, judita.liukaityte@gf.vu.lt 
2Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, judita.liukaityte@gf.vu.lt  
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.9
Paryžiaus susitarimu pasaulio valstybės sutarė dėti visas reikalingas pastangas sustabdyti klimato kaitos 
pokyčius globaliam atšilimui neperžengus pavojingos 2 laipsnių ribos. Europos Sąjungos (ES) poveikis klimato 
kaitai yra trečias pagal dydį pasaulyje, todėl perėjimas prie nulinės emisijos ekonomikos iki amžiaus vidurio yra 
vienas svarbiausių ilgalaikių ES, kartu ir Lietuvos tikslų. To įgyvendinimą Lietuvoje reglamentuoja du pagrin-
diniai dokumentai: Nacionalinė klimato kaitos valdymo politikos strategija (toliau – Strategija) ir Nacionalinis 
energetikos ir klimato srities veiksmų planas (toliau – NEKS).
Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. patvirtino Strategiją, kurios paskirtis – formuoti ir įgyvendinti Lietu-
vos klimato kaitos valdymo politiką, nustatyti tikslus ir uždavinius klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie 
klimato kaitos padarinių srityse. Šiuo metu Strategija atnaujinama 2021–2050 m. laikotarpiui. Atnaujinamos 
Strategijos projekte nustatomi trumpalaikiai (iki 2030 m.), indikatyvūs vidutinės trukmės (iki 2040 m.) ir ilga-
laikiai (iki 2050 m.) klimato kaitos švelninimo (išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo) ir prisitaikymo prie klimato 
kaitos tikslai ir uždaviniai.
Strategijos tikslas yra suformuoti ilgalaikę Lietuvos klimato kaitos valdymo politikos viziją – pasiekti šalies 
ekonomikos neutralumą klimatui, užtikrinti šalies ūkio sektorių ir ekosistemų atsparumą klimato kaitos kelia-
miems aplinkos pokyčiams ir, taikant darnų finansavimą ir investavimą, išplėtoti mažo anglies dioksido kiekio 
konkurencingą, socialiai teisingą ekonomiką, kurti naujas „žaliąsias“ darbo vietas, diegti ekoinovatyvias tech-
nologijas, pasiekti energijos gamybos ir vartojimo efektyvumo padidinimą ir atsinaujinančių energijos išteklių 
naudojimą visuose šalies ūkio (ekonomikos) sektoriuose (energetikos, pramonės, transporto, žemės ūkio ir kt.).
2019 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos (LR) Vyriausybė priėmė Nacionalinį energetikos ir klimato srities 
veiksmų planą, kuriame numatytos visos priemonės, kurias šalis planuoja vykdyti įgyvendindama Strategijoje 
numatytus tikslus ir uždavinius. Iki 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis turi sumažėti ne mažiau 
kaip 9 %, palyginti su 2005 m. Ypač sudėtinga situacija yra transporto ir smulkiosios pramonės sektoriuose, kur 
per dešimtmetį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį reikia sumažinti 30 %, palyginti su dabartine situacija. 
2019 m. birželį LR Vyriausybės pritarimu Europos Vadovų Taryboje Lietuva pritarė klimato neutralumo 
siekiui iki 2050 m. Esant ambicingiems dabartinės Europos Komisijos tikslams 2050 m. pasiekti klimato neutra-
lumą, ateinantys metai klimato kaitos valdymo politikoje mes daug iššūkių. Jau pasirodė komunikatas „Europos 
žaliasis kursas“, Europos klimato teisės aktas, tai kertiniai dokumentai, kuriais remiantis bus formuojamos visos 
ES ir Lietuvos klimato kaitos politikos gairės iki 2050 m.


Klimato kaitos valdymo politika ir jos įgyvendinimas Lietuvoje

Navickaitė, Katrina

Kilpys, Justinas

24 KLIMATO KAITA L IETUVOJE:  GLOBALŪS IR  NACIONALINIAI  IŠŠŪKIAI ,  STEBĖSENA IR  POLITIKOS GAIRĖS
Ledo režimo Kuršių mariose nustatymas naudojant  
Žemės stebėjimo palydovų duomenis
Determination of Ice Regime in the Curonian Lagoon using Satellite Data
Katrina NAVICKAITĖ1, Justinas KILPYS1 
1Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas, Geomokslų institutas,  
katrina.navickaite@chgf.stud.vu.lt, justinas.kilpys@gf.vu.lt 
1Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, 
katrina.navickaite@chgf.stud.vu.lt, justinas.kilpys@gf.vu.lt 
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.16
Ledo režimo pokyčiai Kuršių mariose suteikia reikšmingos informacijos apie klimato kaitą, kuri yra viena 
aktualiausių šių dienų problemų. Ne vienas mokslininkas aptiko, kad kylanti oro ir vandens temperatūra, pa-
didėjęs druskingumas, sustiprėjusi atmosferos cirkuliacija bei stipresni vakarų vėjai veikia šios lagūnos ledo 
sąlygas. Šie klimato pokyčiai lemia vėlesnį ledo susidarymą ir ankstesnį nutirpimą, taip pat būna didesni ledo 
dangos ploto skirtumai. 
Ilgą laiką Lietuvoje, atliekant Kuršių marių ledo režimo tyrimus, daugiausia naudotasi antžeminių stebėji-
mų duomenimis, kurie yra ne tik apriboti erdvės ir neleidžia apimti viso nagrinėjamo ploto, bet ir dažniausiai 
yra sunkiai prieinami. Pastaraisiais metais Kuršių marių ledo pokyčiams stebėti naudojami ne tik vandens mata-
vimo stočių duomenys, bet ir palydovinė informacija, kuri yra lengvai pasiekiama, suteikti duomenys yra tikslūs 
ir dažnai gaunami. 
Šiame tyrime, naudojant palydovų „Sentinel-1A“ ir „Sentinel-1B“ duomenis, siekta nustatyti Kuršių marių 
ledo režimą 2014–2018 m. Išanalizavus palydovinius duomenis nustatytos vidutinės ledo dangos susidarymo ir 
nutirpimo datos bei apskaičiuotas ledo užimamas plotas ir jo sezoninė kaita. 
Norint nustatyti ledo dangos susidarymo ir nutirpimo datas, „Sentinel-1“ SAR vaizdai buvo apdoroti SNAP 
programa taip, kad aiškiai matytųsi ledo dangos ribos. Vėliau, norint apskaičiuoti ledo plotą, sukurtas filtras, 
atrenkantis pikselius, padengtus ledu. Pagal šį filtrą, naudojant SNAP programos funkcijas, apskaičiuotas ledo 
užimamas plotas Kuršių mariose. 
Palyginus kiekvienų tiriamųjų metų ledo susidarymo ir nutirpimo datas, pastebėta, kad ledo nutirpimo 
datos varijuoja labiau nei ledo dangos susidarymo. Ledas 2014–2018 m. dažniausiai susidarydavo pirmoje 
sausio mėnesio pusėje (išskyrus 2014–2015 m. laikotarpį, tuo metu ledo danga jau buvo gruodžio pradžioje), 
o nutirpimas skirtingais metais fiksuotas skirtingu laiku: nuo vasario 25 dienos iki balandžio 7 dienos. Apskai-
čiuota ledo sezono trukmė kiekvienais metais buvo labai skirtinga dėl besikeičiančių meteorologinių sąlygų 
ir kito nuo 48 iki 96 dienų. Analizuotu laikotarpiu mažiausias maksimalus ledo dangos plotas siekė 879,1 km² 
(2014–2015 m.), o didžiausias maksimalus ledo dangos plotas siekė 1 199,5 km² (2017–2018 m.). Paskutiniai 
du tirti ledo sezonai (2016–2017 m. ir 2017–2018 m.) pasižymėjo dažnesniais ledo dangos ploto pokyčiais.


Ledo režimo Kuršių mariose nustatymas naudojant Žemės stebėjimo palydovų duomenis

Vaičaitytė, Gretė

34 KLIMATO KAITA L IETUVOJE:  GLOBALŪS IR  NACIONALINIAI  IŠŠŪKIAI ,  STEBĖSENA IR  POLITIKOS GAIRĖS
GLOBE programos teikiamos galimybės mokinių gamtiniam 
ir ekologiniam ugdymui 
GLOBE Program Opportunities for Natural and Ecological Education for Students
Gretė VAIČAITYTĖ1 
1Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, grete.vaicaityte@lmnsc.lt 
1Lithuanian Centre of Non-formal Youth Education, grete.vaicaityte@lmnsc.lt 
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.26
GLOBE programai šiemet sukanka 25 metai. Lietuva programoje dalyvauja nuo 2002 m. Šiuo metu GLOBE 
programoje dalyvauja 34 mokytojai iš 31 mokyklos. Projekto dalyviai užsiima įvairiais – klimato, hidrosferos, 
atmosferos ir kt. – stebėjimais, o rezultatus suveda į tarptautinę duomenų bazę. Iš šios bazės taip pat galima 
atsisiųsti kitų dalyvių surinktus duomenis, o vėliau juos panaudoti savo tyrimams.
Šis piliečių mokslo projektas vėliau lygina žmonių surinktus duomenis su NASA palydovų siunčiamais ana-
logiškais duomenimis. Tai ne tik skatina pilietiškumą, bet ir padeda mokslininkams surinkti milžiniškus kiekius 
Žemės paviršiaus duomenų, tobulinti palydovų jau surinktos medžiagos interpretavimą.
Toks modelis ne tik pratina dalyvius naudotis viešai prieinamais šaltiniais, bet ir sėkmingai skatina moky-
klas bendradarbiauti tiek su Lietuvos, tiek su užsienio mokyklomis. Puikūs pavyzdžiai yra 2019 m. konferenci-
joje pristatytas Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos ir Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos „Vėjo greičio apatinė-
je stratosferos dalyje matavimas pagal lėktuvų kondensacinius pėdsakus“ ir 2018 m. pristatytas tarptautinis 
Anykščių r. Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos „Fenologinių stebėjimų Troškūnuose ir Ivano Frankovske duo-
menų palyginimas“.
Projektas taip pat skatina mokslinį mokinių mąstymą – pradedant vaikams nesudėtinga naudoti vieša duo-
menų baze, baigiant kasmet Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro organizuojama kasmetine moko-
mąja stovykla ir konferencija. Konferencijos dalyviai rengia stendinius pranešimus, moksliniais principais pa-
rengtus darbus pristato žodiniais pranešimais, juos atlikdami naudojasi laboratorijų įranga ir kt.
Mokytojai, dalyvaujantys GLOBE programoje, lanko įvairius jiems skirtus mokymus. Vienas iš naujausių 
pavyzdžių – 2019 m. vykę mokymai Tartu gamtos mokykloje, finansuoti Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados 
mažųjų subsidijų programos.
Lietuvoje populiariausi yra atmosferos stebėjimai, dalis mokyklų tam specialiai įsirengė klimato stoteles. 
Tačiau programa labai plati. Užduotys yra pritaikytos visų amžiaus grupių mokiniams.
Kadangi GLOBE programa vykdoma visame pasaulyje, ne visi protokolai yra aktualūs ir įmanomi įgyven-
dinti visose šalyse. Tačiau internetu transliuojami programų pristatymai, diskusijos yra laisvai prieinami visiems 
dalyviams. Turintiems noro tikrai nėra sunku įsijausti į kitų pasaulio vietų problematiką. Nors Lietuvoje tėra 
naudojami vos keli iš daugybės galimų protokolų, kiekvienas iš jų turi po keliasdešimt smulkesnių parametrų, 
kuriuos pasirinktinai ir stebi programos dalyviai.
Dalyvauti gali tiek įvairios mokyklos, tiek pavieniai asmenys. Norintieji įsitraukti į veiklą gali susisiekti su 
Lietuvos koordinatore grete.vaicaityte@lmnsc.lt.


GLOBE programos teikiamos galimybės mokinių gamtiniam ir ekologiniam ugdymui

Frišmantas, Dainius

53S T E N D I N I A I  PRANEŠIMAI
Gausių kritulių Lietuvoje erdvinė charakteristika
Spatial Features of Heavy Precipitation Pattern in Lithuania
Dainius FRIŠMANTAS1, Gintautas STANKŪNAVIČIUS1
1Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas, Geomokslų institutas,  
dainiusfr15@gmail.com, gintas.stankunavicius@gf.vu.lt  
1Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences,  
dainiusfr15@gmail.com, gintas.stankunavicius@gf.vu.lt 
DOI: https://doi.org/10.15388/Klimatokaita.2020.45
Gausūs krituliai – labai smarkios trumpalaikės liūtys arba užsitęsę lietingi laikotarpiai – Lietuvoje pasižymi 
didele kaita laike ir erdvėje. Paprastai gausių kritulių atvejai (epizodai) yra ne tik prastai prognozuojami, bet ir 
sunkiai diagnozuojami dėl sudėtingos erdvinės struktūros ir lokalumo. Anksčiau tokie epizodai bei jų erdvinės 
ir laikinės charakteristikos buvo tiriami tik remiantis meteorologijos stočių duomenimis, tačiau nepakankamas 
meteorologijos stočių tinklo tankis neleido visiškai atskleisti visų šių reiškinių charakteristikų. 
Šiame gausių kritulių epizodų tyrime naudojome vieną naujausių ir tiksliausių Europos žemynui pakarto-
tinės analizės (reanalizės) – UERRA MESCAN-SURFEX (UMS) – duomenis. Pagrindinis tyrimo tikslas – detaliai 
kartografuoti labai intensyvias, tačiau mažo erdvinio bei laikinio masto liūtis Lietuvos teritorijoje. Tokia infor-
macija visų pirma reikalinga žalos nustatymui, draudimo išmokoms, upių poplūdžių prognozavimui ir kt. Be 
kritulių lauko ir intensyvumo, analizuotos konkrečios vietinės atmosferos cirkuliacijos sąlygos: dalelės trajek-
torija (2 paros iki epizodo pabaigos), integruoto vandens garų kiekis, oro temperatūra 850 hPa lygyje, barinės 
sistemos ir kai kurios išvestinės charakteristikos (potencialus sūkurys). 
Pradiniai duomenys gauti iš Copernicus klimato duomenų bazės (angl. Climate Data Store, toliau – CDS) 
bei Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT). Iš CDS buvo naudoti UMS reanalizės (5,5 x 5,5 km) kritulių 
duomenys, o iš LHMT – 29 meteorologijos stočių paros kritulių (Rparos) duomenys. Iš visų (> 50 atvejų) atrin-
kome 10 stipriausių vasaros sezono epizodų 2014–2018 m. laikotarpiu, kurio pagrindinis kriterijus – Rparos > 
30 mm. CDS duomenys apdoroti naudojant ESRI produktą ArcGIS PRO 2.5 versiją, kurioje pagal nustatytą bei 
apibrėžtą poligoną parenkami tik Lietuvoje nustatyti reiškiniai. Kartografinių metodų optimizavimui buvo pa-
naudotas ArcGIS PRO programinės įrangos įrankis modeliams kurti – Model Builder. Atliekama splaino metodo 
interpoliacija su reanalizės ir stočių duomenimis ir palyginami susidarę skirtumai tarp jų.
Septyniuose iš 10 tirtų epizodų kritulių kiekio lauko vieta tarp reanalizės ir meteorologijos stočių sutapo, 
tačiau UMS duomenys tiksliau apibrėžia gausių kritulių maksimumo ribas dėl tankesnio duomenų tinklelio. 
40 % epizodų kritulių kiekio ploto skirtumas tarp reanalizės ir stočių duomenų buvo didesnis nei 5 % (~ 3 200 
km2). Pagal plotą keturiuose epizoduose kritulių kiekio laukas užėmė daugiau nei trečdalį visos Lietuvos teri-
torijos. Taip pat pasitaikė trys lokalios liūtys, kurių užimamas plotas nesiekdavo < 10 %. Dalelės trajektorijos 
metodas parodė, kad (9 iš 10 epizodais) oro masė vidutiniškai kildavo aukštyn, o tai galima susieti su frontiniais 
paviršiais. Tokios labai drėgnos nepastovios oro masės beveik visais atvejais atslinkdavo iš pietvakarių – dau-
giau negu pusę atvejų trukmės integruotas vandens garų kiekis buvo > 35 kg/m2 virš Lietuvos.


Not a member yet