Teisė
Not a member yet
970 research outputs found
Sort by
Darnaus vystymosi teisiniai kontūrai: istorinės aplinkybės ir argumentai, pagrindžiantys jo normatyvumą
No full textIn the present paper the author overviews the historical tracking of sustainable development as such. Besides, in the article, the current legal nature of sustainable development and some aspects helping to enhance its legal contours are revealed. The concept of sustainable development has gradually evolved through different political forums and discussions. This process has been taking more than fifty years. The current legal contours of sustainable development are not stable, making scientists look for their proper outline. Therefore, the practice of the International Court of Justice (ICJ) is analysed, together with the EU (supranational) policymaking and the current state of environmental emergency. Based on the methods from the qualitative approach, the output on the legal contours of sustainable development and sustainability is proposed. Outside of the general formula of the obligation of states to act in a way that can guarantee sustainable development, some novel aspects of its enhanced regulatory value have been identified, bringing a new interpretation of the legal contours of sustainable development. These news aspects revolve around the realm of ambient reality (the current state of environmental emergency that dictates putting sustainable development at the centre of policymaking on different levels), the realm of ICJ case law (since the current case law is outdated, prospect advisory opinions of ICJ are needed to clear out the current legal contour of sustainable development), and the realm of supranational policymaking of the EU (in which sustainable development has become quite unstable but imperative, being at the heart of the factual policymaking).Šiame straipsnyje autorius apžvelgia darnaus vystymosi istorinį pėdsaką. Be to, straipsnyje atskleidžiama dabartinė darnaus vystymosi teisinė prigimtis ir kai kurie aspektai, padedantys sustiprinti jo teisinius kontūrus. Darnaus vystymosi koncepcija tolydžio buvo plėtojama įvairiuose politiniuose forumuose ir diskusijose. Šis procesas truko daugiau nei penkiasdešimt metų. Dabartiniai darnaus vystymosi teisiniai kontūrai nėra stabilūs, todėl mokslininkai ieško tinkamų teisinių apybrėžų. Į tai atsižvelgiant analizuojama Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) praktika, ES (viršvalstybinės) politikos formavimas ir dabartinė nepaprastoji padėtis aplinkosaugos srityje. Remiantis kokybinio požiūrio metodais, siūloma išvada apie darnaus vystymosi ir tvarumo teisinius kontūrus. Be bendros formulės, pagal kurią valstybės privalo veikti taip, kad būtų užtikrintas darnus vystymasis, buvo nustatyti kai kurie nauji jo didesnės reguliavimo vertės aspektai, leidžiantys naujai interpretuoti darnaus vystymosi teisinius kontūrus. Šie nauji aspektai yra susiję su aplinkos realybe (dabartinė nepaprastoji padėtis aplinkosaugos srityje, dėl kurios darnus vystymasis turi tapti svarbiausiu įvairių lygmenų politikos formavimo elementu), Tarptautinio Teisingumo Teismo praktika (kadangi dabartinė teismų praktika yra pasenusi, siekiant išaiškinti dabartinius darnaus vystymosi teisinius kontūrus, reikalingos perspektyvinės patariamosios Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonės) ir ES viršvalstybinės politikos formavimo sritimi (kurioje darnus vystymasis tapo gana nepastovus, tačiau būtinas, nes yra svarbiausias faktinės politikos formavimo elementas)
Konkurencijos tarybos galimybės individualizuoti baudas už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą
Full text link In 2023, the Description of the Procedure for Setting the Amount of Fines for Infringements of the Law on Competition of the Republic of Lithuania was amended, but the system for setting the amount of the fine remained substantially unchanged. The author seeks to clarify, on the basis of an analysis of case law and arithmetic calculations, whether the Competition Council is able to properly differentiate fines, or whether the existing arithmetic model for calculating the fine excessively restricts the possibilities of differentiation.Neither the Law on Competition nor the Description of the procedure for determining the amount of fines imposed for infringements of the Law on Competition of the Republic of Lithuania contains a clear and consistent methodology for the calculation of fines. The Competition Council‘s resolutions outline the calculation of fines throughout their texts but do not clearly specify the exact mathematical sequence used for determining these fines. Moreover, the Competition Council has a very wide discretion in calculating the basic amount of the fine and does not always avoid logical errors and contradictions. For example, the ‚previous business year‘ often refers to years or even decades prior to the allegedly illegal conduct. The final amount of the fine, even if the gross revenue of the company at the time of the infringement is known, does not guarantee that one could be sure of the maximum amount of the fine, let alone the exact fine for a possible infringement.The analysis of the case law and examples of arithmetic calculations show that when the Competition Council calculates the basic amount of the fine and subsequently applies the coefficients that are mandatory for the calculation of the fine, except for certain extremely rare situations, which are not related to the infringement but rather to the entity‘s choice of differentiation of the portfolio of business activities, the fine to be calculated in accordance with the Description will be the same as the maximum amount provided by the Act.Taking into account the current coefficients in the Description and the arithmetical sequence of steps, it is clear that in the case of agreements between competitors, the fine will most often reach the maximum amount , i.e. above the threshold of 10% of the gross revenue. Accordingly, the Description should be considered contrary to the higher-ranking act, namely Article 36 of the Law on Competition, which mandates the differentiation of fines. 2023 metais pakeistas Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašas, tačiau baudos dydžio nustatymo sistema liko iš esmės nepakitusi. Autorius siekia išsiaiškinti, remdamasis teismų praktikos analize ir grįsdamas aritmetiniais skaičiavimais, ar Konkurencijos taryba gali tinkamai diferencijuoti baudas, ar esamas baudos apskaičiavimo aritmetinis modelis pernelyg apriboja jos diferencijavimo galimybes.Nei Konkurencijos įstatyme, nei Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos apraše nėra pateikta aiški ir nuosekli baudų apskaičiavimo metodika. Konkurencijos tarybos nutarimuose baudų apskaičiavimas taip pat yra išdėstytas per visą nutarimų tekstą, vengiant pateikti aiškią matematinę seką, kaip baudos apskaičiuojamos. Be to, Konkurencijos taryba turi itin plačią diskreciją apskaičiuoti bazinį baudos dydį ir ne visada išvengia logikos klaidų, būna prieštaringa. Pavyzdžiui, „praėję ūkiniai metai“ dažnai būna nutolę nuo neva neteisėtų veiksmų ne vienerius metus, o kartais ir dešimtmetį. Galutinis baudos dydis, netgi žinant įmonės bendrąsias pajamas pažeidimo padarymo metu, negarantuoja, kad bus žinomas konkretus maksimalus ar juo labiau tikslus baudos už galimą pažeidimą dydis.Teismų praktikos analizė ir aritmetinių skaičiavimų pavyzdžiai atskleidžia, kad Konkurencijos tarybai apskaičiuojant bazinį baudos dydį ir vėliau taikant baudai apskaičiuoti privalomus koeficientus, išskyrus tam tikras itin retas situacijas, kurios susijusios ne su pažeidimu, o ūkio subjekto pasirinkimu dėl verslo portfelio diferencijavimo, pagal Aprašą apskaičiuojama bauda bus lygi maksimaliai įstatyme numatytajai.Atsižvelgiant į dabartinius Aprašo koeficientus ir aritmetinių veiksmų atlikimo seką, matyti, kad konkurentų draudžiamų susitarimų atveju bauda dažniausiai sieks maksimalią baudos sumą – t. y. viršys 10 proc. bendrųjų pajamų. Atitinkamai Aprašas turėtų būti laikomas prieštaraujančiu aukštesnės galios aktui – Konkurencijos įstatymo 36 straipsniui, įtvirtinančiam baudos diferencijavimą
Strateginiai ieškiniai dėl visuomenės dalyvavimo (SLAPP)
Full text linkTo raise public awareness and draw attention to the pressing social, political, and economic problems, journalists, social activists, and NGO representatives often expose the non-transparent actions of stakeholders, the damage caused to society, etc. As a result, stakeholders initiate fictitious abusive proceedings against the entities, against which it is difficult to defend oneself. In this context, the subject of this paper is the essence of the SLAPP process. The aim of the work is to bring the topic of SLAPPs into the Lithuanian academic debate for the first time and to analyze the essence, characteristics, causes and objectives of SLAPPs. The article analyses the origins of SLAPP in the Anglo-Saxon law countries and the further development of SLAPP in Europe.The analysis of the doctrine and jurisprudence makes it possible to identify that SLAPP suits are aimed at intimidating the defendant and stopping the processes the subject has initiated, such as the dissemination of information of public interest. Defendants in this type of cases in Europe are usually media-related entities (journalists, bloggers, daily newspapers, etc.), social activists, NGOs, and lawyers.Siekdami padidinti visuomenės informavimą ir atkreipti dėmesį į opias socialines, politines, ekonomines problemas, žurnalistai, visuomenės aktyvistai ar NVO atstovai neretai atskleidžia neskaidrius suinteresuotų asmenų veiksmus, daromą žalą visuomenei, etc. Dėl to suinteresuoti asmenys minėtų subjektų atžvilgiu inicijuoja fiktyvius piktnaudžiaujamojo pobūdžio procesus, nuo kurių apsiginti yra sudėtinga. Atsižvelgiant į tai, šio darbo objektas yra SLAPP proceso esmė. Darbu siekiama pirmą kartą į Lietuvos mokslinę diskusiją įtraukti SLAPP temą ir išanalizuoti SLAPP esmę, požymius, priežastis ir tikslus. Straipsnyje analizuojamos SLAPP ištakos anglosaksų teisės valstybėse, tolesnė SLAPP raida Europoje.Mokslo doktrinos ir jurisprudencijos analizė leidžia identifikuoti, kad SLAPP ieškiniais siekiama įbauginti atsakovą, sustabdyti jo inicijuojamus procesus, pavyzdžiui, aktualios visuomenei informacijos sklaidą. Atsakovai tokio pobūdžio bylose Europoje dažniausiai yra subjektai, susiję su medija (žurnalistai, tinklaraštininkai, dienraščiai, etc.), visuomenės aktyvistai, NVO ir advokatai
„Brexito“ įtaka arbitražui: anti suit injunction ir investicinio arbitražo aspektai
Full text linkConcentrating on a few material aspects in relation to the broader theme, the article analyses the effect of Brexit on international commercial arbitration. In particular, the piece firstly treats on the most recent UK Case Law in relation to anti-suit injunction – a phenomenon attributable to the Common Law in the context of the earlier European Union courts’ jurisprudence of the said instrument. Secondly, Brexit’s interplay with the ongoing global investment arbitration reform is considered. The article considers the globally recognised UN 1958 New York Convention on the Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards, on which Brexit had no adverse effect. When analysing the interplay between Brexit and the ongoing global investment arbitration reform, a particular regard is paid to the lack of investment arbitration provisions in the UK-EU Trade and Cooperation Agreement, as well as the termination of various relevant bilateral investment treaties. The article concludes that the influence of arbitration shall continue to grow, anti-suit injunction shall continue to be applied by the United Kingdom courts, and the Brexit’s interplay with the global investment protection overall and the investment arbitration in a particular reform is somewhat consistent.Susitelkiant ties keliais konkrečiais aptariamos plačios temos aspektais, straipsnyje aptariama „Brexito“ įtaka tarptautiniam komerciniam arbitražui. Pirmiausia, darbe atskleidžiama naujausia bendrosios teisės tradicijos sistemai būdingo anti suit injunction instituto taikymo Jungtinės Karalystės teismuose praktika lyginant ją su iki „Brexito“ Europos Sąjungos teismų suformuluotąja, tarptautinio komercinio arbitražo procesų kontekste. Antra, straipsnyje nagrinėjama „Brexito“ ir tebetrunkančios pasaulinės investicinio arbitražo reformos sąveika. Straipsnyje atkreipiama dėmesio į visuotinai pripažįstamą Jungtinių Tautų 1958 m. Niujorko konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kuriai galioti ir taikyti „Brexitas“ neturėjęs įtakos. Atskleidžiant investicinio arbitražo reformos ir „Brexito“ sąveiką, nagrinėjamas investicinio arbitražo nuostatų trūkumas Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos prekybos ir bendradarbiavimo susitarime, bei susijusių Jungtinės Karalystės dvišalių užsienio investicijų apsaugos ir skatinimo sutarčių nutraukimo procesas. Darbe prieinama prie išvados, kad po „Brexito“ Jungtinės Karalystės teismai grįžę prie anti suit injunction instituto taikymo ir kad tarp „Brexito“ ir pasaulinės investicijų teisės, taigi ir investicinio arbitražo reformos esama savitų sąveikos taškų
Kokį teisinio tyrimo metodą turėčiau pasirinkti – doktrininį, empirinį, daugiametodį ar dar ką nors?
Full text linkThis article scrutinises research methods for conducting research in the discipline of Law. Quality legal research, whether in the form of a research article, a thesis, a dissertation or any other, is a mere consequence of a meticulously planned research methodology. Protagonists of new research methods argue that renaissance in legal methods is needed to ensure the relevancy of Law as a subject in the present times, and also to find meaningful solutions to real life problems concerning Law. Traditionalists, however, vouch for the relevancy and continued importance of the traditional methods in legal research. Upon analysing various research methods, the author finds that the choice of research methods is contingent upon the understanding/perception of Law, and develops a visual representation of that idea. It has also been determined that research methods from social science are also being used in the legal research with the view to make the legal system more effective. The author argues for a multi-method legal research to arrive at more comprehensive output and to solve real life problems concerning Law.Šiame straipsnyje išsamiai nagrinėjami teisės disciplinos tyrimų atlikimo metodai. Kokybiški teisiniai tyrimai, nesvarbu, tai būtų tiriamasis straipsnis, baigiamasis darbas, disertacija ir kt., yra tik kruopščiai suplanuotos tyrimo metodologijos rezultatas. Naujų tyrimo metodų šalininkai teigia, kad teisinių metodų atnaujinimas reikalingas siekiant užtikrinti teisės kaip fenomeno aktualumą šiais laikais, taip pat rasti prasmingus realių su teise susijusių problemų sprendimus. Tačiau tradicionalistai garantuoja tradicinių metodų aktualumą ir nuolatinę svarbą teisiniams tyrimams. Autorius, analizuodamas įvairius tyrimo metodus, įsitikino, kad tyrimo metodai priklauso nuo teisės supratimo / suvokimo, ir plėtoja vizualinį tos idėjos vaizdą. Nustatyta, kad teisiniuose tyrimuose taip pat naudojami socialinių mokslų tyrimo metodai, siekiant teisinės sistemos efektyvumo. Autoriaus teigimu, keliais metodais grindžiami teisiniai tyrimai būtų išsamesni ir leistų išspręsti realias su teise susijusias problemas
Ketinimas šaliai būti saistomai sudarant sutartis automatizuotai
Full text linkThe progress of automation is bringing back doubts in legal research about whether a party should be bound by the steps taken through automated systems used in contract formation. In response to these doubts, the article presents a critique of the so-called ‘separation’ theories, based on the arguments of the asynchrony of the will of the parties, objectivity, and the computer as a tool. It also aims to determine whether international soft law initiatives, as well as national legislation, are developing a universal and unified approach to the impact of automated systems on the conclusion of contracts. The UNCITRAL Commission, the European Law Institute, as well as legislators in both common and civil law jurisdictions, consistently reinforce the principle that contracts concluded by automated means must be recognized as binding, and legal consequences must be attributed to parties using automated systems. In the cases examined from the court practice related to automatically concluded contracts, the problem of assigning legal effects to the party using an automated system does not arise in principle.Automatizacijos pažanga vėl kelia abejones teisiniuose tyrimuose dėl to, ar šalį turi saistyti automatizuotų sistemų, panaudotų sutartims sudaryti, atlikti žingsniai. Reaguojant į šias abejones straipsnyje pateikiama vadinamųjų atskyrimo teorijų kritika, remiantis šalių valios asinchroniškumo, objektyvumo ir kompiuterio kaip įrankio argumentais. Taip pat siekiama nustatyti, ar tarptautinės švelniosios teisėkūros iniciatyvose, taip pat nacionalinėje teisėkūroje formuojamas universalus ir bendras požiūris dėl automatizuotų sistemų įtakos sutartims sudaryti. UNCITRAL komisija, Europos teisės institutas, taip pat įstatymų leidėjai tiek bendrosios, tiek civilinės teisės jurisdikcijose nuosekliai stiprina principą, jog automatizuotai sudarytos sutartys turi būti pripažįstamos įpareigojančiomis, o teisiniai padariniai turi būti priskiriami automatizuotas sistemas naudojančioms šalims. Teismų nagrinėtose bylose, susijusiose su automatizuotai sudarytomis sutartimis, teisinių padarinių priskyrimo šaliai, naudojančiai automatizuotą sistemą, problema iš esmės nekyla
Piktnaudžiavimo teise principas Japonijoje ir Vokietijoje
No full textThe article “The abuse of right principle between legal certainty and case-by-case justice deals with the application practice of the abuse of rights principle in Germany and Japan. As an instrument for resolving tensions between written law and the cultural and moral ideas of Japanese judges, the concept was imported to Japan in the 19th century in the course of the westernisation of the legal system. In the beginning, German and Japanese application practices were naturally very similar, but as time and historical development progressed, the two application regimes increasingly diverged. The Japanese judiciary has retained the free and little-controlled application practice of the 19th century, while the German judiciary today controls the concept much more tightly. In practice, this means that the Japanese Supreme Court does not give the lower courts any formal guidelines on application, but rather seeks to prevent grossly arbitrary applications by classifying possible arguments. The German judiciary, on the other hand, developed a complex structure of so-called case groups. Case grouping means that arguments are not classified as in Japan, but rather the actual factual constellations are conclusively determined as admissible or inadmissible. Thus, after approx. 120 years of independent development in Japan and Germany, there are considerable differences between the application practice of the prohibition of abuse of rights, despite the same starting point. The reasons for these differences are multifaceted in nature; within the framework of this paper, it was primarily possible to identify historical factors in the form of experience with arbitrary justice, cultural influences in the form of community orientation in Japan and institutional reasons in the form of court organisation.Straipsnyje „Piktnaudžiavimo teise principas tarp teisinio tikrumo ir individualaus teisingumo“ nagrinėjama piktnaudžiavimo teise principo taikymo praktika Vokietijoje ir Japonijoje. Kaip priemonė įtampai tarp rašytinės teisės ir japonų teisėjų kultūrinių bei moralinių idėjų spręsti, ši koncepcija į Japoniją buvo importuota XIX a., vykstant teisinės sistemos vakarietizacijai. Iš pradžių Vokietijos ir Japonijos šio principo taikymo praktika, savaime suprantama, buvo labai panaši, tačiau laikui bėgant ir vykstant istorinei raidai abu taikymo režimai vis labiau skyrėsi. Japonijos teismai išlaikė XIX a. laisvą ir mažai kontroliuojamą piktnaudžiavimo teise principo taikymo praktiką, o Vokietijos teismai šiandien daug griežčiau kontroliuoja šią koncepciją. Praktiškai tai reiškia, kad Japonijos Aukščiausiasis Teismas nepateikia žemesnės instancijos teismams jokių oficialių taikymo gairių, o veikiau stengiasi užkirsti kelią šiurkščiai savavališkam taikymui, klasifikuodamas galimus argumentus. Kita vertus, Vokietijos teismai sukūrė sudėtingą vadinamųjų bylų grupių struktūrą. Bylų grupavimas reiškia, kad argumentai neklasifikuojami kaip Japonijoje, o galutinai nustatoma, faktinės aplinkybės yra priimtinos ar nepriimtinos. Taigi po maždaug 120 metų nepriklausomos raidos Japonijoje ir Vokietijoje draudimo piktnaudžiauti teise taikymo praktika, nepaisant to paties pradžios taško, labai skiriasi. Šių skirtumų priežastys yra daugialypės; šiame straipsnyje pirmiausia buvo nustatyti istoriniai veiksniai, pasireiškiantys savavališko teisingumo patirtimi, kultūrinė įtaka dėl orientacijos į Japonijos bendruomenę ir institucinės priežastys, pasireiškiančios teismų organizacija
Kanados medicinos etikos kodeksai kaip teisės šaltinis
Full text linkThe article discusses the codes of medical ethics which are adopted in Canada. These acts are not ‘classical’ normative-legal acts, since they are adopted not by legislative bodies, but rather by medical associations, and are aimed at providing rules on the professional conduct of physicians and auxiliary medical personnel; occasionally, they also feature the rules concerning the rights and duties of patients. The article’s sources include the codes of medical ethics adopted in Canada, Canadian court judgments, and academic literature.Straipsnyje aptariami Kanadoje priimti medicinos etikos kodeksai. Šie aktai nėra „klasikiniai“ norminiai teisės aktai, nes juos priima ne įstatymų leidybos institucijos, o gydytojų asociacijos ir jais siekiama nustatyti gydytojų ir pagalbinio medicinos personalo profesinio elgesio taisykles; kartais jose taip pat pateikiamos pacientų teisių ir pareigų taisyklės. Straipsnio šaltiniai – Kanadoje priimti medicinos etikos kodeksai, Kanados teismų sprendimai ir akademinė literatūra
Duomenų perdavimo sutartys pagal naujausius Europos teisės pakeitimus: naujovės ir paradoksai
Full text linkThe article analyses the most recent trends of data regulation in the EU and the peculiarities of data contracts. The latest regulations adopted or proposed in the EU set an access regime for data, which means that there is no exclusive owner of data, and data may be accessed and used by everyone participating in their production. This approach has caused significant changes in Contract Law regulating data contracts. The most prominent changes are the creation of distinct types of data contracts, the dissolution of the concept of privity, the application of unfair contractual clauses to B2B data contracts, and the facilitation of contractual and pre-contractual obligations with administrative sanctions. In the article, all these novations are critically analysed, and the conclusion is made that some of them constitute paradoxes for the classical Contract Law.Straipsnyje analizuojamos naujausios duomenų reguliavimo ES tendencijos ir duomenų sutarčių ypatumai. Naujausiuose ES priimtuose ar siūlomuose reglamentuose nustatytas prieigos prie duomenų režimas, o tai reiškia, kad nėra išskirtinio duomenų savininko, o prieiti prie duomenų ir jais naudotis gali visi dalyvaujantys jų gamyboje. Toks požiūris lėmė reikšmingus duomenų sutartis reglamentuojančios sutarčių teisės pokyčius. Ryškiausi pokyčiai yra skirtingų duomenų sutarčių tipų sukūrimas, privatumo sampratos panaikinimas, nesąžiningų sutarčių sąlygų taikymas B2B duomenų sutartims, sutartinių ir ikisutartinių įsipareigojimų palengvinimas taikant administracines sankcijas. Straipsnyje visos šios naujovės yra kritiškai analizuojamos ir daroma išvada, kad kai kurios iš jų yra klasikinės sutarčių teisės paradoksai