Teisė
Not a member yet
970 research outputs found
Sort by
Dirbtinis intelektas ir seksualiniai nusikaltimai: giliųjų klastočių (deepfake) pornografijos analizė baudžiamosios teisės kontekste
Full text linkThis paper explores the legal implications of non-consensual sexual deepfakes, specifically analyzing whether the creation, distribution, exhibition, or possession of such content involving adults or minors could be considered sexual offenses under the Portuguese law. By applying a deductive methodology, the study reviews Portuguese, European, North American, and Brazilian legal frameworks, doctrines, and case law related to sexual crimes and Artificial Intelligence (AI), applying them to the issue of deepfakes.The research begins by discussing the increasing prevalence and impact of non-consensual sexual deepfakes, a form of digital manipulation where AI is used to superimpose a person’s face onto someone else’s body in fabricated explicit content. With the rise of easily accessible deepfake technology, the realism of such videos has made it increasingly difficult to distinguish them from authentic material, resulting in significant harm to victims, both adults and minors. This includes emotional and reputational damage, as well as severe psychological consequences such as PTSD, anxiety, and depression, particularly among adults, and developmental harm in the case of minors. The research also highlights the alarming potential for deepfakes to depict child sexual abuse, exacerbating concerns about the exploitation of minors.The study investigates whether non-consensual sexual deepfakes could be classified as criminal offenses under the Portuguese law. It finds that, while the current legal provisions effectively address deepfakes involving minors, a distinction must be made between two types of virtual child pornography: fully virtual representations, and those involving partially real images of minors. Only the latter, where real children’s images are used, should be classified as a crime, as it violates the minor’s development conditions.For deepfakes involving adults, however, the research identifies a legal gap. Existing offenses, such as ‘computer fraud’, ‘illicit recordings or photographs’, or ‘aggravated defamation’, may cover some aspects of deepfake cases, but they do not adequately address the unique harm caused by non-consensual sexual deepfakes. The paper argues that a new criminal offense should be introduced specifically to protect sexual privacy and prevent the creation or distribution of non-consensual sexual deepfakes involving adults. Drawing on the Brazilian legal framework as a model, the study suggests the implementation of tailored provisions that criminalize these acts in order to safeguard the victims’ sexual privacy.The study concludes by emphasizing the need for a legal reform that would balance technological advancements with individual rights. While the paper cautions against excessive expansion of criminal law or a moralistic approach to sexual crimes, it advocates for the creation of specific legal protections against non-consensual sexual deepfakes, while acknowledging the enduring societal impact of this issue. These solutions would help address the harmful effects of deepfakes and provide better legal safeguards for victims of this rapidly evolving digital phenomenon.Straipsnyje nagrinėjami be asmens sutikimo sukurtų seksualinio pobūdžio giliųjų klastočių (angl. deepfake) naudojimo padariniai, vertinama, ar tokio turinio – suaugusiųjų ar nepilnamečių atvaizdų – kūrimas, platinimas, demonstravimas ar laikymas gali būti pripažįstamas seksualiniu nusikaltimu pagal Portugalijos teisę. Pasitelkus dedukcijos metodą, tyrime peržiūrimos Portugalijos, Europos, Šiaurės Amerikos ir Brazilijos teisės sistemos, teisės doktrinos ir teismų praktika, susijusi su seksualiniais nusikaltimais ir dirbtiniu intelektu (DI), ir jų taikymas giliųjų klastočių problematikai.Tyrime visų pirma aptariamas be asmens sutikimo sukurtų seksualinių giliųjų klastočių – vaizdų, kuriuose, pasitelkiant dirbtinį intelektą, asmens veidas įkomponuojamas į kito asmens kūną – paplitimas ir poveikis. Dėl lengvos prieigos prie giliųjų klastočių technologijos ir šių vaizdų tikroviškumo tampa sudėtinga juos atskirti nuo autentiškos medžiagos, o tai daro didelę žalą aukoms – tiek suaugusiems asmenims, tiek nepilnamečiams. Tokia žala – tai emociniai ir reputaciniai nuostoliai, sunkūs psichologiniai padariniai, įskaitant potrauminio streso sutrikimą, nerimą ir depresiją suaugusiesiems, o nepilnamečiams gali sukelti raidos sutrikimų. Tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys į pavojus, kylančius dėl giliųjų klastočių naudojimo vaizduojant vaikų seksualinį išnaudojimą, kas dar labiau didina susirūpinimą nepilnamečių apsauga.Straipsnyje vertinama, ar be asmens leidimo sukurtų seksualinių giliųjų klastočių turinys gali būti laikomas nusikalstamu pagal Portugalijos teisę. Nustatyta, kad galiojantis teisinis reglamentavimas pakankamai veiksmingai apima nepilnamečius vaizduojančias giliąsias klastotes, tačiau būtina diferencijuoti dvi virtualios vaikų pornografijos kategorijas: visiškai dirbtinius vaizdus ir iš dalies tikrus nepilnamečių atvaizdus. Nusikalstama veika turėtų būti laikoma tik pastaroji kategorija, kadangi ji tiesiogiai pažeidžia nepilnamečių teises ir daro neigiamą poveikį jų psichologinei raidai. Straipsnyje teigiama, kad būtina įtvirtinti naują baudžiamąją veiką, skirtą seksualinio privatumo apsaugai, draudžiančią nepageidaujamo seksualinio giliųjų klastočių turinio kūrimą ar platinimą suaugusiems asmenims.Kalbant apie suaugusiuosius, tyrime atskleidžiamas teisinis trūkumas. Nors tam tikrais atvejais tokios nusikalstamos veikos kaip „kompiuterinis sukčiavimas“, „neteisėtas įrašų ar nuotraukų darymas“ ar „šmeižtas sunkinančiomis aplinkybėmis“ gali apimti giliųjų klastočių kūrimą ar platinimą, jos nepakankamai atspindi specifinę žalą, kurią sukelia nepageidaujamas seksualinis giliųjų klastočių turinys. Straipsnyje teigiama, kad būtina įtvirtinti naują baudžiamąją veiką, skirtą seksualinio privatumo apsaugai ir užkertančią kelią be sutikimo sukurtų seksualinių giliųjų klastočių kūrimui ar platinimui, susijusiam su suaugusiaisiais. Remiantis Brazilijos teisės sistema kaip pavyzdžiu, siūloma įtvirtinti specialias teisines nuostatas, kurios kriminalizuotų šias veikas ir užtikrintų aukų seksualinio privatumo apsaugą.Tyrime daroma išvada, kad būtina teisės reforma, kuri užtikrintų technologijų pažangos ir asmens teisių apsaugos pusiausvyrą. Nors straipsnyje įspėjama dėl pernelyg plataus baudžiamosios teisės taikymo ar moralizuojančio požiūrio į seksualinius nusikaltimus, jame pasisakoma už konkrečias teisines apsaugos priemones, skirtas kovoti su nepageidaujamu seksualiniu giliųjų klastočių turiniu ir geriau apsaugoti nukentėjusiuosius nuo šio sparčiai besivystančio skaitmeninio reiškinio
TDO rekomendacijos Nr. 198 dėl darbo santykių taikymas, kuriant universalų požiūrį į darbo santykių atskyrimą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu
Full text linkNearly two decades have passed since the International Labour Organization (ILO) adopted the Employment Relationship Recommendation, 2006 (No. 198). This article explores the relevance and potential influence of the Recommendation, and, in particular, Sections 12 and 13 of its Chapter II on national work relationships. It investigates whether the Recommendation can assist in assessing the nature of employment relationships and new forms of work in Lithuania and internationally. Through an analysis of the documents and reports underpinning the Recommendation, the article concludes that, while it offers formal and methodical proposals, there is considerable room for misinterpretation regarding its significance for the content of national employment relationship concepts.Praėjo beveik du dešimtmečiai nuo Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) išleistos Rekomendacijos dėl darbo santykių, 2006 m. (Nr. 198). Straipsnyje nagrinėjamas šios rekomendacijos, ypač II skyriaus 12 ir 13 straipsnių, aktualumas ir galima jos įtaka nacionaliniams darbo santykiams. Tiriama, ar rekomendacija gali padėti, vertinant darbo santykių pobūdį ir naujas darbo formas Lietuvoje bei tarptautiniu mastu. Dokumentų ir ataskaitų, kuriomis grindžiama rekomendacija, analizė leidžia daryti išvadą, kad nors rekomendacijoje pateikiami formalūs ir metodiniai pasiūlymai, ji vis dar gali būti netinkamai interpretuojama. Tai ypač pasakytina apie jos reikšmę nacionalinių darbo santykių koncepcijų turiniui
Pilnamečio veiksnaus asmens rūpyba Lietuvoje: ar nacionalinė teisė atitinka tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus?
Full text linkThe article deals with Article 509 of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania on guardianship of a person with capacity. Article 509 of the CPC is compared with the possible alternatives to the limitation of legal capacity currently available in the Lithuanian legal system. The guardianship of a person with legal capacity is examined in the context of the United Nations Convention on the Rights of Persons with Disabilities. Article 509 of the CPC is compared with other possible alternatives to the limitation of legal capacity. A brief overview of the types of limitation of legal capacity in Lithuania is given with the current legal regulation of incapacity in the German Federation.Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 509 straipsnis, reglamentuojantis veiksnaus asmens rūpybą. CPK 509 straipsnis lyginamas su šiuo metu Lietuvos teisinėje sistemoje esančiomis veiksnumo ribojimo galimomis alternatyvomis. Veiksnaus asmens rūpyba nagrinėjama Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos kontekste. CPK 509 straipsnis lyginamas su kitomis galimomis veiksnumo ribojimo alternatyvomis. Trumpai apžvelgiamos Lietuvos veiksnumo ribojimo rūšys su šiuo metu Vokietijos Federacijoje galiojančiu neveiksnumo teisiniu reguliavimu
Teisininko nepriklausomumas Kovos su pinigų plovimu reglamente: pranešimo pareiga kaip konstitucinių teisių iššūkis
Full text linkThe profession of a lawyer serves as a bridge between the state’s judicial system and the public’s right to a fair trial.This article is devoted to an analysis of the interaction of the principle of independence of bar with the obligation to report suspicious transactions, as provided for in Anti-Money Laundering (AML) regulation, resulting in the fundamental rights being affected. The article raises the following research question: Does the introduction of such a control mechanism not contradict the constitutional principles of the autonomy of the bar, professional secrecy and independence on the one hand and the fundamental rights of the client, on the other hand?The following main conclusions can be drawn:1. EU law and case law of the ECHR allows to apply AML/CFT requirements towards lawyers only upon condition that their defence functions are not violated.2. Latvian regulatory framework does not always differentiate clearly enough between activities of a lawyer related to the defence of a client and those in which the lawyer may be subject to AML monitoring mechanisms.3. An excessively broad interpretation of the reporting duty of lawyers undermines the individual’s trust in the legal profession and may contribute to restrictions of the right to a fair trial.Teisininko profesija yra vienas iš svarbiausių teismų sistemos elementų, tarnaujantis kaip tiltas tarp valstybės teismų sistemos ir visuomenės teisės į teisingą teismą.Šis straipsnis skiriamas advokatūros nepriklausomumo principo ir pareigos pranešti apie įtartinus sandorius, numatytos Kovos su pinigų plovimu (KPP) reglamente, sąveikos analizei, dėl kurios gali būti paveiktos pagrindinės kliento teisės – teisė į advokatą, gynybą ir teisingą teismą. Straipsnyje keliamas toks tyrimo klausimas: ar tokio kontrolės mechanizmo įdiegimas neprieštarauja konstituciniams advokatūros autonomijos, profesinės paslapties ir nepriklausomumo principams, ir pagrindinėms kliento teisėms.Straipsnyje siūlomi galimi sprendimai, įskaitant poreikį suderinti valstybės interesą užkirsti kelią finansiniams nusikaltimams su žmogaus teisių apsauga, taip pat pabrėžiama ypatingo teisinės profesijos vaidmens svarba teisinės valstybės sistemoje.Galima padaryti šias pagrindines išvadas:1. ES teisė ir EŽTT praktika leidžia taikyti kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu reikalavimus advokatams tik su sąlyga, kad nepažeidžiamos jų gynybos funkcijos. Todėl labai svarbu tiksliai apibrėžti šias ribas ir Latvijos teisinėje sistemoje.2. Latvijos reguliavimo sistema ne visada pakankamai aiškiai atskiria advokato veiklą, susijusią su kliento gynyba, nuo tos, kurioje advokatui gali būti taikomi kovos su pinigų plovimu stebėsenos mechanizmai.3. Pernelyg platus advokatų ataskaitų teikimo pareigos aiškinimas mažina asmens pasitikėjimą teisine profesija ir gali prisidėti prie teisės į teisingą teismą apribojimų
Dvasia šarvuose: ar galima nuosavybės teisė į skaitmeninę rinkmeną?
Full text linkThe article examines whether a digital file can be considered an object of ownership under Lithuanian property law. While the Lithuanian Civil Code stipulates that ownership can extend not only to tangible objects but also to other forms of property, there are no clearly defined legal criteria for determining which objects fall within this category and can be recognized as ownership objects. The analysis includes Case Law from the European Court of Justice and national courts of other jurisdictions, which generally take a sceptical stance on recognizing digital files as independent objects of ownership. The article highlights that digital files fundamentally differ from traditional ownership objects, as their reproduction is unrestricted, and identical copies can exist simultaneously, thereby challenging the applicability of the principle of specificity. Considering these factors, the article concludes that digital files do not meet the requirements of specificity and the owner’s direct control, thus making their recognition as ownership objects under Lithuanian law problematic.Straipsnyje nagrinėjama, ar pagal Lietuvos daiktinę teisę skaitmeninė rinkmena gali būti laikoma nuosavybės teisės objektu. Nors Lietuvos civiliniame kodekse numatoma, kad nuosavybės teisės objektu gali būti ne tik materialūs daiktai, bet ir kitas turtas, teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžtų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti, kokie objektai patenka į šią kategoriją ir gali būti laikomi nuosavybės teisės objektais. Analizuojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir kitų valstybių nacionalinių teismų praktika, pagal kurią dažniausiai skeptiškai vertinamas skaitmeninių rinkmenų pripažinimas savarankiškais nuosavybės teisės objektais. Pabrėžiama, kad skaitmeninės rinkmenos esmingai skiriasi nuo tradicinių nuosavybės objektų, nes jų kopijavimas nėra ribojamas, o identiškos kopijos gali egzistuoti vienu metu ir tai kelia iššūkių specialumo principui taikyti. Straipsnyje daroma išvada, kad skaitmeninė rinkmena ne visada atitinka specialumo ir tiesioginės savininko teisių įgyvendinimo galimybės reikalavimus, todėl jos pripažinimas nuosavybės teisės objektu Lietuvos teisėje išlieka problemiškas
Europos Sąjungos kriptoturto rinkų reglamento ir Jungtinių Amerikos Valstijų vykdymo užtikrinimu grindžiamo požiūrio į kriptoturto reguliavimą palyginimas
Full text linkThe rapidly evolving industry of crypto-assets presents significant regulatory challenges, which are further complicated by differing approaches in the European Union (EU) and the United States (US). This article compares these frameworks, while focusing on the EU’s Markets in Crypto-Assets (MiCAR) and the US’s Regulation by Enforcement strategies.The EU takes a proactive approach through its MiCA regulation, set to take effect on December 30, 2024. This regulation aims to harmonize the EU’s regulatory framework for crypto-assets and crypto-asset service providers (CASPs), by virtue of offering legal clarity and creating a stable environment for digital assets, and thus ensuring consumer protection similar to the traditional financial sector.Conversely, the US adopts a reactive stance, by applying the already existing legal rules to crypto-assets under the principle of technological neutrality. This ‘regulation by enforcement’ approach relies on established legal principles and regulatory discretion, while raising challenges related to legal predictability, supervisory powers, and the adaptation of the traditional laws to new technologies.The comparative analysis conducted in this article explores practical regulatory challenges and broader implications for consumer protection, market stability, legal predictability and innovation incentives. By examining these elements, it contributes to the discourse among scholars and young researchers in the field of legal innovation.Sparčiai besiplėtojant kriptoturto sektoriui susiduriama su jo reguliavimo iššūkiais, kuriuos spręsti apsunkina skirtingas požiūris į kriptoturto reguliavimą Europos Sąjungoje (ES) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Šiame straipsnyje lyginamos šios dvi teisinės sistemos, daugiausia dėmesio skiriama ES kriptoturto rinkų reglamentui (angl. Markets in Crypto-Assets, MiCAR) ir JAV naudojamai „reguliavimo per vykdymo užtikrinimą“ strategijai.ES laikosi aktyvaus požiūrio, taikydama MiCA reglamentą, kuris įsigaliojo 2024 m. gruodžio 30 dieną. Šiuo reglamentu siekiama harmonizuoti ES kriptoturto ir kriptoturto paslaugų teikėjų (angl. crypto-asset service providers, CASP) reguliavimo taisykles, suteikti daugiau teisinio aiškumo ir sukurti stabilią aplinką skaitmeniniam turtui, taip pat užtikrinti vartotojų teisių apsaugą, panašią į teikiamą tradicinio finansų sektoriaus.JAV, priešingai, laikosi reaktyvios pozicijos, taikydamos esamas teisines taisykles kriptoturtui ir vadovaudamosi technologinio neutralumo principu. Toks vykdymo užtikrinimu grindžiamas požiūris į kriptoturto reguliavimą remiasi nusistovėjusiais teisiniais principais ir priežiūros institucijų diskrecija. Todėl kyla sunkumų dėl teisinio tikrumo, priežiūros institucijų įgaliojimų ir tradicinių teisės aktų pritaikymo naujoms technologijoms.Šiame straipsnyje remiantis pateikiama dviejų požiūrių lyginamąja analize nagrinėjami praktiniai reguliavimo iššūkiai ir vertinamos platesnės implikacijos vartotojų teisių apsaugai, rinkos stabilumui, teisiniam tikrumui ir paskatoms inovuoti. Nagrinėjant šiuos elementus, straipsnyje siekiama prisidėti prie mokslininkų ir jaunųjų tyrėjų diskusijų, susijusių su teisės inovacijų sritimi
Konrad Hesse’s praktische Konkordanz as a Method of Balancing Constitutional Rights in the Lithuanian and Latvian Legal Systems
Full text linkThis article addresses the question of whether Konrad Hesse’s method for resolving collisions of constitutional rights, named practical concordance, can be applicable in the Lithuanian and Latvian legal systems. The first part of the article introduces and compares two constitutional right conflict-resolving methods – the principle of practical concordance and the ad hoc balancing method. Further, the article analyses whether the principle of practical concordance is recognised and applied in the Lithuanian and Latvian legal systems. The article concludes with the thesis that the principle of practical concordance can be applied in the Lithuanian and Latvian legal systems, and that both legal systems have a similar and comparable understanding of the application of the principle of practical concordance.Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar Konrado Hesės (Konrad Hesse) konstitucinių teisių kolizijų sprendimo metodas, vadinamas praktine konkordancija (vok. praktische Konkordanz), gali būti naudojamas Lietuvos ir Latvijos teisinėse sistemose. Pirmoje straipsnio dalyje pristatomi ir lyginami du metodai, galintys padėti spręsti konstitucinių teisių konfliktus – praktinės konkordancijos principas ir ad hoc pusiausvyros metodas. Kitoje dalyje analizuojama, ar praktinės konkordancijos principas pripažįstamas ir juo remiamasi Lietuvos ir Latvijos teisinėse sistemose. Straipsnis baigiamas teze, kad praktinės konkordancijos principas gali būti taikomas abiejų šalių teisinėse sistemose, be to, pats jo taikymas suprantamas panašiai
Nežinomo adreso paieška Europos Sąjungos civiliniame procese
Full text linkThis article analyses the novelty established in Article 7 of the EU Service Regulation – assistance in determining the address of the addressee, seeking to ensure right to fair trial. The article examines how this innovation of the Regulation affects the strengthening of procedural safeguards. It examines the concept of unknown address, its origins and the circumstances of its establishment. The paper points out that the new assistance mechanism extends the scope of the Regulation by providing administrative assistance, access to databases and disclosure of information in determining the unknown address. However, it is critically pointed out that some of the innovations have been abandoned in the legislative process without any ground.Straipsnyje analizuojama Reglamento (ES) 2020/1784 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo ES šalyse 7 straipsnyje įtvirtinta naujovė – pagalba nustatant procesinių dokumentų gavėjo adresą, siekiant užtikrinti šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Jame taip pat nagrinėjamas šio reglamento naujovių paveikis stiprinant procesines garantijas. Tiriama nežinomo adreso sąvoka, jos kilmė ir atsiradimo aplinkybės. Straipsnyje pabrėžiama, kad naujasis pagalbos mechanizmas išplečia reglamento taikymo sritį, numatant administracinę pagalbą, prieigą prie duomenų bazių ir informacijos išviešinimą. Kartu kritiškai įvertinama, kad legislatyviniame procese dalies naujovių buvo nepagrįstai atsisakyta
Utilitarian and Deontological Approaches to Liability of Internet Intermediaries for Infringements of Intellectual Property Rights
No full textInternet intermediaries are the central figures through which the majority of informational flows go through on the Internet. It is therefore only natural to wonder, whether they should be held responsible, or even liable, for facilitating the exchange of illegal information being done by their users. Currently, academic literature focuses on two main views that could help to justify the imposition of liability on these subjects – these are the utilitarian and deontological theories of Internet intermediary liability. This paper attempts to deepen the understanding of these theories, by, firstly, identifying the main ideas behind the utilitarian and deontological approaches to the liability of Internet intermediaries; and secondly, looking at the main examples of regulation that are consistent with the utilitarian and deontological approaches, which could help to describe the overall evolution of intermediary liability models in the European Union.Šiuo straipsniu bandoma identifikuoti pagrindines filosofines idėjas, kuriomis yra grindžiamas interneto tarpininkų atsakomybės už intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus reguliavimas. Daugiausia dėmesio yra skiriama utilitarinei ir deontologinei tarpininkų atsakomybės teorijoms, pirma, nustatant pagrindines šių teorijų nuostatas; antra, nagrinėjant pagrindinius reguliavimo pavyzdžius, atitinkančius utilitarinį ir deontologinį požiūrius, kurie galėtų padėti apibūdinti bendrą tarpininkų atsakomybės modelių raidą Europos Sąjungoje. Iliustraciniais tikslais dėmesio taip pat skiriama „internetinio anarchizmo“ idėjoms, sudarančioms bendrą kontekstą kartu su utilitarinėmis bei deontologinėmis reguliavimo teorijomis ir leidžiančioms atskleisti tarpininkų atsakomybės reguliavimo raidos paveikslą per šių idėjų santykį