Slavistica Vilnensis
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Современная русская патриотическая песня как отражение посттравматического национального синдрома
Full text linkThe author has addressed both Soviet and post-Soviet song discourse a number of times already, as it is in the song discourse that one can discern the reflection of the ideological attitudes on the one hand and a certain indicator of how the spirit of the times changes on the other. The 2000s increased the impact channels of the song genre by adding the visual channel to the ones already existing; that is, a truly popular song is disseminated in clips. There appeared a new kind of a “civil” song in the Russian song space. It explicitly coincides with the propagandist trends, either the ones being created or the ones that have already been set. This song discourse is full of ressentiment motives that have rallied the present-day Russian authorities and a certain part of the population. Their aggressively advancing potential is related to the traumatic condition of the society experiencing a particular shock caused by the feeling of the loss of the erstwhile grandeur of the country. The author deals with the functions of such a propagandistic song that can be characterized as an additional propagandistic narrative on the examples of Gazmanov’s and Bichevskaya’s songs.Автор статьи, посвященной современной русской патриотической песне, ранее неоднократно обращался к анализу песенного дискурса, как советского, так и постсоветского, усматривая в нем, с одной стороны, отражение мировоззренческих установок общества, с другой — своеобразный индикатор изменений духа времени. В российском песенном пространстве 2000-х годов появился особый вид «гражданской» песни — открыто пропагандистской, в одних случаях коррелирующей с нарождающимися или уже оформленными пропагандистскими трендами, с другой — исполненной ресентиментных мотивов, как оказалось, определенным образом сплотивших власть и определенную часть населения. Агрессивно-наступательный потенциал связан с состоянием общества, переживающего травматический шок от потери былого чувства величия страны. На примере песен О. Газманова и Ж. Бичевской автор анализирует функции пропагандистской песни такого рода, которую можно рассматривать как дополнительный пропагандистский нарратив, строящийся по законам мифологического мышления.
Šiuolaikinė rusų patriotinė daina kaip potraumatino tautinio sindromo atspindys
Straipsnio autorė jau rašė apie lyrinių dainų diskurso kaip paslėptų visuomenės ideologijos nuostatų raišką. Šiame straipsnyje autorė tiria šiuolaikinę rusų patriotinę dainą, kuri, palyginti su ankstesne sovietine patriotine daina, įgijo kur kas agresyvesnį pobūdį. Šiuolaikinis dainų žanras turi daugiau galimybių veikti adresato sąmonę ir pasąmonę, nes egzistuoja klipų epochoje ir naudoja ne tik verbalines, muzikines, bet ir vizualines poveikio priemones. Straipsnyje apžvelgiami dviejų žymių atlikėjų — O. Gazmanovo ir Ž. Bičevskajos dainų tekstai. Autorė mano, kad į tuos tekstus galima žiūrėti kaip į papildomą propagandos naratyvą, kuris yra sukurtas pagal mitologinį mąstymą ir, viena, efektyviai aptarnauja valdžios poreikius, o kita — pats atspėja ir įgarsina tam tikrų visuomenės sluoksnių troškimus. Šie troškimai yra susiję su vadinamojo resentimento jausmais — jie (pažeminimas, noras atkeršyti, grąžinti buvusią šalies didybę) yra būdingi sugriuvusių imperijų gyventojų daugumai.
Reikšminiai žodžiai: dainų diskursas, agresyvumas, resentimentas, papildomas propagandos naratyvas, potraukis mirčiai
Главы Изборника болгарского царя Симеона в саратовской редакции Златоструя
Full text linkThe present article covers the results of a study on the source texts of the Saratov edition of the Zlatostruy (Crysorrhoas) сollection, known in a single copy that dates back to the end of the 15th century (Sar. 45). The manuscript contains 127 chapters, with the first 78 of them deriving from readings of the Zlatostruy. The remaining chapters of the Saratov edition of the Zlatostruy were compiled from fragments of other collections of teachings. One of them was the Izbornik (Florilegium), compiled for Tsar Simeon during the First Bulgarian Empire. The Izbornik is one of the most important sources on the history of translated Slavonic literature. Excerpts from Simeon’s Izbornik are included in 8 chapters of the Saratov edition of the Zlatostruy (ch. 92, 99, 112, and 114‒118). Comparative analysis has demonstrated that a copy of the comprehensive edition of the source was used by the scribes. Three chapters of the Sar. 45 fully derive from Simeon’s Izbornik (ch. 115, 117, 118). In five cases, borrowings from this source are combined with passages from other collections of teachings (ch. 92, 99, 112, 114, and 116). In the process of borrowing, the scribes would copy chapters of the Izbornik in their order of precedence, combine passages from different fragments of the source text, or extract some passages from the source text. Borrowings from the Florilegium of Bulgarian Tsar Simeon in the Sar. 45 underwent editorial changes: the source text was shortened and some words were substituted by others.Статья посвящена изучению источников саратовской редакции Златоструя, известной в единственном списке конца XV в. (Сар. 45). Рукопись содержит 127 глав, из них первые 78 восходят к статьям Златоструя, остальные скомпилированы из фрагментов иных учительных сборников. Одним из них послужил составленный в Первом Болгарском царстве для царя Симеона Изборник, являющийся важнейшим источником по истории славянской переводной литературы. Чтения Симеонова сборника выявлены в 8 главах саратовской редакции Златоструя (гл. 92, 99, 112, 114‒118). Сопоставительный анализ показал, что книжники воспользовались списком полной редакции памятника. Три главы Сар. 45 полностью восходят к Изборнику Симеона (гл. 115, 117, 118). В пяти случаях выдержки из этого источника сочетаются с отрывками из иных четьих сборников (гл. 92, 99, 112, 114, 116). При заимствовании статей книжники выписывали следующие по порядку главы Изборника, а также объединяли блоки из разных фрагментов источника или же делали из них выборку. Статьи Симеонова сборника в Сар. 45 претерпели редакционные изменения: текст источника был сокращен и проведена языковая правка.
Bulgarijos caro Simeono Izborniko skyriai Saratovo redakcijos Zlatostrujuje
Straipsnis skiriamas Zlatostrujaus Saratovo redakcijos, žinomos iš vieno XV a. pabaigos nuorašo (Sar. 45), šaltiniams. Šį rankraštį sudaro 127 skyriai, iš kurių pirmieji 78 priklauso Zlatostrujaus straipsniams. Likę Saratovo redakcijos skyriai buvo sukompiliuoti iš kitų pamokomųjų rinkinių fragmentų. Vienas iš jų Pirmojoje Bulgarijos karalystėje carui Simeonui sudarytas Izbornikas (Florilegiumas), esantis svarbiausiu slavų verstinės literatūros istorijos šaltiniu. Simeono Izborniko ištraukos pateikiamos 8 Saratovo Zlatostrujaus skyriuose (sk. 92, 99, 112, 114‒118). Lyginamoji analizė parodė, kad raštininkai naudojosi šio paminklo išsamiosios redakcijos nuorašu. Trijų Simeono Izborniko skyrių tekstas (sk. 115, 117, 118) pateiktas Sar. 45 ištisai. Penkiais atvejais skoliniai iš šio šaltinio derinami su ištraukomis iš kitų pamokomųjų rinkinių (sk. 92, 99, 112, 114, 116). Skolindamiesi straipsnius, raštininkai perrašinėdavo Izborniko skyrius iš eilės, sujungdavo skirtingus šaltinio fragmentus arba tam tikru būdu atrinkdavo teksto ištraukas. Skaitiniai iš Bulgarijos caro Simeono Florilegiumo Sar. 45 buvo suredaguoti: šaltinio tekstas sutrumpintas ir atlikti kalbos taisymai.Reikšminiai žodžiai: rankraštinis bažnytinis slavų paveldas, tekstologija, pamokymų šaltiniai, Zlatostrujus,Saratovo redakcija, caro Simeono Izbornikas
Delovno mednarodno srečanje v Ljubljani (Slovenija) o sodobni frazeologiji kot vitalni jezikoslovni vedi
Full text linkOn December 16, 2022, a bilateral Slovenian-Croatian phraseology working meeting was held at the Faculty of Arts of the University of Ljubljana, at which the state of phraseology in Slovenia and Croatia was updated in a very concise manner. The organizer was the Faculty of Arts in Ljubljana and, within this institution, the Department of Slovene Studies. The expert discussion took place according to thematic blocks, namely: 1) Methods, approaches and reviews, 2) Phraseology in dictionaries, 3) Teaching and learning phraseology, and 4) Current phraseological research. It has been confirmed that such working international meetings with the much-needed exchange of expert opinions and experiences are necessary for the smooth development of the profession and at the same time are also invaluable for their vision within the wider linguistic activity.16. decembra 2022 je na Filozofski fakulteti Univerze v Ljubljani potekalo dvostransko slovensko-hrvaško frazeološko delovno srečanje, na katerem so frazeologi strnjeno aktualizirali stanje frazeologije v Sloveniji in na Hrvaškem. Strokovna razprava je potekala po tematskih sklopih, in sicer: 1) metode, pristopi in pregledi, 2) frazeologija v slovarjih, 3) poučevanje in učenje frazeologije in 4) aktualne frazeološke raziskave. Potrdilo se je, da so takšna delovna mednarodna srečanja z izmenjavo strokovnih mnenj in izkušenj nujna za nemoten razvoj stroke, hkrati pa tudi neprecenljiva za njeno vizijo v okviru širše jezikoslovne dejavnosti.
Tarptautinis darbo susitikimas Liublianoje (Slovėnija), skirtas šiuolaikinei frazeologijai kaip gyvybingai kalbotyros mokslo sričiai
2022 m. gruodžio 16 d. Liublianos universiteto Filosofijos fakultete įvyko dvišalis Slovėnijos ir Kroatijos frazeologų susitikimas, kuriame glaustai buvo aptarta frazeologijos padėtis Slovėnijoje ir Kroatijoje. Renginio organizatorius Liublianos universiteto Filosofijos fakultetas, o šioje institucijoje – Slovėnistikos institutas. Ekspertų diskusija vyko pagal teminius blokus: 1) Metodai, požiūriai ir apžvalgos, 2) Frazeologija žodynuose, 3) Frazeologijos mokymas ir mokymasis ir 4) Šiuolaikiniai frazeologiniai tyrimai. Buvo patvirtinta, kad tokie reikalingų ekspertų frazeologijos srityje tarptautiniai susitikimai, kai galima pasikeisti nuomonėmis ir patirtimi, yra būtini sklandžiam srities vystymuisi.
Reikšminiai žodžiai: frazeologija, tarptautinis susitikimas, slovėnų kalba, kroatų kalba
Українська паралель XVIII століття до балтського міфу про Совія
Full text linkThe article is devoted to the story of Sovius, which is contained in the Western Ruthenian translation of the 13th century Chronograph by John Malalas. This text of 1261 reflects the Baltic mythological tradition and has long been the subject of academic study. The mythological character Sovius is described as the guide of the dead on the path to Hell. After a series of experiments on himself, he introduces the custom of burning bodies and making sacrifices to the pagan gods. Comparative studies reveal the idea of him as being the first to die, opening the way to the afterlife for the next generation of people and becoming the ruler of this underworld. Apparently the worship of the Baltic deities arose from Sovius’ stories to his son about the experience of dying. He is the common ancestor of the Lithuanians, Yatvyags and Prussians, who practice cremation of the dead. After relating the tale of Sovius, the chronographer condemns the pagan beliefs and customs of the Lithuanian neighbours. Certain elements of this myth have been preserved in the interlude within the Easter drama of the Ukrainian cultural figure and educational writer, the priest-monk Mytrofan Dovgalevsky. However, this Ukrainian text describes a Belarusian. The father dies, his sons resurrect him and in a comical style the father tells his sons what he had to go through in that underworld. This story reflects the popular, semi-pagan perception of Christian images, which according to Dovgalevsky enhances the comic effect.Стаття присвячена оповіді про Совія, включеній у західноруський переклад хронографа Іоанна Малали, зроблений у XIII столітті. Цей текст, датований 1261 роком, віддзеркалює балтську міфологічну традицію і давно слугує об’єктом наукового вивчення. Міфологічний персонаж Совій описується як провідник померлих у пекло, який, після низки експериментів над собою, запровадив звичай спалення тіл і жертвоприношення язичницьким богам. Порівняльні дослідження розкривають уявлення про нього, як про першого померлого, що відкрив наступним поколінням людей шлях у потойбічний світ і став володарем цього світу. Очевидно, й поклоніння божествам балтського пантеону постало з розповідей Совія синові про пережитий досвід вмирання. Він виступає спільним пращуром литовців, ятвягів і прусів, які практикують кремацію померлих. Переповівши відомості про Совія, переписувач хронографу висловлював свій осуд язичницьких вірувань і звичаєвості сусідів-литовців. Певні елементи цього міфу збереглися в інтерлюдії до великодньої драми українського культурно-освітнього діяча і письменника, ієромонаха Митрофана Довгалевського Властотворний образ человіколюбія Божія (1737), тільки там йдеться вже про білоруса (литвина). Литвин-батько гине, сини воскрешають його, і, хоча всі ці події трактуються в комедійному ключі, далі литвин переповідає синам, що йому довелося пережити на тому світі. Його розповідь відображає народне, напівязичницьке сприйняття християнських образів, що, за задумом автора, посилює комічний ефект.
XVIII amžiaus ukrainiečių paralelė baltiškam mitui apie Sovijų
Straipsnis skiriamas pasakojimui apie Sovijų, įtrauktam į XVIII a. Jono Malalos kronikos (Chronograf) rusėnų (vakarų rusų kalbos) slaviškąjį vertimą. Šis tekstas, datuojamas 1261 m., atspindi baltų mitologinę tradiciją ir jau ilgą laiką yra mokslinių tyrimų objektas. Mitinis personažas Sovijus jame vaizduojamas kaip vėlių vedlys į pragarą, kuris po daugelio eksperimentų su savimi įtraukė kūnų deginimo paprotį ir jų aukojimą pagoniškiems dievams. Lyginamieji tyrimai rodo jo suvokimą kaip pirmojo mirusiojo, kuris parodė kitoms kartoms kelią į Anapilį ir tapo šio pasaulio valdovu. Akivaizdu, kad aukojimas baltų panteono dievams atsirado iš Sovijaus pasakojimų sūnui apie jo išgyventą mirties patirtį. Jis yra bendras lietuvių, jotvingių, prūsų, kurie praktikuoja mirusiųjų deginimą, ainis. Atpasakojęs žinias apie Sovijų, Malalos kronikos perrašinėtojas smerkė kaimynų – lietuvių pagoniškus įsitikinimus ir papročius. Tam tikri šio mito elementai išliko ukrainiečių kultūros ir švietimo veikėjo, literato hieromonko Mitrofano Dovgalevskio interliudijoje Galingas Dievo meilės žmogui įvaizdis (Властотворний образ человіколюбія Божія, 1737), nors čia kalbama jau apie baltarusį (litviną). Litvinas-tėvas žūsta, sūnūs jį prikelia, ir, nors visi šie įvykiai traktuojami komiškai, tėvas pasakoja sūnums, ką jam teko išgyventi mirusiųjų pasaulyje. Jo pasakojimas atspindi liaudišką, pusiau pagonišką krikščioniškų įvaizdžių suvokimą, o tas, pagal autoriaus sumanymą, turi komišką efektą.
Reikšminiai žodžiai: mitas apie Sovijų, Malalos Chronografas, baltų mitologija, baroko laikotarpio ukrainiečių literatūra, intermedij
Аnnа Zielińska. Wielojęzyczność staroobrzędowców mieszkających w Polsce. Warszawa: Polska Akademia Nauk Instуtut Slawistyki, 1996
No full text  
Bulletin der Deutschen Slavistik (BDS). Organ des Verbandes der Hochschullehrer für Slavislik. (Vorsilzender Prof. Dr. Gerhard GIESEMANN, Institut für Slavistik der Justus-Liebig-Universität Gießen)
No full text  
Ольга Геннадьевна Ровнова (23 ноября 1960 — 06 марта 2022)
Full text linkOn March 6, 2022, Olga Rovnova, a linguist and dialectologist, died after a serious illness. She studied the Old Believers for many years, was a specialist in Russian aspectology, as well as the Old Believers of Estonia and Latin America. She initiated interdisciplinary studies of the language and culture of the Old Believers\u27 chapels of South America, immigrants from China. In 2006–2008 Rovnova organized reconnaissance dialectological expeditions to Old Believer settlements in Argentina, Uruguay, Bolivia, and Brazil; in 2009, she visited the Old Believers of Australia (Sydney, Brisbane). The results of the researcher\u27s many years of field work are her numerous articles published in various scientific journals in Russia and abroad (a total of more than 140 scientific papers), scientific reports at Russian and international conferences, popular science educational speeches and lectures.6 марта 2022 г. умерла после тяжелой болезни лингвист, диалектолог Ольга Ровнова. Она много лет изучала старообрядчество, была пециалистом по русской аспектологии, а также староверию Эстонии и Латинской Америки. Она инициировала междисциплинарные исследования языка и культуры старообрядцев-часовенных Южной Америки — переселенцев из Китая. В 2006–2008 гг. организовала разведывательные диалектологические экспедиции в старообрядческие поселения Аргентины, Уругвая, Боливии, Бразилии, в 2009 г. побывала у старообрядцев Австралии (Сидней, Брисбен). Результатом многолетней полевой работы исследовательницы стали многочисленные статьи, опубликованные в различных научных изданиях в России и за рубежом (в общей сложности более 140 научных работ), научные доклады на российских и международных конференциях, научно-популярные просветительские выступления и лекции
О концепцији наречја и дијасистема у српској и хрватској дијалектологији и стандардологији
Full text linkThe aim of this paper is to present a historical analysis of the concept of narečje (narječje) and diasystem in dialectology since their beginnings on the territory of contemporary Croatia and Serbia until today. These concepts are normally used to denote a dialectological unit higher than a single dialect, and also play an important role when defining standard languages. Regardless of their uniqueness and importance, there is no historical overview of their development. The historical analysis identified two distinct periods: (1) the comparative-descriptive and (2) the neogrammarian-structuralist. The first is ascribed to Vuk Karadžić and the philological school, who understood narečje as contemporary linguistic forms, while the second was started by Aleksandar Belić, who understood them primarily as homogenous proto-dialects, which split into smaller dialects over time. This understanding of narečje remained dominant even during the times Pavle Ivić introduced structural dialectology, as well as in the research of Dalibor Brozović, who introduced the alternative notion of diasystem in the 1970s. The conclusions invite for a revision of the concept of a narečje and diasystem in dialectology and the studies of standard languages. On a practical level, the author suggests that for contemporary varieties, adjectival forms or forms clearly refering to a hypothetical origin should be used (i.e. Štokavian dialects or dialect of Štokavian origin), while narečje, or noun-forms (i.e. Štokavian narečje, Štokavica, Štokavština) should either be avoided or substituted with reconstructed proto-dialect.Циљ овог чланка је да расветли историју и развој концепата наречја (нарјечја) и дијасистема у дијалектологији од њихових почетака на територијама данашње Србије и Хрватске до данас. У српској и хрватској лингвистици, ови термини се углавном употребљују да означе дијалектолошке јединице хијерархијски више од дијалекта, а поред тога играју и важну улогу у дефиницијама стандардних језика. Без обзира на њихову специфичност и значај, славистичка и дијалектолошка литература досад није дала детаљан историјски преглед концепције наречја. Историјском анализом српске и хрватске дијалектологије идентификована су два главна периода: (1) компаративно-дескриптивни и (2) младограматичарско-структуралистички. Први се приписује Вуку Караџићу и другим представницима филолошке школе, који су наречја схватали као савремене језичке облике. Други започиње са Александром Белићем, за кога је наречје хомогени прадијалекат, који се временом диференцира у мање дијалекте. Ово друго, младограматичарско схватање наречја, није се значајно мењало за време структуралне дијалектологије коју је започео Павле Ивић, а ни у истраживањима Далибора Брозовића, који уводи термин дијасистема седамдесетих година прошлог века. Закључци позивају на ревизију концепата наречја и дијасистема у дијалектологији и стандарднојезичким публикацијама. На практичном нивоу, аутор чланка предлаже се да се за савремене дијалекатске форме користи придевкска форма (штокавски говори) или конструкције које указују на проекло (говори штокавског порекла), да се наречје у једнини или у поимениченом облику (штокавско наречје, штокавица, штокавштина) избегавају или користе искључиво у значењу реконструисаног прадијалекта.
Dėl narečje ir diasistemos koncepcijos serbų ir kroatų dialektologijoje ir standartologijoje
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti konceptų narečje (narječje) ir diasistema istorinę raidą nuo serbų ir kroatų dialektologijos pradžios iki šių dienų. Šie konceptai dažniausiai žymi aukštesnio rango dialektologinį vienetą nei vieną tarmę; taip pat atlieka svarbų vaidmenį apibrėžiant standartines kalbas. Nepaisant šių konceptų išskirtinumo ir svarbos, kol kas literatūroje nėra jų istorinės raidos analizės. Istorinė analizė atskleidė du atskirus raidos etapus: (1) lyginamąjį-aprašomąjį ir (2) jaunagramatinį-struktūralistinį. Pirmasis priskiriamas Vukui Karadžićui ir filologijos mokyklai, kuri laikė narečje šiuolaikinės kalbos atmaina, o antrąjį raidos etapą pradėjo Aleksandar Belić, kuris narečje suprato visų pirma kaip homogeninę protarmę, iš kurios vėliau išsivystė mažesnės tarmės. Pastarasis narečje supratimas liko vyraujantis net ir po to, kai Pavle Ivić dėka įsitvirtino struktūrinė dialektologija, taip pat jis vyrauja XX a. aštuntojo dešimtmečio Dalibor Brozović tekstuose, kuriuose vartojamas alternatyvus pavadinimas diasistema. Išvadose kviečiama permąstyti narečje ir diasistema konceptus dialektologijoje ir standartinės kalbos tyrimuose. Teksto autorius taip pat praktiniu lygmeniu siūlo vartoti tik būdvardinę šių sąvokų formą, kai jos rodo šiuolaikines atmainas arba tiesiogiai nurodyti hipotetinę jų kilmę (pvz., štokavų šnektos arba štokaviškos kilmės šnektos). O termino narečje vienaskaitos arba daiktavardžio formos (štokavų narečje, štokavica, štokavština) siūloma arba vengti, arba pakeisti rekonstruotos protarmės terminu.
Raktiniai žodžiai: narečje / narječje, diasistema, protarmė, jaunagramatikių mokykla, serbų dialektologija, kroatų dialektologij
Wyznaczniki regionalizmu w zbiorze opowiadań Heleny Romer-Ochenkowskiej Tutejsi (1931)
Full text linkThe object of research is a collection of short stories by Helena Romer-Ochenkowska (1875–1947) titled Tutejsi (Warsaw 1931). It is the third series of short stories by a famous Vilnius writer, poet and journalist, which is devoted to regional issues. The protagonists of the stories are native inhabitants of the Lithuanian-Belarusian border, people of different nationalities (Poles, Belarusians, Lithuanians, Jews) and of various origins (wealthy and poor nobility, peasants, officials). The stories takes place during the years of World War I and in the interwar period, when some of the Lithuanian-Belarusian territories became part of the Second Polish Republic. The indigenous people of the borderland were shown in opposition to “strangers” – German soldiers and former Russian officials and clergy. The most important determinant of regionalism, as exemplified by the collection of Tutejsi stories, is linguistic distinctiveness, visible in the author’s narrative and in the characters’ individualized language. There are regionalisms and dialectisms in the language of the heroes typical of the North-Borderlands Polish language. Based on the methodology of cognitive linguistics, the authors of the article also distinguished several other concepts that characterize regionalism, which are: local territory / patriotism; landscape; customs / traditions; games / songs; costumes. The results of the research confirm the correctness of the scholars’ opinion that people of the borderland tend to position themselves as locals and maintain a sense of their own separateness.Obiektem badań jest zbiór opowiadań Heleny Romer-Ochenkowskiej (1875–1947) Tutejsi (Warszawa 1931). Jest to trzeci z kolei cykl opowiadań znanej wileńskiej pisarki, poetki i publicystki, który został poświęcony tematyce regionalistycznej. Bohaterami opowiadań są rdzenni mieszkańcy pogranicza litewsko-białoruskiego, ludzie różnych narodowości (Polacy, Białorusini, Litwini, Żydzi) i różnego pochodzenia (zamożna i uboga szlachta, chłopi, urzędnicy). Akcja opowiadań toczy się w latach I wojny światowej oraz w dwudziestoleciu międzywojennym, kiedy część terenów litewsko-białoruskich znalazło się w obrębie II Rzeczypospolitej. Rdzenni mieszkańcy pogranicza zostali ukazani w opozycji do “obcych” – niemieckich żołnierzy oraz dawnych rosyjskich urzędników i duchownych. Najważniejszym wyznacznikiem regionalizmu na przykładzie zbioru opowiadań Tutejsi jest odrębność językowa, widoczna w narracji autorskiej oraz w zindywidualizowanym języku bohaterów. W języku bohaterów występują regionalizmy i dialektyzmy typowe dla polszczyzny północno-kresowej. Na podstawie metodologii językoznawstwa kognitywnego autorzy artykułu wyróżnili też kilka innych konceptów, które charakteryzują regionalizm, są to: terytorium/ patriotyzm lokalny; krajobraz; zwyczaje/obyczaje/tradycje; zabawy/ pieśni; stroje. Wyniki badań potwierdzają słuszność opinii naukowców o tym, że ludzie pogranicza mają tendencję do deklarowania “tutejszości”, zachowują poczucie własnej odrębności.
Regionalizmo determinantai Helenos Romer-Ochenkowskos Tutejsi apsakymų rinkinyje (1931)
Tyrimo objektas – Helenos Romer-Ochenkowskos (1875–1947) apsakymų rinkinys Tutejsi (Varšuva 1931). Tai trečioji žymios Vilniaus rašytojos, poetės ir žurnalistės apsakymų serija regionalizmo tematika. Pasakojimų veikėjai – vietiniai Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojai, įvairių tautybių (lenkų, baltarusių, lietuvių, žydų) ir įvairių socialinių sluoksnių atstovai (turtingi ir neturtingi bajorai, valstiečiai, valdininkai). Veiksmas vyksta Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu, kai dalis Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų tapo Antrosios Lenkijos Respublikos dalimi. Vietiniai pasienio gyventojai yra rodomi priešprieša „svetimiesiems“ – vokiečių kariams ir buvusiems Rusijos pareigūnams bei dvasininkams. Tutejsi apsakymų ciklo analizė rodo, kad svarbiausias regioniškumą lemiantis veiksnys yra kalbinis išskirtinumas. Herojų kalboje yra regionalizmų ir dialektizmų, būdingų Šiaurės pasienio lenkų kalbai. Remdamiesi kognityvinės kalbotyros metodika, straipsnio autoriai išskyrė keletą kitų regionalizmui būdingų sąvokų, tokių kaip: lokali teritorija / patriotizmas; kraštovaizdis; papročiai / tradicijos; žaidimai / dainos; kostiumai. Tyrimo rezultatai patvirtina mokslininkų nuomonės, kad pasienio gyventojai linkę deklaruotis „vietiniais“ ir išlaikyti savo atskirumo jausmą, teisingumą.
Reikšminiai žodžiai: regionalizmas, Helena Romer-Ochenkowska, vietiškumas, XX a
Onomatopoeic Words in Slovak: Everyday Use and Stylistic Function
Full text linkOnomatopoeias — words that echo sounds from the extra-linguistic reality — are usually understood as units representing direct relationship between form and meaning. Lexical onomatopoeias are part of a language system and their meaning can be found in dictionaries. It is assumed that onomatopoeias are crucial in communication by and to infants and are also considered important stylistic devices in poetry. However, they seem to be only marginal in adults’ speech. This paper presents the results of an analysis of the understanding of Slovak onomatopoeias in everyday communication as well as of the stylistic dimension of these expressions in poetry. First, attention was paid to the comprehension of sound-imitating words in context by the sample of 30 native Slovak language speakers. Then, a sample of ten Slovak poems, well-known due to their usage of various sound-symbolic elements (onomatopoeias included) as stylistic devices, was examined to verify the supposed stylistic dimension of onomatopoeias in poetry. The results indicate that the understanding of the real meaning of lexical onomatopoeias depends on the specifics of the context and that onomatopoeias play a less important role in poetry than expected.Straipsnis skiriamas slovakų kalbos onomatopėjai kaip leksikos daliai. Onomatopėjiniai žodžiai yra garsažodinės kilmės, jais mėgdžiojami įvairūs nekalbinės tikrovės garsai. Šie žodžiai paprastai suprantami kaip vienetai, reprezentuojantys tiesioginį formos ir reikšmės ryšį. Straipsnyje daroma prielaida, kad onomatopėjiniai žodžiai yra svarbūs bendravimui su kūdikiais, suagusiųjų kalboje jie užima nežymią vietą. Onomatopėja taip pat laikoma populiaria poezijos stilistine priemone. Straipsnyje nagrinėjamos šios dvi onomatopėjinių žodžių vartosena, pateikiami onomatopėjinių žodžių pavyzdžių kasdienėje komunikacijoje analizė bei tokių žodžių poezijoje stilistinės dimensijos tyrimo rezultatai. 30 žmonių, kuriems slovakų kalba yra gimtoji, atkreipė dėmesį į garsą imituojančių žodžių supratimą kontekste. Be to, siekiant patikrinti tariamą onomatopėjos stilistinę dimensiją poezijoje, buvo ištirta dešimties slovakų recepcija gerai žinomų eilėraščių, kuriuose vartojami įvairūs garsiniai-simboliniai elementai (įskaitant onomatopėjinius) kaip stilistinė priemonė. Tyrimo rezultatai rodo, kad onomatopėjinių žodžių reikšmių supratimas priklauso nuo konteksto ir kad onomatopėjos vaidmuo poezijoje yra mažesnė nei tikėtasi.
Onomatopoje v slovenčine: každodenné používanie a štylistická funkcia
Onomatopoje — slová, ktoré imitujú zvuky z mimojazykovej skutočnosti — sú chápané ako jednotky reprezentujúce priamy vzťah medzi formou a obsahom. Lexikálne onomatopoje sú súčasťou jazyka ako systému a ich významy možno nájsť v slovníkoch. Predpokladá sa, že onomatopoje sú dôležité v komunikácii s dieťaťom, ako aj v reči dieťaťa, a sú vnímané aj ako významný štylistický prostriedok v poézii. Avšak, zdá sa, že v reči dospelých majú iba okrajové postavenie. Tento príspevok predstavuje výsledky výskumu zameraného na porozumenie slovenských onomatopojí v každodennej komunikácii, ako aj na štylistický rozmer týchto slov v poézii. Najprv sme pozornosť zamerali na analýzu významu zvuk imitujúcich slov v kontexte na vzorke 30 rodených hovoriacich. Následne sme skúmali vzorku desiatich slovenských básní, ktoré sú známe využívaním rôznych zvukovo-symbolických prvkov (vrátane onomatopojí) ako štylistických prostriedkov, aby sme overil predpokladané štylistické uplatnenie onomatopojí v poézii. Výsledky naznačujú, že pochopenie skutočného významu lexikálnych onomatopojí závisí od špecifikácie kontextu a že onomatopoje zohrávajú v poézii menej dôležitú úlohu, ako sa očakávalo.
Kľúčové slová v slovenčine: spisovná slovenčina, onomatopoja, štylistický prostriedok, kontextové použitie, ustálenosť