Semiotika
Not a member yet
148 research outputs found
Sort by
Trečiasis semiotikos išsižadėjimas
Full text linkKęstučiui Nastopkai
Protagonistas šiemet nieko neparašė. Sausra, pusiaunudžiūvęs slyvmedis, poetas, ne klasikas, bet gyvas.Geria per mažai vandens, nebegauna laiškų. Už tai irnegauna, kad. Visko gyvenime matė, daugiau nebenoribūti kritiku. Eis tiesiai prie veidrodžio, ims skustuvą.Bet ir čia jau būta kažkieno gerokai anksčiau už mus.Veidrodyje pakabino paveikslą iš knygos. Rėmų vidurydažų sluoksniai nuskutinėti. Visi. Vaikiška akis iš tenakimirką šypteli. Poetas daug dirbo šią vasarą. Krosnįnugriovė pats. Protagonistas tuo metu kažkur dalyvavo.Grįžo su barzda, o veidrodis jau be rėmų, vasara kažkurpasiliko neatsakingai išeikvota. Astronominiai ženklai,vėlyba vakarinė kava, nervai. Savo vietose. Menastrumpas, įrėmintas, o gyvenimas – visoks. Amžinos tikstruktūros. Paskolinkit valandai protagonistui Greimokaukolę. Tą tikrąją, tą vienintelę. Ne Algirdo, ne Juliaus,o va tą – su kvadratinėmis akiduobėmis. Tada jis, tadajis tam poetui, tada jis tam vaikui ir tam sautam vaikui ir tam poetuitada jis – tam sa
Mirtis ir rašymas lietuvių prozoje: J. Biliūnas, J. Aputis, S. Parulskis
Full text linkA partir de l’approche anthropo-sémiotique (les travaux de Morin et de Greimas), nous nous interrogeons sur les possibilités de l’analyse de la mort dans la littérature : comment écrit-on dans la perspective de la mort et comment y comprend-on l’écriture même ? Les réflexions théoriques sont accompagnées par l’analyse pratique qui vise de montrer, à travers trois générations d’écrivains (Jonas Biliunas, Juozas Aputis, Sigitas Parulskis), comment l’autoréflexivité de l’écriture littéraire se développait dans la littérature lithuanienne et comment elle est liée à la conscience de la mort. L’analyse a montré que le rapport de l’individu à la mort, autant existentiel que discursif, est directement déterminé par son rapport à la collectivité. Et l’autoréflexivité littéraire dépend également du rapport de l’écrivain avec sa communauté. Cela a permis de mettre en doute une thèse établie dans la sémiotique de Greimas que l’univers sémantique individuel est généré par la catégorie /vie vs mort/. De plus, dans cette recherche, nous nous refusons de considéré l’opposition vie/mort comme purement logique et la réduire ainsi à l’opposition être/non-être, ce qu’on fait en sémiotique, anthropologie et philosophie classique. En suivant Heidegger, nous la considérons comme une catégorie existentielle et ainsi étroitement liée à l’expérience du temps. L’analyse de la conscience individuelle (et non pas uniquement universelle) de la mort et de sa production du discours a montré que le temps – la mémoire et sa mise en parole – n’est pas un élément superficiel, il constitue la poétique du discours narratif.Remiantis antroposemiotine prieiga (Edgaro Morino ir Algirdo Juliaus Greimo darbais) keliamas klausimas apie mirties nagrinėjimo literatūroje galimybes: kaip rašoma mirties perspektyvoje ir kaip suvokiamas pats rašymas? Teorinius svarstymus lydi praktinė analizė, kuria tiriama, kaip lietuvių literatūroje per tris skirtingas rašytojų kartas – Jono Biliūno, Juozo Apučio, Sigito Parulskio – keitėsi literatūrinio rašymo savivoka ir kaip ji susijusi su mirties įsisąmoninimu. Tyrimas parodė, kad individo santykis su mirtimi – tiek egzistencinis, tiek diskursyvinis – tiesiogiai determinuotas jo santykio su kolektyvu. Lygiai taip pat literatūrinė savivoka priklauso nuo rašančiojo santykio su savo bendruomene. Tai leido suabejoti Greimo semiotikoje paplitusia nuostata, esą kategorija /gyvastis vs mirtis/ generuoja tik individualų semantinį universumą. Be to, tyrime atsisakyta gyvasties / mirties priešpriešą laikyti vien logine, redukuojama į buvimo / nebuvimo priešpriešą, kaip tai daroma semiotikoje, antropologijoje, klasikinėje filosofijoje. Sekant Martinu Heideggeriu, ji laikoma egzistencine, nuo laiko patirties neatsiejama kategorija. Individualios (ne vien universalios) mirties sąmonės ir jos kuriamo diskurso nagrinėjimas parodė, kad laikas – atmintis ir jos įžodinimas – nėra atsitiktinis elementas, jis konstituoja naratyvinio diskurso poetiką
(Skaitymo) ikoniškumas. Lolita
Full text linkThe paper focuses on the issue of iconicity of (printed) literary narrative and proposes the idea of iconic reading (or iconicity of reading). It discusses Peircean notion of iconic sign, examines its use within the field of iconicity studies in language and literature (Olga Fischer, Christina Ljungberg, Winfried Nöth, etc.), and considers the differences of paradigms in iconicity research: (1) iconicity as a permanent property of a sign; imitation pattern – form mimes meaning; (2) iconicity as a variable quality of a sign, actualized by the speaker; imitation pattern – form miming form; (3) iconicity as the ground of human thought and a function of a sign, actualized by the reader / reading. Consideration of the differences within the field of iconicity research helps to reveal the underestimated textual aspects that actualize iconic dimension of literary narrative, and inspires to examine their role in the analysis of Lolita by Vladimir Nabokov, precisely, its “Foreword” (both original English and Russian versions). The analysis of the fictional “Foreword”, which establishes the pattern of iconization of the novel as a whole, and inevitably includes the references to its “main” part, shows how the novel iconizes writing. Withal, the analysis demonstrates how this iconization configures the particular model of reading, which becomes the representamen of the specific cognitive icon. The mental representamen of this icon “stands for” the specific object – the text as the tangible media product, marked by the structural and discursive traits of its own. Respectively, such (cognitive) icon represents the pattern of mimetic relationship between form and meaning, introduced by Lars Elleström (2010), – meaning mimes form, worthy of further consideration.Straipsnyje svarstomi prozinio, pasakojamojo literatūros teksto ikoniškumo klausimai ir siūloma skaitymo ikoniškumo (ar ikoninio skaitymo) idėja. Teorinių problemų svarstymas aprėpia Peirce’o ikoninio ženklo sampratą, jos vartojimo tyrimuose, skirtuose ikoniškumui kalboje ir literatūroje (Olga Fischer, Christina Ljungberg, Winfried Nöth ir kt.), ypatumus ir pačių ikoniškumo studijų paradigmų skirtumus: (1) ikoniškumas kaip stabili ženklo savybė; imitacijos modelis – forma imituoja reikšmę, (2) ikoniškumas kaip kintanti, kalbančiojo aktyvinama ženklo ypatybė; imitacijos modelis – forma imituoja formą, (3) ikoniškumas kaip mąstymo branduolys ir skaitymo / skaitytojo aktyvinama (ženklo) funkcija. Skirtumų aptarimas leidžia identifikuoti visų ikoniškumo studijų paradigmų nuvertinamus literatūros teksto aspektus ir skatina apibrėžti sąlygas, kuriomis spausdintas pasakojamasis tekstas atveria (ar gali atverti) šių aspektų aktyvinamą ikoninę dimensiją. Teoriniai svarstymai iliustruojami Vladimiro Nabokovo romano Lolita (anglų ir rusų kalbomis) analize, tiksliau, romano visumos ikonizavimo dėsnius steigiančios ir „aiškinančios“ jo „Pratarmės“ tyrimu, neapsieinančiu be nuorodų į „pagrindinę“ romano dalį. Tyrimas atskleidžia būdus, kuriais romanas įfigūrina ir ikonizuoja raštą ir konfigūruoja jo skaitymo modelį, virstantį ypatingos kognityvinės ikonos reprezentamenu. Šio mentalinio reprezentameno objektu tampa tekstas kaip apčiuopiamas medijos produktas, pasižymintis konkrečiais struktūriniais ir diskursyviais ypatumais, o imitacijos modeliu tampa Larso Elleströmo (2010) aptartas, bet gilesnės refleksijos nesulaukęs, neįprastas formos ir reikšmės mimetinio santykio variantas – reikšmė imituoja formą
L’Ironie, un moyen d’échapper à la censure
Full text linkAmong Arab authors, a number of Egyptian writers use irony when addressing a criticism to the politics settled by the authorities. The enunciator of the text is perfectly aware that what he writes, or the speech he assigns to one of his characters, is a false compliment addressed to the government policy, since he intends to say or to make say the very contrary. He manages, at the same time, to put his words, and/or those of his character, in such a context that allows the reader to understand that the apparent meaning of the uttered speech is not what the enunciator, or the character, suggests. This same context also allows the reader to decode the secret meaning, easy to find, considering that the apparent meaning of the speech and its secret one are in relation of contrariety. To demonstrate that, I take as an example a short story published in 1980 by Yûsuf al-Qa‘îd from his collection Hikâyât al-zaman al-djarîh (Tales of the Injured Time).Bien des écrivains égyptiens, parmi d’autres auteurs arabes, ont recours à l’ironie lorsqu’il s’agit de critiquer les politiques mises en place par les autorités, L’énonciateur du texte sait parfaitement que ce qu’il écrit ou le discours qu’il fait tenir à l’un de ses personnages est un compliment mensonger à l’égard de la politique gouvernementale, puisqu’il entend dire ou faire dire le strict contraire. En même temps, il s’arrange pour placer ses propos et/ou ceux du personnage dans un contexte tel qu’il permet au lecteur de comprendre que le sens apparent des propos énoncés n’est pas ce que l’énonciateur ou le personnage veulent donner à entendre. Ce même contexte permet aussi au lecteur de décoder le sens secret, facile à trouver, vu que le sens apparent des propos et leur sens secret sont en relation de contrariété. Pour en faire la démonstration, je prendrai comme exemple une nouvelle publiée en 1980 par Yûsuf al-Qa‘îd dans son recueil Hikâyât al-zaman al-djarîh (« Histoires de l’époque blesse »)
Tarptautinė Algirdo Juliaus Greimo kūrybos recepcija
Full text linkCet essai adopte la perspective centrée sur les voyages, les échanges et la traduction pour étudier l‘impact international de l’œuvre d’Algirdas Julien Greimas. L’étude s’attache à mettre en évidence les facteurs clés qui ont affecté la diffusion des idées du linguiste et sémioticien à l’étranger. La plupart des recherches sur ses méthodes se concentrent à juste titre sur la France, où il a enseigné et développé son groupe de recherche, et sur les publications en français, langue initiale et la plus utilisée pour les travaux dans ce domaine. En revanche cette étude explore plutôt la propagation de ses innovations dans d‘autres pays et langues. Des éléments d‘histoire socioculturelle, de relations internationales et d‘histoire intellectuelle esquissent le contexte dans lequel son projet s‘est élaboré et s‘est étendu à différents pays.
Les relations entre la France et les autres pays pointent trois grandes catégories dans la réception que connaît le projet greimassien, pour chacune desquelles cette étude se concentre sur deux régions prises comme exemples. L‘article examine d‘abord les cultures qui manifestent les affinités les plus étroites avec la France à savoir celles romanes, en étudiant de plus près l’Italie et l‘Amérique latine. La deuxième catégorie comprend des pays qui jouissent de convergences moindres mais toujours appréciables avec la société française. Il s’agit des zones de langues germaniques, pour lesquelles l‘Amérique anglophone et les pays de langue allemande nous serviront d’exemples. Le dernier panneau du triptyque explore des pays qui entretiennent des relations plus lointaines avec la France, notamment durant la carrière de Greimas, en se focalisant sur la Russie-l’URSS et la Chine. La conclusion tente d’évaluer à quel point des facteurs tels que les structures institutionnelles et les contacts personnels, l‘histoire et le contexte socioculturels et le statut pédagogique et sociolinguistique du français exercent effectivement un impact sur son accueil à l‘étranger. L’analyse de la réception mondiale de l’œuvre de Greimas permet de découvrir les facteurs qui conditionnent la propagation de la sémiotique dans le monde entier.Šiame straipsnyje aptariamos kelionės, mainai ir vertimai, siekiant atskleisti tarptautinį Algirdo Juliaus Greimo kūrybos poveikį, išryškinti svarbiausius veiksnius, prisidėjusius prie kalbininko ir semiotiko idėjų sklaidos užsienyje. Dauguma Greimo metodo tyrimų skirta būtent Prancūzijai, kur jis dėstė ir vadovavo tyrimų grupei, ir publikacijoms prancūzų kalba, kuria dažnai pirmiausia skelbė savo semiotinius darbus, o šioje studijoje orientuojamasi į jo atradimų plėtojimą kitose šalyse ir kitomis kalbomis. Sociokultūrinės istorijos, tarptautinių ryšių ir intelektinės istorijos elementai ryškina kontekstą, kuriame buvo plėtojamas Greimo projektas, ir jo paplitimą įvairiose šalyse. Prancūzijos santykiai su kitomis šalimis leidžia išskirti tris stambesnius vienetus, apibūdinančius Greimo projekto recepciją; kiekvienoje jų aptariami du pavyzdiniai regionai. Pirmiausia apžvelgiamos giminiškos Prancūzijai romanų kultūros, išsamiausiai Italija ir Lotynų Amerika. Antrajam vienetui priklauso šalys, nuolat esančios prancūzų visuomenės akiratyje – germanų kalbų teritorija (anglofoniška Amerika ir vokiškai kalbančios šalys). Trečiajai triptiko daliai priskirtos šalys, kurių santykiai su Prancūzija yra tolimesni. Greimo veiklos metais tai buvo Rusija-SSRS ir Kinija. Straipsnyje stengiamasi įvertinti, kokį poveikį Greimui priimti užsienyje darė institucinės struktūros, asmeniniai ryšiai, sociokultūrinė istorija ir kontekstas, taip pat prancūzų kalbos pedagoginis ir sociolingvistinis statusas. Pasaulinės Greimo kūrybos recepcijos analizė leidžia atskleisti veiksnius, nuo kurių priklauso semiotikos sklaida visame pasaulyje
