Semiotika
Not a member yet
148 research outputs found
Sort by
Dramatic Space: Translating Euripides’ Medea into Lithuanian, Latvian, and Estonian
Full text linkThis article analyzes the translations of Euripides’ Medea into Lithuanian, Estonian and Latvian languages. It investigates how translators convey or adapt the original space of ancient theatre and drama in the meta-discourse and discourse of tragedy. The article has three main parts devoted to Benediktas Kazlauskas’ Lithuanian translation, Augusts Ģiezens’ Latvian translation, and Tiit Palu’s Estonian adaptation. Each part is divided into subsections, where the mimetic and diegetic space of ancient drama, stage directions, and objects of space: house, bed, and door are analyzed. The meta-discourse of Kazlauskas and Ģiezens is compared to the English translation by David Kovacs. The study examines what new symbolic meanings Euripides assigns to spatial objects and how he reinterprets the meanings of home as a place of security and family, giving it new connotations. The article concludes that the translations of Euripides’ Medea from the three Baltic countries represent the dramatic space differently because the translators adhere to different ideologies.
The philological translations of Kazlauskas and Ģiezens are similar due to the rendering of the ancient meter and are focused on the reader, while Tiit Palu’s adaptation is made for the theatre. Kazlauskas calls Medea’s house a “palace”, giving the space epicness, solemnity and formality. It can also be seen that his euphemistic language reflects the censorship of the Soviet era – not to translate words denoting the sexual sphere. Ģiezens’ translation into Latvian emphasizes the personal and intimate aspects of the drama. Tiit Palu’s Estonian adaptation focuses on the psychological depth of the drama, partially preserving the spatial and architectural integrity of the original while contextualizing ancient myth in the contemporary situation to make it more accessible for a modern audience. Each translator adapts the dramatic space to suit cultural contexts, balancing fidelity to Euripides’ original with accessibility to modern readers and audiences
Vilniaus kino erdvės: Eitvydo Doškaus dialogas su Almantu Grikevičiumi filme Čia buvo Vilnius
Full text linkThis article compares two works of poetic documentary that depict Vilnius: Almantas Grikevičius’ Time Passes Through the City (1966) and Eitvydas Doškus’ Once Upon A Vilnius (2022). Employing a geocritical approach, the analysis investigates the interplay between the city and its cinematic representations. It highlights the thematic and aesthetic dialogue between the two films, contrasting Grikevičius’ modernist vision of Vilnius as a convergence of history and modernity with Doškus’ portrayal of a city in constant evolution, blending local heritage with global influences. The article aims to reveal the historically shifting strategies of Vilnius’ representation and to analyse the city’s resulting imagery and its impact. It argues that both films not only document transformations in Vilnius but also craft a distinctive perception of the city as a dynamic, intertextual, and intermedial space.Straipsnyje lyginami du poetinės kino dokumentikos kūriniai, reprezentuojantys Vilnių: Almanto Grikevičiaus Laikas eina per miestą (1966) ir Eitvydo Doškaus Čia buvo Vilnius (2022). Analizė grindžiama prancūzų geokritikos prieiga, nusakančia miesto ir jo meninių reprezentacijų sąveiką bei įtaką vieni kitiems. Straipsnyje ryškinamas filmų dialogas, jo teminiai bei estetiniai skirtumai ir sąsajos. Grikevičius sukuria modernistinį Vilniaus portretą, jungiantį istoriją ir dabartį, o Doškus reprezentuoja nuolat kintantį miestą, kurio tapatybė apima tiek vietinį paveldą, tiek globalius kontekstus. Straipsnio tikslas – atskleisti istoriškai kintančią Vilniaus reprezentacijos strategiją ir analizuoti jos suformuotus miesto vaizdinius bei jų poveikį. Straipsnyje parodoma, kad abu filmai ne tik dokumentuoja Vilniaus miesto pokyčius, bet ir kuria specifinę jo, kaip dinamiškos, intertekstualios ir intermedialios erdvės, sampratą
Kūniškos erdvės L. S. Černiauskaitės apsakyme „Kambarys jazmino krūme“
Full text linkThe description of space in Greimas’ classical semiotics is based either on the subject’s narrative program and its relationship with the object of value or on the plastic properties of space, which determine the actor’s way of moving. In both cases, the relationship with space depends on the moving body; however, in literary texts, not only is motion important, but also the perception of space and the feelings it evokes. Usually, in literary criticism, the emotional relationship with space is regarded as a mental representation of the character. The analysis of Laura Sintija Černiauskaitė’s novelette “The Jasmin Chamber” highlights the limitations of this perspective, which assumes a one-sided link between the body and space. In the text, the character establishes a reciprocal bond with the home space. The home possesses corporeal properties, appears active and inviting, and the character functions as a sensitive and responsive body. In the novelette, a homology exists between the architectural structure and the individual body, both of which share the same category: continuous / discontinuous. The analysis of space shows that the characters connect only with family, driven by an unconscious desire for lasting relationships and continuity in their living space. Different characters’ interactions with space uncover the duality of desire: the wish to possess an object of value is intertwined with an unconscious pursuit of intense experiences.Klasikinėje semiotikoje erdvė aprašoma remiantis subjekto naratyvine programa ir jo santykiu su vertės objektu arba kreipiant dėmesį į jos plastines savybes, lemiančias atlikėjo judėjimo būdą. Abiem atvejais santykis su erdve nusakomas per judantį kūną, tačiau literatūros kūriniuose svarbus ne tik judėjimas, bet ir juslinė sąveika, iš jos kylančios jausminės būsenos. Literatūros kritikoje jausminis santykis su erdve dažniausiai laikomas veikėjo psichikos reprezentacija. Analizuojant Lauros Sintijos Černiauskaitės apsakymą „Kambarys jazmino krūme“ parodomas šio teiginio problemiškumas. Santykis tarp namų erdvės ir veikėjos kūno yra ne vienpusis (vienas reprezentuoja kitą), o abipusis: namai pasižymi kūniškomis savybėmis, yra aktyvūs ir kviečiantys, o veikėja yra jautrus, jiems atsakantis kūnas. Apsakyme steigiama homologija tarp architektūrinio statinio ir individo kūno, kurią užtikrina abiem būdinga kategorija tolydumas / skaidytumas. Erdvės analizė parodė, kad veikėjų santykiai skleidžiasi uždarame šeimos rate ir siejasi su noru išsaugoti ryšių pastovumą ir erdvės tolydumą. Skirtingos veikėjų sąveikos su erdve atskleidė dvejopą geismą: troškimą įgyti vertės objektą lydi nesąmoningas intensyvių būsenų siekis
Kaip medžiaga medžiagą mėgdžiojo: istorinio dekoratyvinio popieriaus tyrinėjimai
Full text linkCrossing the boundaries of any one discipline, the article provides an overview of research into historical decorated paper conducted by the author over the last several years. Examples of this seemingly very specific, ephemeral material, considered as an imitation of other materials, applied in bindings of printed books and manuscripts during the 18th and 19th centuries, are presented as anonymous artifacts of the past, strikingly characterised by their own materiality and thus involving also the researcher’s senses. Besides a historical overview of the main techniques of paper decoration in Europe, the place of this applied decorative element in the three-dimensional structure of the handmade book is also explored. The second part of the paper addresses the relevant problem of ornament as a plastic discourse, which has so far received less attention in semiotic research. Through a closer analysis of a several samples of decorated paper, questions about the semantic structure of the ornament and its effects are raised. Finally, when placed in the context of certain habits, needs and interests of eighteenth-century European society, decorated paper and its ornamental language emerge as a multilayered object with a culturally defined meaning.Straipsnyje, peržengiant kurios nors vienos humanitarinių mokslų disciplinos rėmus, įvairiais aspektais apžvelgiami kelerius metus trunkantys autorės istorinio dekoratyvinio popieriaus tyrinėjimai. Į šio iš pažiūros itin specifinio, efemeriško ir dažniausiai kitas medžiagas imituojančio popieriaus pavyzdžius, pritaikytus XVIII–XIX a. spausdintų ir rankraštinių knygų įrišuose, siūloma žvelgti kaip į anoniminius praeities dirbinius, kuriuos ryškiausiai apibūdina jų medžiagiškumas, į tyrimą įtraukiantis ir paties tyrinėtojo jusles. Greta istorinės pagrindinių popieriaus dekoravimo technikų Europoje apžvalgos, analizuojama šio taikomąją funkciją atliekančio dekoratyvaus elemento vieta trimatėje knygos struktūroje. Antroje straipsnio dalyje prisiliečiama prie aktualios, bet iki šiol semiotiniuose tyrimuose mažiau dėmesio sulaukusios plastinio ornamento diskurso problemos. Atidžiau analizuojant keletą konkrečių dekoratyvinio popieriaus ornamentavimo pavyzdžių, keliami įvairūs reikšminės ornamento sąrangos ir jos poveikio klausimai. Galiausiai, įterptas į tam tikrų XVIII a. Europos visuomenės įpročių, poreikių ir pomėgių kontekstą, dekoratyvinis popierius ir jo ornamentinė kalba išsiskleidžia kaip įvairiasluoksnis, kultūriškai apibrėžtą reikšmę turintis dirbinys
Kūniškumas: nuo figūros prie teksto struktūros (Olgos Tokarczuk Bėgūnai)
Full text linkOlga Tokarczuk’s fragmented novel Flights (Bieguni, 2007) encompasses various genres and themes that distinguish corporeality. Its analysis reveals how a corporeal isotopy of the content plane explains the expression plane, i.e., the novel’s composition. Therefore, this article contributes to the marginally explored research field in the semiotics of literature – the interaction between content semantics and poetics. In the novel, not only can various forms of the human body be found – such as bodies engaged in different modes of travel, sick bodies, and body specimens – but also contrasting corporeal ideologies that elucidate the connection between different fragments of the book. The article describes the novel‘s characters – pilgrims, runaways, and anatomists – and their relationship with movement and the body, revealing their worldview. Moreover, it solves the problem of matching the opposite conceptions of the body, the phenomenological and the mechanical, and addresses how the opposing characters’ attitudes can be integrated into the text’s semantic universe. The axiology of the protagonists is expressed by the category of integrity/disintegration. This, along with the corporeal relationships that repeat in different stories, discloses that Tokarczuk’s text functions as a particular body. Furthermore, it suggests a specific conception of the literary text.Olgos Tokarczuk romanas Bėgūnai (Bieguni, 2007) pasižymi fragmentiška struktūra, žanrų ir motyvų įvairove, kurioje išsiskiria kūno tema. Jos analizė atskleidė, kaip turinio plotmėje veikianti kūniškumo izotopija dalyvauja aiškinant išraiškos plotmę, t. y. romano kompoziciją. Tad straipsnis prisideda prie literatūros semiotikoje nepakankamai tirto lauko – turinio semantikos ir poetikos sąveikos. Romane aptinkami ne tik keli žmogaus kūno pavidalai – įvairiais būdais keliaujantis, sergantis kūnas, konservuotos mirusio kūno dalys – bet ir skirtingos kūniškumo ideologijos, parodančios, kokiu būdu siejasi Tokarczuk kūrinio fragmentai. Straipsnyje pristatomos romane veikiančių personažų – piligrimų, bėgūnų ir anatomų – pasaulėvokos, kurios atsiskleidžia per santykį su judėjimu ir kūnu. Taip pat sprendžiama problema, kaip romane derinamos fenomenologinė ir mechanistinė kūno sampratos ir kaip priešingi veikėjų požiūriai įtraukiami į bendrą semantinį universumą. Personažų aksiologiją išreiškianti integralumo / dezintegracijos kategorija ir skirtingose istorijose atsikartojantys kūniški ryšiai parodė, kad Tokarczuk tekstas funkcionuoja kaip savotiškas kūnas, bei pasiūlė savitą literatūrinio teksto sampratą
Les dynamiques du sens sensible. (Re) Sentir, percevoir et concevoir
Full text linkBased on the various semiotic works devoted to the sensory world and to perception, this article proposes to retrace the generative path of sensory meaning from the immediate perception to its conceptualization. The aim is to highlight not only the constitutive dynamics of the semioses involved in this journey, but also the complex relationships involved in the emergence of sensitive signification. In order to do this, we will return to the constitutive principles of the plan of expression of perceptual semiosis and the dynamics that animate it, before determining their role in the articulation of sensory meaning. In this way, the concept of structure will prove decisive in uncovering a theory of knowledge of the sensible world. We shall see that, from icon to diagram, structure is the object of an abstractive operation that reconfigures not only phenomena and their tensive dynamics, but also the intentional variations of subjects that are functionally associated with them. In this respect, we will underline the importance of the elementary contrast in the classification of the perceived and the construction of the concept, understood as a prototypical example of the class. Finally, we will raise the profoundly unstable character of the perceptual semiosis and the influence games that constantly renegotiate the elementary meaning of the sensory.À partir des différents travaux sémiotiques consacrés au monde sensible et à la perception, cet article propose de retracer le parcours génératif de la signification sensible du perçu immédiat à sa conceptualisation. Il s’agira non seulement de montrer la dynamique constitutive des sémioses engagées dans ce parcours mais également de soulever leurs relations complexes dans l’avènement de la signification sensible. Pour ce faire, nous reviendrons sur les principes constitutifs du plan de l’expression de la sémiose perceptive et de la dynamique qui l’anime avant de déterminer leur rôle sur l’articulation de la signification sensible. C’est ainsi que le concept de structure s’avérera déterminant dans la mise au jour d’une théorie de la connaissance du monde sensible. Nous verrons alors que, de l’icône au diagramme, la structure fait l’objet d’une opération d’abstraction qui reconfigure les phénomènes et leur dynamique tensive mais également les variations intentionnelles des sujets qui leur sont fonctionnellement associées. À cet égard, nous soulignerons l’importance du contraste élémentaire dans la classification du perçu et la construction du concept, entendu comme exemplaire prototypique de la classe. Enfin, nous soulèverons le caractère profondément instable de la sémiose perceptive et les jeux d’influence qui renégocient en permanence la signification élémentaire du sensible
