Semiotika
Not a member yet
148 research outputs found
Sort by
Kognityvinės semiotikos pagrindimas ženklų ir reikšmių fenomenologija
Full text linkKognityvinė semiotika, pastaruoju metu įvairiose terpėse pristatoma kaip nauja humanitarinių ir socialinių mokslų paradigma, siekia sujungti kognityvinius mokslus su semiotika. Išplėsdami kognicijos sąvoką taip, kad ji aprėptų didžiąją dalį psichinio gyvenimo (o kartais – ir daugelį „subasmeninių“ [subpersonal] aspektų), kognityviniai mokslai ne kažin kiek vietos paskyrė reikšmės fenomenams ir jų savitumui. Kita vertus, semiotika ar bent jau kai kurios jos apraiškos, ypač įkvėptosios Peirce’o, turi polinkį bene viską aiškinti kaip ženklų konsteliacijas. Abi šios tendencijos veda į konceptualinę miglą ir sąmyšį. Epistemologiniu požiūriu, kognityvinės semiotikos užduotis – susieti šiuodvi vieno ir to paties akiračio tendencijas, sąmonę [mind] padedant ten, kur jai ir vieta, o ženklus – į jiems skirtą vietą. Šio straipsnio pirmoje dalyje aptariamas fenomenologinis metodas ir jo taikymas suvokimui [perception]. Konkrečiai aptarsime, ar ir kokia apimtimi galima sakyti, kad suvokime esama propozicijų [propositions]. Antroje dalyje bus pristatomas ženklas kaip elementari kognityvinės semiotikos sąvoka, didžiąja dalimi išvesta iš aprezentacijos apibrėžties fenomenologijoje, bet taip pat sudaroma pasinaudojant kai kuriomis [Jeano] Piaget idėjomis. Užuot visas reikšmės prieigas [vehicles] tapatinus su ženklais, šiame straipsnyje ženklo sąvoka susiaurinama iki labai konkrečių reikšmės atvejų, kurie skiriasi nuo kitokių reikšmės tipų, kai reikšmė labiau tiesiogiai duota suvokime. Galiausiai trečioje dalyje imsimės neograisiškos [neo-Gricean] reikšmės analizės ir tvirtinsime, kad įprasčiausiais atvejais šio pobūdžio reikšmę apims ženklo sąvoka, tačiau kai kuriais atskirais atvejais ir tam tikruose kontekstuose vis tiek prireiks graisiško tipo reikšmės sąvokos
Diagrams as centerpiece for an enactivist epistemology
Full text linkIn the present work I will examine two semiotic contributions, Legg (2021) and Caravà (2019) respectively, that explore the possible connection between semiotics and enactivism. Both attempt to offer a semiotic interpretation of the enactivist theory of perception and cognition, with the aim of showing how semiotics can contribute to the debate on mental representations. I will argue that Legg’s proposal, based on the Peircean concept of the dicisign, assigns to basic cognition conditions that are not necessary, from the point of view of enactivism. Caravà’s, in turn, assigns non-sufficient conditions. I will argue that if we want to semiotically interpret the enactivist framework the concept that describes necessary and sufficient conditions is that of the diagram
Juslumo semiotika: nuo pojūčio iki intuicijos
Full text linkClassifying semiotic systems by the sensory channels employed to communicate them is simple, but specious: we thus fail to inquire into that which is actually semiotic about different types of sensory experience. In order to explicate their distinctive semiotic properties, these sensory types – touch, hearing, vision, olfaction, sensomotorics – need to be interrogated as phenomena. This way, each of the semiotic sensible modes shall be characterized by a specific field of presence. Schematic forms of the sensible thus obtained will give rise to a typology of sensible “bodies” – the envelope-body, the cavity-body, the point-body, the flesh-body – as well as to a typology of their “dynamics” (deformation, intimate movements etc.) and, finally, to a typology of semiotic “imprints” which these dynamics give rise to. Next, we should interrogate the possibilities of employing such typologies in concrete analyses.
Our primary presupposition is that, in most cases, objects of analysis – text, painting, film, choreography etc. – are multisensory, and thus the task of their explanation involves an articulation of several sensible modes. This kind of articulation is decisive for interpretation. The case of artworks is very suggestive in this sense: for example, in a painting, the same “visual” substances of expression can give rise to both a figurative and iconic presentation, grounded in the typical field of visuality, and to a plastic dimension which brings forth other types of field – somatic, affective, symbolic, or mythical.
This means that the articulation of sensible modes is the object of a second-order schematization – the schematization of a trans-sensible dimension, wherein intuition produces schematic forms that become expressions for contents not directly determined by sensory modes. The trans-sensible dimension activates syntheses of sensible modes; as we have learned from Kant, these syntheses are not of the conceptual order: they are activated in intuition, make use of the imagination, and are always contained in the sensible order which is both sensory and emotional.Suklasifikuoti semiotikas pagal jutiminius kanalus, kuriais jos komunikuojamos, nesunku, bet apgaulinga: taip darant neatsižvelgiama, kuo būtent semiotiški skirtingi jutimų tipai. Pastaruosius – lytėjimą, klausą, regą, uoslę, sensomotoriką – reikia nagrinėti kaip fenomenus, siekiant išskirti jų skiriamąsias semiotines savybes. Taip žiūrint, kiekvieną semiotinį juslumo modusą apibūdina jam būdingas esaties laukas. Tokiu būdu aptiktos scheminės juslumo formos atveda prie juslinių „kūnų“ tipologijos (kūno-apvalkalo, kūno-ertmės, kūno-atskaitos taško, gyvojo kūno), paskui prie jų „dinamikų“ tipologijos (deformacijų, artimųjų judėjimų ir kt.) ir galiausiai prie šių dinamikų kuriamų semiotinių „atspaudų“ tipologijos. Telieka išnagrinėti, kaip tokiomis tipologijomis gali pasinaudoti konkreti analizė.
Pirmoji metodo taisyklė grindžiama tuo, kad analizės objektai – tekstas, paveikslas, filmas, choreografija ir t. t. – dažniausiai patiriami keliais jutimais, vadinasi, norint juos paaiškinti būtina artikuliuoti keletą juslumo modusų. Tokia artikuliacija turi lemiamą reikšmę interpretacijai. Šiuo požiūriu labai iškalbingi meno kūriniai: pavyzdžiui, paveiksle tos pãčios „vizualinės“ išraiškos substancijos gali sudaryti sąlygas sykiu ir figūratyviai bei ikoninei prezentacijai, kurios pagrindas – tipinis vizualumo laukas, ir plastiniam matmeniui, nurodančiam kitokių tipų laukus – somatinius, afektinius, simbolinius arba mitinius.
Dėl to juslumo modusų artikuliacija tampa antrinės schematizacijos objektu – schematizuojamas transjuslinis matmuo, kuriame intuicija kuria schemines formas, tampančias turinių, kurių jutiminiai modusai tiesiogiai neapibrėžia, išraiškomis. Transjusliniame matmenyje atliekamos juslinių modusų sintezės; kaip mokė Kantas, tokia sintezė nėra konceptualinė: ji veikia intuicijoje, pasitelkia vaizduotę, tačiau visada yra juslinė, sykiu jutiminė ir emocinė
Sensory Qualities as Signs? Meyer Schapiro as a Pioneer of the Semiotics of ‘Visual Form’
Full text linkThe concept and nature of Form in linguistic as well as visual signs has been debated among several semioticians and art historians. Some notable analytical attempts have been put forward by Saussure, Hjelmslev, Vygotsky, and, regarding visual signs in particular, by Meyer Schapiro, Floch, Greimas, and the Groupe µ, among others. Greimas and Floch proposed a distinction between two levels of semiotic Form in visual representation, each being constitutive of a separate system of semiotic articulation: figurative language and plastic language. With arguments drawn from behavioural science, the interdisciplinary Groupe µ presented a different version of the same distinction as one between iconic and plastic signs.
In this paper, I shall give a short outline of these and some further proposals, especially Meyer Schapiro’s view on the formal structure of pictures and visual signs, and his analysis of visual signifiers as ‘vehicles’ of spatial meaning. Schapiro’s account of the ‘image-sign’ will be presented as coloured by his socio-historical perspective and the empirical pragmatism of Peirce. Regarding the relationship between ‘iconic’ and ‘plastic’ meaning, Schapiro’s studies of Romanesque sculpture and non-figurative painting anticipate some observations later made by the Groupe µ. However, rather than attempting to defend any specific account of the nature of visual or plastic Form, a pluralistic position will be proposed here
