Semiotika

Klimkaitė-Petraitienė, Lina

Lina Klimkaitė-Petraitienė 
Vilniaus universitetas 
BAUSMĖS TEMA LIETUVOS AIDO 
KRIMINALINIUOSE TEKSTUOSE 
Nusikalstamumas ir bausmės egzistavo visose visuomenėse, tik, 
laikui bėgant, kito požiūris įjuos. Tačiau tik sunacionalinių valstybių 
atsiradimu galima kalbėti apie kovos su nusikalstamumu politikos 
susiformavimą. Iki tol vyravusių bausmių pobūdis primena greičiau 
kraujo kerštą, neturintį nieko bendra su siekiu mažinti nusikaltimų 
skaičių. Kovos su nusikalstamumu politikos charakterį lemia bend-
ras tos epochos visuomenės suvokimas apie žmogų. Pavyzdžiui, kla-
sikinė mokykla, atsiradusi Europoje XVIII amžiuje, mano, kad žmo-
gus turi laisvą valią ir pats renkasi - nusikalsti jam ar ne. Kadangi 
žmogus iš prigimties yra linkęs paisyti tik savo naudos, tai bausmė 
reikalinga tam, kad jis neskriaustų kitų individų interesų. Perauk-
lėjimo ideologijos mokykla teigia priešingai, esą žmogų nusikalsti 
priverčia tam tikros aplinkybės, kurias pašalinus, išnyktų ir nusi-
kalstamumas. Neoklasikų nuomone, bausmė vargu ar gali pakeisti 
nusikaltėlį, ji turi bendresnį, visuotinį efektą - ,,reikia nubausti kelis, 
kad kiti matytų [ ... ]"1. 
Visuomenės nuomonė niekada nėra vienalytė, taigi skiriasi ir įvai­
rių žmonių požiūris į nusikaltimą ir bausmę. Tai patvirtina ir dis-
kusijos spaudoje, televizijoje dėl Baudžiamojo kodekso pakeitimų 
būtinybės, dėl mirties bausmės. 
Spaudoje pasirodantys pranešimai apie nusikaltimus (kaip ir apie 
bet kuriuos kitus įvykius) atlieka dvejopą funkciją. Pirma, šie pra-
nešimai parodo, KAS įvyko. Antra, spauda, siekdama pateikti skai-
tytojui neįprastą, intriguojančią, jam naują informaciją, siūlo ir paaiš-
kinimus, KAIP šią problemišką realybę suprasti. Taigi spauda ne tik 
pateikia informaciją, bet ir formuoja skaitytojo nuomonę, požiūrį į 
svarbiausius, reikšmingiausius įvykius. 
1 Matti Laine, Kriminologija i sociologija otklonionnogo povedenija, Chelsinki, 1994. 
42 A./. Greimo centro studijos/ 4 
Skirtingi laikraščiai iš pirminio informacijos šaltinio atsirenka 
skirtingas naujienas pagal savo technines, profesines, komercines 
galimybes. Spauda turi laisvę transformuoti - koduoti pirminio šal-
tinio pateiktą medžiagą į tam tikrą kalbos formą, paverčiant naujieną 
žinute, straipsniu. Kadangi kiekvieno laikraščio auditorija gana skir-
tinga, tai skiriasi ir jų kalbėjimo stilius, t.y. pranešant tą pačią žinią 
akcentuojami skirtingi jos aspektai. Taigi spauda formalią, oficialią 
kalbėseną transformuoja į kasdieninę, įprastinę, tuo pačiu suteik-
dama žiniai papildomą prasmę. Tačiau ši „kuriančioji" spaudos 
funkcija nėra visai autonomiška - ją lemia ir pačios informacijos 
potencialios galimybės būti „išverstai", transformuotai, ir informa-
cijos tema - ar ji yra ilgalaikio susidomėjimo objektas. 
Nusikaltimas turi ypatingą statusą . Jei visuomenę suprasime kaip 
konsensusą, kurio pagrindas - legitimuoti elgesio šablonai, tai nusi-
kaltime koncentruojasi neigiamoji šio konsensuso pusė . Knygoje 
Policing the Crisis teigiama, kad atrenkant kriminalines naujienas 
spaudai, atsižvelgiama į šiuos įvykio bruožus: 
- nusižengimo rimtumą, svarbumą, 
- ,,keistas" aplinkybes (jumoristines, ironiškas), 
- sentimentalias ir dramatiškas aplinkybes, 
- populiarios ar turinčios aukštą visuomeninį statusą asmenybės 
įtraukimą į nusikaltimą . 2 
Tačiau reikia pažymėti, kad bet koks nusikaltimas paprastai yra 
pakeliamas į žinios statusą, jei įvykis susijęs su smurtu. Taip yra todėl, 
kad smurtas turi kraštutinę žinios „negatyvinę vertę", jis nubrėžia ribą 
tarp tų, kurie yra visuomenės konsensuse, ir tų, kurie yra už jo ribų. 
Aptardami spaudos funkcijas formuojant visuomenės nuomonę, 
pasiremsime konkrečiais pavyzdžiais - dienraščio Lietuvos aidas 
(1990-1995) publikacijomis. 
Baltijos tyrimų duomenimis, 1995 metų lapkritį bent kartą per sa-
vaitę Lietuvos aidą skaitė 13 procentų apklaustųjų, objektyviausiu 
laikraščiu jį laikė 6,2 procento respondentų. Beje, Lietuvos aidas - vie-
nas pirmųjų Lietuvos dienraščių, straipsniams kriminaline tema 
paskyręs specialią rubriką „Iš kriminalinės kronikos". Pirmą kartą ši 
rubrika atsirado 1990 metų spalio 10 dieną. 
Atlikus kiekybinę Lietuvos aido tekstų kriminaline tema analizę 
paaiškėjo, kad rubrikoje spausdinamų tekstų apimties didėjimas 
2 Stuart Hall, Chas Critcher, Tony Jefferson, John Clarke, Brian Roberts, ,,The 
Social Production of News", in Po/icing tlze Chrisis, 1979. 
Semiotika 43 
susijęs su bendru Lietuvos kriminogeninės situacijos sudėtingėjimu. 
Pavyzdžiui, 1991-aisiais tekstų kriminaline tema, spausdinamų rub-
rikoje, vidutinė apimtis buvo 200 žodžių, 1992 - 300, 1993 - 250 
žodžių. O nuo 1994-ųjų šių tekstų apimtis pradėjo smarkiai didėti -
1994 metų kovą rubrikoje spausdinami tekstai kriminaline tema 
vidutiniškai turėjo 600 žodžių, gegužės pradžioje - 950, o gegužės 
antrojoje pusėje- beveik 2000 žodžių. 1995-aisiais šie tekstai išsiplėtė 
iki 2500 žodžių viename numeryje. 
Tekstų kriminaline tema, įeinančių į rubriką, užimama vieta nu-
meryje procentais kito panašiai-1990-1991 metais ši rubrika užėmė 
vidutiniškai 1,5 procento viso laikraščio apimties, 1992-aisiais smuk-
telėjo iki 0,9, o 1993-iaisiais svyravo apie l procentą. 1994 metais rub-
rikos užimama vieta numeryje pasiekė 4,17 procento, o 1995-aisiais -
5,5 procento. Duomenų grafiko kreivėje didelių šuolių nėra nei 1991 
metų sausio 13 dienos įvykių metu, nei rugpjūčio 18 dienos pučo 
Maskvoje metu, nei per Seimo rinkimus 1992 metų spalį ir per Pre-
zidento rinkimus. Taigi politiniai įvykiai, vykstą tiek Lietuvoje, tiek 
už jos ribų, šių tekstų apimčiai, jų užimamai vietai numeryje įtakos 
neturėjo. Straipsnių kriminaline tema, neįeinančių į rubriką, apim-
ties žodžiais kitimas labiau priklauso nuo politinių įvykių, susijusių 
su politinių jėgų varžymusi šalies viduje. Gana smarkiai šių tekstų 
apimtis padidėjo 1990 metų pabaigoje-1991-ųjų pradžioje (nuo 300 
iki 500 žodžių viename numeryje), po Seimo rinkimų 1992 metų spalį 
(nuo 80 iki 220 žodžių), per 1994 metų rugpjūčio referendumą (nuo 
300 iki 450 žodžių). Ne rubrikoje spausdinamų straipsnių apimtis 
labai išsiplėtė 1995 metų sausio-gegužės mėnesiais - nuo 200 iki 850 
žodžių (tuo metu daug rašyta apie D. Filipavičiūtės paieškas, V. List-
jevo nužudymą, Japonijos religinės sektos nusikaltimus). Šių straips-
nių padaugėjo per 1992 metų gegužės referendumą (nuo 7 iki 12 
straipsnių per mėnesį), prieš ir po Prezidento rinkimų 1993 metais 
(1992 metų gruodį ir 1993 metų sausį-12 straipsnių, 1993 metų kovą -
net 25). Labai smarkiai ne rubrikoje spausdinamų straipsnių padau-
gėjo 1993 metų spalio-gruodžio mėnesiais, kai buvo nužudytas Res-
publikos dienraščio leidėjas Vitas Lingys ir jo bylai spaudoje buvo 
skiriama labai daug dėmesio. 
Lietuvos aido straipsniai kriminaline tema kinta ne tik kiekybiniu, 
bet ir kokybiniu po.žiūriu - keičiasi jų temos, retorika, labiausiai ak-
centuojami dalykai, įvykių pateikimo stilius. Būtent čia susiduriame 
su išvardytomis spaudos funkcijomis: 
44 A.J. Greimo centro studijos l 4 
- parodyti, KAS vyksta, 
- paaiškinti, KAIP tai suprasti, formuoti visuomenės nuomonę ne 
tik apie nusikaltėlius, nusikalstamumą, bet ir apie organizacijas, 
atsakingas už nusikaltimų prevenciją, apie visą teisėsaugos sistemą. 
Siekiant nustatyti, kaip Lietuvos aidas atlieka pirmąją spaudos funk-
ciją (parodyti, KAS vyksta), buvo suformuluotas klausimas - kokių 
rūšių nusikaltimų aprašymai patenka į Lietuvos aido puslapius. Tuo 
tikslu buvo atliktas ištisinis tyrimas, t.y. peržiūrėti visi nuo 1990 metų 
gegužės 8 dienos (laikraščio atkūrimo dienos) išėję laikraščio nume-
riai ir fiksuojama: 
- apie kokias nusikaltimų rūšis daugiausia rašoma tam tikrą mė­
nesį, 
- kokių naujų nusikaltimų aprašymai pakliūna į Lietuvos aido pus-
lapius. 
Pastebėta, jog 1990-1995 metų Lietuvos aido nusikaltimų rubrikoje 
daugiausia spausdinamos žinutės apie sunkius nusikaltimus. Tai 
būtų šios temos: 
l. žmogžudystės (104-106 BK straipsnis). Šia tema straipsniai (iš-
skyrus pranešimus įvykių suvestinėje) 1995 metų antrąjį pusmetį 
vidutiniškai buvo spausdinami 12-15 kartų per mėnesį; 
2. kūno sužalojimai (111 BK straipsnis) - 5 kartus per mėnesį; 
3. plėšimai (272 BK straipsnis) - 5-7 kartus per mėnesį; 
4. stambios vagystės (271 straipsnio 3 dalis)- 5 kartus per mėnesį; 
5. reketas (273 BK straipsnis) - 3 kartus per mėnesį; 
6. sukčiavimas (274 BK straipsnio 3 dalis) - 5 kartus per mėnesį; 
7. išžaginimai (118 BK straipsnis) - 2-3 kartus per mėnesį). 
Be to, rašoma apie šiuos lengvesnius nusikaltimus: 
l. vagystes (271 BK straipsnis) - 3 kartus per mėnesį; 
2. garbės ir orumo įžeidimą (131, 132 BK straipsniai) -1 kartą per 
mėnesį; 
3. neteisėtą atleidimą iš darbo (139 BK straipsniai) - 3 kartus per 
mėnesį; 
4. neteisėtą valstybinės sienos perėjimą (2131 BK straipsnis) - 3 
kartus per mėnesį; 
5. chuliganizmą (225 BK straipsnis) - 3 kartus per mėnesį. 
Taigi didžioji dalis Lietuvos aide aprašomų nusikaltimų - tai smur-
tiniai nusikaltimai, šiek tiek mažiau rašoma apie turtinius nusi-
kaltimus. Beje, straipsniai šiomis temomis dažniausiai spausdinami 
būtent nusikaltimams skirtoje rubrikoje. Tuo tarpu straipsniai apie 
Semiotika 45 
nusikaltimus valstybei ir valstybės tarnybai (kyšio ėmimą, tarnybinį 
suklastojimą) paprastai spausdinami ne specialioje rubrikoje, o daž-
nai net pirmajame puslapyje. 
Be informavimo apie įvykius, antroji svarbi spaudos funkcija -
formuoti visuomenės nuomonę apie visą teisėsaugos sistemą, jos 
sugebėjimą kontroliuoti nusikalstamumą. 
Vienas iš aspektų, kaip spauda atlieka šią funkciją, yra bausmės 
temos Lietuvos aide tyrimas. Nuo kuriamo bausmės, nusikaltėlių 
baudžiamumo įvaizdžio labai priklauso visuomenės reakcija tiek į 
nusikaltėlius, tiek į teisėsaugos institucijas. Be abejo, straipsniai apie 
daugybę sunkių, neišaiškintų nusikaltimų kelia visuomenės paniką, 
nepasitikėjimą teisėsaugos sistema. Publikacijos, kuriose akcentuo-
jami policijos pareigūnų nusikaltimai, teisėjų papirkinėjimo atvejai, 
šį nepasitikėjimą dar labiau sustiprina. Pagaliau formuojant visuo-
menės nuomonę didžiulę įtaką daro informacijos pateikimo stilius, 
retorika, iliustracijos. 
Lietuvos aido straipsniams kriminaline tema nebūdingas detalus 
šiurpių nusikaltimų aprašinėjimas ir iliustravimas nuotraukomis su 
žiauriais vaizdais. Greičiau priešingai, čia pateikiama tik trumpa 
praėjusios dienos VRM štabo Informacijos skyriaus suvestinė, o 
plačiau aprašomi tik tie nusikaltimai, kurių bylos jau išnagrinėtos ar 
dar nagrinėjamos teisme. Taigi nespausdindamas straipsnių apie 
nusikaltimus, kurių kaltininkai neišaiškinti, Lietuvos aidas formuoja 
bausmės neišvengiamumo įspūdį. Žinoma, iš dalies spauda yra 
priversta tai daryti - žinučių apie naujausius įvykius trumpumą 
nulemia reikalavimai susilaikyti nuo komentarų, kol teismas nu-
spręs, kas yra kaltas, kad nebūtų pažeista nekaltumo prezumpcija. 
Tačiau griežtas šio reikalavimo paisymas ir kalbėsenos stilius liudija 
sąmoningą Lietuvos aido orientaciją nusikalstamumą parodyti ne kaip 
nesutramdomą procesą, o kaip reiškinį, kurio kaltininkas, t.y. nusi-
kaltėlis, susilauks bausmės. 
Apie šią orientaciją liudija straipsnių, paremtų policijos ir kitų 
oficialių šaltinių informacija apie naujausius, dar neišaiškintus nusi-
kaltimus, ir straipsnių, paremtų teismų medžiaga, santykis. Iki 1994 
metų rubrika „Iš kriminalinės kronikos" buvo nedidelė, joje buvo 
spausdinama tik praėjusios dienos sunkiausių nusikaltimų suves-
tinė . Nuo 1994 metų rubrika plėtėsi, pradėta spausdinti vis daugiau 
reportažų iš teismo salės, rašyti apie kaltinamųjų nužudymu, reketu 
bylų eigą (rašinių ciklas apie „Centurionio", reketininko Antonovo 
46 A.f. Greimo centro studijos l 4 
bylas 1994 metų kovą ir birželį, straipsniai apie D. Filipavičiūtės 
paieškas 1995 metų vasarį, kovą). 
1994-1995 metais straipsniai, paremti teismų medžiaga, kiekvie-
name Lietuvos aido numeryje sudarė 60-80 procentų visų straipsnių 
kriminaline tema. Be to, šie straipsniai visuomet yra didesnės ap-
im ties, išsamesni nei straipsniai apie nusikaltimus, kuriuos padarę 
asmenys dar nesulaikyti arba jų kaltė dar neįrodyta. Beje, netgi 
trumputės žinutės apie dar neišaiškintą nusikaltimą pabaigoje visuo-
met parašoma apie sulaikytus įtariamuosius . 
Beje, Lietuvos aide, skirtingai nei Lietuvos ryte ar Respublikoje, nuo-
traukos su žiauriais vaizdais spausdinamos ypač retai - per visą 
Lietuvos aido istoriją jų pasitaikė tik keturios (1994 metų liepą -
neatpažinta skenduolė, 1995 metų kovą - nužudytas žmogus, 1994 
metų rugpjūtį ir 1995 metų gegužę - sprogimo sužaloti žmonės). Tuo 
tarpu reportažai iš teismo salės, ypač nagrinėjant garsias bylas (,,Cen-
turionio" byla, V. Lingio, D. Filipavičiūtės žudikų bylos), dažnai bū­
na iliustruotos nuotraukomis su teisiamųjų suole sėdinčiais nusikal-
tėliais. Toks iliustracijų pateikimas taip pat padeda formuoti baus-
mės neišvengiamumo įspūdį . 
Šiam įspūdžiui sudaryti įtakos turi ne tik medžiagos parinkimas 
bei pateikimas, bet ir straipsnių kalbos maniera, žinučių antraštės, į 
kurias skaitytojas pirmiausia atkreipia dėmesį. Lietuvos aide straips-
nių apie nusikaltimus antraštėse dažniausiai pranešama apie suėmi­
mą, bausmes nusikaltėliams, o ne apie jų padarytą nusikaltimą (pa-
vyzdžiui, ,,Nuosprendis sukčiuvienėms", ,,Mirties bausme nuteistas 
Kauno ,Džekas Skerdikas"', ,,Suimtas Europos laikraščio apsaugos 
tarnybos viršininkas"). 
Atpildo už padarytą nusikaltimą neišvengiamumo įspūdį formuoja 
ir pozityviai pateikiamas policininko įvaizdis, kuris kituose dienraš-
čiuose (ypač Respublikoje) yra labai prastas. Neretai pasitaiko straips-
nių, kuriuose rašoma apie nusikaltimus, padarytus pareigūnams 
(,,Policininkas žuvo vietoje", ,,Policininkai sunkiai sužeisti, vagys 
pabėgo") . Beje, 1995 metų spalio-gruodžio mėnesiais policininko 
įvaizdis Lietuvos aide ėmė gana sparčiai keistis - vis daugiau rašoma 
apie pačių pareigūnų nusikaltimus arba jų nesugebėjimą apginti 
nuo įžūlių nusikaltėlių. Tai liudija ir publikacijų antraštės - ,,Po-
licininkai sumušė plungietį", ,,Girti policininkai atėmė automobilį", 
,,Ukmergės policija nesugeba apginti reketuojamų mokinių" ir pan. 
Beje, šiuose straipsniuose vengiama kategoriškų vertinimų, galutinio 
Semiotika 47 
sprendimo teisė paliekama teismui, o užbaigiama dažniausiai klaus-
tuku - įsigalės teisingumas ar ne? Visgi dauguma straipsnių apie 
pareigūnų nusikaltimus nėra pateikiami kaip sensacija, jų retorika 
nesiskiria nuo kitų straipsnių retorikos. 
Kalbant apie bausmės temą Lietuvos aide, verta paminėti mirties 
bausmės temą . Apie tai buvo daug rašoma 1994 metų lapkričio 
mėnesį, generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui pasiūlius išim-
tinę mirties bausmę skirti Borisui Dekanidzei, organizavusiam Res-
publikos dienraščio leidėjo Vito Lingio nužudymą. Tą mėnesį pasirodė 
net du straipsniai apie mirties bausmės vykdymo tvarką Lietuvoje. 
Prie šios temos sugrįžta 1995 metų gegužę, Prezidentui atmetus 
Dekanidzės malonės prašymą, ir 1995-ųjų liepą, įvykdžius nuospren-
dį Dekanidzei. Diskusijų dėl mirties bausmės panaikinimo Lietuvos 
aide nebuvo. Šia tema rašoma tokiu pačiu stiliumi, kaip ir apie kitas 
bausmes. 
Iš straipsnių kriminaline tema kokybinės analizės galima spręsti, 
kad Lietuvos aidas, nors ir būdamas opozicijos laikraštis, stengiasi 
palaikyti teisėtvarkos pareigūnus ir nekurti nesuvaldomo nusikaltė­
lių siautėjimo įvaizdžio. 


English

Bausmės tema Lietuvos aido kriminaliniuose tekstuose

Šeferis, Vaidas

Vaidas Šeferis 
Vilniaus universitetas 
SĄMONĖS DIRGINIMAS 
PRAMOGINĖS SPAUDOS 
MISTINIUOSE TEKSTUOSE 
ĮVADINĖS PASTABOS 
Ši analizė yra dalis didesnio darbo, skirto išsiaiškinti vertybinėms 
orientacijoms pramoginėje Lietuvos spaudoje. Pramoginės spaudos 
terminas čia vartojamas sąlygiškai. Pateikiamame darbe šiuo terminu 
vadinami tie dabar lietuvių kalba leidžiami laikraščiai, kurie nėra 
dienraščiai ir nesiorientuoja į specifinę auditoriją . Tad darbo objektu 
nelaikomi elitinės orientacijos leidiniai (tokie kaip Septynios meno 
dienos, Literatūra ir menas, Šiaurės Atėnai), tautinių arba seksualinių 
mažumų spauda, laikraščiai vaikams, moksleiviams bei studentams. 
Šitaip suprantant pramoginę spaudą, darbo objektą vis vien sudaro 
ne mažiau kaip septyniolika leidinių, tokių kaip Neliūdėk, Miražai, 
Akcentai, Siaubas, Žvilgsnis, Jonis, Europa, Akistata ir kt. 
Analizė apima tik vieną pramoginės spaudos teminį lauką, kurį 
sąlygiškai pavadinau misticizmo lauku. Jam priskirtini straipsniai 
okultizmo, astrologijos, magijos temomis, publikacijos apie pasaulio 
sąrangą, metafizinius reiškinius (taip pat ir istorijos apie vaiduoklius) 
bei svarstymai apie žmogaus „mokslus" (Taro kortos, runos, chiro-
mantija ir kt.). Skiriamasis šio teminio lauko bruožas - kalbėjimas 
apie jutimais nesuvokiamus, antgamtinius reiškinius bei žmogaus 
santykį su tais reiškiniais. Specifine atšaka reikėtų laikyti istorijas 
apie ateivius iš kitų planetų : dažnai (nors ne visada) samprotavimai 
apie juos sunkiai atskiriami nuo samprotavimų apie metafizinius 
reiškinius arba magiją. 
Misticizmas pramoginėje spaudoje - vienas didžiausių teminių 
laukų, aptinkamas visuose paminėtuose laikraščiuose . Statistiškai 
jis apima iki 20 procentų visų pramoginės spaudos publikacijų (iš 
šiam darbui perskaitytų 192 publikacijų jam priklauso 42). 
56 A.J. Greimo centro studijos l 4 
Šio rašinio tikslas - išryškinti konkrečių tekstų bruožus, leidžian-
čius kalbėti apie sąmonės dirginimo techniką pramoginės spaudos 
teminiame lauke. 
I. SĄMONĖS DIRGINIMAS 
NERIŠLIUOSE TEKSTUOSE 
Pradėkime nuo straipsnio „Ištempti erdvėje - laike" (Žvilgsnis, 
1995, rugsėjo 28-spalio 5, nr. 37 (195), p. 6). Jame aptariama „kos-
minio informacinio lauko" idėja. Toks laukas esąs Visatos sąrangos 
pamatas ir lemiąs bet kurio jos elemento būtį: ,,[ .. . ] informacinis 
laukas turi visas galimybes Visatos, atomo, kristalo, gyvosios me-
džiagos evoliucijai[ ... ), turi visą informaciją apie gyvąją ir negyvąją 
materiją". 
Nėra itin svarbu, kaip įsivaizduojama pasaulio sąranga šiame 
straipsnyje. Svarbesnis yra kalbėjimo būdas, kuriuo ta pasaulio są­
ranga pristatoma skaitytojui. Būtent kalbėjimo būdu išsiskiria pas-
kutinė teksto pastraipa: ,,Informacinis laukas subtilesnis už pačią 
subtiliausią materiją, todėl jis pirmapradiškai ir glūdi Visatoje visų 
plotmių evoliucijoje. Dėl šios priežasties suvokti gali būti ir para-
leliniai pasauliai, susidedantys iš be galo subtilios materijos." 
Iki šios pastraipos tekste buvo nuosekliai plėtota pasirinktoji tema: 
apibūdinta „kosmoso informacinio lauko" samprata, kilmė, savybės, 
reikšmė, jo pažinimo galimybės. Bet cituotoje pastraipoje tas nuo-
seklumas sulaužomas: prabylama apie materijos subtilumo laips-
nius, visatos plotmes bei paralelinius pasaulius. 
Pasakymai apie materijos subtilumą, Visatos plotmes bei para-
lelinius pasaulius sunkiai susiejami su „kosmoso informacinio lau-
ko" tema: kas yra materijos subtilumas? ką reiškia„ Visatos plotmė"? 
kokie pasauliai čia minimi? su kuo lyginant konstatuojamas jų para-
lelumas? Neaišku, kuria prasme vartojamos šios sąvokos, todėl jos 
iškrenta iš teksto struktūros ir sunkina jo suvokimą. 
Taigi cituota pastraipa teksto informatyvumo požiūriu yra nerei-
kalinga. Tačiau būtent tokią - nerišlią, informaciją apsunkinančią -
kalbą norėčiau laikyti būdingu aptariamojo teminio lauko bruožu. 
Tai patvirtina ir kitos publikacijos. 
Tame pačiame Žvilgsnio numeryje spausdinamas straipsnis „Kas 
yra ekankaras". Ekankaras - ,, Tai viena iš kontaktų su subtiliuoju 
Semiotika 57 
pasauliu užmezgimo metodikų." Straipsnio pavadinimas verčiama­
nyti, kad jame bus pristatoma ši metodika. Bet pirmoje pastraipoje 
pradedama plėtoti kita tema. Kalbama apie žmogaus sąrangą: ,,Žmo-
gus turi keletą kūnų-nuo materialiųjų iki pačių subtiliausių. Jie gali 
keliauti įvairiomis būties plotmėmis priklausomai nuo to, kokioje 
gyvename mes." Teksto viduryje atsisakoma ir šios temos. Pra-
dedama pasakoti apie metafizinę pasaulio struktūrą (4-11 pastrai-
pos). Pasaulis turįs septynias plotmes. Pavyzdžiui, būties plotmė -
„ Tai dorovės pasaulis, kuriame realizuojamas žmogaus dorovinis 
likimas." Be to, ,,tarp Kašmyro ir Afganistano, 8 tūkstančių metrų 
virš jūros lygio aukštyje [yra] nepasiekiama šalis - rojus". Į jį „nusi-
leidžia kitų pasaulių gyventojai". 
Straipsnio pabaigoje atsisakoma ir šios temos: paskutinės keturios 
pastraipos skirtos pasakojimui apie žmones, kurie plėtojo ekankaro 
metodiką. 
Matome, jog teksto struktūra yra apirusi. Sunku pasakyti, apie 
ką kalbama - apie žmogaus kūnus, būties plotmes ar rojų netoli 
Afganistano? Prieš akis turime tik rišlaus kalbėjimo atkarpas, ku-
rios nesudaro darnios visumos. Akivaizdu, kad šiuo atveju teksto 
suprantamumą mažina ne kuri viena pastraipa - rašinio „Kas yra 
ekankaras" visas tekstas yra nerišlus. 
Kitas kalbinio bei loginio nerišlumo pavyzdys yra straipsnis „Kaip 
išsigelbėti nuo tamsiųjų strėlių?" (Akcentai, 1995, rugsėjo 1-7, nr. 35 
(222), p. 4). Pacituosiu vieną šio rašinio pastraipą: 
Bet kuris moksleivis gali pasidomėti, kodėl spinduliavimas, užtaisai, srovių 
susikirtimai tokie „protingi" [ ... ). Kodėl energetiniai tinkleliai sudaryti su 
ypatingu geometriniu tvarkingumu - tartum bičių koriai? [ ... ] Surizikuosiu 
sukelti pašaipą, bet vis dėlto pasakysiu, kad tamsybė tiek pat reali, kaip ir 
naktis, o šėtonas egzistuoja gyvenime taip, kaip mėnuo danguje. 
Čia įdomu tai, kad trumputėje teksto atkarpoje sugebama su-
talpinti du kalbėjimo būdus: mokslinį (konkretūs klausimai, fizikos 
terminai) ir poetinį. Be to, poetinis segmentas pateikiamas kaip 
atsakymas (ar paaiškinimas) į iškeltus scientistiškai konkrečius 
klausimus. 
Šitoks kalbėjimo kodų maišymas išlieka tekste ir toliau. Susidaro 
savotiškas dviejų stilių koloidinis tirpalas, labai apsunkinantis pra-
nešimo supratimą: ,,Tikriausiai todėl šventieji kalbėjo, kad vienas, 
dorai ir šventai gyvenantis, gali išgelbėti nuo stichinių nelaimių ištisą 
58 A.f. Greimo centro studijos l 4 
vietovę. Nes jis kaip magnetas pritraukia erdvės ugnies aukštąją 
energiją[ ... )." 
Ir šitoje citatoje, ir visame likusiame tekste reikšmės, terminai, 
objektai bei temos kraunami vienas ant kito be jokios tvarkos. Straips-
nyje kalbama apie minusinius spindulius, nematomas sielos substan-
cijas, neigiamus fluidus, kosmoso energiją, erdvinės ugnies aukštąją 
energiją, geopatogenines ir geomantines zonas. Čia pat apeliuojama 
į Dievą, Bažnyčią, tikėjimą, Jėzų Kristų, demonus, tamsiąsias jėgas ir 
pan. Tipiškas sakinys: ,, U alios maldos energetika, kai mes tai darome 
nuoširdžiai, lygi 6 balams, ji lengvai ,išmėto' radiacines dalelytes į 
erdvę ir tarnauja apsauginiu skydu nuo daugelio ligų." 
Visa tai veikiau panašu į informacinį triukšmą negu į nuoseklų, 
logišką tekstą. Iš straipsnio paaiškėja tik tiek, kad kažkas kažką 
gali kažkaip paveikti ir kad žmogui nuolat kažkas gresia. Tas 
žodžių chaosas, kuriuo užpilamas skaitytojas, negali būti suvoktas. 
Tekstas neegzistuoja kaip struktūra: pakartotiniai skaitymai, ban-
dymai klasifikuoti teksto figūras yra nereikalingi. Šios procedūros 
neduoda nieko naujo, palyginus su tuo, kas buvo pastebėta pirmuo-
ju skaitymu. 
Apibendrinant galima konstatuoti, kad nerišlumas yra būdingas 
aptariamųjų tekstų bruožas. Trys aptartieji straipsniai yra tik dalis 
pavyzdžių. Nerišlumas - labai dažna misticizmo teminio lauko ypa-
tybė. Tai puikiai iliustruoja tokie straipsniai kaip „Septyni likimo 
įstatymai" (MMM - Miražai moterims ir merginoms, 1995, spalio 25 -
lapkričio 8, nr. 21 (43)); ,,Meilė - tai dieviškoji išmintis" (Žvilgsnis, 
1995, spalio 26- lapkričio 2, nr. 41 (199)); ,,Kosmoso dvyniai", ,,Kiber-
netiniai zambiai" (Anapus, 1995, spalis, nr. 10 ( 46)); ,,Ateiviai keršija 
smalsiems" (Anapus, 1995, rugsėjis, nr. 9 (45)) ir kt. 
Tokias publikacijas būtų galima kvalifikuoti kaip autorių (ar suda-
rytojų) nesugebėjimą rašyti, jų neprofesionalumo ar neišprusimo 
požymį. Skaitytojas pasakytų, kad nieko negali suprasti, ir padėtų 
laikraštį į šalį. Tačiau taip neatsitinka. Laikraščiai yra perkami: už 
galimybę perskaityti juose išspausdintus straipsnius mokami pini-
gai. Tai rodo, kad tekstai komunikuoja su savo auditorija. Bet jeigu 
jie taip sunkiai suprantami, kai kada nenuoseklūs ad absurdum, - tai 
kas juose yra vertybė, už kurią mokami pinigai? 
Į šį klausimą padėtų atsakyti prielaida, kad tokios rūšies straipsniai 
nėra skirti informuoti ar aiškinti. Pirmoji jų funkcija - sudirginti skai-
tytojo sąmonę. Tai paaiškintų kalbos chaosą aptartuose rašiniuose: 
Semiotika 59 
sąmonei sudirginti visiškai nereikalingas išbaigtas tekstas. Svarbu 
vis iš naujo ir kuo dažniau suvokėjo dėmesį bombarduoti paslap-
tingais pavadinimais. 
Dirginimo mechanizmas veikia eksploatuodamas semiotikams 
pažįstamą situaciją „atrodyti: nebūti", kitaip tariant - iliuziją. 
Atrodymo lygmeniui tekste priklauso egzotiškai skambantys žo-
džiai, pavyzdžiui, geomantinė zona, informacijos laukas, kauzalinė 
plotmė ir pan. Tokius tekste sutiktus žodžius skaitytojas stengiasi 
atpažinti (pvz., mėgina suvokti, ką galėtų reikšti „erdvinės ugnies 
aukštoji energija"). Tačiau tekstas kaip struktūra neegzistuoja, ir 
todėl žodžio atpažinimas neįmanomas - egzotiškieji sąskambiai 
nesusieti su jokia prasme. Tokiu būdu skaitytojui pateikiama iliuzija: 
teksto prasmė tik atrodo esanti, iš tiesų ji neegzistuoja. Tuo tarpu 
protas apšaudomas vis naujais paslaptingais žodžiais, kurių taip pat 
negalima identifikuoti. Šitaip sukuriama psichologinė įtampa, kai 
nuolat tenka suprasti nesuprantamas, bet „patrauklias" sąvokas. 
Būtent šią įtampą ir galime vadinti sąmonės dirginimu. 
Pastebėtina, kad iliuzijai formuoti pasirenkami neatsitiktiniai žo-
džiai. Ypač mėgstami pseudomoksliniai terminai (subtili materija, 
minusiniai spinduliai, informacinis laukas) bei mitologinės figūros 
(Šambala, Damlaras, demonai). Labai dažnai pasitelkiami žodžiai 
,,astralas", ,,siela", ,,eteris", ,,kosmosas", ,,visata", ,,būtis" ir kt. 
Taigi - ne bet kas gali tapti sąmonės dirgikliu. Egzistuoja tam 
tikros preferencijos. Būtų įdomu pramoginę spaudą išanalizuoti 
vien šiuo aspektu: galbūt pavyktų sudaryti konkretų „įdomių" 
figūrų sąrašą. Pastarasis praverstų kaip medžiaga dabartinio ma-
sinio skonio tyrimui. 
Kalbėjimas apie sąmonės dirginimą iki šiol rėmėsi analizuojamų 
tekstų nerišlumu. Tačiau erzinti gali bet kuris prastai parašytas 
tekstas, bet kuri sunkiai suvokiama informacija. Tad ar galime apie 
dirginimą kalbėti kaip apie specifinį pramoginės spaudos bruožą? 
Be to, ne visi aptariamoje spaudoje publikuojami straipsniai logiškai 
bei kalbos požiūriu nenuoseklūs . Galima aptikti ir „normalių" publi-
kacijų-istorijų su vientisu siužetu, tvarkinga kompozicija ir logiškais 
sintaksiniais ryšiais.Kyla klausimas - ar išlieka sąmonės dirginimas, 
išnykus teksto nerišlumui? 
60 
11. SĄMONĖS DIRGINIMAS 
RIŠLIUOSE TEKSTUOSE 
A.f. Greimo centro studijos/ 4 
Pradžioje išanalizuokime vieną teksto ištrauką iš jau minėto straips-
nio „Kaip išsigelbėti nuo tamsiųjų strėlių?": 
Bet kuris moksleivis gali pasidomėti, kodėl spinduliavimas, užtaisai, srovių 
susikirtimai tokie „protingi", kodėl skleidžia fokusuotus spindulius griežtai 
nustatyto pjūvio. Kodėl energetiniai tinkleliai sudaryti su ypatingu geomet-
riniu tvarkingumu - tartum bičių koriai? 
Ši teksto atkarpa yra rišli. Ją sudaro trys vienas kitą papildantys 
klausimai, orientuoti į tą patį objektą - mįslingus gamtos reiškinius. 
Atkreipkime dėmesį į tai, kaip konstruojami šie sakiniai. Klausimas 
keliamas iš bet kurios sakinio dalies, išskyrus veiksnį: 
- iš tarinio: kodėl srovių susikirtimai protingi? 
- iš papildinio: kodėl skleidžia fokusuotus spindulius? 
- iš aplinkybės: kodėl energetiniai tinkleliai sudaryti [ ... ] tartum 
bičių koriai? 
Šitokia klausimo konstrukcija leidžia pranešėjui pasiekti specifinį 
efektą: ji verčia adresatą nekvestionuoti tų sąvokų, kurios sintaksiškai 
yra veiksnių pozicijose: ne „kas yra srovių susikirtimai?", bet „kodėl 
jie protingi?"; ne „kas yra energetiniai tinkleliai?", bet „kodėl jie 
geometriškai taisyklingi?" Kadangi veiksnys lieka už klausimo, tai 
už klausimo atsiduria ir tas objektas, į kurį nurodo veiksniu einantis 
žodis. Čia pasinaudojama pseudologine inversija: jeigu objektas 
egzistuoja, tai galima aptarti jo savybes/jeigu aptariamos objekto 
savybės, vadinasi, objektas egzistuoja. 
Taigi jei kalbama apie energetinio tinklelio savybes, vadinasi, toks 
tinklelis yra. Nes juk neaptarinėtum savybių to, kas neegzistuoja. 
Šių sintaksinių bei pseudologinių manipuliacijų pasekmė ta, kad 
pranešimo suvokėjas netiesiogiai verčiamas pripažinti tam tikrų 
objektų buvimą. Kitaip tariant, visiems objektams, į kuriuos nurodo 
veiksniais einantys žodžiai, suteikiamas „realybės" statusas. 
Visi šiame sintaksiniame žaidime dalyvaujantys žodžiai-veiksniai 
parinkti taip, jog jais žymimi objektai priešintųsi sutapatinami su 
„realybe". Tas priešinimasis kyla iš veiksnio poziciją užimančių 
reiškinių neapčiuopiamumo: suvokėjui neaišku, kas yra tas „ener-
getinis tinklelis" arba „srovių susikirtimas". Todėl jam sunku už 
tokios išskydusios reikšmės matyti dar neapčiuopiamesnį objektą ir 
mąstyti apie jį kaip apie „realų". 
Semiotika 61 
Taigi, viena vertus, adresatas kalbinėmis priemonėmis skatinamas 
identifikuoti signifikatus kaip „realybę", kita vertus, tie signifikatai 
turi bruožų, kurie šiam realumo statusui įsigalioti neleidžia. Atsi-
randa dvi diametraliai priešingos suvokimo galimybės, kylančios 
tuo pačiu metu iš to paties objekto: laikyti jį „realybe" - nelaikyti 
„realybe". Kadangi nė viena galimybė nenusveria kitos, sąmonė yra 
dirginama. 
Svarbu, kad toks mechanizmas veikia rišliame tekste. Tai patvirtina 
ir straipsniai apie ateivius iš kitų planetų. Iš visų misticizmo teminiam 
laukui priklausančių publikacijų būtent jie dažniausiai išlaiko teminį 
nuoseklumą ir kalbinį rišlumą. 
Ateivių figūra ypatinga tuo, kad ją sunku identifikuoti kaip empi-
rinę realybę. Tam priešinasi skaitytojo patirtis: jis nėra ateivių matęs, 
nėra girdėjęs, nėra su jais užmezgęs kontakto. Galbūt jis net nežino 
apie ateivius (pvz., vaikas). 
Tekstu neįmanoma pakeisti empirinės adresato patirties, todėl 
pranešėjas gali tik vienu būdu įrodyti skaitytojui ateivių realumą -
papasakoti jam apie kitų žmonių kontaktus su nežemiškų civilizacijų 
atstovais. Kitaip tariant, adresatą reikia įtikinti, kad svetimą patirtį 
pripažintų lygiaverte savajai. 
Egzistuoja nemažai tokio įtikinimo būdų. Vienas labiausiai pa-
plitusių - pasiremti autoritetu. 
Naudojantis šią priemonę pranešėjas tekstualiai demonstruoja, kad 
pranešimo turinys yra sankcionuotas autoriteto, kuriuo skaitytojas 
neturėtų abejoti. 
Itin dažnai apeliuojama į mokslininkus: ,,Grupė amerikiečių gene-
tikų [išryškinta mano - V. Š.], vadovaujamų profesoriaus A.K., iš-
spausdino stulbinantį straipsnį ,Slapta intervencija: Žemės užka-
riavimas'.[ ... ] žmogaus kraujuje mokslininkai aptiko genų, kuriuos 
įskiepijo ... ateiviai iš kitos planetos" (Anapus, 1995, nr. 9). 
Kalbant apie ateivius, įtikinančiomis laikomos ir kitokios autoriteto 
formos. Pavyzdžiui, oficialus pranešimas, spauda, kosmoso tyrimo 
agentūros (NASA) ir pan.:,, Tuo tarpu oficialūs pranešimai, laikraščių 
reportažai [ išryškinta mano-V. Š.] bei žmonių pasakojimai apie žemės 
gyventojų susitikimus su kosmitais byloja, kad ne viskas gerai klostosi 
[ ... ].Buvęs NASA darbuotojas Maksas Lonkaikas turi nuotraukų, kurios 
gali patvirtinti pačias drąsiausias hipotezes" (Anapus, 1995, nr. 9). 
Autoritetais laikomų figūrų sąrašas yra palyginti trumpas. Neteko 
susidurti su atveju, kad teiginiai būtų paremiami apeliuojant, tarkim, 
62 A.J. Greimo centro studijos l 4 
į muzikos specialistus ar Lietuvos Seimą. Būtų prasminga organizuo-
ti kompleksinę pramoginės spaudos analizę autoriteto aspektu. Tikė­
tina, jog ji atskleistų nemažai įdomių moderniojo autoriteto bruožų . 
Versti adresatą galvoti apie ateivius kaip apie „realybę" galima ir 
smulkiai detalizuojant: ,,Mėnulyje bazę įkūrę ateiviai iš kitų planetų 
[ ... ] skiriasinuomūsų.Jiegaligyventi beoro ir vandens, yra prisitaikę 
ištverti staigius temperatūros pokyčius ir sparčiai kuriasi Mėnulyje" 
(Anapus, 1995, nr. 9). 
Paminėtos ateivių fiziologijos detalės leidžia galvoti, kad žmonės 
yra atlikę eksperimentų su ateiviais: ar gali jie išgyventi be oro, ar ne? 
Retorine priemone sukuriamas įspūdis, jog ateivis yra to paties lygio 
realybė, kaip bet kuris žemės padaras. 
Pasitaiko ir labai originalių įtikinimo būdų. Straipsnio „Žmogaus 
kraujuje rasta nežemiškos kilmės genų" (Anapus, 1995, nr. 9) pabaigoje 
spausdinamas testas, kuris skirtas pasitikrinti, ar skaitytojas pats nėra 
nežemiškos civilizacijos atstovas: ,,Jei į 6 klausimus atsakysite tei-
giamai, pasak profesoriaus, tai gali reikšti, kad jūs - molgeinistas." 
Bet kurio teksto paskirtis - padėti skaitytojui interpretuoti savo 
patirtį. Kai testu pasiūloma išsiaiškinti, ar nesi „molgeinistas", esi 
priverstas suprasti, kad ateiviai yra ne mažiau realūs nei pati kasdie-
niškiausia tavo patirtis. 
Specifinė klausimo sintaksė, nuoroda į autoritetą, detalizavimas, 
testas - visa tai yra sąmonės dirginimo technikos sudėtiniai ele-
mentai. Šių priemonių funkcija - skaitytojo galvoje sukelti įtampą 
tarp dviejų galimų sprendimų (ateivių nėra - ateiviai yra) . Nė viena 
iš paminėtų priemonių negali nei galutinai įrodyti ateivių egzis-
tavimo, nei jį paneigti. Tad įtampa skaitytojo sąmonėje sukeliama, 
bet neišsprendžiama. Šis konstatavimas leidžia manyti, kad ir rišlių 
tekstų, priklausančių misticizmo teminiam laukui, pirmoji funkcija 
yra skaitytojo sąmonės dirginimas. 
Apibendrinant analizę galima teigti, jog pramoginės spaudos mis-
ticizmo teminiame lauke daugelis tekstų į pirmą planą iškelia sąmo­
nės dirginimo funkciją. Tokia nuostata didžia dalimi lemia šių tekstų 
komponavimo ypatybes, figūrų paradigmas, retorikos priemonių 
pasirinkimą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad sąmonės dirginimas 
yra viena iš pagrindinių šio teminio lauko komunikacinių funkcijų. 


Sąmonės dirginimas pramoginės spaudos mistiniuose tekstuose

Dobryninas , Aleksandras

Nusikaltimų retorika Lietuvos politiniame diskurse

Kavolis, Vytautas

Vytautas Kavolis 
JAV 
ŠIANDIENINĖS KULTŪROS 
TYRIMŲ PLOTMĖS 
Pastebėjimai apie šiandieninę kultūrą Lietuvoje dažniausiai būna 
arba apibendrintos deklaracijos apie visos kultūros būseną, nepa-
grįstos jokiais konkrečiais duomenimis (žlugimas arba antplūdis iš 
Vakarų), arba atskiri tekstai ar spektakliai nagrinėjami impresionis-
tiniu būdu, be jokios disciplininės perspektyvos ar konceptualios 
analizės. Aš norėčiau pasiūlyti vieną galimą modelį šiek tiek sistemin-
gesnėms, daugiaplotmėms šiuolaikinės lietuvių kultūros studijoms. 
Tame modelyje aš išskirčiau simbolinės tekstų organizacijos plot-
mę, kur dėmesys būtų kreipiamas į kokį nors specifišką tekstą ar 
spektaklį, ir jis būtų kruopščiai aprašomas pasiremiant kuriuo nors 
moksliniu metodu, semiotiniu ar kokiu kitu. Dėmesys būtų skiriamas 
tame tekste slypinčių struktūrų ir įtampų atpažinimui. Visa, kad ir 
kas būtų sakoma apie šiuolaikinę lietuvių kultūrą, turėtų anksčiau ar 
vėliau nukreipti į konkrečių tekstų kruopštų skaitymą. 
Bet to neužtenka. Atskirų tekstų arba kuo nors susietųjų ansamblių 
skaitymas dar reikalauja ir vienų tekstų su kitais lyginimo, kad būtų 
atpažinta ir kiekvieno teksto specifika (ir kas jame savita, ir kas jame 
bendra su kitais tekstais), kad būtų galima suprasti visą kultūroje 
egzistuojančią alternatyvų įvairovę, t.y. kokie tekstų ansambliai, 
kokie jų organizacijos variantai gali būti atpažįstami šioje kultūroje 
šiuo metu. Kokie to teksto aplinkoje egzistuoja kiti tekstai, kurie nuo 
jo skiriasi savo esminėmis savybėmis? 
Tad antroji plotmė būtų alternatyvių tekstų lyginimas, kompa-
ratyvistinė perspektyva, įtraukiama į tekstų skaitymą kaip būtina 
išsamios analizės dalis . Nebūtinai visi ir visada turi daryti viską, kas 
reikalinga padaryti, bet anksčiau ar vėliau tam, kad tiksliai per-
skaitytum tekstą, reikia pasitelkti komparatyvistinę perspektyvą. 
Trečioji kultūros studijų plotmė, kurią aš norėčiau išskirti, yra teks-
tų generavimo principai. Kokiais principais, arba būdais, galima pa-
aiškinti, kodėl atsiranda tokie, o ne kitokie tekstai? Kodėl yra atsiradę 
A.Į. Greimo centro studijos l 4 
tokie, o ne kitokie tekstai šioje aplinkoje? Yra įvairių būdų spręsti 
teksto generavimo principų problemą. Vienas būdas - pasvarstyti, 
kas, kokie kriterijai nulemia atranką, t. y. kas parenkama tekstui ir kas 
į ji neįtraukiama. Kokiais kriterijais remiamasi sprendžiant, į ką 
kreiptinas ir į ką nekreiptinas dėmesys tekstą konstruktuojant? 
Kitoks tekstų generavimo principų supratimas randamas mitolo-
gijos studijose. Argumentuojama, kad ir mitologija sprendžia proble-
mas, kurios egzistuoja visuomenėje, bet nėra išspręstos. Vis uomenėje 
yra įsitvirtinę prieštaravimai, kurių socialinės realybės plotmėje 
negalima išspręsti. Ir todėl atsiranda mitologinės konstrukcijos, ku-
rios simboliškai išsprendžia tuos socialinės realybės plotmėje egzis-
tuojančius prieštaravimus. Tekstą generuojantis principas yra rea-
lybėje egzistuojantis skirtingų taisyklių arba skirtingų potyrių, arba 
kokių nors kitų skirtumų tarpusavis prieštaravimas, reikalaujantis 
šitokio, o ne kitokio teksto. 
Galima būtų tą klausimą spręsti ir kultūros sociologijos metodu, 
vadovaujantis prielaida, kad visuomenė save įsirašo į tekstą arba 
tiesiogiai su savo savybėmis įsitvirtindama joje kuriamuose kultūros 
tekstuose, arba kokiu nors komplikuotesniu būdu. Šiuo metu kultū­
ros sociologijoje manoma, kad visuomenės ir kultūros santykis yra 
komplikuotesnis, bet kad vis dėlto galima tekste ieškoti kai kurių 
tam tikros visuomenės savybių transpozicijos. Tai būtų trečioji plot-
mė - tekstų generavimo principai, paaiškinantys, kodėl tie tekstai 
yra tokie, o ne kitokie, kas juos daro tokiais, o ne kitokiais. 
Ketvirta plotmė, kurią čia išskirčiau, būtų teksto kultūrinio repre-
zentatyvumo klausimas. Stebint atskirą literatūros arba dailės, arba 
kokios kitos kultūros srities tekstą, galima kelti klausimą, koks yra šito 
teksto santykis su bendrąja kultūra, kuri laikoma to teksto aplinka. 
Gali būti, kad tos bendrosios kultūros iš viso nėra ir kad egzistuoja tik 
tekstų rinkiniai, tarp kurių nėra nieko bendra. Tokią loginę prielaidą 
galima bent įsivaizduoti . Kad visa tai, kas egzistuoja, yra atskiri tekstai 
arba spektakliai, o už jų nieko daugiau nėra, tiktai toks rinkinys. 
Bet paprastai kultūros antropologijoje, sociologijoje ir kituose tuos 
dalykus tyrinėjančiuose moksluose daroma prielaida, kad yra kažkas 
panašaus į bendrąją kultūrą, ir tą bendrąją kultūrą atskiri tekstai 
išreiškia. Galbūt vieni tekstai tos bendrosios kultūros išreiškia dau-
giau arba giliau, o kiti mažiau arba paviršutiniškiau, bet dažnai 
laikomasi nuostatos, kad tekstas išreiškia bendrosios kultūros, ar tai 
būtų nacionalinė, ar kitokia, moterų kultūra, sakykim, ar dar kas 
nors, savybes. Bet gali būti, kad tekstas ne išreiškia bendrąją kultūrą, 
Semiotika 9 
o kaip nors kitaip su ja santykiauja. Galbūt tekstas kompensuoja toje 
bendroje kultūroje egzistuojančius trūkumus. Kompensuoja terapine 
prasme ar pasako tai, ko nėra toje kultūroje. Kartais tekstas atsiranda 
kaip atsakymas į tuščią vietą, į trūkumą, į stygių toje bendrojoje 
kultūroje. Bendroji kultūra yra reali, bet joje yra tuštumų ir trūkumų. 
Ir tekstai atsiranda į tuos trūkumus reaguodami ir pasiūlydami kokią 
nors simbolinę kompensaciją, užkišimą kuo kitu, kas kultūroje tuo 
metu neegzistuoja. Dar galima laikytis prielaidos, kad tekstas defor-
muoja bendrąją kultūrą, kad jis ją neteisingai interpretuoja, kad kažką 
joje griauna, kas būtų vertinga išsaugoti. Gali būti, kad tekstas trans-
cenduoja bendrąją kultūrą -ją atspindi, bet kartu ir viršija, teisingai 
reprezentuoja bendrąją kultūrą, bet kažką prideda prie jos, ko joje 
pačioje nėra prieš tam tekstui atsirandant. Tam tikrą pakylėjimą 
suteikia realybei, kuri tikrai egzistuoja. Kultūros tekstai gali veikti ir 
kaip supratimo barjerai, kurie trukdo suprasti bendrąją kultūrą. 
Norint kelti klausimą, ką už jo paties ribų tekstas „atvaizduoja" 
arba kam jis „atstovauja", t.y. su kokia bendrąja kultūra jis yra 
atpažįstamais ryšiais susijęs, pravartu turėti ir kokią nors teorinę tos 
bendrosios kultūros sampratą, nusakančią, iš kokių dalių ji susideda, 
kaip tos dalys tarpusavyje santykiauja, ir kuo ta bendroji kultūra, 
kuriai šis tekstas šiuo metu ir šiuo atžvilgiu priskiriamas, skiriasi nuo 
kitų bendrųjų kultūrų, kurioms jis galėtų kitais atžvilgiais (ir kitais 
laikais) priklausyti. 
Penktoji plotmė mano kultūros analizės modelyje - socialinės re-
cepcijos. Skirtingi žmonės skirtingai suvokia tą patį tekstą. Tą patį 
literatūros kūrinį kritikai skirtingai interpretuoja skirtinguose kraš-
tuose. Amerikietė literatūros sociologė Wendy Griswold lygino to 
paties veikalo recenzijas anglų, amerikiečių ir karibų žurnaluose ir 
atrado, kad kiekvieno krašto recenzentai, literatūros kritikai tame 
pačiame romane kaip reikšmingus arba įžeidžiančius, arba provo-
kuojančius, arba kokiu nors kitu atžvilgiu patraukiančius dėmesį 
atrado visai kitus dalykus. Kiekviename krašte egzistuoja tam tikra 
jautrumo schema ir interpretacinė bendruomenė, kuri sutaria dėl to, 
kas svarbu, dėl to, į ką verta atkreipti dėmesį tame pačiame tekste. 
Interpretacinių bendruomenių sąvoką galima praplėsti į visas kitas 
sritis ir kelti klausimą, kodėl skirtingi žiūrovai ar skaitytojai skir-
tingus dalykus įžvelgia tame pačiame tekste. Čia tuoj pat iškyla 
visuomenės diferenciacijos klausimas. Kiek interpretaciniai skirtu-
mai kyla iš visuomenėje egzistuojančių grupių ir skirtingų institucijų, 
luomų arba išreiškia kokią nors moralinę ar ideologinę diferenciaciją, 
10 A./. Greimo centro studijos l 4 
kuri gal nesusieta su socialinėmis pozicijomis visuomenėje? Kaip 
suprasti visuomenę, kurioje skirtingi žmonės skirtingai supranta tuos 
pačius tekstus ar spektaklius? Ką skirtingi teksto supratimai at-
skleidžia apie visuomenę, kurioje tie supratimo skirtumai atsiranda? 
Šeštojoje plotmėje aš kalbėčiau apie tekstų poveikį visuomenei ir 
asmenybei, institucijoms, pasitikėjimo formavimuisi, autoriteto konst-
rukcijai ir dekonstrukcijai. Kokiomis aplinkybėmis kultūros tekstai 
įgyja poveikį už savo ribų, platesnėje visuomenėje, žmonių tarpe ir 
kokiomis aplinkybėmis jie to poveikio neįgyja arba praranda jau 
įgytąjį? Manytina, kad tokių pasekmių galėtų turėti ne paskiri tekstai, 
bet jų ansambliai ir serijos, ir tai dažnai tik poleminiame santykyje su 
kitais, ankstyvesniais arba jiems priešingais tekstais . Teksto veiks-
mingumas turbūt priklauso nuo socialinės aplinkos, kurioje jis pri-
imamas, ir negalėtų būti visiems vienodas. 
Ir pagaliau paskutinė, septintoji, kultūros analizės plotmė būtų is-
torinio proceso modelis, kuriame mūsų tiriamas tekstas pritampa, 
arba su kurio samprata mūsų skaitomas tekstas gali būti vaisingai 
susiejamas. Tų istorinio proceso modelių gali būti labai įvairių. Čia 
nėra vieno privilegijuoto modelio, kuris apimtų visus istorinius 
procesus, ir nėra vienos privilegijuotos teorijos, kuri tą modelį siū­
lytų. Galima įvairiai suprasti esminius istorinius procesus, bet taip 
pat ir klausti, su kokia istorinio proceso samprata mūsų skaitomas 
tekstas gali būti vaisingai susiejamas taip, kad juo būtų galima išban-
dyti hipotezes arba jis pats galėtų būti tiksliau skaitomas, įvedus jį į 
tam tikrą istorinio proceso sampratą . 
Kai kuriuos lietuviškus tekstus galima skaityti pasiremiant Nor-
berto Eliaso civilizacinio proceso modeliu. Tame modelyje kalbama 
apie tai, kaip etiketo knygos XIII-XVII amžiaus aristokratinėje ir 
vėliau buržuazinėje Europoje padėjo susidaryti patikimiems savi-
tvardos įgūdžiams. Kai kurie lietuviški tekstai, tarp jų Pabrėžos ir 
Donelaičio, leidžiasi skaitomi remiantis šituo modeliu, klausiant, kas 
gali būti vaisingai suvokta juos problemiškai įvedant į tą (ar kitą) 
istorinio proceso modelį - ne eksploatuojant tekstą tam modeliui 
apginti, bet tiesiog klausiant, kas paaiškėja šitą istorinio proceso modeŲ 
svarstant santykyje su tuo tekstu. Tokiu būdu galima atrasti vaisingų 
įžvalgų tiek apie patį tekstą, tiek apie istorinio proceso modelį. 
Tai tokios bendros pastabos apie vieną galimą kultūros tyrimų 
modelį, kuris taikytinas ir dabartinės kultūros studijoje ir galėtų 
suteikti jai disciplinuotus rėmus, kurių šiandieninės lietuvių kultūros 
tyrimuose dažnai trūksta. 


Šiandieninės kultūros tyrimų plotmės

Žukas, Saulius

Nepavykęs dialogas

Nastopka, Kęstutis

Redakcinė kolegija ir turinys

Mačianskaitė, Loreta

Loreta Mačianskaitė 
ERDVIŲ IR LAIKŲ SANKIRTOJE 
Oskaro Milašiaus eilėraštis „Naktį sustojusi karieta", pasak Laimo-
no Tapino, buvo kuriamas „dar vėlyvą 1921 metų rudenį, gal žiemą, 
gal pirmosiomis naujų metų dienomis, tada, kai jam buvo pragariškai 
sunku, kai gyveno savižudybės pavojuje ir, galimas dalykas, poetas 
manė, jog jo gyvenime šis eilėraštis bus paskutinis ... "1 
Be abejonės, tokios ypatingos eilėraščio sukūrimo aplinkybės ir 
paties teksto poetinių figūrų užsupantis grožis vilioja suvokėjo 
mintį į subjektyvistinių interpretacijų tolumas. Tikėkimės, kad ima-
nentinis diskurso analizės principas padės sutramdyti vaizduotės 
polėkį (nors, žinoma, absoliutaus objektyvumo pasiekti nepavyks). 
Todėl palikime paraštėje metafizinius Milašiaus mąstymus ir jų 
ezoterinį kontekstą, tačiau vis dėlto nepamirškime, kad prieš mūsų 
akis poeto mistiko, regėtojo ir filosofo kūrinys. Bet tegu prabyla 
pats tekstas. 
Įsigilinę į eilėraščio diskursyvinį audinį, jau pačioje skaitymo pra-
džioje susiduriame su keista, kasdienės logikos požiūriu nepaaiš-
kinama atkarpa: ,,Be abejo, jisai jų ieško/ Mirusios prieš trisdešimtį 
metų Teklės l Drabužiuose". Norėdami fiziškai įeiti į realiai egzistuo-
jančią patalpą, raktų, įgalinančių tokį veiksmą, mes neieškosime prieš 
trisdešimtį metų mirusio žmogaus drabužiuose. Tai neįmanoma 
pirmiausia todėl, kad tie drabužiai ir yra tos patalpos viduje, į kurią 
nepatenkama, kol nėra raktų. Antra, vargu ar per tris dešimtis metų 
tie drabužiai nesutrūnijo. Realybės logika čia negalioja. Cituota at-
karpa tampa prasminga tik viso teksto kontekste, suvokus kitos -
poetinės - logikos dėsnių sistemą. Metafora, racionalumo požiūriu, 
logikos klaida, poetiniame tekste išplečia reikšmių lauką, semantinis 
perkėlimas kuria naują reikšmę. 
1 Laimonas Tapinas, Septynios vienatvės Paryžiuje, Kaunas, 1993, p. 319. 
78 A.f. Greimo centro studijos l 5 
Raktų įvaizdį galime laikyti centriniu eilėraščio simboliu, prasmės 
sklaidos atskaitos tašku (tokią nuojautą patvirtintų ir finalinis eilė­
raščio sakinys „štai ir Vytautas su raktais."). 
Teklė, mirusi prieš trisdešimtį metų, yra paskutinė namų atstovė, 
naudojusi raktus. Tolesnis tekstas praneša, jog visi tarnai išmirę ir su 
sakytoju išnyksta jų giminė. Sakytojas atvyksta į išmirusius namus 
,,užgesinti giminės", t.y. mirti . Perimti raktus iš paskutinės miru-
siosios, vadinasi, tarytum identifikuotis su ja - tapti pačiu pasku-
tiniuoju, kuris mirs tuose namuose. Panašią prasmę turi ir aliuzija į 
senolį, grįžusį kitados su mirusiąja, bei protėvių prisiminimas, kurie 
„miega išsisklaidę tolimuos kraštuos", ,,Jau šimtas metų / Laukia 
jiems skirta vieta l Kalvos širdy" . Vieta ant kalvos žymi implicitiškai 
numanomą giminės kapų vietą ir šimtametį paprotį mirusius gen-
tainius laidoti gimtų namų erdvėje. Apie išsklaidytus protėvius 
sakoma „miega" - leksema „miegoti" pakeičia leksemą „mirtis": tarsi 
mirtis, atskilusi nuo gimtų namų, nėra tobula mirtis, o miegą pri-
menantis mirties variantas. Vieta kalvos širdyje „tebelaukia", lyg 
miegantys protėviai dar galėtų sugrįžti tam, kad čia galutinai nu-
mirtų . Milašiui mirtis nėra tik šia pusinio gyvenimo finalas, tai slenks-
tis ar vartai pereiti į amžiną būtį, kur jau nebėra laiko. Į amžinybę 
pareiti galima tik sugrįžus į gimtų namų erdvę ir laiką . Tolesnis 
diskursas pratęs širdies izotopiją : kalvos širdis referuoja į tebepla-
kančias protėvių širdis vaikystės prisiminimuose. 
Vaikystė yra tikroji būtis, šviesos ir meilės pasaulis, absoliuti har-
monija tarp subjekto ir aplinkos. Praeities rojus manifestuojamas 
aukščiausio laipsnio euforinėmis figūromis: gražusis vaikystės kam-
barys; antgamtinė tylos gelmė; graži nerimastinga giria birželio 
nemigose, pasipuošus gėlėm; karalienės mylimiausioji dukra; prose-
nelio šiltnamis ir jo teatras; mėnulis, žvelgiantis pro jazminus, ir 
pelėdžiukai, lesantys vaikui iš rankos. 
Tačiau ir superliatyviškai vertinama vaikystė turi vos numanomą 
disforiškumo atspalvį: gražiajame vaikystės kambaryje - pajuodę 
portretai ir šarvų tuštuma; giria, pasipuošusi gėlėm, - nerimastinga; 
o apie mylimiausią karalienės dukrą pasakyta, kad ji beprotės kara-
lienės dukra. 
Vaikystės rojaus erdvė koreliuoja sunykstančios kasdienybės sfera: 
vėliau išskirsime dvi mediacijos zonas, kur šiapusybė ir anapusybė 
susiliečia ir nebūtin tekančio laiko pėdsakai suteršia praeities grožio 
tobulumą. 
Semiotika 79 
Dabarties laiko figūros aiškiai disforinės, sudarančios ryškų kont-
rastą vaikystės vaizdams. 
Dabartyje nėra ramybės ir lengvumo, fiksuojama būsena tarp mie-
go ir nemiego, įtampos, laukimo, klausymo situacija. Dabarties lai-
kas - ruduo ir naktis. Čia šalta, drėgnai sninga (didžiulės rudens 
snaigės tirpsta ant veido), pučia vėjas (snaigės sukasi su vėju). Saky-
tojo bendrakeleivei šalta - ji gaubiasi apsiaustu. 
Vaikystės laikas, priešingai, asocijuojasi su šiluma - birželio nemi-
gomis ir iš rankos maitinamų pelėdžiukų kūno švelnumu. Dabartyje 
nėra šviesos: žibintas gęsta, mėnuo apsitraukė, skirtingai nuo žvel-
giančio mėnulio vaikystės šalyje. 
Dabarties laiko figūros turi savo opoziciškus atitikmenis praeities 
erdvėje: 
Didžiulės rudens snaigės 
gervuogynai ir dilgėlės 
giraitė, kur šaukia pelėda 
pelėda, šaukianti savo 
dukteris 
vs birželio gėlės 
vs jazminai 
vs graži giria, pasipuošusi gėlėm 
vs pelėdžiukas, kuris lesdavo iš 
praeities pilis su aukštomis vs 
durimis 
Karietos Ponia, besigaubianti vs 
apsiaustu, apsnigtu veidu be-
snūduriuojanti Griuvėsių Ponia 
rankos 
dabarties griuvėsiai 
birželio nemigose gėlėm 
pasipuošusi karalienės dukra 
Hipotetiškai galime manyti, kad beprotė karalienė irgi turi savo 
projekciją dabarties momente - nukaršęs vežėjas, kuriam „galvoje 
pasimaišę" (bendra pamišimo sema). 
Eilėraščio dabartis yra įrašyta į visa naikinančio laiko srautą, ji 
praeities tąsa, jau buvusio vyksmo akimirka, judanti nebūtin. 
Mirusios praeities - užmaršties figūros dar labiau disforiškos negu 
dabarties pavidalai. Išmirę namai priklauso nebūčiai-nebylūs, nepa-
tiklūs ir tamsūs: ,,užraktai surūdiję, vynuogienojai nudžiūvę, durys 
užsklęstos, langinės uždarytos, alėjose jau šimtmetis ant lapų lapai. 
Išmirė visi tarnai ". Būtasis veiksmažodžių laikas rodo, kad procesas 
jau pasibaigęs. Prieš mus miręs, bedvasis pasaulis, sustingusi materija. 
Mirusi praeitis lygi užmarščiai, disjunkcijai su gyvos gamtos pa-
sauliu ir vaikystės patirtimi: ,,nieko negirdžiu", ,,aš pats nebeturiu nė 
atminties". Mirusių šėšėlių karalystė turi pastovumo dimensiją, tik 
neigiamai konotuotą (laiške Storgei tai vadinama „juoda ir žiauri 
80 A.f. Greinzo centro studijos Į 5 
siaubo amžinybė"2 ). Eilėraštyje du kartus paminėtą šimto metų laiko 
nuorodą (alėjose jau šimtmetis ant lapų lapai ir jau šimtas metų laukia 
jiems skirta vieta kalvos širdy) galime laikyti amžinybės metonimu. 
Mirusios praeities figūrų esama ir daugiau: 
prieš trisdešimtį metų mirusios Teklės drabužiai; 
išsisklaidžiusių protėvių miegas; 
užgęstanti giminė; 
senolio parvežta mirusioji; 
apsiaustas, į kurį dusyk įsuptas kūnas 
(tikriausiai tai aliuzija į įkapių drobulę). 
Užmirštą praeities pasaulį užvaldo nebūtis, mirties amžinybė. 
Mirtis yra šiapusybės neišvengiamas dėsnis ir lemtis, ji įsiveržia net 
į idealųjį vaikystės pasaulį, nes vaikas augdamas atsiskiria iš esmės 
pastovumo, vienio: ,,Tapsmo subjektas peržengia save ir tampa sau 
svetimas. Prasideda begalinė sklaida, ydingas begalybės kelias."3 
Milašius tai vadina pirmosios meilės būsena, kuri yra pirminės neapi-
brėžtybės užmarštis. 
Dabar sugrįžkime prie anksčiau minėtų mediacijos taškų. 
PIRMOJI MEDIACIJA 
Sakytojas, įsivaizduodamas utopinę ateitį kaip atgaivintą vaikystės 
amžinybę, prisimena ir metafizinio siaubo akimirką, išsiskyrimo iš 
neapibrėžtybės būseną, kai anapusybė atsiskiria nuo šiapusybės ir 
išgyvenama skirtingų būties plotmių - belaikiškumo ir žmogiško 
baigtinio laiko - sankirta: 
Mes aplankysim gražųjį vaikystės kambarį: tenai 
Antgamtinė tylos gelmė 
Kalba pajuodusiųjų portretų balsu. 
Susirietęs savo guoly, naktį, 
Aš girdėdavau, tarytum šarvo tuštumoj, 
Atodrėkio garsuos už sienos 
Jų širdis plakant. 
2 Oskaras Milašius, ,,Ars Magna", in Istorija ir bfdis, Vilnius: Mintis, 1988, 
p. 226. 
3 lbid., p. 262 
Semiotikn 81 
Subjektas patiria, kad mirusieji neišnyksta, jie turi kitą būtį ir gali 
juslišku būdu apsireikšti ypač jautrios sielos žmogui - baugščiam 
kūdikiui . 
Tipiška mediacijos situacija: vizijų laikas - naktis; būsena prieš 
užmiegant ar nubudus; ,,susirietęs guolyje" - matyt, vadinamoji em-
briono poza, savotiškas gyvenimo- mirties hiponimas; mediatorius -
vaikas su vos prabudusia refleksija. Viskas „tarp", judesy, neapi-
brėžtume (girdėdavau, tarytum šarvo tuštumoj). Esmė atsiskiria nuo 
apraiškos, amžinybės ir laikiškumo balsai nebesusilieja. Antgamti-
nėje tylos gelmėje, girdėdamas tebeplakant amžinybėn išėjusių protė­
vių širdis, tuo pat metu subjektas girdi ir atodrėkio garsus už sienos. 
Tai dviguba mediacija, nes dabarties laike prisimenama kitados 
išgyventa situacija; mediacija mediacijoje. Suaugęs sakytojas laukia 
raktų ir mintimis grįžta į savo vaikystės namus, dabar jau mirusius. 
Prisiminimai baigiasi liūdna išvada: ,,Koks laukinis mano kūdikiui 
baugščiam gimtasis kraštas! " (segmento pabaiga). 
ANTROJI MEDIACIJA 
(Žibinto spinduly jos sukasi, jos sukasi su vėju, -
Kaip mano kūdikystės sapnuose 
Ta senė, - jūs juk žinot, - senė.) 
Sakytojas gęstančio ar ką tik užgesusio žibinto spinduly, būdamas 
tarp miego ir būdravimo, ant veido tirpstančių snaigių fone pamato 
viziją - atgijusį savo vaikystės sapną. Besiliejantys pasaulio kontūrai 
sukuria su vėju šokančios senės vaizdą. Senės buvimas kūdikystės sap-
nuose žymi, kad bėgančio laiko pėdsakai jau paženklino augančio 
vaiko sąmonę. Senės vaizdinys sudaro ryškų kontrastą mylimiausiai 
karalienės dukrai iš nekaltos, vientisos vaikystės pasakų erdvės. Gėlė­
mis pasipuošusią pasakų karalaitę išstūmė senės vaizdinys sapnuose, 
kai subjektas atsiskyrė iš visuotinybės kaip individas, suvokiantis savo 
baigtinumą. Senė, senatvė implikuoja mirties perspektyvą. Senės figūrą 
irgi galima laikyti gyvenimo - mirties (būties - nebūties) hiponimu. 
Antrąją mediaciją vėlgi galime vadinti dviguba, nes dabartyje 
iliuziškai atgyja praeityje vykusi transformacija. Priešingos abiejų 
mediacijų kryptys: pirmu atveju amžinybė projektuojama į praeities 
akimirką, leidžiamasi į giliausiąjį prisiminimą; antru atveju dabartis 
82 A.f. Greimo centro studijos l 5 
aktualizuoja atmintį, užmirštas esmės pasaulis apsireiškia šio pasau-
lio forma. Sakytojo regėjimą alėjoje užbaigia neigiamas atsakymas 
įsivaizduojamai tylinčiai pašnekovei: ,,Ne, Ponia, nieko negirdžiu." 
(segmento pabaiga). 
Regos pojūčiai pereina į klausos (negirdžiu). Atvirkščias para-
lelizmas pirmajai mediacijai: ten įsiklausymo būseną pristato impli-
citiška regos figūra: aplankysime (nolls allons voir) - tylos gelmė, 
portretų balsas (girdėdavau). 
Sugrupavę diskursyvinio lygmens figūras galime išskirti pagrin-
dines priešpriešas: dabartis - vaikystės rojus; mirusi praeitis - gyvi 
vaikystės prisiminimai dabartyje. 
Remdamiesi tiesosakos kvadratu minėtas diskurso priešpriešas 
galime redukuoti iki abstrakčiojo lygmens: 
tai, kas yra, - būtis (vaikystė, vienis, belaikiškumas); 
tai, kas atrodo, - tarsi būtis (dabartis, kuri tik išorinėmis detalėmis 
primena tai, kas buvo iš tikrųjų); 
kas neatrodo, bet yra - tarsi nebūtis (vaikystės prisiminimai dabar-
tyje - nematerialūs, neapčiuopiami, bet gyvi ir tikri, slepiantys pa-
slaptį); 
neatrodo ir nėra - mirusi praeitis - nebūtis . .~, >< 
T ARSI NEBŪTIS 
TARSI BŪTIS 
NEBŪTIS 
Deiksė būtis ir tarsi nebūtis vadinama paslaptimi, tarsi būtis-nebū­
tis vadinama apgaule; ašis būtis - tarsi būtis - tikra; tarsi nebūtis -
nebūtis - netikra. 
Sugrįžę į diskursyvinį lygmenį galime pastebėti, kad pagrindinės 
izotopijos turi savo figūras visose keturiose kvadrato pozicijose. 
Izotopija Būtis Tarsi būtis Tarsi nebūtis Nebūtis 
moteriškumas karalienės griuvėsių Po- šokanti senė senolio atvežta 
dukra nia, Ponia mirusioji; 
su apsiaustu mirusi Teklė 
miegas nemiga būdravimas sapnas miegas 
Semiotika 83 
senatvė beprotė kuoktelėjęs senė surūdiję užrak-
karalienė senis; senat- tai, trūnijantys 
viškas lapai 
šnarėjimas 
drabužių, pasipuo- kelionės ap- šarvai Teklės drabu-
apdangalų, šusi gėlė- siaustas žiai, dusyk 
aprangos mis suvyniotas 
apsiaustas 
klausymasis tylos gelmė klausymosi plakančios nebylumas 
girdėjimas jtarnpa, širdys negirdėjimas 
šnarėjimas, atodrėkio 
žingsniai garsai 
šviesa žvelgiantis mėnuo apsi- žibinto tamsa, juodas 
mėnulis blausęs, žibin- spindulys narnas 
tas gęstantis 
alėja Vytautas prislopintas senės vizija alėjose trūnijan-
su raktais šnarėjimas alėjoje tys lapai 
alėjos gilumoj alėjoje 
meilė prosenelis, vaikas-Ponia protėvių senolis ir rniru-
pelėdžiukas, tėviškė širdys sioji 
karalaitė 
Pagal pirminius gamtos elementus būtis tarsi atitiktų vandenį: 
didžiulės rudens snaigės, tirpstančios ant veido; senis vežėjas, nuėjęs 
išsigerti; nebūtis atitinka žemę: vieta ant kalvos, trūnijantys lapai, 
nudžiūvę vynuogienojai; tarsi nebūtis - orą: šarvų tuštuma, tylos 
gelmė, portretų balsas, vėjas . Būties pozicijoje atsirastų ugnis, meto-
nimiškai atstovaujama mėnulio ir šilumos figūrų. 
Liko neaptarta eilėraščio naratyvinė struktūra, kurią išaiškinti pa-
dės trečiojo, dar nenagrinėto, paties svarbiausio prisiminimo analizė. 
Tebeatsimenu tik prosenelio šiltnamį 
Ir jo teatrą: 
Ten pelėdžiukai lesė man iš rankos. 
Mėnulis žvelgė pro jazminus. 
Tai buvo kitados. 
Segmentas įrėmintas dviem vienas kitam simetriškais teiginiais: 
,,Aš pats nebeturiu nė atminties" (kiek anksčiau buvo „nieko ne-
girdžiu") ir „Alėjos gilumoj girdžiu žingsnius." Įvyko pasikeitimas, 
84 A./. Greimo centro studijos l 5 
garsinis, paskui ir simbolinis - atsirado raktai, kurių buvo laukiama. 
Du ankstesni vaikystės prisiminimai tokio transformuojančio po-
veikio neįstengė padaryti. Tik visiškai aiškus, daiktiškas ikireflek-
sinės būties prisiminimas įveikia užmarštį ir nebūtin srūvantį laiką. 
Atmintis sustabdo begalinę skaidą. Cituota atkarpa -atlikties stadija. 
(,,Kol nepasidarysite kaip vaikai, neįžengsite į dangaus karalystę.") 
Sugrąžinta vaikystė suteikia teisę grįžti į dvasios tėvynę: ,,Alėjos 
gilumoj girdžiu žingsnius./ Šešėlis. Štai ir Vytautas su raktais." 
Tai sankcijos fazė. Kuoktelėjęs senis atsimaino, turėdamas raktus 
jis tampa Lėmėjo reprezentantu. Ar tai kunigaikštis Vytautas, ar 
prisimintas praprosenelis Vitoldas - mums nėra svarbu. Jis sankcio-
nuoja subjekto kompetenciją, leidžia sakytojui peržengti tikrosios, 
ne šios žemės, tėvynės slenkstį. Nuo čia iki jau minėto atlikties 
segmento (tebeatsimenu tik)- kompetencijos tarpsnis. Visas eilėraš­
tis pasirodo besąs sakytojo išbandymas, jo vertingumo patikrinimas. 
Todėl išmėginimo situacijoje jis turi du pagalbininkus (naratyvinia-
me lygmenyje tai būtų vienas aktantas) - įsivaizduojamas Vaikas ir 
įsivaizduojama Mylimoji. Vaikas, su kuriuo kalbamasi, yra ir pats 
sakytojas: mano vaikas - vaikas manyje. Tai pati žmogaus dvasia, 
stebukladarė širdies atmintis, nekaltybė. 
Mylimosios figūra tikriausiai simbolizuoja tai, ką kituose tekstuose 
Milašius vadino „amžinuoju moteriškumu", ,,angelišku jausmingu-
mu"4, moteriškuoju Būties apreiškimu. Tai ne žemiškoji meilė, o dva-
sios „santuokos slėpinys"5 , kurio prasmė atsiskleidžia per mirtį ir 
prisikėlimą. Todėl Karietos Ponią galime sąlygiškai vadinti Ponia 
mirtimi. Mirtis - keleivio palydovė ir padėjėja, neskubiai laukianti 
Lėmėjo sprendimo, ko vertas sakytojas - likti nebūties pasaulyje ar 
ateiti į tikrą savo dvasios tėvynę. Alėja sujungia mirties karietą ir 
vaikystės pilį. Senis su raktais kaip graikų Charonas turės padėt sa-
kytojui persikelti į kitą būtį. Luotas čia virto karieta, o užmaršties upę 
Letą pakeitė šnaranti atminties alėja. 
Kelias tik prasideda - į vienintelę tikrovę, kur susilieja žmogiškoji 
ir dieviškoji prigimtys. Kaip rašė Milašius: ,,Kokia tai puiki vieta, 
mano kūdiki! Ugnis ir vanduo čia jungiasi ir stingsta nejudamybės 
aukse; ir visa tai yra akimirksnybė, visiška atmintis."6 
4 lbid., p. 221. 
5 lbid., p. 240. 
6 lbid., p. 255. 


Erdvių ir laikų sankirtoje

Nowotna, Magdalena

Prarastų laikų beieškant. Oscaro V. de L. Miloszo pėdomis. Iš prancūzų kalbos vertė Kęstutis Nastopka

Satkauskytė, Dalia

Dalia Satkauskytė 
Vilnius 
VERTINIMO KRITERIJAI LIETUVOS 
IR IŠEIVIJOS LITERA TŪROLOGIJOJE 
1989 metais į Metmeni1 anketą panašia tema atsakinėjo Lietuvos ir 
išeivijos literatūros kritikai. 1 Tuomet, aidint euforiniams šūksniams, 
kad lietuvių literatūra yra viena, vis dėlto konstatuota, kad literatūrų 
suartėjimas dar tėra geri norai.2 Arba dar kategoriškiau: išeivijos 
literatūra - vis dėlto kitokia literatūra. 3 Kitokia ir literatūros kritika, 
sąlygota skirtingos patirties, visuomeninio ir literatūrinio konteksto, 
vertinimo įpročių ir įgūdžių. 4 
Literatūrų bendrumas per tiek metų jau ne tik retoriškai išgarsin-
tas - jis, regis, jau įtvirtintas ir pirmąja bendra literatūros istorija -
turime galvoje Vytauto Kubiliaus darbą XX amžiaus lietuvių literatūra. 
Tačiau šioje knygoje įtvirtinamas ir išeivijos kritikos kitoniškumas. 
Autorius bent keletą kartų užsimena apie tai, kad išeivijos kritika ir 
toji Lietuvos kritikos dalis, kuri paveikta vakarietiškų teorijų, linkusi 
ignoruoti vertybinę literatūros gradaciją ar atsisakyti vertinimo kri-
terijų . štai kaip apibūdinami Rimvydo Šilbajorio darbai: 
Įsijautimas i autoriaus vidinę kūrybos logiką - didžiausias kritiko rūpestis -
nepalieka objektyvesnių atramos taškų vertybiniams sprendimams. Šilbajo-
ris nežymi meninių viršūnių ir nuosmukių, išdėlioja visus rašytojo (J. Aisčio ar 
A. Škėmos) kūrinius be jokios gradacijos i to paties lygmens lentyną . Pasidavęs 
estetinei kūrinio traukai ir rašydamas su poetiniu jkvėpimu, Šilbajoris pernelyg 
1 „Perspektyvų skirtumai: Kęstutis Nastopka, Darius Kuolys, Saulius Žukas, 
Rimvydas Šilbajoris, Kostas Ostrauskas, Violeta Kelertienė", Metmenys, nr. 57, 
1989, p. 148-165. 
2 Ibid., p. 158. 
3 Saulius Žukas, ibid., p. 154. 
4 Kęstutis Nastopka, ibid., p. 151. Reikėtų pridurti, kad terminas literalflros 
kritika čia vartojamas plačiąja prasme - kaip gana gremėzdiškas litera-
tūrologijos sinonimas. 
Semiotika 49 
ištęsia savo interpretat:ijas, kurios neigauna aštresnitĮ probleminių ir kom-
pozicinių kontūrų.' 
Taigi šiuo atveju išeivijos kritiko darbuose pasigendama objektyvi11 
estetinių sprendimų. Tačiau kitoje vietoje, kalbant apie struktūra­
lizmo pasekėjus Lietuvoje, pasigendama jau s11bjektyv11mo: 
Konceptualaus mąstymo vertikalinės linijos ir universalumo matmenys, 
pagrįsti Vakarų tradicija, formavo perdėm intelektualini kritikos profili, kur 
betarpiškas santykis su kūrinio visuma ėmė silpnėti. Reliatyvistinis kuriamų 
vertybių suvokimas, atsisakius „žymėti pažymiu" rašytojų kūrybą, sutaikė 
kritiką su literatūros vidutiniškumu ir narciziškumo antkryčiu. Kritika daž-
niausiai tik legalizuodavo savaime pasikeitusias kolektyvinio mąstymo ir 
estetinės kultūros vertybines orientacijas. Ji nedrįso versti iš sostų literatūrinės 
nomenklatūros, užtvindžiusios knygų rinką savo daugiažodžiais kūriniais, ir 
griauti suplėkusių vertybių sienas, kad būtų išvalyta erdvė vos gimstančioms 
tendencijoms." 
Kubilius kalba apie amžiną literatūros (iš apskritai meno) kritikos 
problemą - objektyvumo ir subjektyvumo santykį. Vakarietiškoje 
„stovykloje" pasigendama ir vieno, ir kito, nors bū ten t toje stovykloje 
ir bus „apsigyvenęs" kritikas, bene subtiliausiai balansuojąs tarp šių 
dviejų polių. Turime galvoje tą patį Šilbajorį, kuris kritikos egzista-
vimo sąlyga ir laiko įtampą tarp analizės ir, kaip jis vadina, ,,instink-
to", kūrybinės vaizduotės: analitinės kalbos ir dalykų, kuriuos galima 
„apipavidalinti tik savo kūrybinga vaizduote ir išreikšti kartais tik 
subjektyvia, tiesiog grožinės literatūros kategorijomis operuojančia 
kalba". 7 
Būtent pačioje kritinio teksto materijoje, t.y. jo kalboje, ryškiausiai 
matyti kultūrinių ir teorinių kodų skirtumas. Apibendrintai kalbant, 
dažnam Lietuvos kritikui teksto analizė bei analitinė kalba atrodo 
esanti svetima pačiai kritikos esmei. Daugeliu atvejų čia lieka tik ins-
tinktas, vyrauja poetiškas kalbėjimo būdas - už kritiko pernelyg jau-
čiamas neišsipildęs poetas. Paradoksalu, bet teksto drausmės, labiau 
precizuoto, nors jokiu būdu ne desubjektyvizuoto, stiliaus rasime kai 
kurių poetų-ypač Sigito Gedos ir Sigito Parulskio - recenzijose. Nors 
5 Vytautas Kubilius, Lietuvių literatūros istorija: XX amžiaus literatūra, Vilnius: 
Alma Littera, 1995, p. 699. 
6 lbid., p. 687. 
7 Tomas Venclova, ,,Neustojčivoje ravnovesije: vosem' russkich poetičeskich 
tekstov", in Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai: Lietuvi11 literatūra namuose 
ir svetur, Vilnius: Vaga, 1992, p . 628. 
4 . 1}1 
50 A.f. Greimo centro studijos l 4 
pastarasis ir nevengia progai pasitaikius „užvažiuoti" teorijai ar 
metodui (beje, ypač kliūva semiotikai), bet kartais ir pats nepajunta, 
kaip ima gana kryptingai vartoti kai kurias analitines sąvokas. O kai 
pasijunta taip darąs, nevengia blaivios autoironijos. ,,Kas tinka po-
etui, tas, mano galva, kenkia literatūros istorikui"8, - teigia Geda, 
apibūdindamas minėtąją Kubiliaus knygą. O Juozas Aputis tame 
pačiame pokalbyje konkrečiau nurodo pernelyg poetiško kalbėjimo 
apie literatūrą minusus: ,,Istorijai nelabai tinka pernelyg poetiškas, 
puošnus kūrybos nagrinėjimas.[ ... ] Kai taip aptariama vieno, dviejų 
autorių kūryba, tai dar nieko, bet kai knygoje tokių aptarimų susi-
deda daug, darosi sunkoka vieną autorių atskirti nuo kito ar kitų."9 
Aputis čia gana taikliai apeliuoja į vieną svarbiausių literatūrologijos 
kompetencijų - į gebėjimą atpažinti ir apibūdinti grožinio teksto ar 
tekstų grupės (sakykim, atskiro autoriaus kūrybos) savitumą. 
Išeivijos literatūros kritikai, ypač tie, kurių „pasiruošimas, bent jau 
metodologine prasme, buvo daugiau akademinis negu šiaip visuo-
meninis"10, labiau linkę jungti, derinti kritiką siaurąja prasme ir li-
teratūros mokslą - tai pastebi Šilbajoris, lygindamas žemininkų­
lankininkų poziciją su vėlesne išeivijos literatūrologų karta. Teksto 
analizė ir interpretacija čia iš tikro gana akivaizdžiai persveria„ ver-
tinimą pažymiu". Beje, pastarojo čia pasigenda ir kai kurie vyres-
niosios kartos išeivijos kritikai. ,,Aplamai Viktorija Skrupskelytė 
gerai pažįsta lietuvių literatūrą, atskleidžia naujus jos vystymosi eta-
pus, nepaneigdama ir senesnių laimėjimų. Gal kiek pasigendama 
ryškesnio estetinio vertinimo", -rašo Vladas Kulbokas apie tos vėles­
nės kartos kritikę LietuviiĮ egzodo literatūroje. 11 Taigi skirtingas lite-
ratūros kritikos uždavinių suvokimas yra ne tik gyvenimo skir-
tingose erdvėse, bet ir laiko pasekmė-skirtingos kartos turi skirtingą 
patirtį, ir kultūrinę, ir metodologinę, ir egzistencinę.,, Teorijų bumo" 
metu subrendusiai kartai (Violetai Kelertienei, Viktorijai Skrups-
kelytei, Ilonai Gražytei-Maziliauskienei, iš dalies Rimvydui Šilba-
joriui) vertinimo aktas yra pats kūrinio ar kūrybos pasirinkimas ana-
lizei ar interpretacijai. Už „objektyviai" ar „subjektyviai" vertinančius 
8 „Darbštumas ir skubėjimo kaina", Metai, 1996, nr. l, p. 80. 
9 Ibid., p. 75-76. 
10 Rimvydas Šilbajoris, ,,Zemininkų-lankininkų karta: (Bendroji situacija)", in 
Lietuvių egzodo literatūra 1940-1990, redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas 
Šilbajoris, Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992, p. 335. 
11 Vladas Kulbokas, ,,Kritika ir literatūros mokslas", in ibid., p. 770-771. 
Semiotika 51 
žodžius svarbesniu dalyku tampa atskleisti kūrinio struktūros ir 
stiliaus (beje, išeivijoje dažniau rašoma - kalbos) savitumą, paga-
liau - literatūros mokslo ribas peržengiančias implikacijas. (Reikia 
nepamiršti, kad interdisciplinariniai poreikiai atsirado (ar išryškėjo) 
kartu su struktūralizmu. Be to, vėlesnėse teorijose apskritai teigiama 
tokių sąvokų kaip tiesa ir objektyvumas krizė.) Dėl tų skirtingų me-
todologinių pagrindų atsiranda ir skirtingas paties kritinio teksto 
proporcijų supratimas - analizė Kubiliui atrodo kritinio teksto per-
teklius, ištęstumo, stiliaus nevaldymo simptomas. 
Analizę mėginama pateisinti, ,,sutaikyti" su vertinimu ir Lietuvos 
literatūrologų darbuose. Viktorija Daujotytė knygoje Lyrika mokykloje 
šią problemą mėgina spręsti sinchroniniu literatūros padalijimu: 
Klasiką analizuoti ir vertinti yra lengviau. Iš anksto žinome, kad tai tikrai 
meninis tekstas, dėl kurio vertės neabejojama. Įvairiais būdais ir metodais 
įrodinėjame tai, kas seniai žinoma[ ... ]. Kaskart iš naujo analizuojant klasiką, 
tarsi tikrinamas jos estetinis gyvybingumas. Ir kartu jis palaikomas, plečiamos, 
aktyvinamos prasmės. 
Sunkiau ir problemiškiau yra su dabarties kūriniais.[ ... ] Prieš analizuodami 
turime bandyti atsakyti į klausimą, ar verta tai daryti. Paradoksalu, bet mažiau 
individualius tekstus dažnai yra lengviau analizuoti, ypač taikyti jiems me-
todus. Individualūs kūriniai metodą „atmeta". Bet be analizės teksto prisky-
rimas menui ar atmetimas taip pat negali būti pagrįstas. [ ... ] 
Pirmas principas žvelgiant į postmodernistinį eilėraštį: netaikyti jam klasikos 
aiškumo, išbaigtumo, tikslingumo kriterijų. 12 
Kiek kitais terminais čia kalbama apie tą patį objektyvumo - sub-
jektyvumo santykį. Objektyvumą čia reikštų teksto analizė, subjek-
tyvumą - analizei besipriešinantis kūrinio individualumas. Tačiau, 
kalbant apie tai, kas vadinama klasika, toji vertinimo proporcija lyg 
ir nustoja galioti. Klasika nebevertinama, ji jau įvertinta. Žodžiu, 
klasika yra tai, apie ką pasakyta, kad tai yra klasika. Subjektyvi abe-
jonė lyg ir neleistina, o objektyviųjų priemonių (analizės) tikslas yra 
tik patvirtinti iš anksto žinomą kūrinio vertę. 
Tačiau tarp išeivijos kritikų, ypač dar teberašančių žemininkų­
lankininkų, būtent tai, kas laikoma klasika, labiausiai ir linkstama 
vertinti. Alfonsas Nyka-Niliūnas pirmuoju LietuvizĮ egzodo literatūros 
straipsniu „ Vyriausios kartos duoklė" gana kategoriškai „nurašo" 
kai kuriuos klasikus. Vincas Krėvė-Mickevičius jaunesniajai kartai 
nebesuprantamas 
12 Viktorija Daujotytė, Lyrika mokykloje, Kaunas: Šviesa, 1995, p. 118-119. 
52 A.f. Greimo centro studijos l 4 
dėl jo pernelyg atavistinio konservatyvumo ir nebeaktualumo laiko kontekste 
[ ... ) ir kone absoliutaus atsparumo intelektualinėms laiko revoliucijoms (dėl to 
jis daugeliu požiūrių taip ir neperžengė XIX a. ribos), bet gerbė ir vertino kaip 
jau praėjusio laiko apraišką.[ ... ) Normaliai vertinant, visa prieš Pirmąjį karą ir 
pokario metais parašytoji Vaitkaus poezija dėl jos santykio su laiku jau pačioje 
savo genezėje buvo nebeaktuali, pasenusi_ll 
Niliūno vertinimai bus bene kategoriškiausi visoje LietuvitĮ egzodo 
lietratiiroje, bet juose tarsi susikoncentravusi bendra išeivijos kritikos 
tendencija: vertingesniu laikomas ne tiek tas kūrinys, kuris tęsia 
tradiciją, ypač tautiškai angažuotą, kiek tas, kuriame matyti pastanga 
iš tos tradicijos išsivaduoti. Pernelyg stipri tradicija reiškia ana-
chronizmą, apribojantį galimybę kalbėti savojo laiko terminais apie 
savąją pakitusią egzistencinę situaciją. Tas pats Niliūnas, šiaip jau 
Krėvės Dangaus ir žemės siinus tiesiai šviesiai ir pavadinęs „savotišku 
anachronizmu", štai ką randa juose teigiamo: 
Krėvė šiame veikale, kaip savo laiku Donelaitis Metuose, operuoja nebe 
lokalinio, bet visuotinio rango terminais ir nebe specifiškai lietuvių, bet vi-
suotinės literatūros plotmėje, kitaip sakant, nebe etninių instinktų, bet visuo-
tinai suvokto pasaulio ir jame veikiančių tarpusavy kovojančių jėgų kosminės 
dialektikos perspektyvoje. 14 
Bronius Vaškelis, rašąs apie egzodo dramą, pasigenda ne tautinio 
charakterio, bet „egzistencinės dimensijos personažų". 15 Kaip rašo 
Alina Staknienė, Eduardo Cinzo prozos privalumas yra tas, kad jo 
romanų lietuviai veikėjai-jau pasaulio piliečiai, nusikratę emigranto 
komplekso. 16 Viktorijos Skrupskelytės nuomone, Aisčio Intymios 
giesmės yra vienas vertingiausių poeto rinkinių, ,,nes čia poeto buvo 
norėta prasiveržti į žmogiškas, ne specifiškai lietuviškas proble-
mas" .17 
Savojo laiko terminai išeivijoje, be kita ko, reiškia ir pastangą orien-
tuotis į pasaulinę literatūrą bei kelti jai taikomus vertinimo kriterijus. 
Lietuviškas kūrinys be jokio mažumo komplekso sugretinamas su 
13 Alfonsas Nyka-Niliūnas, ,,Vyriausios kartos duoklė", in Lietuvi11 egzodo 
literatūra, p. 23, 27. 
14 Ibid ., p . 24. 
15 Bronius Vaškelis, ,,Egzodo dramaturgija: Bendroji apžvalga ir nepriklau-
somybės amžininkai", in ibid., p. 321. 
16 Alina Staknienė, ,,Kiti žemininkų-lankininkų bendraamžiai beletristai", in 
ibid ., p. 527. 
17 Viktorija Skrupskelytė, ,,Jonas Aistis (1904-1973)", in ibid ., p. 61. 
Semiotika 53 
didžiųjų literatūrų veikalais. Anot Vytauto A. Jonyno, Algirdo Lands-
bergio pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje" lyriškumu, intelekto 
žaismu, dokumentiniu autentiškumu ir legendiniu koloritu nė kiek 
ne menkesnis kūrinys net už Jeano Paulio Sartre'o pjeses, nors jo 
pagrindinės temos (heroizmas ir pasiaukojimas tautai) jau sunkiai 
besuprantamos Amerikos kontinento augintiniams. 18 
Lietuvoj, regis, kiek svarbiau yra ne santykis su dabarties situacija 
(nors ši tendencija jau irgi ima stiprėti), kiek santykis su tradicija. 
Tautiškumo/ visuotinumo santykyje dar nusvertų tautiškumas. Ku-
biliaus literatūros istorija itin akivaizdžiai pagrįsta tautiškumo kon-
ceptu, literatūros procesas pateikiamas kaip lietuvių tautos kelio į 
išsilaisvinimą variantas. Toks traktavimas iš karto užmeta ideologinį 
tinklą. XX amžiaus pirmosios pusės literatūra suskirstoma į skyrius 
pagrečiui žanriniu, literatūros srovių ir ideologiniu aspektu: psicho-
loginis realizmas, tendencinė proza, drama, poezija (t.y. kairiosios 
pakraipos literatūra- Janonis, Jasiukaitis, Jovaras, Laucevičius-Varg­
šas) ir tautinio idealizmo literatūra (Vydūnas, Gira, Krėvė, Vaižgan-
tas). Pastaroji, jei žiūrėsime autoriaus suskirstymo, atrodo esanti to-
kia pat tendencinė, kaip ir kairioji - tik su tendencija į kitą pusę. 
Ideologinis kriterijus tampa pagrindiniu vertinimo matu, kuriam pa-
jungiami estetikos dalykai: 
Tautinio idealizmo literatūra, pasirinkdama temas ir formas, sprendė este-
tines problemas. Ji išplėtė fantazijos, abstrachavimo, kūrybinės intuicijos, 
stiliaus energijos galią, nes privalėjo ne tiek mimetiškai atspindėti esamą 
realybę, kiek kurti idealius tautinio charakterio ir tautinės būties pavidalus 
[išskirta mano - D.5.]. 19 
Toks skirtingų pozicijų pasirinkimas liudija ne tik skirtingą me-
todologinę, teorinę, bet ir istorinę patirtį. Kaip teigia Hansas Ulrichas 
Gumbrechtas, literatūros tyrinėjimai apskritai yra grindžiami vienu 
iš dviejų konceptų- tautos ar žmogaus, ir tas pagrindimas yra gana 
dėsningai geografiškai pasiskirstęs. Tose šalyse, kuriose socialinės 
struktūros pokyčiai vyko gana taikiai, kur buvo orientuojamasi į 
universalias žmogiškąsias vertybes, literatūros tyrinėjimo objektu 
tapo tekstas - be kokių nors tautinių ar istorinių apribojimų. O 
kraštuose, kuriems teko būti nuolatinėje pasipriešinimo ir ginties 
pozicijoje, linkstama sukurti šlovingą praeitį. Tad literatūros istorijos 
18 Žr. Vytautas A. Jonynas, ,,Algirdas Landsbergis (g. 1924)", in ibid., p. 589. 
19 Vytautas Kubilius, op. cit., p. 72. 
54 A.f. Greimo centro studijos l 4 
rašymas čia tampa viena pagrindinių literatūrologijos praktikų . 20 
„Išeivija neturi istorijos ta prasme, kaip ją turi Lietuva" 21 , - jau 
minėtame Metmenz1 pokalbyje teigia Šilbajoris, nors būtent jam iš visų 
išeivijos literatūros kritikų labiausiai rūpi literatūros ir tautos likimo 
sąsajos . Liet11vii1 egzodo literatfira lyg ir šiek tiek pretenduotų i istorijos 
žanrą- tačiau tame istoriškume nėra ideologijos. Literatūros procesas 
pateikiamas kaip skirtingų kartų literatūrinių pažiūrų sklaida. Tačiau 
svarbiausias dėmesys tenka personalijoms; nevengiama nukrypimo 
i išsamesnę vieno ar kito kūrinio analizę. 
„Egzistencinio aktualumo" problema turbūt ir sąlygoja tai, kad 
Lietuvos ir išeivijos kritikai dažnai skirtingai vertina kūrinius, ne-
atitinkančius vakarietiškojo modernumo sampratos. Kaimietiškoji 
problematika išeivijos kr;itiką sudomins daag rečiau. Ten, kur Lie-
tuvos kritikas pagirs už nuoširdumą, amerikietis papriekaištaus dėl 
distancijos stokos. štai Violeta Kelertienė mano, kad Broniaus Radze-
vičiaus Priešaušrio vieškeliai dar nėra lietuviško intelektualaus romano 
viršūnė . ,,Bėda ta, kad nėra aiškiai nusistovėjusios ir vieningos auto-
riaus nuomonės, kaip rašyti, koks stilius, be stebinančio autentišku-
mo priklausytų tik jam pačiam. "22 
Žinoma, jokiu būdu negalime teigti, kad tik taip yra Lietuvoje, o tik 
anaip- išeivijoje. Kalbama „ne apie du konfrontuojančius požiūrius, 
bet apie tam tikrą savarankiškų nuostatų derinį šiapus ir anapus" 
(taip siūlė Kęstutis Nastopka prieš aštuonetą metų) .2-1 Be to, turbūt 
jau būtų galima teigti, kad aptartos nuostatos Lietuvos akademinėje 
kritikoje atsiduria lyg ir krizės situacijoje - tą liudytų audringa 
reakcija į Vytauto Kubiliaus Lietuvi11 literatfiros istoriją. 
20 Hans Ulrich Gumbrecht, ,,The Future of Literary Studies?", in New Literary 
History, t. 26, 1995 vasara, nr. 3, p . 563-564. 
21 „Perspektyvų skirtumai", p. 159. 
22 Violeta Kelertienė, ,,Apyaušrio metafizika", Metmenys, nr. 61, 1991, p. 203. 
23 „Perspektyvų skirtumai", p. 149. 


Vertinimo kriterijai Lietuvos ir išeivijos literatūrologijoje

Milašius, Oskaras

II DALIS 
Eilėraščio „Naktį sustojusi karieta" 
interpretacijos 
56 A.J. Greimo centro studijos l 5 
La berline arretee dans la nuit 
1 En attendant les clefs 
- II les cherche sans doute 
Parmi les vetements 
De Thecle morte il y a trente ans -
5 Ecoutez, Madame, ecoutez le vieux, le sourd murmure 
Noctume de l'allee ... 
Si petite et si faible, deux fois enveloppee dans mon manteau 
Je te porterai a travers les ronces et l'ortie des ruines 
jusqu'a Ia haute et noire porte 
Du chateau. 
10 C'est ainsi que l'aieul, jadis, revint 
De Vercelli avec la morte. 
Quelle maison rnuette et mefiante et noire 
Pour mon enfant! 
Vous le savez deja, Madarne, c'est une triste histoire. 
15 Ils dorment disperses dans les pays lointains. 
Depuis cent ans 
Leur place les attend 
Au creur de Ia colline. 
Avec moi leur race s'eteint. 
20 O Dame de ces ruines! 
Nous allons voir Ia belle chambre de l'enfance: la, 
La profondeur surnaturelle du silence 
Est la voix des portraits obscurs. 
Ramasse sur ma couche, la nuit 
25 J'entendais comrne au creux d'une armure 
Dans le bruit du degel derriere le rnur 
Battre leur creur. 
Semiotika 
Naktį sustojusi karieta 
1 Raktų laukdama, -
Be abejo, jisai jų ieško 
Mirusios prieš trisdešimtį metų Teklės 
Drabužiuose, -
5 Pasiklausykit, Ponia, seno ir kurtaus 
Naktinio kuždesio alėjoj ... 
Tokią mažytę ir silpnutę, dukart įsupęs į apsiaustą, 
Nunešiu aš tave per gervuogynus ir griuvėsių dilgėles 
prie aukštų ir juodų 
Pilies durų. 
10 Tai šitaip kitados senolis grįžo 
Su mirusiąja iš Vercelli. 
Koks nebylus, koks nepasitikįs ir juodas 
Namas mano kūdikiui! 
Jūs jau žinot, Ponia, - tai liūdna istorija. 
15 Jie miega išsisklaidę tolimuos kraštuos. 
Jau šimtas metų 
Laukia jiems skirta vieta 
Kalvos širdy. 
Su manimi užges jų giminė, 
20 O šių griuvėsių Ponia! 
Mes aplankysim gražųjį vaikystės kambarį: tenai 
Antgamtinė tylos gelmė 
Kalba pajuodusiųjų portretų balsu. 
Susirietęs savo guoly, naktį, 
25 Aš girdėdavau, tarytum šarvo tuštumoj, 
Atodrėkio garsuos už sienos 
Jų širdis plakant. 
57 
Pour mon enfant peureux quelle patrie sauvage! 
La lanterne s'eteint, la lune s'est voilee, 
,n L'effraie appelle ses filles dans le bocage. 
En attendant les clefs 
Dormez un peu, Madame. - Dors, mon pauvre enfant, dors 
Tout pale, la tete sur mon epaule. 
Tu verras comme l'anxieuse foret 
'.', Est belle dans ses insomnies de juin, paree 
De fleurs, 6 mon enfant, comme la fille preferee 
De la reine folle. 
Enveloppez-vous dans mon manteau de voyage: 
La grande neige d'automne fond sur votre visage 
40 Et vous avez sommeil. 
(Dans le rayon de la lanterne elle tourne, toume avec le vent 
Comme dans mes songes d'enfant 
La vieille, - vous savez, - la vieille.) 
Non, Madame, je n'entends rien. 
4
' Il est fort age, 
Sa tete est derangee. 
Je gage qu'il est alle boire. 
Pour mon enfant craintive une maison si noire! 
Tout au fond, tout au fond du pays lithuanien. 
,o Non, Madame, je n'entends rien. 
Maison noire, noire. 
Serrures rouillees, 
Sarment mort, 
Portes verrouillees, 
55 Volets clos, 
Feuilles sur feuilles depuis cent ans dans les allees. 
Tous les serviteurs sont morts. 
Moi, j'ai perdu la memoire. 
Pour l'enfant confiant une maison si noire! 
60 Je ne me souviens plus que de l'orangerie 
Du trisai eul et du theatre: 
Les petits du hibou y mangeaient dans ma main. 
La lune regardait a travers le jasmin. 
C'etait jadis. 
6
' J'entends un pasau fond de l'allee, 
Ombre. Voici Witold avec les clefs. 
Se111iotika 
Koks laukinis mano kūdikiui baugščiam gimtasis kraštas! 
Žibintas gęsta, mėnuo apsitraukė, 
_sn Pelėda šaukia savo dukteris giraitėn. 
Raktų laukdama, 
59 
Užmikit truputėlį, Ponia. - Miegok, vargše mano kūdiki, miegok, 
Visa išblyškusi ir galvą padėjusi man ant peties. 
Tu pamatysi, kokia graži nerimastinga 
35 Giria birželio nemigose, pasipuošus 
Gėlėm, o mano kūdiki, tarsi beprotės karalienės 
Mylimiausioji dukra. 
Įsivyniokite į mano kelioninį apsiaustą: 
Didžiulės rudens snaigės tirpsta jums ant veido, 
40 Ir jus jau ima miegas. 
(Žibinto spinduly jos sukasi, jos sukasi su vėju,­
Kaip mano kūdikystės sapnuose 
Ta senė, - jūs juk žinot, - senė.) 
Ne, Ponia, nieko negirdžiu. 
45 Jis toks nukaršęs 
Ir galvoj jam pasimaišę: 
Lažinuos, kad jis nuėjo išsigerti. 
Mano kūdikiui baugščiam toks juodas namas! 
Pačioj giliausioj Lietuvos gelmėj. 
50 Ne, Ponia, nieko negirdžiu. 
Namas tamsus, tamsus. 
Užraktai surūdiję, 
Vynuogienojai nudžiūvę, 
Durys užsklęstos, 
55 Langinės uždarytos; 
Alėjose jau šimtmetis ant lapų lapai. 
Išmirė visi tarnai. 
Aš pats nebeturiu nė atminties. 
Tokiam pasitikinčiam kūdikiui toks juodas namas! 
60 Tebeatsimenu tik prosenelio šiltnamį 
Ir jo teatrą: 
Ten pelėdžiukai lesė man iš rankos. 
Mėnulis žvelgė pro jazminus. 
Tai buvo kitados. 
65 Alėjos gilumoj girdžiu žingsnius. 
Šešėlis. Štai ir Vytautas su raktais. 
(Vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas) 


Not a member yet