Semiotika

Vaitiekūnas, Dainius

Dainius Vaitiekūnas 
Vilniaus pedagogikos universitetas 
VAKARŲ EUROPOS ĮVAIZDIS 
R. LANKAUSKO ROMANE PILIGRIMAS 
Jau turbūt banalu tapo tvirtinti, kad Lietuvai atgavus nepriklau-
somybę nukrito „geležinė uždanga", skyrusi ją nuo Vakarų pasaulio, 
ir jau populiaru viešai svarstyti, kiek „sueuropėjom" ... Tačiau tam 
tikra uždangėlė būtent Lietuvoje kuriančių romanuose, atrodo, nu-
krito tik pernai, turint galvoje naujausių (Ričardo Gavelio, Jurgos 
lvanauskaitės ir Romualdo Lankausko) romanų tematiką - siužeto 
geografiją . Pagaliau iš tikrųjų galima teigti, kad Vakarai nebėra 
,,kenksmingi" ar nepasiekiami lietuvių romanistams. Aišku, ,, vaka-
rietiškų" epizodų gausa dar nėra teksto modernumo įrodymas, tuo 
labiau egzilio stambiausiojo žanro kontekste. 
Bemaž didžiausia įtampa tarp Vakarų Europos centrų ir Vilniaus 
pasižymi Lankausko romanas Piligrimas (Kaunas: Spindulys, 1995), 
atskleidžiantis inteligento, menininko situaciją istorinį ir politinį lūžį 
patyrusioje Lietuvoje. Beveik septynias rugsėjo pradžios dienas, 
maždaug porai metų prabėgus nuo 1991-ųjų sausio, trunka šio psi-
chologinio romano veiksmas, lokalizuotas Nida ir Vilniumi: kūrinys 
pradedamas kelionės į Nidą pradžia, o baigiamas kelionės į Angliją 
pradžia. Pati su istoriniu fonu susieta fabula komplikuojama dažnais 
ekskursais į praeitį (bene ketvirtadalis teksto), tačiau iš esmės pa-
klūsta chronologijai - paprastai kaip įvairiausių valandų ar valan-
dėlių sekai: ,,po valandos", ,,kokią valandą", ,,valandėlei", ,,valan-
dėlę" ... Skirtingas laiko plotmes ir erdves kerta pagrindinis veikėjas 
dailininkas Rimvydas Papartis, kuris ir yra tas tikrasis siužeto kū­
rėjas. Pasakojime vyraujantys tiesioginės ir tiesioginės menamosios 
stilistiniai kalbų tipai (,,aš" laisvai keičia „jis" ir atvirkščiai) artina 
pasakotoją su personažu-protagonistu, jų erdvinės pozicijos iš tiesų 
nesiskiria. Ir knygos antraštė pabrėžia Paparčio ypatingumą - juk 
piligrimas (lot. peregrinus - svetimšalis) arba keliauja į šventąsias 
vietas, arba riteriškai siekia Gralio taurės. Vyraujančiai kelionės 
izotopijai bandoma suteikti ne vien sakralumo, bet ir kelionės -
64 A.f. Greimo centro studijos l 4 
gyvenimo topo bruožų (pvz., paskutiniai romano sakiniai). Atvira 
kompozicija, be įprastinės pradžios ir epilogo, tik pabrėžiamas ke-
lionės - Paparčio gyvenimo programos - tęstinumo aspektas, nors 
netiesioginė rudens, griūvančio Vilniaus, ,,merdinčios" Lietuvos ir 
senstančio herojaus paralelė liudija baigtį. 
Vis dėlto tam tikras kvalifikacinis išbandymas viso romano kon-
tekste, prieš dar vieną „galbūt" lemiamą išbandymą ateityje (kelionę 
į Angliją) turi būti išlaikytas - iš pat pradžių apsilankoma Nidoje. 
Piligrimui, pasitikinčiam oro prognoze ir tokių savo kelionių pa-
tirtimi - žodžiu, žinojimu, tenka nusivilti: ,,kaip ir visada" (p. 5) kei-
čia „nebuvo galima su niekuo palyginti" (p. 20). Iš tikrųjų „neeilinis 
išbandymas" (p. 21) prasideda vos tik persikėlus keltu į Neriją: didėja 
širdies skausmas ir svaigulys (kaip vėliau išaiškėja, ir dėl dar labiau 
kraujospūdį mažinančių tablečių, pirktų Klaipėdoje). Jau prie pasie-
nio kontrolės punkto keliautojas panašus „į žmogų, ištiktą somnam-
bulo" (p. 14). Vis labiau artėjant prie Nidos, galutinio sustojimo, vis 
labiau kyla įtampa: tirštėja sutemos, prieš akis vairuotojui vingiuoja 
siauras kelias, iškyla šiurpesnės avarijos galimybė, šmėžuoja žvėrys ... 
Galų gale savotiškos maldelės nuotrupos, kursyvu paryškinant ke-
liautojo baimę, žymi kulminacinį būsenos tarp gyvenimo ir mirties 
momentą (p. 19-29). Skirtingos atomazgų galimybės išreiškiamos 
netikėta Dievo ir Charono priešprieša. Ir tik įvažiavus į Nidą visos 
abejonės dėl kelionės baigties išsisklaido - dėkojama Lėmėjui (,,Ačiū 
Dievui") už pozityvią, atrodytų, šiaip netikinčio keliautojo pastangų 
ir kančių sankciją (pomirtinio pasaulio, esančio už marių, arche-
tipas?). Ir iš tikrųjų - laimingų atsitiktinumų grandinė, ėmusi trūki­
nėti vos pravažiavus tą pasienio kontrolės punktą, toliau pratęsiama: 
kažkokie vyrukai laiku nutveria keliautoją už pažastų ... Herojus, 
panašiai kaip Santjagas iš paties Lankausko verstos Senio ir jliros, 
visgi stojiškai ištveria ir nugali, nors dėl to jam irgi tenka griebtis 
maldos. Beje, kitos dienos rytą ar ne Santjagas cituojamas: ,,Nauja 
diena - nauja viltis?" (p. 27). 
Akimirką Nidoje subjektas tarsi ir išnyksta, ,,mėgaudamasis tikra 
dvasine ir fizine palaima" (p. 32). Gamtos sublimavimas jam neat-
siejamas nuo panirimo į jūrą, nes „ji, pirmiausia ji, turėjo sugrąžinti 
jėgas" (p. 28). Idilę pabrėžia ir, tarkim, poetiški intarpai, pavyzdžiui, 
,,ruduo tyliai niūniuoja savo įprastinę melodiją, o niekur nesku-
bančios varnos lėtai ir sumaniai skina raudonąsias uogas" (p. 35). 
Tiesiog su romantiniu įkarščiu atveriama plati Nerijos panorama 
(p. 35-36; 48-49). Iš tiesų Nidoje išnyksta ir skausmai, ir svaigulys, 
Sc111iotik11 65 
tačiau įvairūs pasikeitimai greit užtemdo palaimą, sukelia net nusi-
vylimą, nes tas gana reguliariai siektasis objektas jau turi ne visai 
tokias pat vertes kaip anksčiau. ,,Viskas suprastėjo ir suvulgarėjo" 
(p. 46): ramybę gali sudrumsti garsus roko dundesys (p. 41), visur 
daugiau žmonių, o tvarkingųjų kuršių nebelikę ... Herojus jaučiasi 
atskirtas net nuo jaunystės bičiulių. Ji vis dažniau užvaldo liūdnesni 
prisiminimai ir bendresnio pobūdžio refleksijos (,,Esi gyvas arba 
negyvas", p. 33). Albert'ui Camus būdinga metaforika aptariamas 
absurdas ir beprasmybė (p. 34). Kaip tik tokiu metu, pamažu artėjant 
atsiskyrimui nuo Nidos erdvės, kurioje tam tikra subjekto atliktis jau 
realizuota (įgyta svarbi galėjimo kompetencija prieš išvykstant į 
Angliją), ima skleistis dar nesenų išvykų į užsienį prisiminimai, o ant 
vieno kalno herojui tiesiog apsireiškia ponas Bajoreitas iš Hamburgo. 
Pagaliau subjurs ta ir oras, o lietus lydi Papartį iki pat Vilniaus, iš kur 
jau kitą dieną išskrendama. 
Nesenų kelionių į užsienį prisiminimai siejasi su reprezentacinėmis 
Europos miestų dekoracijomis. štai Paryžius herojui visų pirma 
Monmartras su savo Tertre aikšte, o Roma - aišku, Ispanijos aikštė, 
Londonas - Regent ar Hyde parkas, Oksfordo gatvė ... Tie vaizdai 
būtinai giedri, pilni šviesos, sodraus spalvingumo ir švelnios šilumos 
bet kuriuo metų laiku: ,,Anglijoje žolė net žiemą parkuose ir skve-
ruose žalia" (p. 108-109). Ir naktį! Štai Atėnų Akropolis „dar įspū­
dingesnis naktį negu dieną, nes stūksojo apšviestas galingų pro-
žektorių", o „mėlyname danguje virš jo vakarais patekėdavo didelis 
apvalus mėnulis" (p. 110). Atrodo, nei metų laikų, nei paros kaita ne 
ką tepakeičia. Sykį „Lietuvoje buvo vėlyvas ruduo, lijo šaltas lietus, 
o Atėnuose švietė saulė ir galėjai maudytis Egėjo jūroje" (p. 77). 
Vakarų Europos idealumą ryškina tipiškas romane Vilnius: apsi-
niaukęs, lietingas, pilkas ir nespalvingai rudeniškas, su savo drėgnais 
ir menkai apšildomais kambariais, senamiesčio griuvėsiais ... ,,Nie-
kur, nė atokiausiame Europos kampelyje, Rimvydas Papartis nebuvo 
matęs tokio atgrasaus ir aptemusio miesto" (p. 101-102). ,,Vargšai 
sostinės provincialai" neperka jo kičo vengiančių paveikslų, vien 
užsieniečiai juos deramai įvertina - perka ir pakviečia į Angliją 
dalyvauti parodoje. Tik Vakaruose Papartis jaučiasi svaigiai arti 
kultūros ir meno žmonių, lanko muziejus, galerijas ir dailininkų 
dirbtuves ... Lietuvoje fiksuojamas moralinis žmonių nuosmukis, 
,,klaikus kliedesys" dėl turto, kuriam atstovauja vakarietiškos prekės, 
ir godulys, gožiąs savigarbą ir išdidumą bei „išniekinęs laisvę". Dėl 
to Paparčiui „dažnai net gėda vadintis lietuviu" (p. 39). Deklaruo-
66 A.f. Greimo centro studijos l 4 
jamas jo atskyrimas nuo bendruomenės - grožio ir naudos vertybinė 
opozicija, tačiau Papartis ruošiasi į Angliją siekdamas pripažinimo ir 
ekonominių vertybių. ,,Gralio taurė redukuojama į savo mitinį pir-
mavaizdį-gausybės ragą" (Kęstutis Nastopka). O kas, jei „prekybos 
dievas" Lietuvoje herojui būtų buvęs palankus? 
Pažymėtina, jog panašiais vakarietiškos materialinės gerovės ženk-
lais neigiamai apibūdinami tautiečiai ir teigiamai- patys vakariečiai 
(juodas „Didžiojo Tautos Geradario" ir baltas Bajoreito „Merce-
desas"). Todėl ir Thomas Mannas, protagonisto įsitikinimu, kaip 
Vakarų atstovas turėjęs avėti „elegantiškais baltais vasariniais pus-
bačiais" (p. 55) ... Nesikeičianti Vakarų utopijos egzotika (utopinio 
mąstymo komponentas) herojui - tartum Nojaus laivas neišspren-
džiamų rūpesčių tvane. Tik ten jis įstengia pasijusti savotišku ant-
žmogiu- ten nebejaučia skepsio ir nebegalvoja nei apie neišvengiamą 
kelionės ribą, už kurios išnyks pasaulis, nei apie išgyventus prara-
dimus. Tik ten jis įveikdavęs mirties baimę ( o „neįveikęs mirties bai-
mės nesi laisvas", p. 51) ir užmiršdavęs Lietuvoje „susmirdusią ir 
žiaurią kasdienybę" (p. 75-76). 
Pats save visgi protagonistas nėra linkęs ironizuoti. Beveik nema-
tyti ir jo portreto romane, išskyrus kelis epizodus su atspindžiu 
veidrodyje ir kitų jam artimų (Juliaus, Bajoreito) personažų akyse. Be 
to, pats savęs protagonistas nemato reikalo keisti - jis keičia savo 
paties statusą visuomenėje, siekdamas pripažinimo, kaip teigiama, 
beveik neįmanomo be emigracijos į Vakarus. Emigranto padėtis 
atitinka herojaus siekius ir asmenybę, ieškančią dvasios atgaivos ir 
atramos Vakarų pasaulyje - tarsi horizontaliai trascenduojančią 
anapus gimtinės sienų. Tuo Lankausko romanas kuria mūsų prozoje 
naują emigranto tipą. 
Pabaigoje nuskamba savotiškos išvados, negatyvūs Lietuvos (Vil-
niaus) apibūdinimai, kurie dar sykį leidžia numanyti, kokias gi 
pozityviąsias vertes herojus sieja su Vakarų Europa: ,,Greičiau, grei-
čiau iš čia; tolyn nuo nedraugiškų, iš padilbų žvelgiančių žmonių, 
kurių akis temdė pyktis ir pagieža, nuo visų tų, kurie jį šmeižė, jam 
pavydėjo arba metų metais ignoravo jo kūrybą, nuo visokio klaikiai 
pabodusio kasdienio idiotizmo[ ... ], kol tavęs kas nors nepribaigė ... " 
(p. 130-131). Visgi būtent čia įgyjami tie magiškieji objektai, kurie 
padeda persikelti kitur: bilietas ir pasas. Gana simboliška - tiek jam ir 
telieka, kai netikėtai gautus pinigus atima „niekšai" ... Romanas bai-
giamas herojui nugalėjus visus likimo siųstus išbandymus ir kliūtis 
prieš išskrendant į Angliją - subjektas, susiliejęs su objektu, išnyksta. 


English

Vakarų Europos įvaizdis R. Lankausko romane Piligrimas

Ragauskas, Aivaras

Aivaras Ragauskas 
Vilniaus pedagogikos universitetas 
SOVIETINĖS LIETUVOS IR IŠEIVIJOS 
ISTORIKŲ KOMUNIKACIJOS 
YPATYBĖS (1944-1987) 
Komunikacija-bendravimas, keitimasis patyrimu -istorijos moks-
lo raidoje ypač svarbi. Jos turinys bei intensyvumas dažnai atspindi 
bei lemia atskiros istoriografijos lygį bei pobūdį, taip pat visuomenės 
istorinės sąmonės ypatybes. 
Būdingas pavyzdys - XX amžiaus Lietuvos istorijos mokslo raida. 
Studijos bei stažuotės Vakarų Europoje, tarptautiniai kongresai, 
mokslinės produkcijos mainai padėjo susiformuoti nacionalinei, 
europinės krypties tarpukario istoriografijai. 1 
Sovietų Sąjungos okupacija nutraukė tarptautinius Lietuvos isto-
rikų ryšius, pakeitė juos Maskvos, Leningrado mokslo centrais, regio-
ninėmis bei sąjunginėmis konferencijomis. Tai sukėlė gilią ir įvairia­
pusišką Lietuvos istorijos mokslo krizę. 
Daugeliui istorikų pasitraukus į Vakarus Lietuvos istorijos mokslas 
tarsi suskilo į dvi dalis: sovietinę ir išeivijos. Jų komunikacija yra 
sudėtinė Sovietų Lietuvos bei lietuvių emigracijos ryšių dalis. Tačiau 
XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos istorijos mokslo raidos tyri-
nėtojui pirmiausia rūpi abiejų istorikų grupių komunikacijos kon-
tekstas bei formos, dinamika ir kontrolė, kolektyvinis kontrahentų 
portretas ir abipusė įtaka. 
Atskleisti kompleksinį fenomeną padeda istorinė periodika, val-
džios bei mokslo įstaigų archyvai, istorikų apklausos ir kt. Surinktai 
medžiagai apdoroti ypač tinka aprašomojo ir kvantitatyvinio metodų 
derinys. Bet optimaliai jis pritaikytas gali būti tik sukaupus pakan-
kamai daug informacijos. Tad šiame rašinyje aptarsiu tik vieną kitą 
šios problemos aspektą ir pateiksiu keletą svarbesnių išvadų . 
Politinis Sovietų Lietuvos - išeivijos istorikų komunikacijos kon-
tekstas ypač svarbus, nes lėmė jos formų kaitą bei dinamiką. Patys 
1 Aivaras Ragauskas, ,,VDU mokslininkai istorijos mokslo kongresuose 1918-
1940 m.", in Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos 
70-metis, Kaunas, 1993, p. 169-184. 
78 A.f. Greimo centro studijos l 4 
istorikai iš esmės poveikio jam neturėjo. 1981 metais Kęstutis Girnius 
galėjo tik konstatuoti, kad „net dabar nėra normalių mokslinių ry-
šių"2 • Sovietų Sąjungos bei Vakarų visokeriopos konfrontacijos sąly­
gomis keitimasis moksline informacija, tyrimų koordinacija apskritai 
buvo nepageidaujami dalykai. Atsiliepime apie „Gedimino laiškų" 
publikaciją Paulius Rabikauskas akcentavo: 
Kai viso pasaulio mokslininkai gali laisvai susirašinėti, gali laisvai nuva-
žiuoti, kur ir kiek jiem reikia, Lietuvos istorikai ne tik negali atvažiuoti, pavyz-
džiui, i Romą pasirinkti savo darbams reikalingos medžiagos, bet, matyt, ir 
neleidžiama jiems susirašinėti su Romoje gyvenančiais lietuviais istorikais [ ... ] .3 
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais išeivių istorikų pavardės ap-
skritai buvo neminimos. Vėliau jos prisimintos, bet su „buržuazinių", 
,,reakcinių", ,,nacionalistų" etiketėmis. Toks valdžios požiūris nepa-
kito iki pat 1987 metų. Išeivių istoriko(= priešo) įvaizdis lėmė nepa-
garbą istoriniam palikimui. Tarkim, be Zenono lvinskio sutikimo 
buvo spausdinamos jo konfidencialaus dienoraščio ištraukos.4 
Dėl šių aplinkybių susidarė specifinė minėtos istorikų komunika-
cijos formų sankloda. Beveik nebuvo abipusių kontaktų Lietuvoje ar 
išeivijoje, tarptautiniuose kongresuose bei konferencijose. 
Berods tik Antanas Bimba, JAV lietuvių komunistų publicistas ir 
istorikas, du kartus lankydamasis Lietuvoje (1945-1946 ir 1966-1967 
metais) buvo susitikęs su Juozu Žiugžda bei Juozu Jurginiu. Įdomu, 
kad knygą Amerikos liet11vi11 istorija jis siekė parengti „padedant Ta-
rybų Lietuvos istorikams ir publicistams". Bet dėl kažkokių prie-
žasčių knyga neišėjo, nors Amerikoje sukaupta medžiaga 1960 metais 
buvo atvežta į Lietuvą. Tačiau buvo išleista Bimbos knyga JAV dar-
binink11 judėjimo istorija (redagavo Juozas Žiugžda, Vilnius, 1963). O 
1962-aisiais Vilniaus universiteto Mokslinė taryba jam net suteikė 
istorijos mokslų garbės daktaro vardą!5 Taip buvo pagerbtas Bimba 
už sovietinei Lietuvai labai naudingą propagandinę veiklą. 
2 Kęstutis K. Girnius „Išeivijos įnašas i humanitarinius mokslus", in Lituanistikos 
instituto 1981 m. suvažiavimo darbai, Chicago, 1985, p. 67. 
3 Paulius Rabikauskas, ,,Gedimino laiškai", Aidai, 1968, nr. 2, p. 71. 
4 „Ką jie patys apie save kalbėjo: Iš Z. Ivinskio dienoraščio", Tiesa, 1960 03 31; 
,,Jis nebūtų rašęs dienoraščio", Švyturys, 1963, nr. 18, p. 16-17. 
5 Juozas Jurginis, ,,Publicistas ir istorikas (Antano Bimbos 70 metų sukakti 
minint)", Komjaunimo tiesa, 1964 01 22; Bronius Raguotis, Antanas Bimba. 
Gyvenimo, veiklos, kūrybos bruožai, Vilnius: Mintis, 1974, p. 73-78, 84-89. 
Sc111iotika 79 
Iš sovietinės Lietuvos istorikų berods tik Alfonsas Eidintas 1984-
1985 metais stažavosi JA V. 6 
Įdomus suJuozu Jakštu susijęs epizodas. 1944-1948 metais sovietų 
valdžia labai aktyviai kvietė mokslininkus, ypač lituanistus, sugrįžti 
iš tremties. Tai skelbė Vilniaus radiofonas, buvo siunčiami laiškai, 
knygos. Visu tuo rūpinosi Žiugžda ir Antanas Venclova. Porą laiškų 
nuo Antano Venclovos 1948 metais gavo ir tuomet Austrijoje gyvenęs 
Jakštas. Viename jų akcentuojama didelė kultūrinė pažanga Lietu-
voje, rašytojas „kvietė mane [Jakštą] pagaliau grįžti prie savo mėgs­
tamo darbo sename Vilniaus universitete"7. 
Progų susitikti pasitaikydavo įvairiuose tarptautiniuose istorikų 
kongresuose. Išeivijos istorikai - Zenonas lvinskis, Jonė Deveikė, 
Paulius Rabikauskas ir kiti - svetimų valstybių delegacijose buvo 
nuolatiniai jų dalyviai, diskutuodavo su Sovietų Sąjungos istorikais 
Lietuvos ir Pabaltijo istorijos klausimais.8 Bet juose dažniausiai trūk­
davo sovietinės Lietuvos istorikų. Matyt, valdžia jais tiesiog nepa-
sitikėjo. Aktyviausias buvo Jurginis, nuo šeštojo dešimtmečio pa-
baigos dalyvavęs Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumuose, 
Tarptautiniuose antropologijos ir etnografijos kongresuose, sim-
poziumuose Skandinavijoje, Lenkijoje ir kitur. Bet gausesnė dele-
gacija dalyvavo tik 1970 metais XIII Tarptautiniame istorijos mokslų 
kongrese Maskvoje. Beje, toje pačioje delegacijoje kongrese dalyvavo 
ir Benediktas Mačiuika9, jaunesniosios kartos išeivijos istorikas. 
Abiejų grupių istorikai beveik nesusirašinėjo. Jurginis palaikė ry-
šius tik suJAV lietuvių komunistų veikėjais - dr. Graičiūnu, Bimba 
ir kt. 10 Adolfas Šapoka, prisidengęs A. Grybo slapyvardžiu, su gimi-
naičiais Lietuvoje pradėjo susirašinėti 1958 metais.11 Sporadiškai 
6 Alfonsas Eidintas, Antanas Smetona: Politinės biografijos bruožai, Vilnius: Mintis, 
1990, p . 6-7. 
7 K. Jasmantas, ,,Du sulaužyti lietuviai", Tėviškės žiburiai, 1952 12 18; Juozas 
Jakštas, ,,A. Venclova ir Rieda stovykla", ibid., 1953 01 15. 
8 Zenonas Ivinskis, ,,Tarptautinis istorijos mokslų kongresas Romoje", Į laisvę, 
1955, nr. 8, p. 46-48; idem, ,,Dr. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos 
srityje", Aidai, 1971, nr. 8, p. 363; Jonas Dainauskas, ,,Lietuvos istorijos 
klausimai tarptautiniame kolokviume", Draugas, 1987, nr. 223. 
9 Vytautas Merkys, ,,Istorijos mokslo kryžkelėje", Mokslas ir gyvenimas, 1970, 
nr. 11, p. 16. 
10 2r. MAB RS, f. BF-3102, l. 1-9. 
11 R. Griniūtė, ,, Išrauti medžiai miršta", švyturys, 1990, nr. 19, p . 10-11. 
80 A.f. Greimo centro studijos l 4 
korespondavo Konstantinas Jablonskis su lvinskiu. Įdomus vienas jų 
susirašinėjimo epizodas, bene geriausiai parodantis Lietuvos - išeivi-
jos istorikų komunikacijos stoką. lvinskio monografijoje Lietuvos isto-
rijoja: Iki Vytauto Didžiojo mirties yra įdėtas Konstantino Jablonskio 1959 
metų vasario 10 dienos laiškas(!), rodąs kritišką pastarojo požiūrį į Min-
daugą. 12 Matyt, panašių atvejų pasaulio istoriografijoje yra nedaug. 
Išeivijos istorikams iškylantys sunkumai aiškėja iš 1953 metų va-
sario 12 dieną Tėviškės žiburiuose išspausdinto skelbimo „Kas turi 
Alb.[ino] Rimkos veikalą?" Jame rašoma, kad „prašytojas būtų labai 
dėkingas, jei turintieji tą knygą sutiktų perleisti arba nors trumpam 
paskolintų". Pabaigoje nurodytas lvinskio (!) adresas Romoje. 13 
Įveikti geležinę uždangą pasisekdavo retai. Pvz., Lietuvos bažnyči11 
autoriui Broniui Kvikliui pavyko suburti fotografus, kurie Lietuvoje 
fotografuodavo miestelius ir bažnyčias, o mikrofilmus slaptai atvež-
davo į Ameriką. 14 
Reikia pastebėti, kad išeivijos istorikai nuolat recenzuodavo visas 
svarbesnes Lietuvoje išleistas knygas. Daugelis recenzijų pasižymi 
ne politine, bet konceptualine pozicija. Tai Jono Puzino archeologinių 
kasinėjimų apžvalgos 15, Jakšto ir Konstantino Avižonio oponavimas 
Terentijaus Pašutas studijai apie Lietuvos valstybės susidarymą 16, 
Rabikausko „Gedimino laiškų" recenzija 17, Jurginio, Stasio Vansevi-
čiaus, Mečislovo Jučo, Žiugždos, Aldonos Gaigalaitės, Vinco Kryže-
vičiaus bei kitų autorių darbų įvertinimai . 
Išeivijos istorikai ypač kruopščiai analizuodavo bendruosius Lietu-
vos istorijos kursus 18, parašydavo analitinių istoriografinių apžvalgų 19. 
12 Ivinskis, Lietuvos istorija: Iki Vytauto Didžiojo mirties, fotografuotinis leidimas, 
Vilnius: Mokslas, 1991, p . 157, 27 nuoroda. 
13 Tėviškės žiburiai, 1953 02 12. 
14 Apie Bronių Kvikli žr. Katalikų pasaulis, 1995, nr. 12, p . 21 . Plg . AI. Gimantas, 
,,Vilniaus universiteto biblioteka", Tėviškės žiburiai, 1959 02 12. 
15 Jonas Puzinas, ,,2:vilgterėjus i dabartinės Lietuvos archeologijos darbus", Į 
laisvę, 1958, nr. 16-17, p. 68-70; idem, ,,2:vilgsnis i naujausius Lietuvos 
archeologinių tyrinėjimų darbus", in Lituanistikos darbai, t. 4, 1979, p . 129-154. 
16 Juozas Jakštas, ,,V.T. Pašutas naujoviškas Lietuvos valstybės pradžios 
aiškinimas" [B.v.: B.l.], 1965, p . 295-304; idem, Lietuvių tautos praeitis, Čikaga : 
Lietuvių istorijos draugija, t. 3, kn. 2, 1973, p. 161-163; Konstantinas Avižonis, 
„Pastabos dėl ,naujoviško' V.T. Pašutos Lietuvos valstybės pradžios 
aiškinimo", in Lituanistikos darbai, t. l, 1966, p. 89-93. 
17 Rabikauskas, op. cit., p . 69-71. 
Sc111iotika 81 
Lietuvoje išeivijos istorikų darbai recenzuojami beveik nebūdavo. 
Spragą užpildydavo specialūs straipsnių rinkiniai: Istorijos klastotojai, 
Buržuazi11il1 e111igra11t11 koncepcijzĮ Lietuvos TSR istorijos klausimais kritika 
ir pan. Iš esmės jie atlikdavo tik propagandinę-ideologinę funkciją. 
Daugeliui istorikų išeivijos autorių darbai buvo nepasiekiami, o dažnai 
tiesiog nežinomi. Dėl to atsitikdavo įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, visi 
Jurginio, Merkio ir Adolfo Tautavičiaus monografijos Vilniaus miesto 
istorija: Nuo seniausi11 laik11 iki Spalio revoliucijos (Vilnius: Mintis, 1968) 
recenzentai teigė, jog tai pirmoji lietuviška Vilniaus istorija. 20 O Adolfo 
Šapokos Senasis Vilnius. Vilniaus miesto istorijos bruožai iki XVII a. (XVIII 
a.) pabaigos buvo išspausdinta dar 1963 metais. 
Nekrologų srityje situacija panaši. Lietuvoje negausi informacija 
apie išeivių istorikų netektis randama tik enciklopedijose. Tuo pat 
metu išeivijos istorikai visuomet pažymėdavo Igno Jonyno, Kons-
tantino Jablonskio, Augustino Janulaičio, Juozapo Stakausko ir kitų 
istorikų mirtis. 21 
Atskirų kontaktų formų proporcijos ir intensyvumas laikui bėgant 
kito. Iš esmės vyravo neakivaizdinė komunikacija, daugiausia recenzijų 
forma. Po jų sekė nekrologai, sukaktims skirti proginiai straipsniai. 
Išeivijos autoriai neblogai suprato nepavydėtiną kolegų padėtį, 
mokslinę produkciją pristatydavo intelektualiajai visuomenei bei 
panaudodavo faktologinę tų darbų dalį. Jie nenutylėdavo autoriaus 
ar darbo pavadinimo. Pasak Leono Mulevičiaus bei Vytauto Merkio, 
Pranas Čepėnas ir Vincas Trumpa netgi pasitelkdavo kai kurias 
sovietinių autorių koncepcijas. 
Lietuvoje bendravimas su išeivijos istorikais buvo griežtai regla-
mentuotas, formuojamas bei kontroliuojamas ideologinių, represinių 
18 Vytautas Bagdanavičius, ,,MIC Sovietinė Lietuvos istoriografija (Kritiškas 
LTSR istorijos l tomo jvertinimas)", in Tautos praeitis, t. l, kn. l, 1959, p. 3-23; 
Juozas Jakštas, ,,Lietuvos istorija, užtraukta ant marksizmo-leninizmo kur-
palio", in Lietuvių tautos praeitis, t. 5, kn. 2, 1982, p. 141-164. 
19 Vincas Trumpa, ,,Lietuvos istorikų darbai ir dienos", Aidai, l 960, nr. 6, p. 258-
263; idem, ,,Mūsų istorikų darbai ir dienos", Naujoji viltis, 1989, nr. 22, p. 87-102. 
20 Žr. Mokslas ir gyvenimas, 1968, nr. 11, p. 52-54. 
21 Pvz., ,,Prof. Augustinas Janulaitis", Europos lietuvis, 1978 04 11, nr. 15; Zeno-
nas lvinskis, ,,Prof. Konstantino Jablonskio atminimui", Aidai, 1961, nr. l, 
p. 18-22; Juozas Jakštas, ,,Jie ieškojo savito Lietuvos kelio", Tėviškės žiburiai, 
1972 04 27, nr. 17; J. Vaišnora, ,,MIC Istoriko kun. Juozo Stakausko netekus", 
Draugas, 1972 10 21, nr. 248. 
82 A.f. Greimo centro studijos l 4 
bei istorijos mokslo institucijų-Partijos istorijos bei Lietuvos istorijos 
institutų vadovybių, tuo tarpu išeivijos istorikų poziciją, be jau mi-
nėto politinio veiksnio, labiausiai lėmė jų asmeninis pasirinkimas. 
Abipusio 1944-1987 metų Lietuvos - išeivijos komunikacijos balan-
so apskaičiavimas kol kas gali būti tik apytikslis. Pirmiausia skyrėsi 
jos interpretacija, abipusis poveikis bei subjektų kolektyvinis portretas. 
Sovietų Lietuvos istorikai, o šiuo atžvilgiu labiausiai buvo in-
formuoti Partijos istorijos instituto darbuotojai, privalėjo žvelgti į 
išeivius kolegas kaip į antitarybinės, melagingos bei nemokslinės 
propagandos įrankį, suvokti juos kaip buržuaziniu5 nacionalistus, 
kuriuos reikia demaskuoti, sukritikuoti, laikantis premisos, jog jie 
visuomet sąmoningai falsifikuoja ir klysta. Iš vienos pusės, jie ne-
klydo - beveik visi išeivijos istorikai visaip stengėsi atskleisti sovie-
tinės ideologijos esmę, dažnai atsispindėjusią istorikų studijose, 
konkrečiai dalyvavo plačiai suprastame „Lietuvos laisvinimo dar-
be". Tačiau jų mokslo darbai buvo moksliniai tikrąja šio žodžio 
prasme, nors dažnai neparemti archyvine medžiaga, kurios pasiekti 
jie neturėjo galimybių . 
Beveik visi išeivijos istorikų darbai buvo saugomi tik specfonduose, 
ypač gausi periodikos bei knygų kolekcija buvo laikoma Partijos 
istorijos instituto bibliotekoje. 
Išeivijos istorikai į Lietuvos istorinę produkciją bei pačius istorikus 
žiūrėjo kaip į kalėjimo kalinius ir vertino juos diferencijuotai. Nesant 
tiesioginės komunikacijos, jie kreipė dėmesį į rimtų mokslo darbų 
pristatymą, propagandinių konstrukcijų esmės parodymą. 
Apskritai labai suvaržyta pastarojo penkiasdešimtmečio komuni-
kacija tarp Sovietų Lietuvos ir išeivijos istorikų labai neigiamai pa-
veikė XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos istoriografijos raidą . 
Išeivijos istorikai buvo atkirsti nuo šaltinių. Tik vienam kitam, pavyz-
džiui, Ivinskiui, pavyko jų stygių kompensuoti užsienio archyvų 
medžiaga, tik nedaugelį, pavyzdžiui, Trumpą, tai paakino ieškoti 
originalių koncepcijų. Visgi išeivijos istorikai palyginti optimaliai 
pasinaudojo visomis ribotos komunikacijos galimybėmis. Lietuvos 
pusei balansas yra kur kas nuostolingesnis - labai sumažėjusi išei-
vijoje atsidūrusių istorikų produkcija buvo neprieinama intelek-
tualiajai visuomenei bei didelei daliai istorikų profesionalų - tad ir 
pasinaudoti ja negalėjo . Lietuvos visuomenės istorinė sąmonė dėl 
žinių stygiaus buvo smarkiai deformuota, prikimšta įvairiausių mi-
tų, sindromų bei paprasčiausios nežinios. 


Sovietinės Lietuvos ir išeivijos istorikų komunikacijos ypatybės (1944-1987)

Šutinienė, Irena

Lietuvių kolektyvinė atmintis po totalitarizmo

Pivoras, Saulius

Lietuvių nacionalizmo retorikos šablonai XIX ir XX amžių lyginamojoje perspektyvoje

Žukas, Saulius

Keli štrichai apie pasitikėjimą

Leonavičius, Vylius

Tautinės mažumos ir emigrantų identiteto orientacijos

Nastopka, Kęstutis

Kęstutis Nastopka 
KVALIFIKACINIS IŠ BANDYMAS 
Eilėraštyje „Naktį sustojusi karieta" - kaip ir daugelyje kitų su 
Lietuva susijusių Oskaro Milašiaus kūrinių - plėtojamą temą ga-
lėtume pavadinti - ,,susitikimas su vaikyste". Įgaliotą sakytoją pasi-
tinka namas, kuris kitados buvo mylimas, o dabar tapo „nebylus", 
„nepasitikįs ir juodas". Sakytoją atlydi mylimoji- būsimoji protėvių 
pilies Ponia. Kol vežėjas ieško raktų, jiedu lūkuriuoja ties apleistojo 
rojaus vartais. 
Heterotopinei eilėraščio erdvei atstovauja „ tolimi kraštai", kur 
„miega išsisklaidę" protėviai. Utopinė erdvė, pasak Algirdo Juliaus 
Greimo, yra ta esminė vieta, kur žmogus gali įveikti būties tęstinumą . 
Eilėraštyje ji sutampa su vaikystės namais„ pačioj giliausioj Lietuvos 
gelmėj". 
Kelias į utopinę erdvę užtvertas: raktai pradingo „mirusios prieš 
trisdešimtį metų Teklės drabužiuose", ,,užraktai surūdiję", ,,durys 
užsklęstos, langinės uždarytos". Pilies griuvėsius puola grėsminga 
gamta: palei pilies duris želia gervuogynai ir dilgėlės, giraitėje girdėti 
ūkaujant apuoką (Alfonso Nykos-Niliūno vertime - pelėdą) - ne-
laimės pranašą. Mylimieji sustoja ties utopinės erdvės slenksčiu, tai 
yra paratopinėje erdvėje, kur paprastai sutinkami pagalbininkai ir 
atliekamas kvalifikacinis išbandymas. 
Laiko plotmėje išsiskiria laukimo laikas, manifestuojamas nakties, 
rudens ir mirusios praeities: ,,žibintas gęsta, mėnuo apsitraukė", 
„didžiulės rudens snaigės tirpsta" ant mylimosios veido, ,,alėjose jau 
šimtmetis ant lapų lapai". Laukimo laiką apibūdina disjunkcija su 
namais, nes į juos įžengti draudžiama. 
Kitados buvusiame laike konjunkcija su utopine erdve, tai yra su 
namais ir juos supančia gamta buvo realizuota: ,,pelėdžiukai lesė 
man iš rankos", ,,mėnulis žvelgė pro jazminus". Ateities laike tiki-
masi naujos konjunkcijos: mylimasis žada nunešti mylimąją „per 
86 A.f. Greimo centro studijos l 5 
gervuogynus ir griuvėsių dilgėles prie aukštų ir juodų pilies durų", 
kad ji pamatytų, ,,kokia graži nerimastinga giria birželio nemigose, 
pasipuošus gėlėm". 
Eilėraščio atlikėjai įvairiopai siejami su erdvės ir laiko dimen-
sijomis. 
Laukimo laike ir para topinėje erdvėje plėtojamas pašnekesys trimis 
balsais: vežėjo, mylimosios ir įgalioto sakytojo. Vežėjo balsą atstoja 
žingsnių aidas, iš pradžių negirdimas, o vėliau išgirstamas. Myli-
mosios balsą atpažįstame iš neigiamų sakytojo atsakymų (,,Ne, Ponia, 
nieko negirdžiu,"), iš anaforų „jūs" ir „tu" pastarojo kalboje ir iš ją 
apibūdinančių kreipinių: ,,Ponia", ,,O šių griuvėsių Ponia!", ,,mano 
kūdiki" (originale atitinkamai: Madame, O Dame de ces ruines!, man 
enfant). Trečiasis - įgalioto sakytojo balsas - vienintelis, turintis 
tiesioginę išraišką. 
Vežėjas vienu metu priklauso heterotopinei ir paratopinei erdvei, 
kur jis atlieka klasikinį pagalbininko vaidmenį padėdamas subjektui 
įžengti į utopinę erdvę. Tekstas baigiasi fraze: ,,Štai ir Vytautas su 
raktais." Tačiau prieš tai, ilgai vežėjo nesulaukdamas, sakytojas 
įtaria, kad jis paliko šią erdvę; ,,Jis toks nukaršęs/ Ir galvoj jam pa-
simaišę: / Lažinuos, kad jis nuėjo išsigerti." 
Mylimoji paratopinėje erdvėje veikia kartu su sakytoju. Vadinama 
„vargšu mano kūdikiu", ji suartinama ir su vaikystės namų utopine 
erdve. Kūdikio figūra tuo pat metu priklauso ir laukimo laikui -
atrodytų, kad taip savo mylimąją vadina įgaliotas sakytojas, - ir 
kadaise buvusiam vaikystės laikui, kur ji pasirodo kaip sakytojo 
vaikystės antrininkė. Šiuo dvivertiškumu žaidžiama originale. Ter-
minas l'enfant (kūdikis) prancūzų kalboje yra neutralus giminės 
kategorijos atžvilgiu: juo galima įvardyti ir berniuką, ir mergaitę. Iš 
keturių „kūdikio" epitetų trys yra vyriškos giminės (pour mon enfant 
peureux - ,,mano kūdikiui baugščiam", tout pale - ,,visas išblyškęs", 
pour l' enfant confiant- ,,tokiam pasitikinčiam kūdikiui") ir galėtų būti 
lygiai taikomi ir įgalioto sakytojo vaikystei, bet ketvirtasis - mote-
riškos giminės (pour mon enfant craintive*) akivaizdžiai nurodo, kad 
kūdikiu vadinama mylimoji. Kartu su įgaliotu sakytoju jinai siekia 
grįžti į utopinę namų erdvę. 
• Pastarąji kreipini Alfonsas Nyka-Niliūnas verčia taip pat, kaip ir pour 111011 
enfant peureux - ,,mano kūdikiui baugščiam" . 
Semiotika 87 
Teksto poetinį dviprasmiškumą palaiko kreipimosi į mylimąją 
formų- ,,jūs" ir „tu" kaitaliojimasis. Daugiskaitine forma kreipiamasi 
į „Ponią", vienaskaitine - į „kūdikį", nors abi leksemos yra to paties 
atlikėjo anaforos. 
Trečiasis atlikėjas-įgaliotas sakytojas-vienu metu priklauso trims 
erdvės ir laiko dimensijoms: atvykėlis iš „tolimų kraštų", kur miega 
išsisklaidę jo protėviai; jis buvo kadaise pasiekęs konjunkciją su 
namais ir tikisi vėl ją pasiekti. Grįžtančiojo balsas blaškosi tarp vilties 
vėl aplankyti „gražųjį vaikystės kambarį" ir nuogąstavimų, kuriuos 
žadina „nepasitikįs" namas ir „laukinis" gimtasis kraštas. 
Du atlikėjai atsiduria anapus erdvės ir laiko. Tai pasakos persona-
žai - ,,beprotės karalienės mylimiausioji dukra" ir senė, kuri sukasi 
su vėju vaikystės sapnuose. Kaip ir įgaliotas sakytojas, jie yra laukimo 
laiko ir kitados buvusio laiko tarpininkai. 
Beje, įgalioto sakytojo sugrįžimas su „griuvėsių Ponia", kaip jis 
vadina savo mylimąją, turi analogą kitados buvusiame laike: ,,Tai 
šitaip kitados senolis grįžo / Su mirusiąja iš Vercelli." (Vercelli, 
priklausantis„ tolimų kraštų" heterotopinei erdvei, primena Šiaurės 
Italijos miestą, iš kur buvo kilusi Milašiaus senolė, mirusi Vilniuje, 
kai poeto tėvas ėjo šeštuosius metus.) Senolio grįžimas pranašauja 
įgalioto sakytojo, sekančio protėvių pėdomis, sugrįžimą. Dabartis 
įrašoma į giminės, kurios tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, 
tęstinumą. 
Laukimo laikas ir kitados buvęs laikas teka gamtos ritmu. Kadaise 
būdavo girdėti „atodrėkio garsai už sienos", birželio nemigose buvo 
,,graži nerimastinga giria" ir „mėnulis žvelgė pro jazminus". Dabar, 
laukimo laike, girdėti „senas ir kurtus naktinis kuždesys alėjoj", o 
„didžiulės rudens snaigės" tirpsta ant mylimosios veido. Tuo tarpu 
mirusioji praeitis priklauso sustingusiam laikui, užsklęstam kultūros 
objektuose: ,,griuvėsiai", ,,pilis", ,,šiltnamis", ,,teatras". 
Pasaulis suvokiamas regėjimo ir klausos juslėmis. Laukimo laiko 
naktis apibrėžia regimumo ribas. Žibintui užgesus ir mėnesį ap-
traukus debesims, spalvos išnyksta. Namą apibūdinantis epitetas 
,,juodas" (noire) pasikartoja šešis sykius*. Tris sykius, atsidūręs eilu-
tės gale, epitetas pažymi dialogo stilistinius posūkius. Eilutė Quelle 
• Nykos-Niliūno vertime eilutėje Maison noire, noire pasikartojantis epitetas 
keičiamas sinonimu „tamsus". 
88 A.f. Greimo centro studijos l 5 
maison muette et mefiante et noire (,,Koks nebylus, koks nepasitikįs ir 
juodas namas") rimuojama su Vous le savez deja, Madame, c'est une 
triste histoire (,,Jūs jau žinot, Ponia, - tai liūdna istorija."), Pour mon 
enfant craintive 1me maison si noire! (,,Mano kūdikiui baugščiam toks 
juodas namas!") su /e gage qu'il est alle boire (,,Lažinuos, kad jis nuėjo 
išsigerti."), o Pour l'enfant confiant une maison si noire! (,,Tokiam 
pasitikinčiam kūdikiui toks juodas namas!") - su Moi, j' ai perdu Ia 
memoire (,,Aš pats nebeturiu nė atminties."). 
Tame pačiame figūratyviniame take mylimoji apibūdinama kont-
rastuojančiu „juodam namui" epitetu „visa išblyškusi" (originale tout 
pale - ,, visas išblyškęs"), o paskutinėje eilėraščio eilutėje vežėją nu-
rodo tik jo šešėlis. Spalvų išnykimas atliepia gyvenimo išsekimą. Kaip 
sakoma eilėraštyje - ,,Su manimi užges jų giminė" (Avec moi leur race 
s'eteint). 
Audityvinėje plotmėje laukimo laiką apibūdina tylos, kurios įtemp­
tai ir atidžiai klausomasi, ir girdimo triukšmo alternatyva. Audity-
vinis bendravimas su mirusia praeitimi neįmanomas: namas lieka 
„nebylus", o „pajuodusiųjų portretų balsu" kalba „antgamtinė tylos 
gelmė". Tie patys portretai išgirstami tiktai utopinėje kitados bu-
vusio gyvenimo erdvėje : ,,Aš girdėdavau, tarytum šarvo tuštumoj, / 
Atodrėkio garsuos už sienos/ Jų širdis plakant." Beje, eilėraštis ir 
prasideda tuo, kad sakytojas kreipiasi į savo mylimąją kaip į savo 
bendrininkę, ragindamas ją išgirsti namų balsą: ,,Pasiklausykit, Po-
nia, seno ir kurtaus/ Naktinio kuždesio alėjoj .. . " Tačiau bendravimas 
neužsimezga. Namas, kaip matėme, lieka nebylus, o atvykėliai nieko 
negirdi. Tyla sudrumsčiama tik eilėraščio pabaigoje - pasigirsta 
vežėjo žingsniai alėjos gilumoj. 
„Giliausią Lietuvos gelmę" apibūdinančios vizualinės ir audityvinės 
figūros primena manipuliacinę Lietuvos figūrą Milašiaus viešojoje 
paskaitoje, kurios atkarpa vėliau virto eilėraščiu „Tos žemės vardas -
Lietuva": 
Ateikit! Dvasioje nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį ... 
Suvasnokime sparnais - aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas 
daiktas turi blausią atminimų spalvą . 
Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai ... 
Tai Lietuva, Ia Lituanie, Gedimino ir Jogailos žemė. 
Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi 
visą pirmapradės giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos 
liūdnos - subręsti . 
Semiotika 89 
Išnykusias sugrįžimo nakties spalvas čia atitinka „blausi atminimų 
spalva", išblyškusią karietos mylimąją- susimąsčiusios šalies „duls-
va padangė" (le ciel tiede et palede Ia pensive contree). Eilėraštyje „Naktį 
sustojusi karieta" peizažą gaubia juoda naktis, sinkretiniame Lietu-
vos aprašyme - ūkanos. Audityvinėje plotmėje „kurtų naktinį kuž-
desį alėjoj" atliepia „glūdaus šnarančio" krašto figūra. Jutiminis 
pasaulis, uždengtas nakties, ūkanų, duslių garsų šydu, atrodo iliu-
zinis. Stebėtojas jaučia pareigą jį praskleisti, kad po regimybe atsi-
vertų objekto būtis. Diskursyvinio lygio figūros tampa naratyvinių 
transformacijų vieta. 
Paskaitos teksto autorius kviečia svetimšalį adresatą sekti jo pė­
domis, žadėdamas nuvesti jį „į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šna-
rantį ... ", atverti jam pirmapradės giminės paslaptį. Eilėraštyje „Naktį 
sustojusi karieta" namų raktų ieško vežėjas. :(galiotas sakytojas, lauk-
damas jo sugrįžtant, turi progą apmąstyti savo dabartį, praeitį ir atei-
tį. Netekęs kantrybės, jis bando devalorizuoti vežėją, kuris vienintelis 
gali atverti utopinę namų erdvę. Peršama mintis, kad vežėjas nėra 
tikrasis subjekto pagalbininkas: ,,Jis toks nukaršęs / Ir galvoj jam 
pasimaišę", užuot vykdęs jam patikėtą užduotį, ,,jis nuėjo išsigerti". 
Tiktai eilėraščio pabaigoje paaiškėja, kad vežėjas iš tikro yra pagalbi-
ninkas: jis grįžta su raktais. Beje, iš trijų pagrindinių atlikėjų tiktai 
vežėjas pavadintas vardu (kaip ir Teklė, mirusi prieš trisdešimt me-
tų). Įvardijami ne pilies šeimininkai, o jų tarnai: Teklė krikščionišku, 
o Vytautas - pagonišku vardu (originale - sulenkinta forma: Voici 
Witold avec les clefs. Garbingo vardo paveldėtojas susieja Lietuvos 
Didžiosios Kunigaikštystės didikų palikuonis su istorine praeitimi ir 
atveria jiems pilies, stūksančios pačioj giliausioj Lietuvos gelmėj, duris. 
7.-126 


Kvalifikacinis išbandymas

PRATARMĖ 
1995 metų rudens semestro metu Vilniaus universiteto A.J. Greimo 
semiotinių studijų ir tyrimo centre buvo pradėtas interdisciplininis 
seminaras, skirtas šiuolaikinio socialinio diskurso analizei. Jame 
dalyvavo ir profesorius Vytautas Kavolis. Remiantis seminarui ruoš-
tais darbais 1996 metų sausio mėnesį Kauno Vytauto Didžiojo univer-
sitete buvo surengta konferencija, kurios medžiaga publikuojama 
šiame leidinyje. 
Pradėdamas konferenciją prof. Kavolis perskaitė trumpą tezinį 
pranešimą apie sistemingo šiandieninės lietuvių kultūros tyrimo 
galimybes. Profesorius tikėjosi subursiąs suinteresuotus asmenis iš 
Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginio universiteto, Kauno 
Vytauto Didžiojo universiteto bei Klaipėdos universiteto bendrai 
kompleksinei tyrinėjimų programai vykdyti . Manyčiau, kad pro-
fesoriaus Kavolio tezės, kuriose apibūdinti septyni kultūros tyrimo 
aspektai, priklausantys skirtingoms analizės metodikoms, verčia 
susimąstyti ir priimti tai kaip profesoriaus įpareigojimą jo seminarų 
dalyviams. 
Atrenkant darbus šiam leidiniui orientuotasi į keletą aktualių šian-
dieninio visuomenės gyvenimo temų, kurias turėtų jungti daugiau 
ar mažiau artima socialinės retorikos problematika. Pavyzdžiui, 
kokiais kriterijais remiantis yra parenkama medžiaga naujienų skil-
čiai ar žinių laidai masinėse komunikacijos priemonėse; kaip kalba-
ma apie nusikalstamumą Lietuvos Seime, kaip apie šią temą rašo 
laikraščiai ir t.t .? Keletas straipsnių remiasi sociologiniais tyrinėji­
mais - apie kolektyvinės atminties kaitą, apie tautinių mažumų 
identitetą. Poroje studijų svarstomi vertės, vertinimo argumentai, 
analizuojama, kuo grindžiamas pasitikėjimas. 
6 A./. Grei1110 ce11tro st11dijos 14 
Norėtųsi tikėtis, kad šis interdisciplininio pobūdžio studijų leidi-
nys, sujungęs skirtingų specialybių, ivairių aukštųjų mokyklų dės­
tytojus, doktorantus ir studentus, sulauks savojo tęsinio. 
Saulius Žukas 


Pratarmė

Toelle, Heidi

Miloszo tyrinėjimai

Lietuvos vizija Oskaro Milašiaus "Simfonijose"

Not a member yet