Semiotika
Not a member yet
148 research outputs found
Sort by
Kartografinio diskurso semiotika: 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio analizė
Get PDFReading of a map is defined by two different ways of looking: firstly a synoptic gaze grasps the totality of a map, then it locates itself in some particular place and begins to travel – follows linear elements that invite and lead the eye. The reading direction is identified according to fragmentation, topology, framing, central places and layering of the elements. Thus a semiotic approach to a cartographic discourse should begin with an analysis of the plastic level. The reading direction on the 1613 map of Grand Duchy of Lithuania can be identified to start in the corner of the Baltic Sea. The route chosen denies new borders of the country and restores the old boundaries. The subject is motivated by modalities of having to do (figuratively represented by the wind) and wanting (figuratively – rivers). The former is replaced with the latter by establishing the contract between the subject and the sender. The journey ends in the territory of the Black sea, near the mouth of the Bug river – an utopian space related to the cosmic plane and historical past of Lithuania.By following the itinerary the subject passes from one space to another, he crosses forbidden borders. The shift through the border of the semantic field is qualified as an event – unit of plot construction (according to Lotman). By implementing the narrative program the subject negates the order of the plotless text; his movement forms the plot – the narrative. The spatial organization of a cartographic discourse is defined by its conceptual and visual aspects. The former is being related to the nature of space (being): the mapped milieu is usually reduced to a network of points, the distance between points is desemantized. When the being is combined with the appearing the mapped space matches a schema: a territory is seen from above, nothing is hidden, but only relevant elements appear in this view, the space between them is empty. In the map analyzed this scheme is implemented in the depiction of the Black Sea. An orthogonal depiction is related to operation of disengagement, whereas perspective view signifies the opposite. Some elements of the map are represented in perspective, although the space encoded in these representations belongs to the network regime. The space between the points in these depictions is not only desemantized, but also eliminated. The network is so dense that it looks like a tissue. These depictions (city views in the map) can be called perspective maps. The narrative program implements a shift from the space of tissue (the Baltic Sea is represented in mimetic manner) to the space of network (the Black Sea). These opposite terms are linked by the medium term of perspective map, a dense tissue (city views). The performance of the subject is associated with the orthogonal view – this witnesses the authority and value of cartographic discourse.The analysis of the written description of Lithuania appended to the map reveals that a written text can produce a cartographic effect as well. By simulating a synoptic and traveling gaze and devaluing the top category (i.e. – projecting described view onto the surface) it competes with the map and even attempts to transform its meaning.Darbe analizuojamas 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis – keli jo variantai su istoriniu geografiniu Lietuvos aprašymu ir be jo: Upsalos universiteto ir Veimaro Hercogienės Anos Amalijos bibliotekoms priklausantys egzemplioriai ir žemėlapis iš prof. Kazio Varnelio rinkinio. Žemėlapio variantų papildymas rašytiniu tekstu sudaro sąlygas tirti rašytinės ir vizualiosios plotmių santykį kartografiniame diskurse. Posūkis nuo vizualiojo prie rašytinio teksto analizės verčia kelti klausimą – kokiais būdais kartografiniame tekste kuriasi reikšmė?
Semiotinė žemėlapio analizė pradedama plastinės teksto sandaros tyrimu. Plastinė analizė atskleidžia būdus, kuriais žemėlapis pagauna ir kreipia būsimo keliautojo žvilgsnį. Skaitymo kryptis nustatoma ištyrus kartografinio diskurso fragmentavimą ir topologiją, rėminimo ypatumus, centrines vietas ir elementų stratifikaciją. Susiejus žemėlapio erdvę su naratyvine subjekto programa paaiškėja, kad kelionė nuo jūros iki jūros žymi perėjimą nuo audinio erdvės, perspektyvinio paveikslo (Baltijos jūra) prie tinklo erdvės, ortogonalaus žemėlapio (Juodoji jūra). Tarp šių erdvių įsiterpę LDK miestai vaizduojami kaip perspektyviniai žemėlapiai. Tai, kad subjekto atliktis siejama su ortogonaliu vaizdu, leidžia kalbėti apie kartografinio diskurso vertę ir autoritetą. Kita vertus, istorinės praeities įvilkimas į kartografinę formą suponuoja, kad istorinį laiką apibrėžia pati erdvė, o žemės paviršiuje įrašyti įvykiai redukuojami iki orientyrų. Istorinio geografinio Lietuvos aprašymo analizė parodė, kad kartografinį efektą sukelti ir su žemėlapiu konkuruoti gali ir rašytinis tekstas. Tekste siekiama transformuoti žemėlapyje užkoduotą aksiologiją, nuvertinti istorinę LDK praeitį ir išaukštinti taikaus sambūvio su Lenkijos karalyste pažymėtą dabartį
Algirdo Juliaus Greimo biografijos kontūrai. Iš anglų kalbos vertė Dalia Kaladinskienė
No full text  
Greimo ir Peirce’o semiotikos. Iš anglų kalbos vertė Dalia Kaladinskienė
No full text Straipsnyje lyginamos dvi Algirdo J. Greimo ir Charleso S. Peirce’o semiotinės prieigos ir išskiriami trys prancūzų semiotikos mėginimo atsakyti į Peirce’o semiotiką etapai. Lyginant dvi semiotikas, atkreipiamas dėmesys į kritiką, kurią pirsininkai išsakė „sosiūriškųjų“ perspektyvų plačiąja prasme adresu, net jei šios daugeliu atžvilgių prasilenkia su Greimo projektu. Kartu aptariami naujausi tyrinėjimai, kurie bando gretinti šias dvi semiotikas ir pasiūlo dvi svarbias temas, kurių nė viena semiotika pakankamai netyrinėjo, bet kurios nusipelno nūdienos semiotikų dėmesio
