Respectus Philologicus
Not a member yet
631 research outputs found
Sort by
Społeczny i empiryczny charakter transcendentalnego antropocentryzmu Immanuela Kanta: istota i lokalizacja tzw. „natury ludzkiej”
No full textStraipsnyje analizuojamas ontologinis žmonijos esmės požiūris (vadinamoji žmogaus prigimtis). Tai konceptuali Imanuelio Kanto tekstų diskurso analizė. Remiantis funkcine-pragmatine metodologija, Kanto filosofiniam diskursui analizuoti pasitelkta pragmatinė konceptualios analizės metakalba ir žmogaus, kaip asmenybės, individo, veikėjo ir žmonijos bruožų turėtojo, idėja. Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje pristatomi žmogaus asmenybės struktūravimo principai fundamentalūs metodologiniai žmonijos esmės klausimai. Antroje dalyje formaliuoju ir sisteminės lokalizacijos aspektais analizuojama Kanto žmogaus prigimties“ sąvoka, svarstomi socialinės pragmatikos klausimai ir „žmogaus prigimties“ empirinė motyvacija, kylanti iš I. Kanto tekstų diskurso analizės. Straipsnio autorius mėgina įrodyti, kad Kantas buvo vienas pirmųjų filosofų, žmonijos ypatumus įžvelgęs žmogaus asmenybės socialiniuose santykiuose ir pateikęs juos ne kauzaliniu-deterministiniu pavidalu (kaip dvasinė substancija, perduodama iš kartos į kartą), ne esencialistiniu (kaip nesenstanti transcendentinė esmė), o funkciniu socialinės patirties pavidalu konkrečiam žmogui (pragmatiškas-teleologinis ir transcendentinis-aposteriori aspektai)
John Webster’s Drama “The Duchess Of Malfi”: The Contexts and Contests of Wit
No full textThe paper examines wit as a major, informing and thematically important literary element that enables the readers to penetrate into the deeper realms of imagination and interpretation. The meaning of the term ‘wit’ has changed a lot during the years both in critical and dictionary usage. Therefore, various conceptions of wit from the diachronic perspective are presented and its types in the theatrical discourse are examined. In the discourse of drama wit is generally divided into two main forms: ‘repartee’ and ‘quip’. As repartee it is used to display ones agility or mental superiority over another character in the dialogue taking a form of a verbal contest. As quip it can act as a sharp stroke of wit to announce the speaker’s original opinion or observation. However, both types of wit invoke cleverness as the most important component of a witty utterance. The interest of the authors is particularly directed towards the role of social wit in John Webster’s drama ‘The Duchess of Malfi‘ (1613). This Jacobean drama is often considered the dramatic masterpiece of the early seventeenth-century English stage. The paper aims to reveal the complexity of a witty dramatic discourse by analyzing its technique, contexts and contest characteristics through the examination of witty instances formed in the drama. It gives an exploration of the social context and mechanism of the formation of a witty utterance that has a high social value as it is in Webster’s play where wit serves to convey the language of contest, often resulting in aggression, open mockery, exposing moral corruption and social injustice.Anglų karaliaus Jokūbo I laikų literatūra itin pasižymi dramomis, kurioms būdinga sudėtinga sąmojo kalba. Intelektualūs žiūrovai, t. y. karaliaus dvaro elitas pageidavo tik aukščiausio lygio pjesių. Kadangi scenos dekoracijos tais laikais vis dar buvo ganėtinai neekspresyvios, pjesių autoriams ir toliau teko pasikliauti meninio žodžio galia bei sąmojinga iškalba siekiant sukurti patrauklų dramaturginį įvykį. Pjesės tapo itin išraiškingos kalbiniu požiūriu ir intelektualiai sudėtingos. Sąmojis įsigalėjo kaip vienas centrinių dramos teksto elementų. Straipsnyje analizuojamos XVII amžiaus sąmojo apraiškos Johno Websterio dramoje Malfio hercogienės tragedija (1613). Tai viena žinomiausių to laiko pjesių ir dažniausiai statoma drama šiuolaikinio teatro scenose, žinoma, išskyrus Šekspyro pjeses. Pabrėžtina, kad pjesėje sąmojis – ne atskira stilistinė figūra ar dekoratyvinė detalė, ji kuria sudėtingą, išplėtotą dramos kalbos audinį, atveriantį skaitytojui gilesnius vaizduotės ir reikšmės sluoksnius. Sąmojis demonstruoja paradoksaliai simetrišką minties asimetriją ir intelektinės ir / ar vaizdinės nedermės dermę. Aptariama sąmojo sąvokos kaita, rūšys, kalbos sudėtingumas ir meninė vertė, analizuojami sąmojo kontekstai. Gilinamasi į XVII amžiaus socialinį kontekstą ir vebsteriškojo sąmojo, turinčio socialinę vertę (t. y. perteikiančio moralinės korupcijos bei socialinės nelygybės temas), formavimo mechanizmą, leidžiantį pademonstruoti varžytuvių kalbos specifiką, nukreiptą į agresiją ir atvirą pašaipą, išryškinančias slepiamą moralinę korupciją ir socialinę neteisybę
Человек в «точках интенсивности»: сад как пространство самоидентификации
No full textThe article deals with the issue of semiotic and cognitive potential of a garden as a compositional form (“Ogrody” by Jarosław Iwaszkiewicz). Silva rerum, florilegia, hortus act as its genre presupposition in European artistic tradition. We define the semiotic potential of a “garden” through the system of symbolic meanings: garden as a collection, locus amoenus, sphere of potentiality or ordering, garden as a memory space, intellectual space, etc. The garden via a compositional form of this text and the space of thought functions as an iconic sign of memory. Each object of the past, being replaced by a sign, receives localization in our memory and becomes a “text”. This allows us “to read” the past in the absence of an immediate reception. Garden acquires the properties of textuality and a semiotic object. Hence Iwaszkiewicz considers six gardens in “Ogrody” as a model of his life. Memory is a nonlinear space. Therefore, transitions between gardens are only arbitrary, associative. At the same time garden as a compositional form becomes the cognitive tool of identity. Topology of this memory space (configuration of people, books, music, which become signs) is the cognitive map of the “self (selfhood, selfness). The self-referent structures create the illusion: I (the one who writes) is combined with that person from the past (also I), which he recalls. Nonetheless, all narratives about selfhood are only “the map, but not a territory” (A. Korzybski).В статье рассматривается вопрос о семиотическом и когнитивном потенциале сада как композиционной формы. Материал исследования – повесть Ярослава Ивашкевича «Сады» („Ogrody”). Ее жанровой пресуппозицией в европейской художественной традиции выступают сильвы, вертограды, флорилегии. В качестве означающего сад символизирует ряд абстрактных представлений, связанных с идеей пространственной топологии. Среди них – идея коллекции, жизни как возможностей выбора, жизни как упорядоченности, locus amoenus2, пространство памяти, интеллектуальное пространство и др. Сад, взятый как композиция, становится иконическим отображением памяти. Каждый объект прошлого, замещаясь знаком, обретает местоположение в памяти, превращаясь в текст, что позволяет вновь воспринимать и «прочитывать» прошлое в отсутствие непосредственной рецепции. Сад обретает презумпцию текстуальности и семиотичности. Маршруты движения по памяти не имеют строгой линейной заданности. Отсюда, переходы между шестью садами жизни, о которых пишет Ивашкевич, произвольны, намечены ассоциативно. Одновременно сад как пространственная форма становится когнитивным инструментом самоидентификации. Топология садов памяти (конфигурация людей, книг, музыкальных произведений, ставших знаками-текстами) – это когнитивная карта, отражающая «самость» субъекта (selfhood, selfness). Автореферентные конструкции создают иллюзию совмещения Я (того, кто говорит) с тем Я, который становится объектом речи. Однако нарратив о себе есть только «карта, но не сама территория» (А. Кожибски)
Polskie i bułgarskie frazeologizmy somatyczne motywowane przez nazwy części ciała służących do myślenia
No full textThe article includes the analysis of Polish and Bulgarian somatic phrases with the meaning justified with substantial components – the names of the parts of the body having a semantic feature ‘designed for thinking’ in the semantic structure. This semantic feature belongs to mental functions in the categories of semantic features and it justified the meaning of the number of collected phrases in Bulgarian (about 60) twice as big as in Polish (about 30). The most productive components of analysed phrases are NA (nomen anatomicum) Polish głowa (łeb), Bulgarian глава and мозък. NA Polish mózg and exceptionally NA Polish ciemię i mózgownica are rarely used in the function of the component. Furthermore, the observations of productivity of NA lead to the conclusion that metonymic alternations of NA: глава – мозък are used in Bulgarian more often. They are based on the same function of both exchanged parts of the body: designed for thinking. However, in Polish exceptional and rare metonymies are possible: głowa – ciemię and głowa – mózgownica. The semantics of Polish and Bulgarian phrases concerns two categories: 1) the process of thinking (as a way of learning and memorizing as well as upsetting oneself); 2) the characteristics and the evaluation of human’s intellectual abilities. A detailed analysis was conducted within the confines of collections that realize the relations of initial phase, continuation and finalization. Furthermore, it was proved that very productive metaphors that organize the imagery in Polish and Bulgarian somatic phrases are the ontological metaphor of a container and the structural metaphor of a machine.W artykule zawarto analizę polskich i bułgarskich frazeologizmów somatycznych ze znaczeniem motywowanym przez komponenty imienne – nazwy części ciała posiadające w strukturzesemantycznej sem ‘służy do myślenia’. Omawiany sem należy do kategorii semów funkcji psychicznych i umotywował w języku bułgarskim znaczenie dwukrotnie większej liczby zebranych frazeologizmów (około 60) niż w języku polskim (ok. 30). Najbardziej produktywnymi komponentami analizowanych frazeologizmów są NA pol. głowa (łeb), bułg. глава oraz мозък. Rzadko używany jest w funkcji komponentu NA pol. mózg, a wyjątkowo NA pol. ciemię i mózgownica. Obserwacje produktywności NA prowadzą ponadto do wniosku, iż język bułgarski częściej stosuje metonimiczne wymiany NA: глава – мозък, oparte na tej samej funkcji obu wymienionych części ciała: służą do myślenia. W języku polskim natomiast są możliwe wyjątkowe i rzadkie metonimie: głowa – ciemię oraz głowa – mózgownica. Semantyka frazeologizmów polskich i bułgarskich dotyczy dwóch kategorii: 1) proces myślenia (jako uczenia się i zapamiętywania oraz martwienia się); 2) charakterystyka i ocena zdolności intelektualnych człowieka. Analizę szczegółową przeprowadzono w ramach zbiorów realizujących relacje ingresywizacji, kontynuacji i finalizacji. Wykazano ponadto, że bardzo produktywnymi metaforami organizującymi obrazowanie w polskich i bułgarskich frazeologizmach somatycznych są: ontologiczna metafora pojemnika oraz strukturalna metafora maszyn
John R. Taylor. Language in the Mind. Part II. / Kalba mąstyme. II dalis. Vertė Živilė Nemickienė
No full textOriginal article: John R. Taylor. Language in the mindStraipsnio originalas: John R. Taylor. Language in the mind
Straipsnyje kalbama apie dialektinį E (= išorinės) ir I (= vidinės) kalbos ryšį. Viena vertus, E‑kalba yra individualių I-kalbos vartotojų produktas; tačiau tuo pat metu I‑kalba yra individualių vartotojų poveikio E-kalbai produktas. Esant tokiam santykiui, svarstoma, ar tam tìkros E‑kalbõs funkcijos turi būti įtrauktos į I‑kalbą ir sudaryti jos esminę dalį: įvairių kalbos vienetų atvejų dažnumas, jų kolokacijos ir sutampantys atvejų dažnumo modeliai, jų konteksto išsidėstymas ir idiomatinių bei stereotipinių posakių paplitimas. Metafora „mentalinis tekstynas“ traktuotina kaip esmės apibūdinimas, tai, ko išmoko kokios nors kalbos kalbėtojai ir ką jie gauna kalbinės veiklos metu. Ši traktuotė yra priešpastatoma tai, kuri galimai yra laikoma vyraujančiu I‑kalbos požiūriu, t. y. reikalauja lingvistines žinias suskaldyti į leksiką ir taisyklių rinkinį, kuria vadovaujantis jungiami leksikos elementai
Biskupski, Mieczysław B. B., 2011. Nieznana wojna Hollywood przeciwko Polsce 1939-1945
No full textBISKUPSKI, Mieczysław B. B., 2011. Nieznana wojna Hollywood przeciwko Polsce 1939-1945. Warszawa: Fijorr Publishing. pp. 390. ISBN 978-83- 89812-77-0
Atminties perėmimas ir tapatybės formavimas: kartų naratyvai Vilkyškių miestyje
No full textNations, confessions, and ideologies are continually mixing in frontier towns, creating a specific environment in which, on the one hand, an atmosphere of continual attrition and, on the other, tolerance and adaptation, has formed. The author has chosen to investigate the small town of Vilkyškiai, with its varied historical developments among different ethnic and confessional communities. The narratives of the young generation living in Vilkyškiai reflect the peculiarities of the local community’s identity formation. The youth not only learn the traditions of their own national or religious group and the main principles of moral values, but also constantly rethink the importance of their loved ones as well as their own value as people, ideas that are passed with memory narratives. Contemporary young people necessarily take into consideration contemporary cultural realia. The young generation of Vilkyškiai creates its own memory narratives and shapes new young people’s identities. While preserving their parents’ and grandparents’ historical experiences as images of the past, and at the same time taking on the local individual corporal identity, young people face a duality of identity. In this situation, the young generation of Vilkyškiai tends to give priority to the locally distinctive cultural identity of Lithuania Minor, calling themselves the inhabitants of this particular land. This permits them to feel distinct and interesting. Meanwhile, their parents’ and ancestors’ historical narratives are most often endorsed as the factor shaping their fundamental moral values.Šis straipsnis – dalis komunikatyvinės atminties artikuliavimo tyrimo1, kurio metu nag- rinėjami gyvi naratyvai multikultūrinėje pasienių miestelių aplinkoje, formuojantys jaunosios kartos identitetą. Tyrimu siekiama atskleisti skirtumus tarp pirminės skaudžios senelių patirties atsiminimo ir vaikų bei vaikaičių šeimos naratyvų perteikimo. Naratyvai, perpasakojami iš kartos į kartą, praranda pirminę emocinę patirtį ir tampa mitologizuotu šeimos / genties mitu, implikuojančiu bendruomeninę patirtį, normas bei vertybes. Komunikatyvinės atminties pasakojimai susilieja su kultūrine atmintimi ir tampa etninės bei konfesinės tapatybės pagrindu. Siekiant suprasti save, būtina ieškoti sąsajų tarp praeities įvykių, dabarties išgyvenimų ir ateities projekcijų. Šis procesas neįsivaizduojamas be atminčių perdavimo iš kartos į kartą. Pasakojimai, ką ir kaip įvairiais laikotarpiais išgyveno šeimos, bendruomenės, atskiri grupės nariai, tampa pagrindiniu sąsajų atnaujinimo šaltiniu
Wilno i Wileńszczyzna w okresie ewakuacji wojsk i władz rosyjskich w 1915 r.
No full textInitially, the military operations during World War I were advancing at some distance from Vilnius. The offensive of the Central Powers directly threatened the city as late as in the summer of 1915. At that moment preparations started to evacuate important offices, economic and financial structures from Vilnius. Also, the people employed in these institutions, especially those of executive level, started to gradually leave the city (usually with their families). The intensification of this flight came in late August and September. The men of military age were being evacuated as well. A large number of the inhabitants of the Vilnius region sympathized with the Russians, which was understandable given the fact that their cousins and relatives served in the tsarist army. Some remained neutral. After the outbreak of the war the requisitions made by the Russian army were a serious problem for the population. They were especially acute for the farmers. The tactics of "burned land" used by the retreating Russian troops was an even greater threat to the residents of the Vilnius region and their property. Although the action did not much affect Vilnius, it had a serious impact on the rural areas in the region, including those located in the direct vicinity of the city. On 18 September 1915, the German troops entered Vilnius. The residents of the region responded calmly to the change of the situation, there were no cases of panic. The occupied lands, previously held by Russia, were treated by the Germans as a loot, hence they were exploited to the maximum extent. It was directly reflected in the quality of life of the civilian population.Działania militarne I wojny światowej początkowo toczyły się w pewnym oddaleniu od Wilna. Ofensywa państw centralnych bezpośrednio zagroziła miastu dopiero w lecie 1915 r. Rozpoczęto wówczas w Wilnie przygotowania do ewakuacji ważniejszych urzędów, struktur gospodarczych i finansowych. Stopniowo z miasta wyjeżdżały też osoby w nich zatrudnione(najczęściej wraz z rodzinami), szczególnie szczebel kierowniczy. Intensyfikacja tych wyjazdów nastąpiła na przełomie sierpnia i września. Ewakuacją objęto także mężczyzn w wieku poborowym. Duża część mieszkańców Wileńszczyzny swe sympatie lokowała po stronie rosyjskiej, co było zrozumiałem biorąc pod uwagę fakt służby w armii carskiej przedstawicieli własnych rodzin. Niektórzy zachowywali neutralność. Po wybuchu wojny poważnym problemem dla ludności były rekwizycje przeprowadzane przez wojska rosyjskie. Były one szczególnie dotkliwe dla rolników. Jeszcze większym zagrożeniem dla mienia mieszkańców Wileńszczyzny była stosowana przez wycofujące się wojska rosyjskie taktyka zostawiania za sobą „spalonej ziemi”. W przypadku Wileńszczyzny akcja ta w małym stopniu dotknęła Wilno, poważnie ucierpiały natomiast tereny rolnicze, w tym bezpośrednio położone w pobliżu miasta. W dniu 18 września 1915 r. do Wilna wkroczyły oddziały niemieckie. Mieszkańcy Wileńszczyzny na zmianę sytuacji zareagowali ze spokojem, nie było przypadków paniki. Zajmowane ziemie, wcześniej będące w posiadaniu Rosji, Niemcy traktowali jako teren zdobyczny, stąd w maksymalnym stopniu starali się je eksploatować. Bezpośrednio odbijało się to na poziomie życia ludności cywilnej
Veliuonos apylinkių pravardžių struktūros ypatumai: antrinės pravardės
No full textThe paper analyses 782 nicknames that were recorded at Veliuona vicinity during the project of the Institute of the Lithuanian Language “Modern Research of Geolinguistics in Lithuania: Optimisation of Network of Points and Interactive Spread of Dialectal Information”. The paper aims to identify the characteristic attributes of nickname structure. The analysis of the relations in derivation, i. e., tentatively distinguishing the derivation base and formant is the only way to talk about common word derivation. While researching the nicknames it is difficult to find such a universal criterion in derivation which would enable the distribution of nicknames into the primary and the secondary ones due to the fact that when a nickname and its appellative derivation motivation coincides the confusion arises. Thus, the paper invokes the structural analysis of nicknames to find universal criteria that would enable the distinction of nicknames into the primary and the secondary. The article eliminates the primary nicknames that do not differ from the motivational word, 241 secondary nickname is being researched ant structurally analysed. The structural analysis discloses a proper structure and common words being selected for nickname creation. Structurally analysing the secondary nicknames, the nicknames with suffix, inflection, mixed structure, compound, composite and phrasal nicknames were distinguished. It was determined that in vacinity of Veliuona the nicknames with suffix and inflection are mostly used.Straipsnyje analizuojamos Lietuvių kalbos instituto projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ metu Veliuonos apylinkėse 782 užrašytos pravardės. Siekiama nustatyti būdinguosius pravardžių struktūros bruožus. Apie bendrinių žodžių darybą galima kalbėti tik analizuojant darybos santykius, t. y. preliminariai išskiriant darybos pamatą ir formantą. Tyrinėjant pravardes darybiškai sunku rasti universalų kriterijų, kuris leistų pravardes tiksliai skirstyti į pirmines ir antrines, nes kai sutampa pravardės ir jos apeliatyvo darybinė motyvacija, kyla painiava. Todėl straipsnyje pasitelkiama pravardžių struktūrinė analizė ir taip ieškoma universalių kriterijų, leidžiančių pravardes skirstyti į pirmines ir antrines. Straipsnyje atsiribojama nuo pirminių pravardžių, kurios niekuo nesiskiria nuo motyvuojančio žodžio, tyrimo ir struktūriškai analizuojama 241 antrinė pravardė. Struktūrinė pravardžių analizė leidžia pažvelgti, kokios struktūros tikriniai ir bendriniai žodžiai parenkami pravardėms kurti. Struktūriškai analizuojant antrines pravardes skiriamos pravardės, turinčios priesagą, galūnę, mišrios struktūros, sudurtinės, sudėtinės ir pravardės frazės. Atskleista, kad dažniausiai Veliuonos apylinkėse vartojamos antrinės pravardės, turinčios priesagą ir pravardės, turinčios galūnę. Pastebėta, kad iš visų Veliuonos apylinkėse išanalizuotų antrinių pravardžių108 pravardės sudaromos iš onimų
Konceptualizacja tygodnia we współczesnej polszczyźnie
No full textA week is a very special measure of time. It combines influences from numerous cultures and religions, and reveals a level of evolving knowledge about the world (mainly astronomical). Some researchers distinguish three basic systems of the conceptualization of a week: planetary (Babylonian), sacred (related to the Old and New Testament), and Slavic, which innovates in acknowledging Monday as the first day of the week. Researchers who claim that there is no explicit evidence to recognize the existence of a Slavic, pre-Christian seven-day week do not agree with this standpoint. The presented analysis is part ofthe above discussion and makes use of the historical linguistic context and contemporary language material. Based on survey statements, three versions of the Polish concept of week have been reconstructed, segmented as follows: (1) from the point of view of a person for whom Monday, as the Day of Resurrection (the most important holiday for Christians), begins the week; (2) from the point of view of a person for whom Sunday, as a holiday and a day off work, is an analogy to the seventh day during which God rested after creating the world and therefore ends the week; and (3) from the point of view of a person who works or studies beginning on Monday and rests on Sunday, but who does not invoke the religious aspect of the system but rather its social nature. The forms of conceptualization of week correspond to two attitudes, religious and secular (of which secural is currently dominant), and to transformations in Polish social life.Tydzień to miara czasu wyjątkowa w swym rodzaju – łączy w sobie wpływy wielu kultur i religii, ujawnia poziom wiedzy o świecie (głównie astronomicznej) i jej ewolucję oraz przemiany cywilizacyjne. Część badaczy wyróżnia trzy zasadnicze systemy jego konceptualizacji: planetarny (babiloński), kościelny (staro- i nowotestamentowy) oraz słowiański, którego innowacją jest uznanie za pierwszy dzień tygodnia poniedziałku. Z tym stanowiskiem nie zgadzają się ci, zdaniem których brak jest jednoznacznych przesłanek za uznaniem istnienia słowiańskiego przedchrześcijańskiego 7-dniowego tygodnia. Przedstawiona analiza wpisuje się w tę dyskusję i wykorzystuje językowy kontekst historyczny oraz współczesny materiał językowy. Na podstawie wypowiedzi ankietowych zrekonstruowano trzy warianty polskiego konceptu tygodnia, segmentowanych: (1) z punktu widzenia kogoś, dla kogo niedziela jako Dzień Zmartwychwstania Pańskiego – najważniejszego dla chrześcijanina święta – rozpoczyna tydzień, (2) z punktu widzenia kogoś, dla kogo niedziela – jako świąteczny dzień wolny od pracy – jest analogią dla siódmego dnia, podczas którego Bóg odpoczął po stworzeniu świata – i kończy tydzień, (3) z punktu widzenia kogoś, kto pracuje, uczy się, poczynając od poniedziałku, a odpoczywa w niedzielę, ale nie powołuje się na religijny aspekt tego układu, tylko na jego społeczny charakter. Formy konceptualizacji tygodnia odpowiadają zatem dwóm postawom: religijnej oraz obecnie dominującej – świeckiej i korespondują z przemianami polskiego życia społecznego