Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Levino interpretacija Marco Maria Olivetti filosofijoje
Full text linkThis article analyses the original interpretation of Emmanuel Levinas’s philosophy by one of the most prominent Italian philosophers of the 20th century, Marco Maria Olivetti. It shows that the key point that Olivetti ascribes to Levinas’s philosophical position is Levinas’s notion of subjectivity. The article analyses how Olivetti’s exploration of Levinas’s notion of the subject anticipates the challenges that only twenty-first-century philosophy has accepted. It shows that the basis of Olivetti’s insightful and original interpretation of Levinas lies in a certain transition of Levinas’s philosophy to a different level than that envisaged by Western modern thought. For Olivetti, it is particularly important to stress that the Levinasian different subject presented in Autrement qu’être is described as “not a logical but an ethical subject”, which implies a passage to another level, a transcending, a transcendence. But it is not only the transcendence of the logical level that we are dealing with. Rather, this transcendence of the formal logical level, which occurs not only in Autrement qu’être but already in Totalité et infini, becomes a challenge to the logical level, namely in discourse. The article shows how the Levinasian notion of the subject correlates with the contemporary interpretation of subjectivity, since the ego is thought to be the one who says “ego”.Straipsnyje analizuojama vieno iškiliausių dvidešimtojo amžiaus italų filosofų – Marco Maria Olivetti – originali Emmanuelio Levino filosofijos interpretacija. Parodoma, kad esminis momentas, Olivetti priskiriamas Levino filosofinei pozicijai, yra Levino subjektiškumo samprata. Analizuojama, kaip Olivetti tyrimai Levino subjekto sampratos srityje anticipuoja jau tik dvidešimt pirmajame amžiuje filosofijos priimtus iššūkius. Atskleidžiama, kad įžvalgios ir originalios olivetiškos Levino interpretacijos pagrindas glūdi tam tikrame Levino filosofijos perėjime į kitą lygmenį, nei numatė vakarietiškas modernybės mąstymas. Olivetti ypač svarbu pabrėžti, kad leviniškasis skirtingas subjektas, pristatytas Autrement qu’être, yra nusakomas kaip „ne loginis, o etinis subjektas“, o tai ir reiškia perėjimą į kitą lygmenį, peržengimą, transcendavimą. Tačiau turime reikalą ne tik su loginio lygmens peržengimu. Dar labiau tas formalios logikos lygmens peržengimas, kuris įvyksta ne tik Autrement qu’être, bet jau ir Totalité et infini, tampa iššūkiu logikos lygmeniui diskurso plotmėje. Straipsnyje atskleidžiama, kaip leviniškoji subjekto samprata koreliuoja su šiuolaikine subjektiškumo interpretacija, kai manoma, kad ego yra tasai, kuris sako „ego“
Skaitmeninio socialumo fenomenologijos link: dvi perspektyvos
Full text linkThe phenomenology of sociality responds to the dilemma of other minds by presuming the primordially intersubjective and embodied nature of intentional communicative acts. I propose, then, to consider the phenomenology of digital sociality as the field of research dedicated to investigate the specificity of the nature of intersubjectivity and embodiment constituted by digital communication media. By dividing the discussed variety of descriptive phenomenological accounts regarding digitally mediated embodied relationships (including Shanyang Zhao, Lucy Osler and Dan Zahavi, Rebecca A. Hardesty and Ben Sheredos and others) into the trajectories of extension (digitally mediated communication as the eidetic variation of generally embodied communicative acts) and pluralism (epistemology as well as ontology and socially normative practices intrinsic to the specific digital communication platform) I aim to demonstrate the topical tendencies and explanatory strategies that are developed in the attempts to deliver digital communication platform-sensitive phenomenological descriptions, often with the help of Alfred Schutz’s and Maurice Merleau-Ponty’s concepts.Socialumą svarstanti fenomenologija kitų sąmonių problemą sprendžia priimdama nuostatą, jog intencionalūs komunikacijos aktai yra pirmapradiškai intersubjektyvūs ir įkūnyti. Skaitmeninį socialumą siūlau traktuoti kaip tyrimo lauką, skirtą nagrinėti specifines intersubjektyvumo ir įkūnytumo formas, įsteigtas skaitmeninės komunikacijos medijų. Deskriptyvios fenomenologijos požiūriai, analizuojantys skaitmeniškai įtarpintus įkūnytus santykius (Shanyang Zhao, Lucy Osler, Danas Zahavi, Rebecca A. Hardesty ir Benas Sheredos ir kt.), padalinami į dvi kryptis: ekstensijos kryptį (skaitmeniškai medijuota komunikacija kaip bendrų įkūnytų komunikacijos aktų eidetinė variacija) ir pliuralistinę kryptį (specifinei skaitmeninės komunikacijos platformai būdinga epistemologija bei ontologija ir socialiai normatyvinės praktikos). Tokiu būdu siekiu parodyti temines tendencijas ir aiškinamąsias strategijas, skirtas plėtoti skaitmeninės komunikacijos platformoms specifinius fenomenologinius aprašus, neretai atsispiriančius nuo Alfredo Schutzo ir Maurice’o Merleau-Ponty sąvokų
Šventojo Sosto pasaulinės teisinės politinės tvarkos vizija ir jos kritinė analizė
Full text linkAs the influence of the Holy See in the international arena increases due to the ongoing transformation of international society, resulting from the increasing influence of nongovernmental organizations and other non-state actors, it becomes important to know what legal and political mechanisms operating on a global scale, the Holy See proposes to solve the most pressing problems of humanity. It was found that between 1939 and 1956 the Holy See proposed the idea of an international legal peace institution and publicly supported the idea of a world government or world federation promoted by the World Federalist Movement. Both must ensure global security and peace. Since 1963 until 2015 the Holy See promoted the idea of a world political authority with the power, institution and means to effectively solve global problems. The research shows that these projects contain features of social contract theory. The reform of the United Nations organization, giving it more powers, is considered the first step towards the emergence of a global public authority.Augant Šventojo Sosto įtakai tarptautinėje arenoje dėl vykstančios tarptautinės visuomenės transformacijos, pasireiškiančios didėjančia nevalstybinių veikėjų, nevyriausybinių organizacijų įtaka, tampa svarbu žinoti, kokius teisinius ir politinius mechanizmus, galinčius veikti pasauliniu mastu, siūlo Šventasis Sostas opiausioms žmonijos problemoms spręsti. Tyrimo metu išsiaiškinta, kad tarp 1939 m. ir 1956 m. Šventasis Sostas pasiūlė tarptautinės teisinės taikos institucijos idėją ir viešai palaikė Pasaulio federalistų judėjimo propaguotą pasaulinės vyriausybės, arba pasaulinės federacijos, idėją. Ir viena, ir kita turi užtikrinti pasaulinį saugumą ir taiką. Nuo 1963 m. iki 2015 m. skleidžiama pasaulinės politinės valdžios, turinčios galią, instituciją ir priemones efektyviai spręsti pasaulines problemas, idėja. Nustatyta, kad šiuose projektuose esama visuomeninės sutarties teorijos bruožų. Jungtinių Tautų Organizacijos reforma, suteikianti jai daugiau galių, matoma kaip pirmas žingsnis link pasaulinės viešosios valdžios atsiradimo
Religijos sugrįžimas ir radikalaus blogio problema: Rusijos karo Ukrainoje atvejo analizė
Full text linkThe article analyses the case of Russia’s war in Ukraine by focusing on the ambivalent relationship between radical evil and the “return of the religious”. First, the revival of politicised religious fundamentalism in contemporary Russia is examined by discussing the relationship between the state and the church and its concretisation in the field of foreign policy – the “Russian World” teaching. The article shows how the Russian Orthodox Church legitimises a project that pursues geopolitical goals and justifies the started war as a metaphysical fight against evil. Attention is drawn to the fact that in this case we are dealing with a kind of “secular religion” or “inverted secularism”, when ecclesial forms are used to revive the Soviet imperialism, and faith is replaced by beliefs. Next, when considering the analysed case in the context of the “return of the religious” reflected by Jacques Derrida and Gianni Vattimo, the emphasis is not only on the principle of violence (which is born from the fusion of political and religious discourses), but also on the positive possibilities of this return, which aforementioned thinkers elaborated by formulating the concepts of elementary faith and ethics of charity. At the same time, the article shows that these concepts lack an existential focus that would allow the problem of radical evil to be grasped at the level of individual existence. Therefore, to highlight the existential aspect of radical evil, the concepts of the perverse will, “grey zone” and impossible hope are used.The article analyses the case of Russia’s war in Ukraine by focusing on the ambivalent relationship between radical evil and the “return of the religious”. First, the revival of politicised religious fundamentalism in contemporary Russia is examined by discussing the relationship between the state and the church and its concretisation in the field of foreign policy – the “Russian World” teaching. The article shows how the Russian Orthodox Church legitimises a project that pursues geopolitical goals and justifies the started war as a metaphysical fight against evil. Attention is drawn to the fact that in this case we are dealing with a kind of “secular religion” or “inverted secularism”, when ecclesial forms are used to revive the Soviet imperialism, and faith is replaced by beliefs. Next, when considering the analysed case in the context of the “return of the religious” reflected by Jacques Derrida and Gianni Vattimo, the emphasis is not only on the principle of violence (which is born from the fusion of political and religious discourses), but also on the positive possibilities of this return, which aforementioned thinkers elaborated by formulating the concepts of elementary faith and ethics of charity. At the same time, the article shows that these concepts lack an existential focus that would allow the problem of radical evil to be grasped at the level of individual existence. Therefore, to highlight the existential aspect of radical evil, the concepts of the perverse will, “grey zone” and impossible hope are used
Atvaizdo paradoksai: vaizdinis ar postsekuliarus posūkis?
Full text linkThe article discusses the interaction between religion and art, focusing on contemporary visual theories, especially on the concept of vitality of image, formulated by such authors as David Freedberg, Thomas William Mitchell and Horst Bredekamp. The article states that the aspect of immediate fate (in the sense of pathos), which is emphasized in the concept of vitality of image, opens up the possibility to discuss the postsecular approach of the pictorial turn (Mitchell). The article recalls a recent situation in one of the Vilnius (Lithuania) churches, when the original sculpture of St. Virgin Mary, created by Lithuanian artist Ksenija Jaroševaitė, was replaced by the copy of widely circulated sculpture of St. Mary of Lourdes, originally created in 1864 by French sculptor Joseph-Hugues Fabisch, at the request of the churchgoers. In the article the latter situation also serves as a representative model, revealing the paradoxicality of an image, when the aesthetic judgement is changed by the unreflected recognition of the power of the image. The article discusses the problem of the ontological status of an image, admitting that the condition of emancipation of the image implicated in the concept of its vitality leads to the condition of the uncanny and questions related to such fundamental controversies as distinctions between creator and image or vitality and artefact.Straipsnyje analizuojama religijos ir meno sąveika, susitelkiant į šiuolaikines vizualumo teorijas, konkrečiai į Davido Freedbergo, Thomo Williamo Mitchello, Horsto Bredekampo formuluojamą atvaizdo vitališkumo apibrėžimą. Teigiama, kad šių autorių atvaizdo vitališkumo sampratoje akcentuojamas betarpiško tikėjimo (pathos prasme) aspektas leidžia kalbėti apie postsekuliarų vaizdinio posūkio pobūdį. Straipsnyje atsispiriama nuo konkrečios situacijos vienoje Vilniaus bažnyčių, kai originali menininkės Ksenijos Jaroševaitės sukurta Švč. Mergelės Marijos skulptūra tikinčiųjų reikalavimu buvo išnešta iš bažnyčios, o jos vietoje galiausiai įkurdinta plačiai tiražuojamos, 1864 m. prancūzų skulptoriaus Josepho-Hugueso Fabischo sukurtos Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūros kopija. Šis atvejis traktuojamas kaip pavyzdinis, atvaizdo paradoksalumą atskleidžiantis modelis, kai estetinio vertinimo pojūtį užgožia neįsisąmonintas atvaizdo galios pripažinimas. Straipsnyje nagrinėjama ontologinio atvaizdo statuso problema pažymint, kad į atvaizdo vitališkumo sampratą įtraukta atvaizdo emancipacijos sąlyga veda prie nejaukos būseną provokuojančių klausimų, susijusių su tokiomis fundamentaliomis skirtimis kaip kūrėjo–atvaizdo arba gyvybės–artefakto priešpriešos
Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys
No full text[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba
Ideologija ir stabmeldystė
Full text linkA series of articles has already been published in recent years by the author on the notion of cosmogony as implied by Lithuanian term for it, sutvėrimas. This polysemous term has at least three gross branches of meanings: not only the most usual ‘fencing (in, off, around)’ but also ‘coagulation, solidifying, hardening’ and ‘catching, clenching (by hand)’, and all of these meanings are reflected in traditional views of creation. However, both the very cosmogony and still more various processes of smaller scale corresponding to different meanings of sutvėrimas (and the verb sutverti) may have also negative sense, that of stagnation, hardening, stiffness, stop of the life flow. Hence the notion of freedom, conversely, as softening, thawing, melting and free flow. Therefore, human being either stays in this definitively hardened world which has become a prison to his soul or begins to loosen his grip on it and to thaw gradually himself. On the cosmic scale, this hope and objective is eschatological, and on the personal scale, soteriological, that is, aimed at deliverance and freedom which in this sense is the opposite of cosmogony. The very ‘createdness’ in its different hues then is conceived negatively, as ‘madeness’ and artificiality, as antithesis of freedom and obstacle to it. And its principal manifestations in the inner world, then, are ideology and idolatry, the two aspects of one and the same phenomenon looked at from slightly different angles. That is exactly the subject of this article (which continues two previous, “Without ground, without support” (Razauskas 2022a) and “Ideas, Ideals, and Ideologies” (Razauskas 2022b)).Per pastaruosius kelerius ar net jau keliolika metų autoriaus paskelbta ištisa eilė straipsnių, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančių apie pasaulio sutvėrimą ir paties šio žodžio pagrįstumą šiuo atžvilgiu: sutverti reiškia ne tik ‘pastatyti tvorą, apsupti tvora’ ar pan., bet ir ‘sutirštinti, sustandinti, sukietinti, sutvirtinti’, ir ‘pagauti, suimti, sugniaužti ranka’, ir visos šios reikšmių atšakos su atitinkamais mitiniais vaizdiniais sudaro tradicinį pasaulio sutvėrimo vaizdyną. Tačiau tiek pats pasaulio sutvėrimas, tiek mažesnio masto veiksmai bei vyksmai, nusakomi įvairiomis veiksmažodžio sutverti reikšmėmis, turi ir neigiamą pusę – mena sąstingį, sustabarėjimą, užkietėjimą, su(si)kaustymą, gyvybinės tėkmės stabdymą bei tvenkimą. Tokiu atveju tai, kas tapo pernelyg su-tverta, pasidaro būtina iš-tverti. Naglio Kardelio žodžiais tariant, pasaulį „žmogus gali iš-tverti dvejopai: pasitelkęs kalambūrą, pasakyčiau, kad žmogus pasaulį arba iš-tveria, t. y. iškenčia, pakelia, tiesiog išbūva kantriai atlaikydamas jo svorį, arba iš-tveria, t. y. išardo, suskaldo, papildamas į šipulius tai, ką Dievas buvo su-tvėręs“ (Kardelis 1998: 40; išskyrimai N. K.), arba veikiau ką pats buvo su-tvėręs Dievo vardu. Taigi žmogus arba pasilieka apibrėžtame tvariame pasaulyje, kartu įkalinęs jame savo sielą, arba nebeapsikentęs pagaliau paleidžia gniaužtus ir nubunda į nestveriantį sąmoningumą, nebestingstančią gyvą sąmonę, grįžta į pirmapradę nesutvertąją būtį. Tokia mąstymo ir vilties kryptis pasaulio atžvilgiu yra eschatologiška, t. y. nutaikyta į pasaulio pabaigą, o asmens atžvilgiu – soteriologiška, t. y. nutaikyta į išsilaisvinimą, į laisvę, kuri šia prasme yra tiesioginė sutvėrimo priešybė. Pats sutvėrimas ir sutvertumas įvairiais atžvilgiais tokiu atveju suprantamas neigiamai – kaip laisvės priešprieša ir išsilaisvinimo kliūtis. Esminės jo apraiškos vidiniame pasaulyje – ideologija ir stabmeldystė. Straipsnis tiesiogiai tęsia du ankstesnius – „Be pagrindo, be atramos. Dvasiniai su-tvėrimo ir iš-tvėrimo kontekstai“ (Razauskas 2022a) ir „Idėjos, idealai ir ideologijos“ (Razauskas 2022b)