Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
„Sub rosa dictum“. Соборный образ в “Последней розе” Анны Ахматовой
No full textStraipsnyje nagrinėjamas rusų poetės Anos Achmatovos lyrikos šedevras – eilėraštis „Paskutinė rožė“. Straipsnio autorius siekia pademonstruoti šio eilėrasčio ryšį su bendraisiais A.Acmatovos kūrybos bruožais, pagrindinėmis poetės kuriamų paveikslų tendencijomis. Autorius bando įrodyti, kad šis tekstas sukurtas pagal bendrą Soboro įvaizdį ir, tuo pačiu, pats sudaro savitą ciklą viename eilėraštyje. Kultūrologine prasme rožės simbolis Achmatovos eilėraštyje artimas Šventovės – Gėlės, Dangiškosios rožės paveikslui Dantės kūryboje. Pabaigoje daroma išvada, kad „Paskutinė rožė“ ir yra tas ypatingas poetės sukurtas paminklas, jos «Exegi Monumentum»
Licentiae biographicae: Биографические мистификации Евгения Шкляра. II
No full textAntrame ciklo straipsnyje analizuojama abejotina ir prieštaringa informacija apie ankstyvą poeto, žurnalisto, lietuvių literatūros vertėjo Eugenijaus Škliaro (1893–1941) literatūrinę veiklą: pirmas pasirodymas spaudoje (1911), pirmas dedikuotas Lietuvai eilėraštis (1912), pirmas poezijos rinkinys (1920), nustatomos tiksli pirmojo spausdinto eilėrasčio „Bedarbis“ data ir vieta; išsiaiškinama, kad eilėraštis, pavadinimu „Iš Nemuno žemupio“ ar panašiai, minimas tarpukario spaudoje kaip ankstyvos lietuviškos orientacijos įrodymas, iš tikrųjų buvo išspausdintas ne 1912 m., kaip rašė J. Paleckis, L. Gira ir kiti, o 1913 m., ir vadinosi „Dniepro aukštupyje“ ir nieko bendro su Lietuvos tema neturėjo. Minimas kai kuriose straipsniuose pirmas rinkinio Kiparisai leidimas, neva išleistas 1920 ar 1921 m. Rostove prie Dono, iš viso yra išgalvotas. Spėjama, kad E. Škliaras tikslingai mistifikavo savo biografiją tam, kad pagrįstų ir pateisintų lietuvišką temą savo kūriniuose ir užimtų geidžiamą vietą Lietuvos literatūriniame gyvenime
Александр Блок о Федоре Тютчеве
No full textStraipsnyje nagrinėjami A.Bloko dienoraščių ir užrašų knygelių fragmentai apie F.Tiutčevo asmenybę ir kūrybą. XIX a. paskutinio dešimtmečio apmąstymai apie Tiutčevą, susiję su Bloko simbolistinės poezijos ieškojimais. XX a. antro dešimtmečio užrašuose Tiutčevo vardas minimas greta Puškino, L.Tolstojaus vardų, greta savo paties poetinio kelio apmąstymo. Trečiasis susidomėjimo Tiutčevu etapas susijęs su Bloko sumanymu išleisti Tiutčevo eilėraščius ir parašyti straipsnį apie jo poeziją. Apskritai, Bloko mintys apie Tiutčevo poeziją sutapo su kitų rusų simbolistų recepcijomis, atvėrusiems Tiutčevo kūrybą pasaulio ir europietiškajai kultūrai
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: neįgalaus kūno asmens savivokos formavimosi įtampa
No full textThe paper presents an interpretation of the autobiographic writings of Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, a prominent Lithuanian female writer and a cultural character of the late 1890s and early 1900s. The paper analyses why the disabled female writer had never put any stress on her illness in public (in her childhood she had a twisted spine and stayed a “hunchback” for the rest of her life, had a week nervous system, later had a softened knee-joint and barely could walk, and at the end of her life, she hardly could see and hear). Rather opposite, she identified herself with straight positive views – aspiring “to work for the welfare of the public”, “to disregard private interests” – and even ignored her private experience altogether.On the foundation of the contemporary cultural theories of disability (Simi Linton, Rosemarie Garland Thomson, Lennard J. Davis), the paper aims to reveal the formation of Bitė’s dual rhetorics which uncovers the history of the writer’s identity and the dramatism of her eternal existence “between”. From the point of view of the disability studies, the paper looks into the life of the writer’s parents’ family, which largely shaped Bitė’s consciousness and predetermined her choices. The paper investigates the link between the Bitė’s family philanthropic ideology and personal circumstances (in addition to Gabrielė, there were four other sick children, in Petkevičiai family); the writer’s parents’ attitude towards their daughter’s disability (lameness was not interpreted negatively, it was generally ignored); the father’s arguments not to allow the disabled daughter to pursue higher education. The paper also discusses the issue of the positive outlook on different nations, languages, cultures and gender and reserved opinions about disability that existed in Petkevičiai family.The paper concludes that the background of the writer’s parents’ family, discussed from the point of view of the cultural disability studies, essentially shaped Bitė’s consciousness, her self-identity, personal choices and the public expression of her views
Moteriškoji tapatybė Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės kultūrinėje laikysenoje ir kūryboje
Get PDFThis paper analyses and discusses the problem of a feminine identity, as presented in the early works and the cultural position of Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė. The paper investigates the earliest writings of Vaidilutė, “Kada rauda siela” and her diary, where she wrote about her relationship with M. K. Čiurlionis. Woman presented here is active, mobile and searching for the purpose of life. The specific female experience, however, is not explicated. Man (brother, friend) is her traveling partner who helps her to search for the Truth. In her diary, man becomes the leader in their relationship and has the biggest influence on her, as she develops her identity as a writer. The reason for this change can be the change of the place where the relationship between woman and man conspire. The equal link is in the mythical place, but when it takes place in a concrete social situation, man always is a leader; he is the one showing the way to a woman. The list of the independent Lithuanians made by historian of culture V. Kavolis, which consists of more than thirty people, includes only two women. The paper states that the gender proportions in the list reinforces the idea that women were excluded from the history of culture twice; the first time, when they did not have the equal opportunity to participate in the official social life and the second time, when the cultural history itself was recorded
Pažadėtosios žemės motyvas Antonine’os Maillet romane “Pelaži vežėčios”
No full textL’écrivaine du Canada Antonine Maillet (née en 1929) a obtenu la célébrité avec son roman «Pélagie-la-Charrette» qui en 1979 a reçu le plus prestigieux prix littéraire de France – le prix Goncourt. Dans le roman l’auteure se retourne au passé du Canada où en 1775 les troupes du roi George sont venues déloger de chez eux les Acadiens de la baie Française. Parmi les exilés il y avait une certaine Pélagie Bourg qui ayant passé plusieurs années de misère en exil, a acheté une charrette et une paire de boeufs et a commencé son retour à la baie Française. Comme ce voyage sort du cadre d’un héros ou d’une famille et se lie avec plusieurs Acadiens, il obtient un caractère universel et les liens du roman avec la Bible surgissent. Comme Pélagie devient initiatrice de ce retour, autour d’elle se rassemblent les Acadiens et elle rappelle le personnage Moïļse qui menait aussi son peuple à la Terre promise. A la fin du roman le motif de la Terre promise obtient un aspect imprévu parce que les gens qui sont revenus avec elle sont devenus comme un peuple
Мотив неуспеха в поздней публицистике Д. В. Философова
No full textŽinomas rusų kritikas ir publicistas Dmitrijus Filosofovas (1872–1940) nuo 1920 metų gyveno Varšuvoje ir vadovavo rusų išeivių laikraščiams Svoboda (“Laisvė”), Za Svobodu! (“Už Laisvė!”), Molva (“Gandas”), žurnalui ir laikraščiui Meč (“Kardas”). Jis parašė daug straipsnių politikos ir kitomis temomis, mažai iki šiol tyrinėtų. Straipsnyje analizuojama Filosofovo 1930-ųjų metų publicistiką skelbtą laikraščiuose Molva ir Meč. Specialiai nagrinėjamas nesėkmės motyvas, užėmęs svarbią vietą išeivių aktyvizmo doktrinoje. Nesėkmės samprata turėjo suteikti vertę bergždžiai kovai prieš komunizmą ir pateisinti asmeniškas Dmitrijaus Filosofovo nesėkmes
