Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Lietuvių ir lenkų istoriografija apie lietuvių mitologiją XIX a. pirmoje pusėje
Get PDFThe article discusses the short-term “project” – to write Lithuanian mythology of one of the most influential public organisations of the 19th century in Vilnius – shubravci, which was close to masons. The majority of shubravci were quite positive about the “project” – Poles, Vilnius University professors – and chose pseudonyms of Lithuanian mythology characters by making a promise to collect material about each character. This rather marginal project among such people – the writing of mythology – was discussed in the publication Street News, Wiadomości brukowe, the official approach of the union to this idea from very enthusiastic transformed into very unacceptable and even became the object of mockery. However, the impulse of shubravci was captured by a lot of Lithuanians of the first quarter of the 19th century; later this idea was developed from Simonas Daukantas to Kajetonas Neazabitauskis, from D. Poška, to whom the idea of Vilnius professors became a “lightning-conductor” to his previous works. This idea among shubravci was supported by two persons – K. Kontrimas ir J. Šimkevičius; reaction in the union itself was fast, the idea was abandoned and suppressed. We can also observe the moment when processes which led to T. Narbutas, J. I. Kraševskis, S. Daukantas till Jonas Basanavičius ideology; the processes which contributed to the birth of liberation ideology at the beginning of XX century and were reiterated in the 20th century in Romuva and Ethos ideology line, which is still alive
Tautinė tapatybė lietuvių biografijose (Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Vincas Kudirka)
Get PDFThe article deals with the autobiographic and biographic texts of three most important authorities of the Lithuanian national revival at the end of the 19th and the beginning of the 20th century: Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas and Vincas Kudirka. The goal of the analysis is to capture significant moments in the evolution of the national Lithuanian identity becoming a part of the personal identity by Basanavičius, Šliūpas and Kudirka and also to compare their autobiographic self-images with those provided by later biographical texts. The article shows not only that Basanavičius, Šliūpas and Kudirka represent very different forms of the national self-consciousness, but also that there are large differences between autobiographical and biographical interpretations of the national identity
Įvadas į XVI amžiaus petrarkizmą
No full textPublikuodamas savo traktatą ,,Liaudies kalbos raštai“ (Prose della volgar lingua, 1525) ir Eilės (Rime, 1530) Pietro Bembo iškėlė Francesco Petrarcos itališkąją poeziją kaip tobuliausią pavyzdį bei kanoną kitiems Italijos poetams. Nuo tol Petrarcos poetinis modelis netrikdomai viešpatavo iki pat XVIII amžiaus vidurio. Svarbią vietą savo traktate ,,Liaudies kalbos raštai“ Bembo skyrė ir Dantei, tačiau ji vis dėlto buvo tik antraeilė, palyginti su Rerum vulgarium fragmenta autoriaus Petrarcos išaukštinimu.To padarinys – kelis dešimtmečius itališkoje literatūros tradicijoje viešpatavo vadinamasis ,,petrarkizmas“ – kultūros reiškinys, pasklidęs į kitas Europos šalis ir davęs ten originalių vaisių. Petrarcos, kaip ir Bembo, kurio autoritetas tuo metu buvo ne menkesnis, įtaka kalbos, formos ir tematikos plotmėje buvo ypač lemiama rašantiems poeziją itališkai. Dėl to antrojoje XVIII a. pusėje italų literatai petrarkizmu ėmė vis labiau bodėtis, laikydami jį grynu pedantizmu ir mėgdžiojimu; šis dygėjimasis truko iki pat XIX a. pabaigos. Šiandien tokio požiūrio jau seniai atsisakyta. Tarp XVI a. Italijos lyrikų petrarkistų didžių poetų nebuvo, tačiau vis dėlto netrūko įdomių asmenybių, vertų atskiro dėmesio ir gilesnio tyrinėjimo. Todėl negalima pritarti tiems, kurie minėtą kultūros fenomeną laiko beveidžiu bei schemišku ir teigia, kad jį tyrinėjant pakanka sociologinio susisteminimo
Virginijos Woolf romano “Bangos” forma: polilogo dalyviai
Get PDFThe present article focuses on V.Woolf’s experimentation with narrative and ambitions to pursue a technique able to transgress the boundaries of socio-descriptive Victorian and Edwardian fiction, and to open a dialogue/polylogue for different participants, i.e., for different kinds of literature such as epic, lyric and drama. In the article the arguments are based on the formalist aesthetics of Roger Fry and Clive Bell whose theories had a crucial influence upon Woolf’s writing. Having set the novel within the framework of the postimpressionist paradigm, Woolf extracts the epic, lyric and dramatic elements out of their natural habitat, and misrepresents and distorts them, and employs the so-called “estrangement” method, i.e., Woolf adheres to the postimpressionistic tenets not to merely reproduce and copy the things seen: an artist is expected in some way or other to misrepresent and distort the visual world. Woolf synthesizes arts and achieves a form which encompasses the elements of painting and music altogether. Moreover, not only does “The Waves” enter the polylogue with different kinds of literature, it also resumes a dialogue with (Romantic) tradition and its preoccupation with the inner form as the form which best expresses the depth of spirit, the moments of being
Atsiradimo samprata ankstyvojoje graikų filosofijoje
No full textŠiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata
Lietuvių poezijos modernėjimas sovietmečiu: bandymas konceptualizuoti
Get PDFIn diesem Artikel wird der Versuch unternommen, über die Ordnung, die Literatur kontrollierte, und die Prozesse des Modernwerdens der Poesie in der Sowjetzeit konzeptuell nachzudenken, während man die Chronologie dieser Prozesse präzisiert und ihre Prinzipien, Logik sowie Voraussetzungen, die es für die Kulturordnung zulassen, verändert zu werden und sich zu verändern, zu verstehen versucht, und geschichtlichen Konturen der Legitimierung der modernen Schöpfung zu markieren. Man verfolgt dabei das Trajektorium der Poesie von einer Generation (Bložė, Vaičiūnaitė, Martinaitis, Geda, Juškaitis, T. Venclova), weil die Poesie von dieser Generation eben am meisten gegen ästhetische und ideologische Kanone zu streiten begann und die moderne Poetik im Rahmen des Sozialrealismus festigte.Für die Verallgemeinerung dieser Prozesse wird der Begriff der Fabrikordnung von V. Kavolis zu Hilfe gezogen, mit dem man den ganzen Faktorenkomplex (die kommunistische Ideologie, die Kulturpolitik, den Kanon des Sozialrealismus) und die Logik ihres Wirkens verallgemeinern kann. Diese Ordnung basiert auf die Dominierung einer monologen Kultur, die dem ideologischen Propaganda dient, und auf die Einschränkung und Vernichtung aller konkurrierenden bzw. anderen Programme. Die Geschichte des Modernwerdens der litauischen Poesie in der Sowjetzeit kann man als Entstehung, Reifen und Legalisierungselbständiger Programme im Rahmen der Fabrikordnung betrachten. Eine authentische kulturelle Tätigkeit wird als eine Alternative für die offizielle Kulturdoktrine und als ein Widerstand gegen die Fabriknivelierung projiziert.Die Poesie wird im Modell der Fabrikordnung in der Sowjetzeit moderner, sie festigt ihre Prinzipien, während sie sich damit motiviert, was legal und zugelassen ist – vor allem Folklore, Werke alter Autoren (Donelaitis, Starzdas, Vienažindis) und Suchen nach dem modernen Sozialrealismus im Formbereich (Žmogus von Mieželaitis). Die Fabrik wurde sich derzeit erhalten, während sie auf die Reinheit der eigenen Prinzipien appelierte, andere Programme oft künstlich den einenen entgegensetzte, damit sie das Recht hat, sie zu unterdrücken. Die dichotome sowjetische Rhetorik hat die wichtigsten Grenzen und Oppositionen zwischen der politischen, ideologischen, didaktischen und neutralen, desinteressierten, „reinen“ Kunst, zwischen der realistischen, volkstümlichen und raffinierten, bedingten und metaphorischen Darstellung gesetzt, sie stellte den Inhalt gegen die Form, die Gesellschaft gegen das Individuum, die Kollektivität, die Objektivität, die Ordnung, die Rationalität gegen das Persönliche, die Subjektivität, das Talent, das Chaos und die Intuition.Günstige Bedingungen für das Modernwerden der Poesie haben sich in der Mitte der 50-er Jahre entwickelt, in der zweiten Hälfte der 60-er Jahre wurden die Tendenzen des Modernwerdens immer autonomer, die modernen Autoren und die an ihrer Seite stehenden Kritiker schaffen sich ein Kulturkapital und erhalten immer mehr Merkmale der unabhängigen Haltung, jedoch 1972 begann auch die Kontrreaktion.Im kulturellen Leben werden die Prozesse der Liberalisierung und der Modernisierung langsamer, jedoch wird die Mehrheit der modernen Autoren in der ersten Hälfte der 80-er Jahre legalisiert (mit Prämien, Sammlungen, Übersetzungen in andere Sprachen, vermehrte Auflagen, Übersetzungen in andere Sprachen und direktes Nennen der literarischen Bürokratie in offiziellen Texten), während man zugleich wenigstens eine partielle Kulturautonomie, Rechte verschiedener kultureller Programme und „das offene System der Kunst“ anerkennt
Literatūrinio modernizmo preliudai XIX–XX amžių sandūros Vilniuje. Interjero kultūra ir privačiojo estetizmo tekstai
No full textThe genesis prerequisites of the early literary Modernism appear in Vilnius during the last decade of the 19th century when the city encountered the first manifestations of the cultural consciousness of the modern liberal bourgeoisie. The first publicist texts of the independent Russian media (in 1898 the dailyСеверо-Западное Слово started circulating), and the architectural discourse of the city (the stylistics of Vilnius Land Bank colonies) witness the classical liberal ideology of modernisation according to which the rational progress of civilisation harmoniously coincides with the individualistic values. The then still very scarce texts of Vilnius Russian and Polish literature and aesthetics were gradually moving away from the positivism of the 19th century towards the expression of modern individualism, bourgeois privacy, value liberalism, and aesthetic refinement. Vilnius literary texts generously depicted aesthetical interiors as private individual space, cultural shades from the dehumanising effect of technical progress (W. Benjamin). Aesthetical, closed interior turns into a semantically crucial space in the Vilnius novels Dwór w Haliniszkach (1903) and Z miłości (1903) by the Polish writer E. Jeleńska-Dmochowska. The private interior fantasies and the feeling of social isolation are clear features of mentality in novellas by the Vilnius Russian writer Yevgeny Shveder (Наброски и силуэты, 1904). The larger part of the early creative period of Kazys Puida should also be attributed to the melancholic discourse of the private aestheticism (Iš sermėgiaus krūtinės, 1906, Ruduo, 1906). The texts by the above authors sporadically demonstrated stylistic features of Parnassian and Decadent aestheticisms. The first collection of Polish poems published in the 20th century in Vilnius, the book Fale by Stanisława Szadurska (1906) also represented some melancholic features of the salon aesthetics and the classical French Parnassus. Still this culture of the liberal, cosmopolitan urban modernity and its literary representations in Vilnius, unlike in the centres of Western and Central European literature remained more fragmental and did not create any prominent conflict resistance to further development of the modern literary consciousness. Thus, they should be regarded as a sporadic prologue of such evolution although typologically these texts correspond to the processes in the large European fin-de-siècle cities
Sakralaus ir demoniško miesto vaizdiniai lietuvių dramaturgijoje
No full textThe article explores the dramas where the city is depicted as a special place determining the dramatization of a piece of work. The city symbolism is analyzed according to the criteria of the archetypal city images formulated by M. Eliade, and J. Lotman. The first part of the article ”A sacral city – Vilnius” deals with historical dramas (“Gediminas’ Dream” by A. Fromas Gužutis, “Kęstutis’ Death” by Maironis, “Radvila the Thunder”, “The Fate of Twilight ”, and “Barbora Radvilaite” by B. Sruoga, “Živilė” by A. Škėma, “Barbora Radvilaitė” by J. Grušas, “The Cathedral” by J. Marcinkevičius, “The Crown and the Sand” by R. Samulevičius, and etc.). In Lithuanian dramaturgy, Vilnius meets all the criteria of an ideal, sacred city. In poetic dramas, Vilnius is described as a superb creation embodying the plenitude of human existence. The second part of the article “The Demonic City” deals with the dramas in which the city symbolism conveys the opposite of a sacred, ideal city – an eccentric and demonic city localized in the “outskirts” of cultural space. This aspect of the city symbolism is analyzed in separate subsections: “The Doomed City” (“The Sea Bells” by Vydūnas, and “The Shackles” by M. Pečkauskaitė), “The Profane City” (the comedy “Vain Attempts” by P. Vaičiūnas, “Julijana” by A. Škėma, “A Spring Song” by B. Sruoga, “The Mammoth Hunt” by K. Saja and etc.), “The Reflections of Identity” (“Liučė is skating” by L. S. Černiauskaitė, “A Neighbour”, “Madagascar”, and “A Close City” by M. Ivaškevičius)
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 2005 metais / Lituanistinių tyrimų projektas „Littera“ / Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius 2005 metais / Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra 2005 metais / Apie Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių literatūros ir Visuotinės literatūros katedras 2005 metais / Klaipėdos universiteto literatūros katedra / Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedra. 2005-aisiais nudirbti darbai
No full textА. П. Суслова и Ф. М. Достоевский: ” чужие” и “свои”
No full textRusų literatūrologai (Dolininas, Biomas, Grosmanas, Slonimas) jau ne kartą savo knygose ir straipsniuose nagrinėjo rusų rašytojo F. Dostojevskio ir jo mylimosios A. Suslovos tarpusavio santykius (1861 – 1867). Jų darbuose, perteikiančiuose visą dramatišką jų meilės istoriją, iš esmės dominavo biografinis ir faktinis aspektai. Pateikiamo straipsnio autorė siūlo pasidomėti ne tik Suslovos dienoraščiu, užfiksavusiu itin daug svarbių rašytojo gyvenimo momentų, bet ir jos grožine kūryba, ypatingai apysakos “Svetima ir savas” tekstu, galėjusiu daryti tam tikrą įtaką Dostojevskio romanams ir apysakoms. Suslovos sukurti tekstai, jų emocinės nuotaikos, siužetinės peripetijos, jau nekalbant apie komplikuotus moters personažus, įvairiuose variantuose “pasikartoja” Dostojevskio kūryboje. Straipsnyje aptariamas šių dviejų talentingų žmonių kūrybinis dialogas remiantis išorinio intertekstualumo teorijomis, taip pat M. Bachtino teiginiais apie “svetimų” ir “savų” žodžių sąsajas