Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Elfriede’os Jelinek kūrybos recepcija
No full textIn dem Beitrag wird das literarische Werk der österreichischen Autorin und Nobelpreisträgerin Elfriede Jelinek, als dessen zentrale Motive die Ausbeutung der Frau, Sexualität und Gewalt in der Konsumgesellschaft gelten, sowie seine Rezeption präsentiert. Die Texte Jelineks, so z.B. ihre RomaneDie Liebhaberinnen, Die Klavierspielerin oder Lust, haben kontroverse und polemische Diskussionen unter Lesern, Literaturkritikern und –wissenschaftlern ausgelöst. Hoch umstritten ist die Autorin vor allem deswegen, weil sie in ihren Texten immer neu Gesellschaft und Mentalität Österreichs kritisch befragt. Seit den siebziger Jahren wird Elfriede Jelinek in Österreich als „Nestbeschmutzerin“ diffamiert, als „Kommunistin“ geschmäht, als „Pornographin“ denunziert. Politische und mediale Hetze, Skandalisierung und Personalisierung, an der sich auch das breite Lesepublikum lustvoll beteiligt, bestimmen den Umgang mit der Autorin. Ratlosigkeit, Ignoranz bis hin zu Abscheu prägen deutschsprachige Feuilletonkritik. In den wissenschaftlichen Auseinandersetzungen mit ihrem Werk wird auch auf solche wichtige Aspekte ihres Werkes wie Mythendestruktion, politisches Engagement oder Virtuosität der Sprache hingewiesen
Juodosios moters savikūra Gayl Jones romane Evos vyras
Get PDFThe paper analyses the discourse of the black narrator and protagonist – Eva in Gayl Jones’s novel Eva’s Man. The French feminist theory of l’écriture féminine with its emphasis on textuality of gender has been applied to prove that the Afro-American woman creates her Self while writing and her text becomes the essence of her identity since any other opportunity of emotional, intellectual and spiritual evolution has been denied to her. It is explained that the black woman revolves against the boundaries of the hierarchical system, into which she had been placed, silenced and transformed into an object of male manipulation. The analysis of the novel suggests that the liberation of the black woman from the male construct coincides with the progress of her self-creation. Eva disrupts the rationalistic discourse, subverts the phallologocentric order, and establishes a dialogue of gap and silence. The black narrator’s text transforms the traditional canon of woman as ground, her body as the blank page and subjugates the black male body to secure her ciphers on it as her own text. It has been stressed that the woman’s conscious conversion into the subject and the creator enables her to translate the man into the object
Литовский Достоевский ретроспективным взглядом: к проблеме восприятия историко-литературных текстов
No full textStraipsnyje analizuojama E. Červinskienės studija Dostojevskis, gretinama pirma (1971 m.) ir antra (2004 m.) laida. Trumpai apžvelgiama F. Dostojevskio ir jo kūrybos recepcija carinėje bei sovietinėje Rusijoje, pabrėžiama, kad pagrindinė jo kūrinių tema – asmens laisvės vs nelaisvės problema buvo menkai svarstyta, kad SSRS cenzūra keletą dešimtmečių ribojo kai kurių jo tekstų leidybą bei tyrinėjimus. Totalitarinės valstybės vykdytos ideologinės kultūros politikos dekonstrukcija išryškina tuometinę kūrybos nelaisvę ir literatūros tyrinėjimų konjunktūrą. Lietuviškos knygos apie Dostojevskį savitumas atsiskleidžia lyginant su kitais sovietinio laikotarpio istoriniais tekstais apie jį. Tekstinė analizė atskleidžia Sibiro tremties (katorgos) – kaip rusų rašytoją ir jo kūrybos tyrinėtoją lietuvių literatūrologę vienijančio dėmens – svarbą nagrinėjamos knygos patosui ir rašytojo asmenybės interpretavimui. Cituojamos medžiagos parinkimas, kompozicija ir komentavimas atskleidžia knygoje Dostojevskis, esant asmens laisvės teigimą ir tuometinės santvarkos delegitimavimo lygmenį. Daroma išvada, kad šis lietuviško literatūrinio istorinio teksto apie Dostojevskį ypatumas yra esminis sprendžiant savitos E. Červinskienės studijos žanro problemą, ir leidžia ją priskirti prie literatūros apie literatūrą tekstų
Istorijos teatras: Filosofijos ir Istorijos pokalbis Teofilakto Simokato Istorijos įžangoje
No full textL’article est consacré au dialogue introductif de l’Histoire de Théophylacte Simocatta, qui est, sous forme de conversation directe, unique dans toute la tradition de l’historiographie grecque. Nous étudions la place, que ce morceau dramatique occupe dans la riche tradition des préfaces des ouvrages historiques grecs, les rapports qu’elle a avec la Préface de la forme classique du même ouvrage de Théophylacte, ainsi que les traits caractéristiques du contexte de l’æuvre de notre auteur. Nous observons, que la préface de l’æuvre historiographique d’Agathias pouvait fournir plusieurs éléments pour le sujet exploité par le Dialogue de la Philosophie avec l’Histoire. Cependant, c’est la prédilection de Theophylacte lui-même pour la mise en scène dramatique d’une æuvre littéraire, qui est surtout responsable pour le choix d’une forme inhabituelle de la présentation de l’Histoire.La prosopopoiïa introductive permet à l’auteur, un grand amateur des énigmes et des périphrases, de s’exprimer sur sa biographie et sur ses préférences dans le domaine des sciences humaines, comme les auteurs des Histoires anciennes le font souvent, d’une manière indirecte, et, aussi, de créer un éloge très solennel du nouveau souverain et d’anathématiser par la bouche de la Philosophie et de l’Histoire ellesmêmes son prédécesseur maudit. Nous essayons de montrer que la mise en forme dramatique de l’introduction sert non seulement efficacement les besoins de la propagande impériale, mais qu’elle permet à l’auteur d’exprimer son attachement à la vieille tradition de la littérature attique, notamment celle des dialogues platoniciens. Cependent, c’est en rhétoricien qu’il s’inspire de ces textes. C’est aussi un rhétoricien, bien qu’amateur de la philosophie, qui dépeint les relations entre Philosophie et Histoire et consacre un éloge (la Préface) à la puissance éducatrice et psychagogique d’Histoire. La situation de dialogue, quoique très rhétorique, entre la Philosophie et l’Histoire mérite par elle-même une certaine attention; nous proposons quelques remarques sur la nature et la généalogie de cette fiction littéraire inédite.Pour mieux assurer notre analyse de ce texte, nous présentons la première traduction lituanienne et un commentaire du Dialogue et de la Préface qui le suit dans l’ouvrage de Théophylacte
Размышления о божественной литургии: границы театральности в творчестве Н. В. Гоголя
No full textThe purpose of the present article is to demonstrate the theatricality of Gogol’s Meditations on the Divine Liturgy. Theatricality is “the language of theatre as art”, as Jurij Lotman has stated. Phillis Hartnoll points out three aspects, viz. an actor, a dialogue, and a spectator, that separate theatre from its origins – the ritual. The birth of the spectator seems to Lotman and to Boris Uspenskij to be the decisive factor to establish a situation of the performance. The visuality of the performance is the main feature of theatre as art.There are three presumptions Gogol has about liturgy: (1) liturgy is a dramatic form of the evangelical plot, (2) the forms of worship in liturgy are so perfect that watching them is enough to understand the meaning of the ritual, (3) in liturgy, it is possible to achieve the unity of souls and feelings of all participants of the ritual. Gogol presents liturgy as performance. The narrative is based on separate scenes with clearly marked beginnings and ends. Gogol even renders intonations of dialogues between a priest and a deacon. The motif of performing distinguishes Gogol’s work from his predecessors.The only point of view in the text is from the outside. The narrator is one of the spectators of liturgical performance. On the other hand, the narrator is also a participator of the worship. Gogol shows the effect the performance makes on people and also renders their praying. Taking the sacrament is described as catharsis and in the same terms as Aristotle has done, viz. the horror and the purging. So even at this moment the theatrical nature of liturgy is retained.In the context of the Gogol’s discourse of theatre, liturgy seems to be the ideal performance. One can presuppose that the writer’s wish to explain the role of the theatre has ended with describing the most spectacular performance of the orthodox ritual. In doing this the writer was most likely influenced by the Ukrainian baroque tradition which shaped Gogol’s artistic imagination. The theatricality of the baroque aesthetics found its place in the visual nature of Gogol’s texts.In his search for new creative forms Gogol was not alone. In 1842–1843 Adam Mickiewicz pointed to the Greek tragedy and to the mysteries of the Middle Ages as possible examples to follow in the future Slavonic theatre. By demonstrating the theatrical possibilities of the Christian ritual Gogol was close to these ideas.Teatras kyla iš ritualo. Kai iš bendro ritualinio vyksmo išsiskiria aktorius ir žiūrovas, galima kalbėti apie teatro steigtį. Teatrališkumas kaip teatro kalba pirmiausia implikuoja reginį, skirtą stebėjimui.Dieviškosios liturgijos apmąstymuose Gogolis remiasi trimis prielaidomis: (1) liturgija – tai draminė evangelinio siužeto forma, (2) liturgijos išorinis vyksmas yra tobulos formos, kuri atskleidžia jo prasmę, (3) liturgijoje pasiekiama sielų ir jausmų vienybė. Visos šios prielaidos leidžia liturgijoje įžvelgti teatro galimybę.Gogolio aprašoma liturgija įgyja spektaklio bruožų. Ji segmentuojama į scenas, atkuriamos dvasininkų dialogų, choro bei susirinkusiųjų maldos intonacijos. Atlikimo motyvas yra originalus Gogolio liturgijos aiškinimo bruožas.Teksto požiūrio taškas yra išorinis liturgijos vyksmui. Pasakotojas stebi aukojimą, aptardamas abi puses – tiek ritualo veikėjus, tiek jo stebėtojus. Kartu jis yra ir mišių dalyvis, galintis iš vidaus perteikti patiriamą efektą ir jo sukeltus jausmus. Komunijos sakramento priėmimas aprašomas naudojant Aristotelio terminus, skirtus apibūdinti katarsiui – baimė ir apvalymas. Todėl galima sakyti, kad vėlyvojo Gogolio diskursas apie moralinį teatro vaidmenį buvo vainikuotas įspūdingo stačiatikių ritualo aprašymu.Religinės ir estetinės sferų sintezė, pasireiškusi liturgijos teatralizavimu Dieviškosios liturgijos apmąstymuose, artina Gogolį prie ukrainietiško baroko tradicijos, su kuria esmiškai susiję jo pirmieji meniniai įspūdžiai. Todėl nėra atsitiktinė ir kita jo estetinių ieškojimų paralelė. Adomas Mickevičius, svarstydamas apie slavų teatro ateitį 1842–1843 metų paskaitose College du France, nurodė du sektinus pavyzdžius – senovės graikų tragediją ir viduramžių bažnyčioje susiformavusią misteriją. Gogolis, išryškindamas estetines bažnytinės erdvės bei stačiatikių ritualo galimybes, mąstė tais pačiais dydžiais
Европейское и национальное в эмигрантском романе: „Жизнь Арсеньева“ И. Бунина и „Ушедшие не возвращаются“ М. Катилишкиса
No full textDie vorliegende Arbeit untersucht das Moment des „Europäischen“ und „Nationalen“ in den Exilromanen von I. Bunin („Das Leben Arsenjews“) und M. Katiliškis („Die Weggegangenen kehren nicht zurück“). Dabei wird die Genrestruktur als eine Ausdrucksform des europäischen Romans im 20. Jahrhundert zu den irrationalen und schöpferischen Aspekten der inneren Welt des Menschen in Beziehung gesetzt. Die Kategorie der „nationalen Identität“, betrachtet als ein das Bewusstsein des Romanhelden wesentlich prägender Aspekt, eröffnet uns die Besonderheiten der intellektuellen und ästhetischen Konzeption Bunins und Katiliškis’. Dies findet seine Widerspiegelung in den Schicksalen der Protagonisten, die im Sinne der Durchdringung zweier gegensätzlicher Typen des künstlerischen Bewusstseins im 20. Jahrhundert interpretiert werden können – des dialogischen bei Bunin und des existentialistischen bei Katiliškis.Straipsnyje „Europietiškoji“ ir „nacionalinė“ emigracijos romano specifika: I.Bunino „Arsenjevo gyvenimas“ ir M. Katiliškio „Išėjusiems negrįžti“ gretinama šių romanų žanrine struktūra ir suprantama kaip viena iš europietiškojo XX a. romano, orientuoto į iracionalaus ir kreatyvaus vidinio žmogaus pasaulio vaizdavimo aspektą, versijų. „Nacionalinio identiteto“ kategorija, kaip esminis herojaus sąmonės aspektas, analizuojama atsižvelgiant į dviejų rašytojų dvasinės ir estetinės patirties niuansus. Visa tai nulemė protagonistų išbaigtumo pobūdį, kuris gali būti interpretuojamas kaip dviejų priešingų XX a. – dialogistinės I. Bunino ir egzistencinės M. Katiliškio – meninės savimonės apraiška
Maurice’as Maeterlinck’as ir Vinco Mykolaičio-Putino drama Žiedas ir moteris
No full textMaurice Maeterlinck (1862–1949) comme auteur dramatique a été assez bien connu en Lituanie au début du XX siècle. Monna Vanna a été le premier drame traduit en lituanien en 1906 suivi par les traductions de L’Intruse (1924), Soeur Béatrice (1924), L’Oiseau bleu (1928), L’Intérieur (1939) et La Mort de Tintagiles (1939). [...]Straipsnyje analizuojami bendri bruožai, kurie sieja Maeterlincko kūrybą ir Mykolaičio-Putino dramąŽiedas ir moteris. Pats lietuvių rašytojas pripažino, kad jo drama „yra meterlinkiškojo bei vaildiškojo simbolizmo atgarsis lietuvių literatūroje“.Maeterlincko teatrui būdinga vidinio veiksmo pirmenybė prieš išorinį veiksmą, laukimo ir tylos motyvai, beasmeniai personažai, lemtis, dažniausiai išsiskleidžianti kaip mirtis.Lygindami Maeterlincko kūrybą ir Mykolaičio-Putino dramą, remiamės komparatyvizmo metodu. Į pagalbą pasitelkiame Jakobsono mintį apie dominantę, kuri sutelkia visus kūrinio struktūros elementus.Penki bevardžiai dramos personažai veikia greičiau kaip funkcijos, kurios linksta universalumo link, šitaip irgi atskleisdami šios dramos ir simbolizmo postulatų ryšį.Mykolaičio-Putino dramos dominante galima laikyti Paslaptį, kuri susijusi ir su Dailininko žiedu, ir su jo tapomo portreto moterimi. Paslaptis sieja ir portrete nutapytą moterį su vienuole, kuri apsilanko pas dailininką. Taigi, Paslaptis dramoje atsiskleidžia dviem aspektais: kaip kūrybos ir kaip moters paslaptis.Paslaptį lydi ir laukimo motyvas, kuris taip pat būdingas Maeterlincko kūrybai.Paslaptį papildo ir Lemties motyvas, susijęs su žiedu, kuris įkūnija Dailininko ir Vienuolės santykių istoriją. Nemažas vaidmuo dramoje tenka ir sapnams, kurie supriešinti su tikrove, kuria idealųjį pasąmonės pasaulį. Taigi Mykolaičio-Putino drama Žiedas ir moteris artima Maeterlincko kūrybai savo Paslaptimi, kuri tampa dramos dominante ir ją lydinčiais – laukimo, sapno, lemties – motyvais
Indijos fantazija Didžiosios Britanijos „paveldo filmuose“: „Kelio į Indiją“ analizė
Get PDFThis article deals with the reconfiguration of the colonial discourse and imagining the ‘Other’ in Britishheritage films and the analysis of David Lean’s film A Passage to India (1984)-an adaptation of F.M. Forster’s novel of the same title and a representative of a specific subgenre of the ‘heritage films’, known also as the ‘Raj revival’. The analysis of Lean’s A Passage to India is carried out in relation to the ‘Thatcherite’ era, conservative politics in Britain, and the ideologically constructed nostalgic gaze to the colonial past. As the analysis of the film has showed, the film is rather ambiguous. On the one hand, the film displays a critical attitude towards the Empire and emphasizes the brutality and inconsistency of the colonial regime in India, while on the other hand it invites the spectators to enjoy India as a nostalgic colonial spectacle and constructs it through the sexualisation and orientalisation of the country. The analysis has also showed that the film recharges its characters with an erotic content. The film A Passage to India eroticises the Indian man, where the character of Aziz is constructed as a man radiating a dangerous sexuality, which may lead to painful psychopathological consequences when encountered by a British woman – a discourse which becomes relevant once again in relation to the anti-immigration politics of the ‘Thatcherite’ Britain of the ’80s.Specifinė Didžiosios Britanijos kino filmų grupė, išpopuliarėjusi praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintajame dešimtmetyje ir dažnai vadinama „paveldo filmais“ (angl. heritage films), tradiciškai yra siejama su paveldo kaip industrijos atsiradimu minėtu laikotarpiu ir nurodo į tam tikrą grupę filmų, kurie, kaip pažymi Leachas, „pažvelgė atgal į pastebimai mažiau problemų turinčią praeitį, ypatingą dėmesį skirdami aukštuomenei edvardiškuoju periodu, laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo“ (Leach 2004, 201). [...
Tapatybės pokyčiai Alice Munro apsakymuose: sociopsichologinė analizė
No full textAlice Munro’s winning of the 2013 Nobel Prize for literature was a surprise only in the sense that no one who writes only short stories has ever won it before. Otherwise, among writers and literary specialists she has long been considered a leading candidate, as she is one of the masters of this complex literary genre, known especially for her probing into the small-town communities of the southern part of the province of Ontario. This is an Anglo-Celtic (English, Scottish, and Irish) society which formed through waves of immigration from the early 19th century as a farmland interspersed with small towns. These apparently dull communities are, as Munro reveals, rich in subtle class distinctions and spoken and unspoken social norms of behavior. Munro has explained how she only gradually understood the richness of the material that her home country had given her, “full of events and emotions and amazing things going on all the time”.2013 m. Nobelio literatūros premija skirta Kanados rašytojai Alice Munro (g. 1931). Tai pirmas atvejis, kai premijuotas vien apsakymus kuriantis rašytojas. Iš pirmo žvilgsnio Munro apsakymų personažai yra paprasti mažų anglosaksų provincijos miestelių gyventojai, kurie netikėtai ima priešintis ir laužyti nusistovėjusias gyvenimo normas. Šiame straipsnyje taikant sociopsichologinius metodus analizuojami apsakymai „Mrs. Cross ir Mrs. Kidd“ ir „The Bear Came Over the Mountain“, kuriuose moterų personažai dėl fizinės ar psichikos ligos nebegali gyventi savarankiškai. Slaugos namuose, vienoje iš griežčiausiai reglamentuojančių Vakarų visuomenės institucijų, apsakymų protagonistės sugeba tęsti tai, ką sociologai vadina „gyvenimų naratyvais“, ir susikurti „galimas tapatybes“. Rašytoja jų pastangas traktuoja ironiškai, bet ne pašaipiai, ir atskleidžia netikėtus būdus, padedančius apsakymų veikėjoms išlaikyti savo orumą