Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Tautiškosios religinės tapatybės svarstymai literatūros teologijos aspektu
Get PDFThe article sets to explore the theoretical principles of literary theology which is employed to discuss and interpret the works by Vincas Mykolaitis-Putinas – the classic writer of Lithuanian literature. It is assumed that several Putinas’ works represent different forms of Lithuanian religious identity: traditional Western Christianity and modern individualism. The latter is being interpreted in the context of the deistic notion of God. A hypothesis is being made that some strong emphases on such aspects of Lithuanian Christianity as the fear of God may have been influenced by the emergence of the deistic and atheistic concepts of the Deity
Ахматова и античная культура: о некоторых смысловых компонентах мифа о поэте в «Поэме без героя»
No full textStraipsnyje nagrinėjama Antikos temų, motyvų ir vaizdų adaptavimo A. Achmatovos poezijoje problema. Straipsnio autorė nurodo kai kurias Antikos tragedijas ir jų taikymo „Poemoje be herojaus“ savitumo bei vaizdų struktūros analogijas. Autorė, analizuodama „Poemos be herojaus“ nedidelės apimties fragmentą – vadinamąjį mitu apie Poetą, – atseka esančias nuorodas į Platono ir Horacijaus tekstus. Tiesioginis ir netiesioginis „Poemos be herojaus” teksto gretinimas su filosofiniais ir meniniais Antikos autorių tekstais leidžia tiksliau apibrėžti A. Achmatovos etikos ir estetikos sampratą, atsispindėjusią šiame svarbiausiame jos kūrinyje. Straipsnio autorės nuomone, Antikos tekstai – pirminiai kultūros šaltiniai, neretai poetės suvokti per vėlėsnės literatūros prizmę, gali būti laikomi jos poezijos ir poetikos vadinamosios „vyriškosios linijos” ištakomis
Драматическая интрига в богословской публицистике А. С. Хомякова
No full textStraipsnyje nagrinėjami kai kurie meninio teksto elementai A.S. Chomiakovo teologiniuose publicistiniuose darbuose bendru pavadinimu „Keletas krikščionio stačiatikio žodžių apie Vakarų tikybos išpažinimus“, anonimiškai prancūzų kalba paskelbtuose 1853–1858 m. Daug amžių trukusi Rytų (stačiatikybės), Vakarų (pagal Chomiakovą – „romantizmo“, „papizmo“) ir Protestantizmo priešpriešos istorija pateikiama šio rusų publicisto tekstuose personifikuotai. Straipsnyje analizuojama išryškėjusi dramatinė kolizija, išreikšta maksimose ir įterptinėse pasakojimo struktūrose
Virginios Woolf šiuolaikinės prozos estetika: formos paieškos apsakyme „Dėmė ant sienos“
No full textStraipsnyje analizuojamos Woolf naratyvo formos paieškos jos apsakyme „Dėmė ant sienos“, kuris yra laikomas vienu pirmųjų rašytojos bandymų atitrūkti nuo tradicinės Viktorijos laikotarpio prozos, grįstos siužeto, veikėjo, vyksmo vietos bei laiko koreliacija. Apsakymo „Dėmė ant sienos“ tekstas pasižymi fragmentuota struktūra: „pasakojimą“ formuoja sąmonės srauto naratyvas, grindžiamas Woolf sukurtu „pertrūkių“ metodu, t. y. įvairių stilistinių figūrų, kaip antai anakoluto ir aposiopezės, vartojimu. Pasakojimo linijiškumą pertraukia ir fragmentiškos naratyvo dalys, kurios atskirtos viena nuo kitos svarbiausiu motyvu – dėme ant sienos. Straipsnio tikslas – ištirti, kaip tapyboje taikomus postimpresionizmo estetikos principus Woolf integruoja į prozos naratyvo lauką ir, tęsdama dialogą su literatūrine tradicija, išgauna naują postimpresionistinio naratyvo formą, leidžiančią ne tik atsisakyti prozos „realizmo“ (arba, anot Woolf, „materializmo“), bet ir praplėsti šiuolaikinės prozos galimybes. Siekiant rasti atsakymą į šį klausimą, remiamasi britų meno teoretikais ir formalizmo estetikos kūrëjais Rogeriu Fry ir Clive’u Bellu, kurie teigė, kad estetiniam meno kūrinio vertingumui turinio tikroviškumas, idėjiškumas neturi jokios reikšmės, o svarbiausia mene – „grynoji forma“ arba „reikšmingoji forma“. Postimpresionistiniame Woolf kūrybos estetikos sluoksnyje taip pat vyrauja nuostata, kad tikroviškumas būdingas realistiniam menui, o šiuolaikinės prozos siekis – atspindėti sąmonės veikimo mechanizmą, rasti tokią naratyvo formą, kuri leistų atitrūkti nuo tikrovės atvaizdavimo, psichologinių ar istorinių kūrinio apribojimų
Kalbos ir kalbėjimo sklaida ankstyvosiose Peterio Handke’s pjesėse
Get PDFPeter Handke, einer der bekanntesten österreichischen Schriftsteller, wurde mit seinen frühen Werken zu einem wichtigen Vertreter sprachexperimenteller Literatur. Seine Werke formulierten die Kritik an den traditionellen literarischen Formen in Lyrik, Prosa und Drama sowie den damit verbundenen Erwartungshaltungen der Leser bzw. Zuschauer. Er stellte in seiner Bühnentheorie und Praxis am einfallsreichsten die geschlossene Form der idealistischen Illusionsdramaturgie in Frage und provozierte dadurch extreme Reaktionen. Mit der Negation aller transliterarischen begrifflichen Systeme suchte Handke eine poetische Erkenntnis zu begründen. Die handkeschen literarischen Thesen der 60er Jahre dokumentieren auch einen Wandel, der seit den 1970er Jahren zum Auftreten einer neuen vielgestaltigen theatralen Diskursform tendierte.In dem vorliegenden Artikel versucht man die ästhetischen und theoretischen Erwägungen Handke‘s zu aktualisieren und anhand seiner Dramen zu veranschaulichen. Im Sprechstück Publikumsbeschimpfungthematisiert Handke formale Elemente des Dramas und das Theater als Institution sowie das Instrumentarium der Theaterkritik mit dem Ziel, das Publikum zur Reflexion über seine Situation eben als Theaterpublikum anzuregen. Durch die Einbeziehung der Zuschauer in das theatralische Geschehen wird die Veränderung des Verhältnisses von Bühne und Zuschauer inspiriert. In der Polemik mit Bertolt Brechts dramaturgischen und theoretischen/ästhetischen Anschauungen bleibt Brechts Modell der Verfremdung für Handke anregend.Im Sprechstück Kaspar steht die Problematisierung der Individualität und die Ambivalenz der Sprache und ihrer Möglichkeiten im Mittelpunkt. So bemüht sich Handke festgefahrene Wahrnehmungs – und Denkformen zu unterminieren und Erkenntnisfunktionen und – strukturen von Sprache und Erfahrung festzustellen. Der Schriftsteller wandte sich gegen eine direkte gesellschaftliche Ausrichtung der Literatur und stellte dieser Auffasung seinen sprachlichen Ansatz gegenüber
Учитель и ученик: дар В. Жукоского и отклик А. А. Прокоповича-Антонского ( Книга в собрании Вильниусского университета). Вступительная статья, публикация и комментарии Валентины Брио
No full textAutorius, personažas, skaitytojas: retorinės įtaigos aspektas Ludovico Ariosto poemoje Pašėlęs Rolandas
Get PDFLe fait qu’Arioste se tienne à l’écart ou au-dessus du monde qu’il a forgé, a été plusieurs fois affirmé, en lui donnant des épithètes telles que d’observateur impassible et indifférent ou de démiurge dans l’univers de son poème ou encore d’un souverain qui règne sur le monde de sa création. De l’autre côté on sait déjà, par les études plus récentes, qu’on ne peut plus considérer le poème d’Arioste comme une évasion et qu’il ne cherche pas à éviter les actualités d’ordre historique et culturel de son époque. L’objet de cet article est d’examiner la spécificité des relations, dans le poème, entre l’auteur, le personnage et le lecteur par rapport à la signification de la persuasion rhétorique dans la culture de l’époque. On arrive à démontrer la mobilité du point de vu de l’auteur, la nécessité de balancer entre le rôle du créateur et celui du personnage pour actualiser la matière narrative du poème. Par le stratagème de lier son expérience personnelle, et humaine en général, avec le monde des personnages légendaires, l’auteur cherche à convaincre le lecteur, c’est à dire, à donner plus de vraisemblance à son oeuvre. On fait la conclusion que la poétique d’Arioste se fonde sur la rhétorique qui est à l’époque la méthode pour étudier les divers aspects de la réalité au niveau phénoménologique, en confrontant des points de vu divers. Cette perspective, bien qu’elle soit ouverte aux problèmes pratiques de la vie, ne donne pas la certitude définitive et portera plus tard à l’adoption de la poétique normative (celle d’Aristote), ce que fera Torquate Tasse en cherchant à arriver à l’idée métaphysique de l’oeuvre
Tapatumo problema Marie Ndiaye romanuose
Get PDFL’article traite le problème de l’identité féminine dans les deux derniers romans de l’auteur française Marie Ndiaye La Sorcière et Rosie Carpe. La notion d’identité est abordée à travers des théories contemporaines d’identité, résumées par Calvin O. Schrag dans le livre The Self After Postmodernity (Le Soi après la Postmodernité), et celle de Judith Butler. Nous nous concentrons sur trois aspects d’identité : discursif, actif et communautaire. L’auteur de l’article se pose pour but de prouver que la résolution du problème d’identité dans la littérature des femmes a changé dans les dix dernières années. Les écrivains femmes des années 70 et 80 posent le problème d’identité féminine de point de vue du genre, tandis que Ndiaye présente le problème du point de vue universel, c’est-à-dire, communautaire et social. L’identité chez Ndiaye ne peut pas être établie qu’à travers la communauté sociale représentée par la famille. Nous parvenons à la conclusion que les personnages des romans analysés, étant à la recherche perpétuelle de leur identité ne parviennent quand même pas à la créer
Trumpieji Vilniaus bažnyčių įrašai: klasifikacijos ir apibrėžties problemos
No full textBaroque architecture of Lithuanian churches is distinguished by a great amount of various inscriptions. This article deals with short Latin inscriptions, their classification and description. There are eleven types of such texts: explanatory, fundative and donative, occasional, memorial, precautionary, emblematic, votive, like litany, sentential. The last group consists of a few texts, which couldn’t find place among those named above.Inscriptions were written not for (or not only for) decorative purposes. It is possible to speak about joint composition of the text and image (fresco, picture, sculpture, plastic figure), nevertheless the function of the text isn’t aesthetic. Classification given above proves that short inscriptions aimed at teaching, explaining, preventing from misinterpretation, immortalizing an event or a person, and expressing a certain concept corresponding with different forms of art