Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Ezoterizmas literatūroje ir literatūros istorijoje
Get PDFThe article is inspired by intensified attention to the esoteric in humanities. The author tries to find out what are the roots of esoterism in tradition, what are the links between esoterism and an idealistic explanation of art and creative nature. The connection between esoterism and modernism is being stressed. The main attention is paid to Lithuanian literature of the beginning of the 20th century: it programically declared the longing towards the secret, the mystical. Links are established between esoterism, occultism, mysticism and partly hermetism.From the methodological point of view, the main orientation is towards phenomenological notion of literature and literary process. The creative activity of consciousness has many various levels of experience, however, it is impossible divide this activity into rational levels of reason and result. In the literary process there are important not only external (social, political, economical factors) but internal movements of consciousness as well. They are linked with the state of longing, anxiety, seeking, more or less explainable, and with personal experience of artists.Esoterism is rooted in ancient mysterious religions and shows the secretness of religious doctrines and cults. In cultural history esoterism denotes an attention to the mystical, unexplainable (both in personal life and in the world); the attention is of a more general type. Magic and ocultism in some cases are the broader, in other cases the narrower frames of esoterism
Mitas, gamta ir moteriškoji savimonė Brigitte’os Kronauer romane Moteris tarp pagalvių
Get PDFBrigitte Kronauer, eine der bekanntesten deutschen Gegenwartsautorinnen, wirft in ihrem Roman Die Frau in den Kissen einen sehr intensiven Blick auf das Mythische, auf den Ursprungszustand der Natur und der Menschheit. Dieser Roman führt mehrere Elemente des mythischen Denkens vor, indem er immer wieder die Idee einer elementaren Weiblichkeit betont (gemeint sind hier die tradierten Vorstellungen vom Weiblichen als Gebärenden, erotisch Verführenden, Todbringenden). Während Feministinnen (z. B. Silvia Bovenschen) nach der Umschreibung von vertrauten Mythen, die ihrem Urteil nach repressive kulturelle Ordnung präsentieren, streben, beweist das literarische Unternehmen Kronauers, daß neben dem mythoskritischen Ansatz auf der anderen Seite ein affirmatives Mythosbild steht, bei dem das kritische Hinterfragen bestehender Mythen kein erklärtes Ziel darstellt. Die zentralen Frauenfiguren im Roman Die Frau in den Kissen verbildlichen die Vorstellung vom mythischen Einswerden der Frau mit der Natur, indem sie sich vom Gesellschaftlichen distanzieren und den einer natürlichen Sphäre entstammenden Vorstellungen von sich selber nähern (sie identifizieren sich z. B. mit Pflanzen, Tiergestalten und mythischen Wasserfrauen). Das Mythos-Material erfährt im Roman Kronauers eine Transformation, aber diese Transformation ist keineswegs auf die Abschaffung oder Umdeutung von Geschlechtspolaritäten gerichtet: Die Autorin behält die alte Zuschreibung des Weiblichen zum Naturbereich, obwohl ihre naturhaften Frauenfiguren als Bewohnerinnen der modernen Großstadt erscheinen und ihre Wünsche nach der Verwandlung in Naturwesen nur Illusionen bleiben. Dieser Roman ist ein treffendes Beispiel dafür, daß sogar am Ende des 20. Jahrhunderts die abendländische Welt die tradierte Vorstellung von Frau als Naturwesen nicht ganz ausschließt und in verschiedenen Variationen zum Ausdruck kommen läßt
Johno Donne’o homilijos: paradoksas kaip teopoetinio sužadinimo instrumentas
No full textDažnai teopoetinio diskurso pagrindą sudaro paradoksinis naratyvinės raiškos būdas. Apskritai visose religinių diskursų formose, kur proto pastangomis yra siekiama pažinti ir išreikšti beribę ir amžinybę, prasmės judėjimo erdvė yra labirintinė.Tiek poetiniai, tiek homiletiniai XVII a. anglų poeto ir pamokslininko Johno Donne’o tekstai rodo, kad metafizinis mąstymas ir juo grįstas sąmojis puikiausiai atskleidžia didžiųjų krikščioniškojo tikėjimo tiesų paradoksalumą.Paradoksas kaip žanras yra vėlyvojo Renesanso skepsio vaisius. Donne’as šį žanrą mėgo nuo jaunystės, ilgainiui jis tobulai įvaldė paradoksinio mąstymo bei raiškos techniką. Poetui ir pamokslininkui intelektualinis išpuolis tampa labai svarbiu būdu, akimirksniu priverčiančiu skaitytoją ar klausytoją laikinai prarasti racionalią orientaciją, bet tik tam, kad ji atgimdama įgytų naują kokybę. Autorius suvokia, kad laikinas proto aptemdymas yra būtinas, kad būtų sužadintos prasmingos įžvalgos. Pamoksluose paradoksas virsta jėga, paveikiančia auditorijos valią ir išprovokuojančia amžinybės troškulį bei atgailos poreikį. Taiklūs paradoksalūs teiginiai padeda perprasti paslėptą kasdienybės banalumą ir jį įveikti perkuriant tradicinius mąstymo stereotipus. Paradoksas parodo, kad net ir chaotiškiausioje medžiagoje yra galimos kūrybos užuomazgos, kitaip tariant, ir chaosmose slypi tvarkos kodas.Taikydamas paradokso techniką, Donne’as suvienija nesuderinamas idėjas galutiniam tikslui – tiesai – išsakyti. Individuali kūryba, grindžiama paradoksu – tai grumtynės su neišvengiamais žmonijos istorijos paradoksais. Dažnai autorius tampa savotišku ekvilibristu, rizikingai judančiu per homiletinės stimulo ir atsako taktikos lauką. Tačiau kūrybinis talentas jam padeda aiškų loginį absurdą paversti netikėtai prasminga reveliacija.Abejonės žmogaus gyvenimo slėpinių loginio suvokimo galimybėmis įkvėpė Donne’ą sukurti ekscentrišką, individualų, daugialypį mirties paradoksą. Pamoksluose aptinkama archetipinio „nėščios mirties“ paradokso subjektyvi metafizinė plėtotė: čia vyraujantis motyvas – tai gyvenimo perėjimas į mirtį ir mirties – į gyvenimą. Šis paradoksas yra dramatinė aukščiausių dvasinių siekių išraiška. Sukrečiantys ir drąsūs, iš loginių mąstymo vėžių verčiantys Johno Donne’o paradoksai skatina ieškoti dvasinio tobulumo per išganymo viltį
Marcialio epigramos teatras
Get PDFThe article deals with the poetry of famous Roman epigramist Marcus Valerius Martial (Marcus Valerius Martialis (41–104). In some epistolary prefaces to his books of epigrams (e.g. to I epigram book, as well as to II epigram book) he creates the ambience of the theater and it looks as he is inviting his reader to the epigram theater. These passages provide two potential ways of interpretation. First, Martial himself explains the nature of the epigram comparing it with the mime. Mime is a part of the ancient comic theater and was the most popular kind of performance in the Imperial Rome. Also mimes’ performance was a part of some Roman religious festivals, especially to those sacred to the deities of changing time, fertility, nature revival, such as Saturnalia, Floralia. Our poet tells, that epigram is of the same kind as Floralia mimes and contains the force of verbal licence of this feast.Next possible device is to compare epigrammatic heritage of Martial with the New comedy. The history of this comedy begins in the end of the IVth B. C. century in the Greece, but Roman writers of the IInd century B. C. took the most greatest pieces and adapted them to the Roman life. These comedies were interested in the life of the common people, presenting the different types and characters, showing first of all the vice and making it commic. Martial as well declares being interested in the different taints and is going to satirise them, not somebody personal. He is showing a lot of characters simmilar to the personages of the New comedy, such as niggards, whores, drunkards, charlatans, bad teachers, doctors, cooks etc
„Скучный Федор Т. “
No full textStraipsnyje nagrinėjamas santykis tarp „Tiutčevo teksto“, kaip jo kūrybos visumos, ir „tiutčeviškojo teksto“, kaip jo nusistovėjusio kultūroje įvaizdžio, Vitalijaus Kalpidžio eilėraščio „Riešutinis senis ir mergina šalimais“ pagrindu
André Maurois ir prancūzų moralistų tradicija
No full textAndré Maurois (1885–1967) fut, jusqu’à sa mort, l’un des écrivains les plus lus et les plus respectés de sa génération, tant en France qu’à l’étranger (on l’appréciait d’ailleurs autant en Amérique qu’en Union soviétique !). Sa notoriété comme romancier, essayiste, historien, biographe, journaliste, conférencier et académicien l’amena à beaucoup voyager (surtout dans les pays anglo-saxons) et à se lier d’amitié avec de grands esprits (tels Paul Valéry ou Rudyard Kipling) ou quelques-uns des acteurs politiques majeurs de l’entre-deux-guerres (Aristide Briand, Winston Churchill, Edouard Herriot). Il n’empêche qu’aujourd’hui on a un peu oublié cet ancien auteur à succès et que son oeuvre ne séduit plus guère la jeunesse. Le milieu universitaire français l’ignore ou le traite avec condescendance et la plupart de ses écrits ne sont plus réédités. Comprenons que comme Anatole France, Roger Martin du Gard ou Georges Duhamel, il incarne à la fois l’humanisme bourgeois et l’attachement à la culture classique, valeurs plutôt dénigrées ou démodées depuis la seconde moitié du vingtième siècle ; ajoutons-y le conservatisme politique et son côté « psychologue mondain » » qui ont pu aussi lui faire du tort a posteriori ; le fait d’être un brillant polygraphe ou une « machine à livres » n’a jamais été rare, mais aujourd’hui, cela inspire peut-être davantage de méfiance ; et enfin, quelque plaisir que l’on ait à savourer sa prose élégante, il faut bien reconnaître que son style assez châtié semble un tantinet désuet.Straipsniu siekiama iš naujo perskaityti ir aktualizuoti André Maurois kūrybą. Aptariamos šio rašytojo pažiūros ir įsitikinimai, visuomeninė pozicija, ryškinami jo prieštaringumai ir paradoksai. Šioje perspektyvoje Maurois iškyla kaip savo amžiaus liudytojas ir kaip aktyvus pilietis. Tokiu būdu jo kūryba susiejama su XVII a. rašytojų moralistų įsteigta ir vėlesniais laikais plėtota tradicija. Maurois kūrinių pasakotojai ir veikėjai – tai gyvenimo stebėtojai, mąstantys apie laikui nepavaldžią žmogaus esmę ir neįkyriai siūlantys išeitis iš susiklosčiusių nepalankių situacijų. Žmogaus valia ir siekis pačiam kurti savo likimą, asmeninės ir visuomeninės pareigos suvokimas yra tos XX a. „garbingo žmogaus“ savybės, leidžiančios fikciniams personažams siekti laimės
Pamaldus pilietis LDK Baroko laidotuvių pamoksluose
Get PDFReflecting on the Baroque funeral sermons and using the topic of intrinsically precious origin, images of good citizen and warrior of the Christ, the article discloses the contemporary concept of the identity of the citizen of the Grand Duchy of Lithuania. These texts create an image of an ideal noble person, which has no freedom of choice, as by inheriting the nobleness the identity is given for granted. The noble person has to be a brave warrior-knight, fighting for freedom, justice, the homeland and the catholic faith. The character of the funeral sermons perfectly combines a brave warrior and a pious believer. The image of a pious citizen had to affect the feelings of contemporary listeners and readers, to awake the public spirit and to focus on certain ethical norms