Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Lietuvis Paryžiuje: tarp manijos ir filijos
Get PDFThe paper deals with the situation of a Lithuanian in Paris, in other words, the image of the capital of France presented in the travel books “Letters from Paris” (1937) of Antanas Vienuolis, “The Fair of Illusions” (1983) of Laimonas Tapinas, “Letters from Paris” (2007) of Rimantas Vanagas and “The Paris Diary” (2013) of Jaroslavas Melnikas.The paper draws on the methodology of imagology, according to which mania is identified when the writer perceives foreign reality as superior to national culture. Phobia, contrary to mania, is identified when national culture is valued more than foreign reality. Philia is identified when the writer perceives foreign and national culture identically. Idiocracy is identified when the writer presents his own attitude towards foreign reality.Despite changes in the historical context, the image of Paris remains mainly attractive and may be identified as philia. Some evidences of philia may be found in the books of A. Vienuolis, L. Tapinas, R. Vanagas, J. Melnikas although the time span between the publication of the first and the last book is about 80 years. No matter that the historical context is very different (e.g., the book of A. Vienuolis was published before World War II) it is not the main factor that would determine the priority of one culture over another.Several but not many evidences of mania or phobia may also be detected and it shows that the impressions of the authors are not onetime or hasty. The evidences of mania or phobia may be found in the books of A. Vienuolis, R. Vanagas, J. Melnikas. Still different cultural experiences, different potential of France as one of the main countries in the world undoubtedly contribute to the arousal of the above attitude. On the other hand, phobia proves that each country, even the smallest one, has specific features which are worth appreciating and even put it above others.Whereas the author, who came to Paris in the Soviet era, inevitably had to adapt to the norms of the ideology of his country or his impressions would be censored. That is especially evident in the book of L. Tapinas “The Fair of Illusions”; the truth is that although the author paid some tribute to the dominant ideology he managed to express his own attitude which is close to philia and idiocracy. It is clear that such tribute to ideology was used as a lightening rod so as to divert attention of censorship from particular matters (for instance, activity of Lithuanian artists in Paris before WW II) that the author intended to tell in his book.J. Melnikas, whose stay in Paris was longest, not only withstands any hasty valuations but also manages to express his own attitude, idiocracy, which draws on optimism. It is not a coincidence that in the subtitle this book of impressions is defined as the “optimist’s handbook”.Straipsnyje analizuojama lietuvio Paryžiuje situacija, t. y. aiškinamasi, kokį Paryžiaus įvaizdį susikuria lietuvių autoriai savo kelionių įspūdžių knygose. Imagologija suteikia galimybę ištirti lietuvio požiūrį į Prancūzijos sostinę, nes jis nėra visada toks pats. Rašytojas Antanas Vienuolis Laiškuose iš Paryžiaus (1937) pristatydamas įspūdžius bičiuliui Motiejui išreiškia savo filiją, kartais maniją ar idiosinkraziją. Žurnalistas Laimonas Tapinas Iliuzijų mugėje (1983) kalba apie Paryžių, išreikšdamas ir fobiją, nes turėjo paklusti to meto ideologinėms nuostatoms, tačiau sugeba išreikšti ir filiją. Rimantas Vanagas Laiškuose iš Paryžiaus (2007) labiausiai Paryžių apibūdina, išsakydamas savo filiją, nors kartais jo samprotavimuose pasireiškia ir manija. Idiokrazija labiausiai pastebima Jaroslavo Melniko Paryžiaus dienoraštyje (2013), kurį autorius konstruoja kaip optimizmo vadovėlį
„Nematomi miestai“ lietuvių literatūros „vartų sergėtojų“ diskurse
Get PDFThe article discusses the relation of Lithuanian literature with the country and the cities by invoking sociological concepts: “literary field” (Pierre Bourdieu) and “gatekeeper”. The investigation is questioning the image of Lithuanian literature as “agrarian” which is formed and legitimized in the discourse by Lithuanian literature gatekeepers – precisely in the literary history, anthology and textbooks for pupils. Interviews with teachers and writers are also included in the analysis. The investigation reveals that the image of “agrarian” Lithuanian literature seems artificial, homogeneous and too generalizing. It suppresses the significance of cities to Lithuanian literature and culture, because: 1) many Lithuanian writers have urban or estate origins, come from craftsman’s, workers’ or educated families, furthermore, many those who have peasant origins left early for schools in the cities or seminaries; 2) quite a few Lithuanian writers contest the stereotypical notion of Lithuanian identity as agrarian and stress the importance of cities to themselves; 3) innovative poetic changes are connected with “city writers” (i. e. Henrikas Radauskas, Antanas Škėma); 4) after the Independence of Lithuania, increasingly more literary narratives of cities appear; 5) the comparatists emphasize the relation between images of the nation / ethnicity / state and the (capital) city – this relation is constructed in Lithuanian literature as well (i. e. novels by Markas Zingeris). The article also seeks to shed a light on the importance of a particular city of Lithuania – Kaunas, which have strong links with Lithuanian national identity and literature.Straipsnyje aptariamas lietuvių literatūros ryšys su kaimu ir su miestais pasitelkiant sociologines sąvokas: Pierre’o Bourdieu „literatūros laukas“ ir „vartų sergėtojas“. Tyrime kvestionuojamas „kaimiškos“ lietuvių literatūros vaizdinys, kuris yra formuojamas ir dominuoja literatūros „vartų sergėtojų“ diskurse – būtent literatūros istorijoje, antologijoje ir vadovėliuose mokiniams. Kalbant apie kultūrą, kuri iš esmės yra heterogeniška, šis homogenizuojantis vaizdinys tampa problemiškas: jis nėra adekvatus, nes pritildo miestų reikšmingumą lietuvių literatūrai ir kultūrai
Esė žanras kaip atsakas į šiuolaikinio skaitytojo poreikius
Get PDFThe article reviews the popularity of essay genre in modern Lithuanian and Polish literature. It tries to answer the question of what essay’s features determine its success, and what is so special about this genre that the most important authors have chosen essay as the most appropriate form to express their creative ideas. Essay’s popularity in Lithuania and Poland at the end of XX, and in the beginning of XXI century is mainly connected with the political and social situation changes, but – even though the breakthrough of this literary form had its place more than twenty years ago – the interest in it is not decreasing. What could be the reason for this situation? Which elements of modern culture create such favorable conditions for essay’s development? We could look for the answer to this question while reflecting on the change of communication methods, on which the new media has a huge impact. The new media and its tools change the ways of communication, and reading habits. The essay genre – with its openness, freedom, flexibility and compactness – is the literary form that can meet the modern communication structure the most adequately.Straipsnyje stengiuosi atsakyti į klausimą, kokie esė bruožai lemia jos populiarumą ir kuo šis žanras ypatingas, kad svarbiausi šiuolaikinės literatūros kūrėjai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje pasirinko esė kaip tinkamiausią formą savo kūrybinėms idėjoms išreikšti. Esė išpopuliarėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje XX ir XXI amžių sankirtoje susijęs daugiausiai su politinės ir socialinės padėties pokyčiais. Nors nuo šios literatūrinės formos proveržio praėjo jau keliolika ar keliasdešimt metų – susidomėjimas ja nemažėja: esė (ypač literatūrinės esė, kuri artimesnė grožinei literatūrai) pozicija vis dar stipri. Kokia gali būti tokios situacijos priežastis? Kokie šiuolaikinės kultūros elementai sudaro esė tokias palankias plėtojimosi sąlygas? Atsakymo į šį klausimą galima ieškoti apmąstant komunikacijos metodų kaitą, kuriai milžiniškos įtakos turi naujosios medijos. Naujosios medijos ir jų priemonės keičia komunikavimo būdus ir kartu skaitymo įpročius. Esė pasižymi atvirumu, laisvumu, lankstumu ir kompaktiškumu ir yra ta grožinės literatūros forma, kuri geriausiai atitinka šiuolaikinės komunikacijos struktūrą
Naujųjų moterų literatūra: atspindžiai Marian Keys romane Arbūzas
No full textStraipsnyje aptariama nauja tendencija moterų literatūroje. Ši tendencija apibūdinama kaip komerciniu požiūriu sėkmingų romanų protrūkis. Šiuo romanus vienijanti tema – jaunų moterų pastangos suderinti sėkmingą karjerą ir emancipuotos moters asmeninius poreikius. Kritinėje šios literatūros recepcijoje vyrauja dvi nuomonės. Vieni kritikai naująjį žanrą tapatina su meilės romanu, skirtu vartojiškumo dvasios apimtai skaitytojų auditorijai, kiti teigia, kad šis žanras įkūnija realistinio romano sugrįžimą ir nurodo akivaizdžias sąsajas su jo žanrinėmis variacijomis. Šiuo požiūriu ši literatūra atspindi svarbiausius laikmečio faktorius, lemiančius tapatybės raidą. Marian Keyes romane Arbūzas pastebimi charakteringiausi aptariamojo naujojo literatūros žanro bruožai, straipsnyje analizuojami pasitelkiant šio žanro tyrinėtojų vertinimus
