Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Mitiniai vaizdiniai Kristijono Donelaičio Metuose: paukščiai
Get PDFThe article deals with the traditional (folkloric, mythological) images of birds in Kristijonas Donelaitis’ The Seasons, mainly in the first part, “Spring Joys”. The article consists of three sections: the first deals with lines 1.107–108 and 142–144 of The Seasons, which refer to the folkloric imitation of nightingales; second — lines 1.111–114 and 127–130 (taking into account 1.80–84 and 98–104), where the nightingale is compared to sparrows, while the singing nightingale is an equivalent to the būrai (Krizas) worshiping God; third — lines 1.155–201, where Donelaitis describes the election of the “bird king”. All of these topics are folkloric, and the latter two have direct links with mythology.Straipsnyje nagrinėjami tradiciniai (tautosakiniai, mitologiniai) paukščių vaizdiniai Kristijono Donelaičio Metuose, esmiškai pirmojoje dalyje „Pavasario linksmybės“. Straipsnį sudaro trys skyriai: pirmajame aptariamos Metų 1.107–108 ir 142–144 eilutės, kur minimas tautosakinis lakštingalos pamėgdžiojimas; antrajame – 1.111–114 ir 127–130 eilutės (atsižvelgiant ir į 1.80–84 bei 98–104 eilutes), kur lakštingala palyginama su žvirbliu, o giedančiai lakštingalai prilyginamas Dievą garbinantis būras (Krizas); pagaliau tračiajame – 1.155–201 eilutėse Donelaičio aprašomi „paukščių karaliaus“ rinkimai. Visos šios temos yra tautosakinės, o dvi pastarosios turi ir tiesioginių sąsajų su mitologija
Kristijono Donelaičio tema Johanneso Bobrowskio romane Lietuviški fortepijonai ir Heinzo-Jürgeno Zierke’s novelėse
Get PDFThe article deals with the reception of Donelaitis in the German literature written in the second half of 20th century. There is the focus on two authors of this time: Johannes Bobrowski and Hans-Jürgen Zierke. The novel “Lithuanian Claviers” reflects Donelaitis’ time and parallel the Nazis’ time recognising the same situation: on the one hand, hostility between different national groups, on the other hand, trying to create the atmosphere of confidence. The writer suggests that it is possible only to creative people, artists in words and music. Such person was Kristijonas Donelaitis whose life shows for nowadays people how to behave in critical situations. Bobrowski tries to revive the memory of Donelaitis who was able to defend his community and behave in his difficult time as real Christian. Zierke demonstrates other way of developing the Donelaitis’ theme. The writer describes relationship between the priest and his parishioners. There is also an emphasis on relationship with his friend, who is a priest, and wife Ana Regina. The strategy of narration is based on reconstructing the spirit of time and portraying Donelaitis. This writer went into details of Donelaitis’ life, his writings mode reminds about the historical fiction. Thus both authors reflect Donelaitis’ theme but in very different ways.Straipsnyje gilinamasi į Kristijono Donelaičio recepciją vokiečių literatūroje, bandant naujai pažvelgti į XX amžiaus antrosios pusės tekstus. Siekiama atpažinti tas reikšmes, kurios vokiečių autorių Johanneso Bobrowskio ir Heinzo-Jürgeno Zierke’s kūriniuose labiausiai aktualizuoja, perteikia probleminį K. Donelaičio suvokimą. Stebima, kaip kinta semantiniai laukai, kaip kuriamas santykis su Mažosios Lietuvos erdvėlaikiu, kuris tampa svarbus ir šiuolaikiniams vokiečių rašytojams
Vertimo poetika, etika ir politika: George’o R. R. Martino romano A Game Of Thrones vertimo į lietuvių ir prancūzų kalbą analizė
Get PDFThe article embarks upon the discrepancy in time between the establishment of the first translation schools in Europe and in Lithuania, where the first translation school dates back as late as the last decades of the twentieth century, after regaining Independence. The historical overview accounts, in a sense, for at times lesser importance of the quality of translation than anticipated.The article aims at a study of Lithuanian and French translations of A Game of Thrones by George R. R. Martin; the novel opens a series of books under the title A Song of Ice and Fire. The analysis is based on Henri Meschonnic’s concepts of poetics of translation, ethics and policies. It also adopts Anthony Pym’s principles of translation ethics. George R.R. Martin’s phenomenon is briefly discussed in the article, his role in the contemporary world of science fiction genre, specifically in the niche of epic fantasy novels is presented.Having discussed concepts of poetics of translation, translation and translator’s ethics, as well as policies of translation, the author procedes with selected samples of French and Lithuanian translations and presents them in problem-based units, such as translation of proper names of the literary characters, metaphorical expressions and literal translation. Having analysed the corpus of samples in Lithuanian and French the author arrives at the conclusion that the translator into French has preserved the poetics of the original and has demonstrated adherence to the principles of translator’s ethics, while the translator into Lithuanian has failed in her attempt to reveal the poetics of the text, and the big number of word-for-word translation passages indicates some lack of fidelity to the original text and its translation, as well as translator’s ethics in general. Thus it may be assumed, from a broader perspective, that the recently established school of translation in Lithuania lacks some tradition of quality as applied to translation text and that may cause such unfortunate results as the study has revealed.Pirmosios vertimo mokyklos Europoje pradėjo kurtis XX amžiaus pradžioje, o Lietuvos vertimo mokykla pradėta kurti tik po 1990 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nors vertimo veikla nutrūkusi nebuvo ir sovietmečiu. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti George‘o R. R. Martino romanų ciklo A Song of Ice and Fire (Ledo ir ugnies giesmė) pirmosios knygos A Game of Thrones (Sostų žaidimas) vertimus į prancūzų ir lietuvių kalbą remiantis vertimo poetikos, etikos ir politikos sampratomis: Henri Meschonnico poetikos samprata, Anthony Pymo požiūriu į vertėjo etiką. Kūrinys pasirinktas dėl neabejotino Martino kūrybos fenomeno, nors šis romano žanras yra tarsi ignoruojamas literatūros mokslo pasaulyje. Vertimų į prancūzų ir lietuvių kalbą pavyzdžiai analizuojami suskirsčius vertimo problemas į veikėjų vardų, metaforinių pasakymų vertimo ir pažodinio vertimo poskyrius. Atliekama originalo teksto, teksto prancūzų kalba ir teksto lietuvių kalba pavyzdžių analizė siekiant nustatyti, ar vertėjai išlaikė originalo teksto poetiką ir buvo etiški verčiamo teksto atžvilgiu. Keliamas klausimas, ar neseniai susikūrusi Lietuvos vertimo mokykla ir tik besiformuojantis požiūris į vertimą gali lemti vertėjų darbo rezultatą
Pilietinė tapatybė ir pamaldumas Platono Įstatymuose
Get PDFThis paper explores the meaning of religion and piety in Plato’s Laws. A discussion of contemporary scholarship shows that currently there is a trend to emphasize ethical innovations in Plato’s later thought without discussing its relation to religion. However, an analysis of the key foundational narratives of Magnesia reveals that religion has a substantial role in the dialogue. Plato rethinks the meaning of piety in his last dialogue. On the one hand, he criticizes the traditional Greek religiosity by providing a way to reconcile the performative and the rational devotion to gods. On the other hand, piety is incorporated in ethical theory as a key structural component. Thus, piety emerges as one of the most fundamental ideas in the political project of Magnesia.Šiame straipsnyje nagrinėjama religijos ir pamaldumo reikšmė Platono politinėje ir etinėje mintyje, aptinkamoje dialoge Įstatymai. Aptariant šiuolaikinę literatūrą pastebima, kad tyrinėtojai yra vis labiau linkę telktis ties Platono vėlyvąja etika, praleisdami religijos klausimą. Tačiau dialogo kertinių politinių naratyvų aptarimas atskleidžia, kad religija užima svarbią vietą Platono teorijoje. Tolesnė analizė rodo, kad Platonas savo paskutiniajame darbe permąsto religijos ir pamaldumo reikšmę. Viena vertus, jis polemizuoja su tradicinėmis graikų idėjomis apie pamaldumą, siūlydamas būdą, kaip sujungti performatyvaus ir racionalaus dievotumo tipus. Be to, pamaldumas yra įtraukiamas į dorybių etiką, suteikiant jam struktūriškai svarbų vaidmenį etikoje. Taip aiškėja, kad pamaldumas yra viena iš esminių idėjų mąstant apie Magnesijos projektą dialoge Įstatymai
Kas yra tikrasis Senekos laiškų Lucilijui adresatas?
Get PDFSenecaʼs Moral Letters to Lucilius and Dialogues are the earliest surviving works of the ancient Stoics. Even though Seneca’s Moral Letters to Lucilius has attracted a great deal of scholarly attention, there is however disagreement in academia about to whom Seneca’s Moral Letters to Lucilius was actually addressed. For instance, some scholars (e. g., D. Dilytė, P. Grimal, etc.) argue that Lucilius was a real person and that the letters are real, whereas others (e. g., B. Inwood, M. T. Griffin etc.) claim that Lucilius is a literary character and consequently Senecaʼs Letters is literary fiction.Exploring various primary and secondary sources, this paper investigates the disagreement concerning the addressee in Seneca’s Moral Letters to Lucilius. The paper discusses both theories and analyses the influence of the ancient epistolary genre on Seneca’s writings. Moreover, in order to validate one of the theories, the author explores the Roman philosopher’s background, ideas of Stoicism, and the context and period during which the work was written.The article concludes that Seneca’s Moral Letters to Lucilius is a work addressed to the public. Letters is not merely a collection of personal correspondence between the two philosophers about the soul, virtue, and justice, but rather, as Miriam T. Griffin asserts, literary fiction. That Seneca always starts and ends his letters in the epistolary form of communication and always mentions that he has received a letter from Lucilius is not a valid argument to prove that Seneca actually corresponded with Lucilius. Such form conforms to the standards and requirements of the Classical epistolary genre. In fact, due to the lack of historical records in the text, it is likely that in his Letters, Seneca creates Seneca persona. As a result, we cannot be sure whether the author reveals his true feelings in the text or not.In various works of Seneca, Lucilius is characterised differently. In Naturales Quaestiones ambition is a feeling alien to Lucilius. In Letters however, Lucilius pursues a political career. The paper asserts that if Lucilius was indeed a former procurator of Sicily, in his fictional piece Seneca would not urge Lucilius to abandon his career. The paper proposes that the passage about resignation was added to the Letters to justify Seneca’s withdrawal and to prove that a true Stoic can remain useful to society even while living a private life. All things considered, Seneca’s Moral Letters to Lucilius is not the result of actual correspondence between the two philosophers, but is rather a work inspired by the letters of Epicurus and Cicero, as well as Stoic ideas. It is a carefully contrived Stoic text, written in epistolary form. It is also a perfect literary work designed for future generations. Remiantis antikiniais šaltiniais ir klasikinės filologijos specialistų tyrimais straipsnyje nagrinėjama Senekos Laiškų Lucilijui adresato problema. Čia pateikiamos dvi teorijos, iš kurių viena grindžia teiginį, kad Laiškai Lucilijui yra tikri ir Lucilijus buvo realus asmuo, kita – kad Lucilijus yra išgalvota asmenybė, kūrinio personažas, o Laiškai – literatūros kūrinys, adresuotas visiems skaitytojams. Straipsnyje aptariamos antikinio epistolinio žanro tradicijos, analizuojama Epikūro ir Cicerono laiškų įtaka Senekai. Čia taip pat tyrinėjami romėnų filosofo biografijos faktai, stoicizmo idėjos, Laiškų parašymo laikas ir aplinkybės, kurios leidžia pagrįsti vienos iš pateiktų teorijų teisingumą
Bebaimė kultūrinio herojaus praeitis (Prometėjas, Lokis, Syrdonas…Kojotas…)
No full textThe paper compares Loki of the Scandinavian and Syrdon of the Caucasian material (the Nart epic tradition) with the evolution of the character of Prometheus as described in the early texts (Theogony and Works and Days by Hesiod) and with his later transformation as described in Prometheus Bound by Aeschilus. This comparison makes it possible to demonstrate the general pattern of evolution which can be described as (chthonian) deity → trickster → culture hero. In this we do not agree with Eleazar Meletinskij’s statemwent, according to which the culture hero – Demiurge – is the most ancient character in the world folklore, while the trickster is a subsequent transformation of the image of the culture hero. Employing the Greek model (Hesiod’s Theogony) as our starting point, we will argue that an intriguer / a trickster is the most ancient mythological character, while the culture hero emerges as a result of later developments.Straipsnyje nagrinėjami panašumai ir paralelės tarp trijų mitologinių personažų – senovės graikų Prometėjo, Syrdono iš nartų epinės tradicijos ir senovės skandinavų Lokio. Anksčiau šie trys herojai buvo nagrinėti poromis: Prometėjas lygintas su Lokiu, Lokis – su Syrdonu. Šie ryšiai dažniausiai buvo tyrinėjami sinchroniniu lygiu, statiškai, bandant atkurti konkrečius personažų evoliucijos etapus. Šiame straipsnyje mes pažvelgėme į šią problemą iš diachroninės perspektyvos.Skandinavų Lokis ir Kaukazo Syrdonas (nartų epinė tradicija) yra lyginami su Prometėjo charakterio evoliucija, aprašyta ankstyvuose tekstuose (Hesiodo Teogonijoje ir Darbuose ir dienose), taip pat su jo vėlesne transformacija, kuri yra vaizduojama Aischilo tragedijoje Prikaltasis Prometėjas. Šis palyginimas leidžia konstruoti bendrą personažo raidos modelį, kuris gali būti apibūdintas kaip evoliucija nuo chtoninės dievybės iki apgaviko (triksterio) ir (paskutiniame etape) – kultūrinio herojaus.Šių trijų herojų palyginimas leidžia mums manyti, kad visi jie priklauso universaliam vadinamajam triksterio archetipui. Šis archetipas Kojoto dvasios pavidalu aptinkamas Amerikos indėnų mitologijoje (Kojotas pavogė iš dievų ugnį, žvaigždes ir saulę), panašių motyvų galima rasti ir pietryčių Jungtinių Amerikos Valstijų pasakose apie Triušį (angl. Rabbit) arba Varną (angl. Raven), kuris pavogė ugnį iš savo dėdės bebro ir galiausiai atidavė ją žmonėms.Mes keliame klausimą, ar semantinė transformacija chtoninė dievybė → apgavikas (triksteris) → kultūrinis herojus koreliuoja su kintančiu pažangos (progreso) idėjos turiniu skirtingose kultūrose. Mums atrodo, kad šiai rekonstrukcijai reikia naudoti graikiškąją medžiagą. Hesiodo Prometėjas veikia pagal triksterio (apgaviko) elgesio modelį ir, be abejonės, atitinka mito ankstesnius etapus, o Aischilo Prometėjas jau priklauso grožinės literatūros pasauliui.Tyrimas leido atskleisti naujų mitų panašumų ir sutapimų. Pavyzdžiui, mito pabaigoje dievai Lokį suriša jo sūnaus žarnomis, o Syrdonas panaudoja savo sūnaus venas pirmajam muzikos instrumentui – nartų „fandyrui“ sukurti. Šis sutapimas iki šiol nebuvo pastebėtas
Semiologinio modelio taikymas literatūros dėstymui: J. Austen romano pavadinimas MANSFIELD PARK
No full text...Straipsniu iliustruojama, kaip semiologinį modelį galima būtų pritaikyti dėstant literatūrą universitete. Trys semiologinio modelio aspektai: semantika, sintaktika ir pragmatika – padeda suderinti detalią teksto analizę ir jo meninių, istorinių ir sociologinių kontekstų apibrėžimą. Straipsnyje apžvelgiamos kryptys, kuriomis galima plėtoti diskusiją apie Jane Austen romano Mansfield Park pavadinimą. Jos remiasi intertekstine toponimo reikšme, sociologine ir istorine abiejų pavadinimo dalių reikšme (semantika), vidiniais ryšiais tarp romano temų, jų plėtotės būdų ir romano pavadinimo motyvų (sintaktika) bei motyvų išdėstymo būdų priklausomybe nuo autorės pozicijos jos adresatų atžvilgiu (pragmatika)