Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Vis negera: pabėgusios motinos motyvas dviejuose šiuolaikiniuose romanuose
Full text linkTwo contemporary novels speculate about alternative realities for women as mothers. In When Women Were Dragons (2022), Kelly Barnhill imagines an alternate history set in 1950s United States where women assert agency by becoming literal dragons and abandoning their families and responsibilities. Sisters and nieces take on the mother role but also feel constrained by the responsibility that has been thrust upon them. While Barnhill resolves the conflict through a maternal utopia, The School for Good Mothers (2022) by Jessamine Chan creates a dystopian future where women are punished for failing to be good mothers. Bad mothers are given the choice to attend a school to become good mothers and earn their children back. Drawing upon Sharon Hays (1996) definition of intensive mother and Solinger and Ross’s (2017) reproductive justice, this paper interrogates contemporary anxieties about motherhood that these two novels reflect by examining bad mothers. While Chan explores the consequences of surveillance culture particularly for mothers from marginalized groups, Barnhill imagines an alternative, more hopeful result of second wave feminism, but to become free the women must literally transform. Straipsnyje aptariami du šiuolaikiniai amerikiečių autorių romanai, kuriuose permąstomos alternatyvios motinystės realybės. Romane When Women Were Dragons (2022) Kelly Barnhill vaizduoja alternatyvią praeitį 1950-ųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur moterys emancipuojasi tapdamos tikromis drakonėmis ir palikdamos savo šeimas bei pareigas. Seserys ir dukterėčios perima motinos vaidmenį, bet taip pat jaučiasi suvaržytos joms užkrautos atsakomybės. Priešingai Barnhill motinystės utopijai, Jessamine Chan romane Gerų motinų mokykla (2022) vaizduojama distopinė ateitis, kurioje moterys baudžiamos, kad nesugeba būti geromis motinomis. „Blogos“ motinos gauna galimybę lankyti mokyklą, kad taptų geromis motinomis ir susigrąžintų savo vaikus. Pasitelkiant Sharon Hays (1996) „intensyvios motinystės“ sampratą bei Solinger ir Ross (2017) mąstymą apie reprodukcines teises, straipsnyje nagrinėjamos abiejuose romanuose atskleidžiamos šiuolaikinės motinystės baimės, susitelkiant į „blogos“ motinos figūrą. Romanų analizė leidžia daryti išvadą, kad Chan romane pabrėžiamos stebėjimo kultūros pasekmės motinoms iš marginalizuotų grupių, o Barnhill kuria labiau viltingą antrosios bangos feminizmo viziją, kurioje, norėdamos tapti laisvos, moterys tiesiogine prasme turi transformuotis
Edmundas Malūkas literatūros lauke: populiaraus rašytojo trajektorija ir strategijos
Full text linkThe lack of research on popular literature is evident to those interested in contemporary Lithuanian literary processes and their critical interpretation. The number of popular novels is growing every year, and they are becoming more diverse, yet there is still a lack of detailed, conceptual, and consistent research. This article aims to address the question why this is the case and to initiate an empirically based discussion about the emergence of popular literature after the restoration of Lithuanian independence. Based on Pierre Bourdieu’s insights into the structure and patterns of the literary field, a case study is conducted: the trajectory of one of the most popular novelists of the early 1990s, Edmundas Malūkas, in the literary field and the paratextual strategies of his books are analyzed. The aim is to investigate how, on the one hand, the gate-keepers of the subfield of small-scale production and, on the other hand, the media and readers react to the phenomenon of Edmundas Malūkas, and, as a next step, to determine how the writer himself interprets his activity in the literary field, what position he aspires to, and what strategies he implements. Having debuted as an author of genre literature, Malūkas then manifests a different, and arguably a more authentic strategy and pragmatics of literature in his third novel. Despite the rejection of the Writer’s Union, along with the limited and mostly unfavorable reviews by professional critics, Malūkas tries his hand at other literary forms (short stories, autobiographical writing, and historical novels) and strives for stylistic mastery. However, in the process, he moves away from his earlier mass readership without being able to appeal to an elite audience. This analysis of Malūkas’ trajectory and the changes in his strategy allow us to see the field of Lithuanian literature after the restoration of independence from a new perspective, which is grounded in the experience of a writer categorized within popular literature and thus experiencing differently the power effects of the literary field.Populiariosios literatūros tyrimų stoka akivaizdi besidomintiesiems šiuolaikinės lietuvių literatūros procesais ir jų kritiniu įprasminimu. Populiariųjų romanų kasmet daugėja, jie įvairuoja, o išsamių, konceptualių, nuoseklių tyrimų vis neatsiranda. Šiuo straipsniu siekiama pasiaiškinti, kodėl taip yra, ir pradėti empirika grįstą pokalbį apie populiariosios literatūros polaukio steigimosi pradžią po nepriklausomybės atkūrimo. Remiantis Pierre᾿o Bourdieu įžvalgomis apie literatūros lauko sandarą ir dėsningumus, atliekama atvejo analizė ‒ nagrinėjama vieno populiariausių dešimtojo dešimtmečio pradžios romanistų – Edmundo Malūko – trajektorija literatūros lauke ir jo knygų paratekstinės strategijos. Siekiama išryškinti, kaip iš vienos pusės ribotos gamybos polaukio sergėtojai, o iš kitos pusės žiniasklaida ir skaitytojai reaguoja į Malūko fenomeną ir kaip pats rašytojas įprasmina savo veiklą literatūros lauke, į kokią poziciją pretenduoja ir kokias strategijas realizuoja. Debiutavęs kaip žanrinės literatūros autorius, rašytojas savo trečiuoju romanu manifestuoja jau kitokią ‒ autentiškesnę ‒ strategiją ir kūrybos pragmatiką. Malūko neįstojimo į Rašytojų sąjungą istorija ir jos interpretacijos išryškina skirtingas pozicijas literatūros lauke populiariosios literatūros atžvilgiu. Galiausiai, paskatintas negausios ir dažnai nepalankios ribotos gamybos polaukio veikėjų kritikos, rašytojas imasi kitų literatūros formų (apsakymų, autobiografinio rašymo, istorinių romanų) ir tobulina stilių, tačiau, prarasdamas dalį savo skaitytojų, nesulaukia didesnio profesionaliosios kritikos dėmesio. Malūko trajektorijos ir strategijos pokyčių analizė leidžia pažvelgti į lietuvių literatūros lauką po nepriklausomybės atkūrimo iš kitokios – populiariajai literatūrai priskiriamo rašytojo – perspektyvos ir papildyti laikotarpio rašytojų laikysenų galeriją nauja figūra
Literatūros hierarchijos ir skaitymo realybė, arba Kodėl vengiame kalbėti apie tai, ką skaito dauguma?
Full text linkIn utroque profecerimus: kaip filosofinė kalba tampa iškalbinga?
Full text linkIn his rhetorical treatises, Cicero establishes a clear distinction between sermo and oratio (Or. 12–13, 63–64; De Or. II. 159). The former, among other meanings, refers to a philosophical discourse, whereas the latter refers to rhetorical speech. He treats sermo as a poorer sort of oration on the grounds of lacking a rhetorical value. According to Cicero, philosophical modus dicendi, on the one hand, lacks the power of contention and strife, which is necessary for court and forum disputes, and, on the other hand, is not suitable for public speaking. Instead, it is rather welcome in close circles, friendly gatherings, and dinner parties. However, in the preface to the First Book of De Officiis, Cicero asserts that his own philosophical works (sc. sermones) are worth reading no less than his orations, because both types of writing can help to enrich Latin. Even more strikingly, he adds that he succeeded in developing to perfection both genres (Off. I. 3). This claim stands in contrast with his earlier philosophical treatises in which Cicero stood on the defensive against his critics and felt it necessary to explain his motives in writing philosophy in Latin. So, the question is: How and when did this shift occur from defending and viewing sermo as an inferior form of discourse to evaluating and recommending it to readers? In this paper, I briefly examine the meanings and different usage of the terms sermo and oratio in Cicero’s treatises, secondly, I undertake to show a certain development or change in Cicero’s approach to his philosophical writings, and, finally, I shall give some insights into the question raised above.Ciceronas savo retorikos traktatuose daro aiškią skirtį tarp sermo ir oratio (Or. 12–13, 63–64; De Or. II. 159). Pirmasis terminas, be kitų reikšmių, specifiškai vartojamas filosofinio diskurso prasme, o antrasis reiškia viešą oratoriaus kalbą. Ciceronas sermo laiko retoriškai neišpildyta, todėl menkesne kalbėsenos rūšimi. Teigiama, kad filosofinis kalbėjimo būdas (modus dicendi) stokoja jėgos ir įtampos, būtinos teismų bei forumo iškalbai; be to, jis netinkamas viešajam kalbėjimui, nes labiau pritaikytas siauram klausytojų ratui, draugų pokalbiams, ypač puotose. Vis dėlto traktate Apie pareigas (De officiis) Cicerono požiūris pasikeičia. Pirmosios knygos įžangoje autorius tvirtina, kad jo filosofinius veikalus, t. y. sermones, verta skaityti ne mažiau negu jo kalbas (orationes), nes abi veikalų rūšys padės jaunuomenei praturtinti savo lotynų kalbą ir ją ugdyti. Dar daugiau ‒ Ciceronas teigia pasiekęs abiejų žanrų aukštumų, o to nėra pavykę nė vienam graikų ar romėnų autoriui (Off. I. 3). Šis teiginys ryškiai kontrastuoja su ankstesnių Cicerono filosofinių traktatų įžangomis, kuriose jis tarsi užima gynybinę poziciją prieš galimus kritikus (kažkokius eruditi), jausdamas būtinybę pasiteisinti, kodėl ėmėsi rašyti filosofiją lotyniškai. Kaip ir kada iš gynybinės pozicijos pereinama nuo sermo, anksčiau laikytos menkesne kalbėsenos rūšimi, prie jos įvertinimo ir net rekomendavimo skaitytojams? Šiame straipsnyje pirmiausia trumpai aptariami terminai sermo ir oratio bei jų ekvivalentų vartojimas Cicerono traktatuose, parodoma abiejų kalbėsenos rūšių priešprieša. Antra, atskleidžiamas požiūrio į filosofinį diskursą pokytis veikale Apie pareigas. Galiausiai, pateikiama įžvalgų iškeltais klausimais
Būtis kaip spektras: prisikėlimo sampratos permąstymas Traktate apie prisikėlimą
Full text linkThis article reexamines the concept of resurrection in the Valentinian “Treatise on the Resurrection” (or “Letter to Rheginos”, NHC I,4) by employing the framework of ‘modes of being’, a hermeneutical tool adapted from Platonic and Gnostic thought. Rather than viewing reality in terms of strict binaries, the article argues that Valentinian cosmology is best understood as a continuum: beginning with absolute non-existence, progressing through the material world, then to the state of the believer who has received gnosis, and culminating in the transcendent realm of the Father. Within this spectrum, resurrection emerges not as a singular or discontinuous event, but as a graded and continuous process that unfolds across different levels of existence. By drawing on both the “Treatise on the Resurrection” and related Valentinian texts, the study demonstrates how this spectrum of being provides a new interpretive key for understanding Valentinian soteriology and the ontological grounding of resurrection.Straipsnyje, pasitelkiant „būties lygmenų“ sampratą – hermeneutinį įrankį, perimtą iš platoniškos ir gnostinės minties, nagrinėjama prisikėlimo sąvoka valentinizmui priskiriamame tekste Traktatas apie prisikėlimą (arba Laiškas Reginui, NHC I,4). Užuot apibūdinus tikrovę per griežtas prieštaras, teigiama, kad valentiniškoji kosmologija geriausiai suprantama kaip kontinuumas. Viename šio kontinuumo ekstremume yra absoliuti nebūtis, einanti per materialųjį pasaulį; toliau seka tikinčiojo, įgijusio pažinimą, būsena. Kitoje kontinuumo pusėje pasiekiamas transcendentinis lygmuo. Šiame kontinuume prisikėlimas atsiskleidžia ne kaip vienkartinis įvykis, o kaip laipsniškas ir tęstinis procesas, išsiskleidžiantis per skirtingus būties lygmenis. Remiantis tiek Traktatu apie prisikėlimą, tiek giminingais valentininiais tekstais, straipsnyje parodoma, kaip šis būties kontinuumas naujai paaiškina valentininę soteriologiją ir prisikėlimo ontologiją
Балтрушайтис у Ремизова: арабески и сны
Full text linkThe article explores the perception of the Lithuanian poet and translator Jurgis Baltrušaitis by the Russian writer Aleksei Remizov. Communication between the two writers was sporadic, and the affinity of their artistic worlds went unnoticed by both contemporaries and later researchers studying their works. However, a series of narratives based on their interpretations of life’s conflicts, their status as writers, as well as motifs of their creative practices (publications in Symbolist journals, translations, the recording of dreams in literary texts) point to an existing lacuna in the study of possible connections between the two artists. Baltrušaitis is intriguing as a character in Remizov’s texts, most often in the form of a ‘dream’, a special genre that resonates with the oneiric themes in the poetic world of Baltrušaitis. Two perspectives emerge in relation with Baltrušaitis as a figure of both Remizov’s lived and artistic reality: the view from within the uncreative routine of literary life, and the view from the space of creative reality, filled with intricate arabesques and dreams, where the ‘happy Baltrušaitis’ dwells.Статья посвящается восприятию образа литовского поэта и переводчикаЮргиса Балтрушайтиса русским писателем Алексеем Ремизовым. Общение между этими литераторами было эпизодическим, близость их художественных миров не попала в поле зрения ни современников, ни, в дальнейшем, исследователей их творчества. Однако ряд сюжетов, построенных на восприятии жизненных коллизий, на проблеме писательского статуса, а также пересечение творческих практик (публикации в символистских изданиях, переводы, фиксация снов в художественных текстах) свидетельствуют о существующей лакуне в изучении возможных связей между художниками. Балтрушайтис интересен как персонаж текстов Ремизова. Чаще всего его образ появляется во «сне» – особом жанре, который соотносится со сновиденческими мотивами поэтического мира Балтрушайтиса. Создаются как бы две точки зрения на Балтрушайтиса как персонажа жизненного и художественного мира Ремизова: взгляд изнутри не творческой повседневности, рутины литераторских дел и взгляд из пространства креативной реальности, причудливых арабесок, снов, где обитает «счастливый Балтрушайтис»
Искусственный интеллект как волшебный помощник в романе В. Пелевина «iPhuck 10»
Full text linkThe article examines the representation of artificial intelligence in Viktor Pelevin’s novel iPhuck 10 through the archetype of the ‘magical helper’ as conceptualized by Vladimir Propp. The AI Porfiry Petrovich, portrayed as both a police and literary algorithm, assumes in the narrative the role of the magical helper to the protagonist Mara. His image is connected with mythological and literary archetypes, while the digital space is interpreted as an otherworldly dimension. The study also explores parallels between artificial intelligence and shamanism, emphasizing the ironic reinterpretation of the ‘divinized tool’ archetype. It analyzes the motifs of initiation, death, and the protagonist’s rebirth within the plaster-digital world. Ultimately, the article demonstrates how Pelevin merges the mythological canon with modern technology, crafting a hybrid text situated at the intersection of detective fiction, noir, and fairy-tale traditions.В статье анализируется образ искусственного интеллекта в романе Виктора Пелевина «iPhuck 10» через призму одного из описанных В. Я. Проппом персонажей. ИИ Порфирий Петрович, представляющий собой полицейско-литературный алгоритм, выполняет в повествовании функции сказочного помощника главной героини Мары. Его образ связывается с мифологическими и литературными архетипами, а цифровое пространство интерпретируется как потусторонний мир. В статье прослеживаются параллели между ИИ и традицией шаманизма, а также обращается внимание на ироническое переосмысление архетипа волшебного помощника, превращенного в «обожествленное орудие». Рассматриваются мотивы инициации, смерти и перерождения героини в гипсово-цифровом мире. Статья демонстрирует, как Пелевин соединяет мифологический канон и современные технологии, создавая гибридный текст на стыке детектива, нуара и сказочной традиции
Der Roman Vilniusser Apokalypse (2022) von Viktor Denisenko im Kontext der christlichen apokalyptischen Überlieferung
Full text linkThis article focuses on Viktor Denisenko’s novel The Vilnius Apocalypse, published in 2022. It aims to examine the relationship between the novel’s plot and the Christian apocalyptic tradition, which gained its form in the High Middle Ages. To achieve this, a comparative analysis of the apocalyptic motifs and figures found in the narrative is carried out. The study suggests that the author makes extensive use of the elements of the Christian apocalyptic narrative, which undergo a transformation in the process of reception in terms of both form and content. The depiction of the end of the world in the novel does not reveal the transcendental aspect of apocalyptic thinking. Instead, in the narrative scenario the apocalypse is equated with a crisis and a large-scale catastrophe. The article concludes that the plot of The Vilnius Apocalypse cannot be considered as part of the Christian apocalyptic tradition.Im Fokus des Aufsatzes steht der 2022 von Viktor Denisenko veröffentlichte Roman Die Vilniusser Apokalypse. Mit dem vorliegenden Artikel wird das Ziel verfolgt, das im Roman geschilderte Sujet im Kontext der christlichen apokalyptischen Tradition zu analysieren. Für diese Zwecke werden die im Werk von Denisenko festgestellten apokalyptischen Motive und Figuren einer vergleichenden Analyse unterzogen. Die Untersuchung hat erwiesen, dass im Roman intensiv auf Elemente der christlichen Apokalyptik zurückgegriffen wird. Dabei erfahren die festgestellten Motive und Figuren im Rezeptionsprozess eine erhebliche Transformation sowohl auf der formalen als auch auf der inhaltlichen Ebene. Die Analyse hat außerdem gezeigt, dass die Thematisierung des Weltuntergangs im Roman ohne Berücksichtigung seines transzendenten Ausmaßes erfolgt. Im dargestellten Szenario figuriert die Apokalypse lediglich in der Bedeutung von einer weltimmanenten ´Krise´ bzw. ´Katastrophe´. Die vorgenommene Analyse erlaubt die Schlussfolgerung, dass die im Roman vorgeschlagene Interpretation des Weltuntergangs der christlichen apokalyptischen Überlieferung fremd ist und nicht als ihr Bestandteil betrachtet werden kann
Moteris ir istorija, moteris istorijoje
Full text linkReda Griškaitė, Moteris ir istorija: Kamilės Narbutaitės patirtys: monografija, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2023, 1172 p
Šekspyro Džuljetos ir Homero Andromachės liūdesio lyginamoji analizė
Full text linkThe most memorable protagonists in any given piece of Classical Literature are often the characters who face and overcome the greatest psychological trials and obstacles. This article studies the choices of two such characters who both experience extreme and unimaginable sorrow – Homer’s Andromache and Shakespeare’s Juliet. While one character is content with her role in society, the other tries to break convention in order to be with her love. A deeper psychoanalytical study of their actions and choices, with particular emphasis on the effects of ‘sorrow’ through the lens of Freud’s concepts of bereavement and melancholia, are analyzed in this article. From love and contentment, both women face trials and tribulations which lead to loss and death. However, both these characters’ reactions toward their sorrows are what set them apart from one another; while one woman is idolized as the quintessential pinnacle of womanhood for all generations, the other is immortalized as the rebellious protagonist of a Shakespearean Romantic tragedy.Įsimintiniausi kiekvieno klasikinės literatūros kūrinio veikėjai dažnai yra tie, kurie susiduria su didžiausiais psichologiniais išbandymais bei kliūtimis ir jas įveikia. Šiame straipsnyje nagrinėjamas dviejų tokių personažų, – Homero Andromachės ir Šekspyro Džuljetos – kurios abi patiria didžiulį sielvartą, pasirinkimas. Viena veikėja yra susitaikiusi su savo socialiniu vaidmeniu, o kita siekia pasipriešinti socialinėms konvencijoms, kad galėtų būti su savo mylimuoju. Taip pat straipsnyje analizuojamas gilesnis psichoanalitinis jų veiksmų ir pasirinkimo tyrimas, ypatingą dėmesį skiriant „liūdesio“ poveikiui pasitelkiant Froido netekties ir melancholijos sąvokas. Abi moterys patiria išbandymų ir sunkumų, kurie veda į netektį ir mirtį, tačiau abiejų šių veikėjų reakcija į sielvartą jas skiria vieną nuo kitos; viena iki šiol yra dievinama kaip moteriškumo viršūnė, o kita įamžinta kaip maištinga Šekspyro romantinės tragedijos herojė