Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Беглый взгляд на нерусскую историю северной столицы
Get PDF[Bartłomiej Garczyk. Wielonarodowy Petersburg: nierosyjska historia miasta 1703–1917. Poznańskie Towarzystwo Przyjaciół Nauk. Poznań: Wydawnictwo Poznańskiego Towarzystwa Przyjaciół Nauk, 2015. 203 s., XCVIII iliustr. s.
Ахматова в поле русской литературы 1940–1960-х гг.: прагматика и семантика стихотворных посвящений М. А. и Е. C. Булгаковым
Get PDFThis article is based on Pierre Bourdieu’s theory of fields, more precisely – on the concept of the literary field. The poetic dedication to Mikhail Bulgakov is considered as one of examples of Anna Akhmatova’s “positions and trajectories” in the Russian literary field.An epitaph to Mikhail Bulgakov, which was included in the poetic cycle A Wreath for the Dead, and the poem Hostess, devoted to Elena Bulgakova, are regarded as certain artifacts the reason and purpose of which were not only in the addressees of dedications.The history of creation and announcement of the epitaphs (in the censored and not censored circumstances) as well as the semantics of these poems show the aspiration of the poet to contribute to the sphere of “cultural production,” which was corrected in the “thaw” years. Akhmatova, as an “agent” of the cultural field, had the considerable “symbolic capital” and sought to take part in the course of a statement of other (not Soviet) regulating norms and the others, the earlier rejected (discriminated) as well as the aesthetic and ethical values in the modern Russian literary field. Certain “movements” of Akhmatova in this direction coincided with the “gestures” of Elena Bulgakova and the other “agents” of the literary field, who moved Mikhail Bulgakov’s personality and works from the periphery of cultural process to its center.
ANA ACHMATOVA 1940–1960 mm. RUSŲ LITERATŪROS LAUKE: EILIUOTŲ DEDIKACIJŲ M. A. IR J. S. BULGAKOVAMS PRAGMATIKA IR SEMANTIKA
Straipsnis remiasi prancūzų sociologo ir filosofo Pierre’o Bourdieu „laukų“ teorija, tiksliau – „literatūros lauko“ sąvoka. Michailui Bulgakovui dedikuotos Anos Achmatovos eilės nagrinėjamos kaip vienos iš Achmatovos „pozicijų ir trajektorijų“ rusų literatūros lauke.Šios pozicijos koordinatės ir „judėjimai” yra traktuojamas kaip iš anksto apgalvoti poeto veiksmai (gestai). „Epitafija“ Michailui Bulgakovui, įtraukta į poetinį ciklą „Vainikas mirusiems“, kaip ir Jelenai Bulgakovai dedikuotas eilėraštis „Šeimininkė“, įvertinami kaip artefaktai, kurių priežastis ir tikslas – ne tik dedikacijų adresatai.„Epitafijos“ sukūrimo ir paskelbimo istorijos, susiklosčiusios dėl cenzūros ir necenzūros aplinkybių, o taip pat eilėraščio semantika rodo, kad Achmatova siekė įnešti savo dalį į „kultūros produktų gamybos“ sferą, kurį buvo koreguojama „atšilimo“ metais. Achmatova kaip savo laiko kultūros lauko „agentė“, turinti nemažą „simbolinį kapitalą“, siekė dalyvauti kitų (nesovietinių) literatūros lauko reguliavimo normų ir kitų (ankščiau atmestų ir diskriminuotų) estetinių ir etinių vertybių įteisinimo procese. Tam tikri Achmatovos „judesiai“ šia kryptimi sutapo su J. Bulgakovos ir kitų literatūros lauko „agentų“ „gestais“ siekiant perkelti M. Bulgakovo asmenybę ir kūrybą iš kultūrinio proceso periferijos į centrą.В статье рассматривается один из примеров «позиций и траекторий» Анны Ахматовой внутри «поля» русской литературы. Подобные позиционные координаты и «движения» интерпретируются как осознанные поэтом действия (жесты). Эпитафия М. Булгакову, которую Ахматова включала в стихотворный цикл «Венок мертвым», и посвященное Е. Булгаковой стихотворение «Хозяйка» расцениваются как артефакты «культурного производства», причиной и целью которых были не только адресаты, но и стремление Ахматовой сформировать настоящее и будущее определенных фрагментов русского литературного поля
Элементы барокко в поэтике Виктора Пелевина
Get PDFThis article aims to reveal and describe some of the features of the poetics of Victor Pelevin. As a working hypothesis, an idea is suggested that Pelevin takes some distance from the postulates of classical postmodernism and uses the aesthetic notions and techniques of the Baroque. Thus, Pelevin’s work is to be regarded in the context of the poetics of baroque, which should be separated from the Neobaroque of postmodernism. Neo-baroque is regarded in two aspects – as one of the components of postmodernism, and even beyond this trend, when some elements, like its theatricality or the contrasts, being baroque, can go beyond postmodernism. The two main texts analyzed in this framework are Chapayev and Void and Pineapple Water for the Fair Lady. In the article, theatricality is shown to be not only used to make the style of works more striking on the reader, but that it also has a didactic nature in that it gives the author means to show his position through the performance. Baroque contrasts structure the narrative, making heroes escape from the illusionary and chaotic world described in books of Viktor Pelevin.
BAROKINIAI ASPEKTAI VIKTORO PELEVINO POETIKOJE
Straipsnyje keliamas tikslas atskleisti barokinius Viktoro Pelevino kūrybos poetikos bruožus. Keliama hipotezė, kad autoriaus tolsta nuo postmodernizmo postulatų ir naudoja baroko estetines idėjas ir stilistines priemones. Šios hipotezės kontekste, galima kelti klausimą, kiek Pelevino kūryba priklauso postmodernizmui būdingai neobaroko srovei. Neobarokas straipsnyje interpretuojamas kaip postmodernizmo ir aspektų, išeinančių už postmodernizmo ribų, tokių kaip teatrališkumas ir kontrastai, visuma. Pelevino tekstų – romano „Čapaevas ir Pustota“ bei apsakymų rinkinio „Ananasinis vanduo puikiajai damai“ – analizė atskleidžia, kad autoriaus tekstų teatrališkumas yra ne tik meninė priemonė, bet ir būdas atskleisti didaktinę Pelevino intenciją ir suteikia jam galimybę išsakyti savo nuomonę. Tuo tarpu barokiniai kontrastai tokiu būdu struktūruoja pasakojimą, kad herojams suteikiama galimybė pabėgti iš netikro, chaotiško pasaulio, kurią kuria Viktoras Pelevinas.Статья является попыткой структурировать барочные элементы в творчестве Виктора Пелевина. В качестве рабочей гипотезы высказывается предположение, что Пелевин уходит от постулатов классического постмодернизма, пользуясь приемами и эстетикой барокко. На примере барочных элементов, фигурирующих в текстах автора, необарокко рассматривается в двух аспектах – как одна из составных частей постмодернизма, а также вне этого течения, когда некоторые элементы могут выходить за рамки постмодернизма как часть исторического барокко
Sąžinės problema Euripido Oreste
Get PDFEuripides’ tragedy Orestes is based on the well-known myth about Orestes, son of Agamemnon, who killed his mother to avenge the death of his father and has suffered from maddening remorse since the murder of Clytemnestra (his mother). During antiquity, this play was the most cited Ancient Greek tragedy and was repeatedly performed in theatres. In 2015, Audronė Kudulytė-Kairienė was the first to translate it into the Lithuanian language.As the article explores the problem of conscience (ἡ σύνεσις, 396) in Orestes, it seeks to address the following questions: What did the people of antiquity define as conscience? What did Euripides mean by naming the suffering of Orestes conscience? What feelings are caused by conscience? Why does the town assembly not interrupt the violence and allows Orestes to continue the killing?The conclusions of the article summarize that Euripides depicted conscience as Orestes’ intuitive knowing that he had committed a crime. The poet does not reveal the origin of that knowing, but it is related to the transcendental knowledge of the truth. Euripides reveals indirectly that the knowing is instilled by the deity Erinys. The protagonist’s feelings of fear, shame and guilt are caused by conscience, and when Orestes’ mind tries to ignore these feelings, his conscience drives him mad and he has visions.Euripides’ description of Orestes’ remorse and madness intensifies the conflict in the tragedy, invites the reader to feel compassion for the protagonist and accentuates the ruthlessness of Menelaus, Tyndareus and the assembly of the Argive men. The climax of the play marks a radical shift in the mood, action, tone and characters of tragedy to reveal the paradox of the situation: the court is as violent as revenge; a person without compassion becomes even more violent; a perpetrator who fails to admit their faults to themselves or to others becomes more violent and stops hearing their “voice of conscience”.In Orestes, Euripides mocks the ruthless and revenge-like decisions of the court. At the end of the tragedy, he creates a tragicomic situation which is critiqued by researchers. Yet this specific ending reveals that a person cannot change if they are alienated and abused in their environment. Compassion and a proper relation with one’s conscience is the key to solving one’s issues. Euripides ends the tragedy with an ironic thought – if the main character’s inner voice – conscience – is silent, the tragic situation can be changed only by an “external voice” – deus ex machina. Straipsnyje tyrinėjama Euripido tragedijos Orestas sąžinės (ἡ σύνεσις, 396) problematika. Euripido Orestas lyginamas su Aischilo Choėforų ir Eumenidžių Orestu, Euripido Herakliu. Pasitelkus klasikinės filologijos mokslininkų tyrimus analizuojama sąžinės termino etimologija, su sąžinės priekaištais susiję jausmai, Euripido Oresto psichologinė būsena po motinžudystės, σύνεσις termino pavartojimo tragedijoje prasmė ir reikšmė. Svarstoma, kodėl Euripidas tragedijoje, priešingai nei Aischilas, parodė teismą, nesugebantį sustabdyti Oresto keršto. Teigiama, jog poetas Oreste pasišaipė iš negailestingų, panašių į kerštą teismo sprendimų ir žmogaus negebėjimo pripažinti savo klaidas
Apokrifinės literatūros aprėptis: diskusija dėl istorinių atribojimų ir žanro savitumo
Get PDFA very diverse collection of early Christian texts, which are not included in the biblical canon but may be compared to the canonical New Testament in terms of genre and narrative, is called The New Testament Apochrypha (Codex apocryphus Novi Testamenti, 1708) since the beginning of the Modern era. A prominent collection of these texts, edited by John Fabricius, had great impact on the term to become a common one. A collection of German translations published in 1904 (edited by Edgar Hennecke) also shares the same name (Neutestamentliche Apokryphen). A third edition of Hennecke’s collection, edited by Wilhelm Schneemelcher (Hennecke-Schneemelcher, 1959-1964) secured the term as a convention. The New Testament Apocrypha are understood in relation to the biblical canon of The New Testament – on the grounds of their underlying intention to be classified as biblical and their literary form. Eric Junod discussed this conception and in result proposed a new naming of apocrypha corpus; thus, the French edition was titled Écrits apocryphes chrétiens (Bovon, Geoltrain 1997) and the German one – Antike christliche Apokryphen (Markschies, Schröter 2012). This new understanding of the apochrypha, free from the ties with The New Testament, did not solve all the problems concerning the identification of apocryphicity and the status of different texts. In this article, we propose that the apochrypicity of these texts should be discussed in relation to post-apostolic orthodoxy, not to the biblical canon. There are two types of texts that are attributed to the disciples of Jesus or their followers, and some texts of anonymous authorship as well: first, texts outside the post-apostolic orthodoxy or the Great Church that repeatedly include the “secret teachings” of Jesus; second, texts that correspond to post-apostolic orthodoxy but are not included in liturgical reading analogous to the status of The Old Testament, i. e., as holy scriptures.Straipsnyje aptariama XX a. antros pusės ir XIX a. pradžios diskusija dėl kriterijų, kuriais remiantis ankstyvosios krikščionybės veikalai gali būti priskiriami apokrifams. Diskusijai tinkamai suprasti ir kritiškai įvertinti turi būti atsižvelgiama į senąją, ankstyvojoje krikščionybėje susidariusią sampratą ir vėlesnę, po Apšvietos įsitvirtinusią tradiciją. Apokrifus siūloma identifikuoti, atsižvelgiant į jų santykį su poapaštaline bei vėlesne ortodoksija ir įvertinant jų turinio bei žanro sąsają su ankstyviausiu krikščionybės istorijos laikotarpiu arba jos priešistore. 
Tarp dviejų kontekstų
Get PDFSolveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. V., Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 201
Kalba barbarai: „Istoriografinis teatras“ ir jo poveikis Henriko Latvio Livonijos kronikoje
No full textSince the times of Herodotus, historiographic accounts have been written employing dramatic narration, thus granting historical figures immediate appearance through direct speech. This kind of historiographical theater, considered to be fictive and unreliable by modern historiographical critique, has a tradition and function in medieval historical accounts. The present paper analyses the purpose and the effect of dramatic narration in medieval texts, focusing on examples in Henry of Latvia’s Chronicon Livoniae. In examining the utterances in direct speech in more detail, it aims to disclose the image of the native peoples in the Baltic, the Barbarians, the way it is constructed by the author, and to determine the significance of dramatic narration in a historical account.Straipsnyje aptariami draminio pasakojimo, t. y. pasisakymų tiesiogine kalba, paskirtis ir poveikis viduramžių istoriografijoje, ypatingą dėmesį skiriant draminių epizodų pavyzdžiams Henriko Latvio Livonijos kronikoje.Šioje kronikoje minimas Rygos miesto centre surengtas „pranašų spektaklis“ (ludus prophetarum), skirtas miesto krikščioniškajai bendruomenei, taip pat lyvių ir latvių naujakrikštams. Misionieriai teatrą pasitelkdavo katechetiniams tikslams, kai prireikdavo įtaigiai paaiškinti krikščioniškąsias doktrinas neišmanantiems ir naujai pakrikštytiems bendruomenės nariams. Dramos keliamas stiprus emocinis poveikis nuo pat Antikos laikų skatino ir istorikus savo tekstuose įterpti draminių pasakojimų.Remiantis Aristotelio Poetika straipsnyje siekiama parodyti, kad draminis pasakojimas viduramžių istoriografijoje atitinka aristoteliškuosius poetinio žmogaus veiksmų vaizdavimo reikalavimus. Skirdamas poeziją nuo istoriografijos, Aristotelis pabrėžia, kad poetas turi vaizduoti ne tai, kas iš tiesų įvyko tikrovėje, o tai, kas tikėtinai ar būtinai galėjo įvykti. Todėl istoriografinių tekstų dialogai ir kalbos per se kelia istorinės tiesos klausimą. Straipsnyje siekiama parodyti, kad viduramžių istoriografijos prieiga prie istorinės tiesos skiriasi nuo moderniųjų istoriografijos standartų, reikalaujančių nuosaikaus istorinių įvykių aprašymo. Ikimodernistinės minties požiūriu, draminis ar net poetinis įvykių vaizdavimas jų faktiškumui neprieštarauja: pasitelkiant tam tikrą, nors ir fiktyvų scenarijų, apie pavaizduotą asmenį perteikiama žinutė, kurios turinys yra svarbesnis už istorinių aplinkybių detales.Draminio istorinių veikėjų vaizdavimo prasmė ir paskirtis iliustruojama pavyzdžiais iš Livonijos kronikos, kurios autorius, norėdamas išreikšti tam tikras vaizduojamų asmenų savybes, priskiria jiems paradigminius vaidmenis. Pagrindiniai šio teksto, siekiančio pateisinti karinę krikščionių ekspansiją Baltijos kraštuose, veikėjai yra vokiečių kryžiaus kariai ir vietinės tautos, arba barbarai. Skaitant autoriaus aprašomas žiaurias kovas tarp vokiečių ir vietos gyventojų, galima būtų tikėtis ir atitinkamai niūriomis spalvomis tapomo žiauraus ir klastingo barbaro paveikslo; tačiau įdėmiau išanalizavus pagonis vaizduojančius draminius epizodus pasirodo, kad barbaro vaizdavimas nėra toks vienareikšmis. Daroma išvada, kad kronikos autorius naudojo draminį pasakojimą, kad tendencingame tekste išreikštų kitokį požiūrį
