Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
ἦ μάλα θαῦμα κύων ὅδε κεῖτ᾽ ἐνὶ κόπρῳ: Odisėjo ir jo šuns Argo anagnorisis (Hom. Od. 17, 290–327)
No full text [full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
In the Odyssey, there is a description of Odysseus being recognized by his age-old and decrepit dog Argos, whom he had reared and trained himself before his departure for Troy. This so-called Argos episode (Od. 17.290–327) is still famous today. It has been continuously treated by generations of scholars from antiquity to our time and served as an inspiration to both the visual arts and literature.The present article deals with the function and intended effects of the Argos scene. After a brief synopsis of the position of this scene within the Odyssey as well as of its content and structure, the author discusses the role of dogs in the Iliad and the Odyssey. The focus of this article lies on the interpretations of the Argos scene, suggested by scholars so far, and on their review by means of a close reading to check their plausibility.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Odisėjoje aprašoma, kaip Odisėją atpažįsta susenęs ir apleistas šuo Argas, kurį Odisėjas pats augino ir auklėjo prieš išvykdamas į Troją. Vadinamasis Argo epizodas (Od. 17, 290–327), nuo senovės iki šių dienų ne kartą tyrinėtas mokslininkų, įkvėpęs daugelį poetų, rašytojų, dailininkų, reikšmingas ir šiandien.Straipsnyje aptariama vadinamosios Argo scenos paskirtis ir numatytas poveikis. Glaustai aptarus šios scenos reikšmę, taip pat apžvelgus jos turinį ir struktūrą, įvertinta šuns svarba Iliadoje ir Odisėjoje. Straipsnio dėmesio centre – tyrėjų pasiūlytos Argo scenos interpretacijos ir šių interpretacijų įtikimumo verifikavimas atidžiu teksto skaitymu
Didaskaliniai epizodai Juozo Erlicko ir Herkaus Kunčiaus dramaturgijoje
Get PDF[article in Lithuanian; abstract in French]
Cet article a pour objet l’analyse des textes dramatiques, écrits à des périodes différentes, de Juozas Erlickas et de Herkus Kunčius, sur tout celle de l’interaction et du rapport entre les épisodes didascaliques et l’action verbale des personnages que sont les dialogues. Les épisodes didascaliques représentent un cas particulier de l’écriture dramatique, propre aux deux auteurs. Contraire mentaux remarques scéniques, ils s’écartent de la trajectoire tracée par les dialogues des personnages et commencent à fonctionner de manière autonome entant que «tableaux» narratifs, en s’intercalant dans l’action dramatique ou en la rompant. L’introduction des épisodes didascaliques basés sur l’union ludique entre théâtralité et narrativité dans une oeuvre dramatique permet de distinguer les aspects essentiels de l’analyse de cette interaction: l’aspect énonciatif mettant en évidence la trace de l’auteur, qui prends ou vent la forme du soliloque, et l’aspect narratologique dans lequel l’attention est concentrée sur l’étoffe textuelle des fonctions de l’auteur et du lecteur/spectateur ainsi que sur celle de leur rapport avec le sujet du drame. On arrive à la conclusion que l’apparition d’un épisode didascalique sur la scène (réelle ou imaginée) est un mode d’action qui permet au théâtre de faire voir ses signes, notamment ceux qui ne sont pas destinés à êtrevus. Transformé en discours, le texte didascalique figure comme le matériel dramatique qui rompt les liens avec la fiction basée sur les principes du réalisme.[straipsnis lietuvių kalba; santrauka prancūzų kalba]
Straipsnyje tiriami skirtingais laikotarpiais rašyti Juozo Erlicko ir Herkaus Kunčiaus draminiai tekstai, dėmesį sutelkiant į didaskalinio epizodo ir verbalinio personažų veiksmo – dialogo – sąveikos ir santykio analizę. Abu autoriai demonstruoja draminio rašymo atvejį, kai tekstuose didaskaliniai epizodai (skirtingai negu sceninės nuorodos) atitrūksta nuo veikėjų dialogų nužymėtos trajektorijos ir ima savarankiškai funkcionuoti kaip naratyviniai „paveikslai“, įsiterpdami į draminį veiksmą ar jį nutraukdami. Didaskalinių epizodų, besiremiančių žaidybine teatriškumo ir naratyvumo jungtimi, įtraukimas į dramos kūrinį leidžia išskirti atraminius šios sąveikos analizės aspektus: sakymo – išryškinančio neretai asmeninio soliloko formą įgyjančios autorystės pėdsaką; naratologinį – kreipiant dėmesį į tekstinį autoriaus ir skaitytojo / žiūrovo funkcijų ir jų santykio su dramos fabula audinį. Daroma išvada, kad didaskalinio epizodo pasirodymas scenoje (realioje ar įsivaizduojamoje) yra toks veikimo būdas, kuris teatrui leidžia parodyti savo ženklus, ir būtent tuos, kurie nėra skirti būti matomi. Transformuotas į diskursą, didaskalinis tekstas figūruoja kaip draminė medžiaga, kuri nutraukia ryšius su realizmo principais grindžiama fikcija
Redakcinė kolegija ir turinys
No full text[text in Lithuanian and Russian][tekstas lietuvių ir rusų kalbomis
Redakcinė kolegija ir turinys
No full text[text in English and Lithuanian][tekstas anglų ir lietuvių kalbomis
Veidas ir transcendencija šiuolaikinėje lietuvių poezijoje (teologinės ir filosofinės etikos akiratis)
Get PDF[article in Lithuanian; abstract in German]
Das Gesicht erscheint in der modernen litauischen Poesie als ein Bild, das sich durch eine lange literarische Tradition auszeichnet. In etlichen Gedichtern stehen Gesichter-Variationen im Mittelpunkt der christlichen Tradition, des religiösen Lebens, der biblischen Semantik, was Aufmerksamkeit auf die Notwendigkeit und Möglichkeit eines theologischen Zugangs zur Analyse der „Gesichts-Poesie“ lenkt. Variationen des Gesichtsmotivs erinnern an E. Lévinas’ Erfassung des Gesichts. Die Aktualität dieser Erfassung für die Untersuchung der litauischen Poesie lässt sich an Fragen, die der Philosoph behandelt hat, erkennen, wie z.B. in Verbindung mit dem Gesicht stehende Fragen der Antwort und Verantwortung, des Worts und der Visualität, des Körpers und der Körperlosigkeit, der Ethik und Transzendenz. Der theoretische Ansatz des Beitrags beruht auf der Verschmelzung der im Rahmen der Hermeneutik als Methode erfassten theologischen (D. Mieth) und philosophischen Ethik.Im Beitrag wird Poesie von J. Vaičiūnaitė, J. Juškaitis, O. Baliukonytė, J. Jekentaitė, R. Stankevičius, S. Vilimaitė, S. Kandratavičius und G. Kazlauskaitė analysiert. Als eines der ersten Motive wird bei der Quellenauswahl das konkrete Erscheinungsbild des Gesichts gewählt. In Anlehnung an E. Lévinas’ Philosophie wird das Gesicht-Phänomen im weiteren Sinne erfasst, d.h. es wird als ein ethisches Verhältnis betrachtet, wobei die Verantwortung am wichtigsten ist und das Verhältnis die Unendlichkeit eröffnet. Die Entscheidung über die wichtigsten Untersuchungsaspekte wurde unter Berücksichtigung des Gesichts als Ausdrucks der Unendlichkeit getroffen. Das ist die Vorherrschaft der christlichen Tradition in der litauischen Lyrik: es handelt sich um Gesichter der traditionellen Heiligen bzw. der mit ihnen Anwesenden, die in Bildern oder in einer anderen offensichtichen bzw. mit Gehör wahrzunehmenden Form hervortreten, d.h. mein Gesicht (das Gesicht des Sprechenden) und das Gesicht des Anderen als Ausdruck des Himmelreiches (bzw. als Abwesenheit des Himmelreiches); die Gesichter des Kreuzweges (die Gerechtigkeit der hl. Veronika und Gottes). Wie auch E. Lévinas erfasst hat, ereignet sich die Metaphysik in der litauischen Poesie durch Beziehungen mit den Menschen. Der Andere, an den sich das Subjekt des Gedichts wendet, kann als Ort der metaphysischen Wahrheit genannt werden (laut E. Lévinas). Wie der Philosoph gemeint hat, ist für ihn meine Beziehung zu Gott notwendig. Es kann behauptet werden, dass auch für mich die Beziehung des Anderen (z.B. des Heiligen) zu Gott notwendig ist.[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Veidas – ilgą ir turiningą tradiciją turintis literatūrinis vaizdinys, figūruojantis ir šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Išeities tašku šaltinių atrankai straipsnyje pasirinkus kūnišką, vizualiai atpažįstamą lyrinio subjekto ar jo sutinkamą kito veidą, šis fenomenas suvokiamas ir plačiau – pagal E. Lévino veido sampratą. Šiuolaikinės poezijos veido veidą (pastarasis – tapatybės prasme) straipsnyje siekiama atskleisti nagrinėjant skirtingų kartų poetų kūrybą, pradedant XX a. pabaiga (paskutinis dešimtmetis) ir baigiant naujausia kūryba: J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, O. Baliukonytės, J. Jekentaitės, R. Mikutavičiaus, R. Stankevičiaus, S. Vilimaitės, S. Kandratavičiaus ir kitų autorių eilėraščiais. Tai, kad ne vienu atveju veidas įgyja religinį krikščioniškosios tradicijos akiratį, lemia atitinkamą teorinį straipsnio pagrindą. Teorinė straipsnio prieiga yra hermeneutinės metodologijos požiūriu formuluojamas teologinės (D. Miethas) ir filosofinės etikos (E. Lévinas) derinys. Etinio metafizikos reikšmingumo ieškoma poetinėse lyrinio subjekto, žmogiškojo ir dieviškojo kito, tradicinių šventųjų veido reprezentacijose
Didžiojo karo vaizdavimas šiuolaikiniame prancūzų romane
No full textCet article, sans prétendre à l’exhaustivité, se propose de mettre en évidence la forte présence de la Première Guerre mondiale dans le roman français d’aujourd’hui, d’en étudier les raisons, de montrer les caractéristiques communes des oeuvres qui l’évoquent ainsi que l’originalité littéraire de quelques-unes d’entre elles.Pirmasis pasaulinis karas, po 1945 m. beveik pradingęs iš prancūzų prozos, nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio prancūzų romanistams tapo iš naujo reikšmingu įkvėpimo šaltiniu. Artėjanti šio tragiško konflikto šimtmečio sukaktis tik sustiprino naująją tendenciją. 1914–1918 m. periodo istorinė rekonstrukcija ar tiesiog paprastas prisiminimas suteikia rašytojams galimybę analizuoti praeities epochos civilių ir karių elgsenos kolektyvinę psichologiją ir pateikti savo kritines įžvalgas. Mūsų straipsnyje susitelkiama ties keturiais visuomenės dėmesį patraukusiais romanais, savaip perteikiančiais karo siaubą ir absurdą: Laurentʾo Godé Riksmų (Cris, 2001), Philippeʾo Claudelio Pilkųjų sielų (Les Âmes grises, 2003), Jeano Echenoz 14 (14, 2012) ir Pierreʾo Lemaîtreʾo Iki pasimatymo danguje (Au-revoir là-haut, 2013)
Liūtai, kiškiai ir asilai: karališkų bruožų iliustravimas Johanneso Magnuso Historia de omnibus Gothorum Sueonumque regibus (1554)
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
Johannes Magnus (1488–1544) was the last Catholic archbishop of Uppsala to hold residence in Sweden. He was also an historian and wrote a major work on Swedish history, the Historia de omnibus Gothorum Sueonumque regibus, which was published posthumously in Rome in 1554. The work eventually became the ideological foundation for Swedish patriotism in the 17th century. The Historia de regibus places a very strong focus on the monarchs: the work is actually arranged as a series of royal biographies. Imagery is rare in Johannes Magnus’ work, which makes it especially striking when it does occur and also suggests that it is important. He sometimes refers to the animal kingdom to illustrate character traits and actions of the monarchs. In this paper, this animal imagery is analyzed and contextualized in order to explain its implications.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje aptariami ir kontekstualizuojami gyvūnų paveikslai švedų arkivyskupo Johanneso Magnuso (1488–1544) veikale Historia de omnibus Gothorum Sueonumque regibus (Visų gotų ir švedų karalių istorija), kuriame aprašoma Švedijos istorija nuo Tvano iki ankstyvojo karaliaus Gustavo Vazos viešpatavimo XVI a. trečiajame dešimtmetyje. Johanneso darbas greitai sulaukė didelės sėkmės ir buvo laikomas kanoniniu švedų patriotizmo (goticizmo) veikalu, ypač XVII a., kai buvo išverstas į švedų kalbą.Veikalą sudaro daugiau negu 200 monarchų biografijų, kurios išdėstytos chronologiškai ir daugiausia sutelktos į pačius monarchus. Vaizdų aprašymų veikale reta – dominuoja monarchų paveikslai. Aprašydamas Johannesas Magnusas, regis, itin mėgsta pasitelkti gyvūnų paveikslus: pateikiama aiški nuoroda į konkrečius gyvūnus, pvz., liūtus ir kiškius, arba akivaizdžiai implikuojama tam tikru gyvūnų elgesio aprašu, pavyzdžiui, pasakojimas, kaip tironai dantimis drasko savo žmones, orientuoja į natūralų plėšrūno (liūto ar tigro etc.) elgesį.Monarchus siedamas su konkrečiais gyvūnais, Johannesas pasitelkia skirtingus šių gyvūnų bruožus, pavyzdžiui, liūtą pateikia kaip pavyzdį ir gero karaliaus, ir tirono aprašymuose. Sakoma, kad VII a. karalius Gostagas (tironas) ir karalius Artas (puikus karalius) valdė išsyk vienas po kito. Jie aprašomi kaip visiškos priešingybės ir tam tikslui Johannesas pasitelkia skirtingas galimas sąsajas su liūtais: šie gyvūnai gali būti drąsūs ir didingi, tikri gyvūnų karalijos valdovai, arba žiaurūs ir pavojingi, puolantys ir pražudantys nekaltus žmones.Numanomos ir kai kurių nuorodų į gyvūnus sąsajos su to meto itin tvirta dorybių ir ydų hierarchija: gyvūnų paveikslai simbolizuoja atitinkamas dorybes ar ydas. Taip kuriama sąsaja su religija – ypatingos svarbos klausimu Reformacijos epochoje, kuomet gyveno Johannesas. Aprašydamas karalius, Johannesas kuria beveik apokaliptinio masto kovos tarp gėrio ir blogio įspūdį: gerus karalius ir tironus jis implikuoja kaip skirtingų kovojančių pusių atstovus ir tai perteikia pasitelkdamas kelių gerai žinomų gyvūnų ir įvairių su jais susijusių konotacijų kontrastą
Stasio Ylos kultūrinė antropologija: nužmogėjimo ir prisikėlimo paradigmos
Get PDF[article in Lithuanian; only abstract in English]
This article reveals the experiences of dehumanization, i.e., inhumanity and degeneracy, experienced by and described in the works of Prof. Stasys Yla (1908–1983) – cultural historian, psychologist, pedagogue, theologist, writer as well as inmate and priest at Stutthof concentration camp. The article also examines his efforts in remaining as humane as possible and in seeking opportunities for spiritual resurrection. The following works of Yla are studied: the study Communism in Lithuania (Kaunas, 1937, his book of memoirs People and Beasts in the Forest of the Gods (Putnam, US, 1951, re-released in Lithuania in 1991) and a collection of his manuscripts titled Lectures, Sermons and Prayers in Stutthof (written during 1943–1944, re-released in 2018).Having himself experienced the terror of totalitarianism and the brutality induced by propaganda theories, Yla presents a commanding expression of this suffering in his works. Revealing the horror of the total elimination of people that he was a witness to, he not only shows the tragedy of dehumanization but also highlights the anthropological factors that encouraged him to keep his humanity, giving him the chance to experience moments of creativity and nurture his eschatological belief in faith. Yla’s efforts to reveal a person’s psychological transformation and the experiences that express this change are undoubtedly valuable.[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje atskleidžiamos kultūros istoriko, psichologo, pedagogo, teologo, rašytojo, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio, kunigo, profesoriaus Stasio Ylos (1908–1983) darbuose aprašytos dehumanizacijos, t. y. nužmogėjimo, išsigimimo, patirtys, taip pat pastangos išlikti žmogumi, dvasinio prisikėlimo galimybė. Remiamasi šiais S. Ylos darbais: studija „Komunizmas Lietuvoje“ (paskelbta Kaune, 1937 m.), atsiminimų knyga „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (išleista Putname, JAV, 1951 m., perleista Lietuvoje, 1991 m.), rankraštine knyga „Paskaitos, pamokslai, maldos Štuthofe“ (rašyta 1943–1944 m.)
Дон Зинзага и Амаранта (И. А. Бунин и М. П. Чехова)
Get PDF[full article, abstract in Russian; abstract in Lithuanian and English]
This article is devoted to a little-known life episode of the Russian writer Ivan Bunin. The correspondence between Ivan Bunin and Maria Chekhov reveals the history of his relationship with the sister of the famous writer. This article is based on archival materials, which are published only partially. For the context of this study, the correspondence of other persons (Anton Chekhov, Olga Knipper-Chekhov and others) was also involved. The letters of the “classic” writers are well-known both as a source of biographical information and as material for understanding their works; however, what also arouses interest is their correspondence with ordinary people, which allows us to study a very important part of the literary everyday life. It could be judged, on the basis of epistolary evidence, how relationships between the participants of such correspondence – people involved in literature – were formed and evolved, how their social circumstances and cultural level (among other things) influenced their personal attitudes to one another. The content, the “framing” of the letters, the lexical and syntactical features, the tone, style and the degree of frankness all completely disclose to us little-known episodes in the history of literature.
Don Zinzaga ir Amaranta (I. Buninas ir M. Čechova)
Straipsnyje nagrinėjami mažiau žinomi Ivano Bunino biografijos puslapiai. Ivano Bunino ir Marijos Čechovos susirašinėjime atsiskleidžia jo santykiai su kito žinomo rašytojo seserimi. Straipsnyje naudojama iki šiol dar nepilnai publikuota archyvinė medžiaga, taip pat įtraukiama ir įžymių žmonių – Аntono Čechovo, Оlgos Knipper-Čechovos – laiškai. Rašytojų „klasikų“ laiškai puikiai žinomi kaip medžiaga tiek jų biografijų tyrimams, tiek ir jų kūrybos pažinimui. Tačiau nemažiau įdomus ir „klasikų“ susirašinėjimas su „neklasikais“. Epistoliarinė medžiaga suteikia galimybė pamatyti, kaip klostėsi ir keitėsi susirašinėjančiųjų santykiai, kaip juos sąlygojo socialinė ir kultūrinė aplinka. Laiškų turinys, jų „įrėminimas“, leksikos ir sintaksės savitumas, tonas, stilius, atvirumo laipsnis – visa tai leidžia pilnai ir tiksliai atkurti mažai žinomus rusų literatūros istorijos epizodus.[статья и аннотация на русском, аннотации на английском и литовском языках]
Cтатья посвящена малоизвестной странице жизни И. А. Бунина. Переписка Бунина и М. П. Чеховой раскрывает историю его взаимоотношений с сестрой известного писателя. Статья построена на архивных материалах, публиковавшихся лишь частично. Дополнительно привлекалась переписка других лиц – А. П. Чехова, О. Л. Книппер-Чеховой. Письма писателей-«классиков» хорошо известны как источник биографических сведений, материал для понимания творчества писателя, но особый интерес представляет их переписка с «неклассиками». По эпистолярию можно судить, как складывались и как изменялись отношения участников переписки, как социальное положение, культурный уровень влияли на личное отношение друг к другу. Содержание, «обрамление» писем, лексические и синтаксические особенности, тон, стиль, степень откровенности позволяют восстановить в полноте и точности малоизвестный эпизод в истории литературы
Šiuolaikinis „giminės pasakojimas“ ir trūkstama tėvo atrama
No full text[full article and abstract in French; abstract in English and Lithuanian]
L’objectif de cette étude est d’ausculter la relation aussi bien de tension que de séduction que tisse le narrateur contemporain avec la figure paternelle absente, exclue ou perdue. À travers La Place (Gallimard 1983) d’Annie Ernaux et Vies minuscules (Gallimard 1984) de Pierre Michon, nous tenterons de mettre l’accent sur ces liens intrafamiliaux en montrant en quoi la littérature d’aujourd’hui souhaiterait déplacer ses investigations sur des terrains qui relèvent a priori du domaine des sciences humaines et sociales. Les deux textes de notre corpus sont amplement représentatifs de l’avènement de cette littérature émergente dans les années 80 témoignant ainsi, chacun à sa manière, d’une volonté de renouer avec une vieille tradition littéraire (allant d’Homère à Rouaud en passant par Sartre et Camus) qui s’intéressait de près aux rapports narrateur/père. La nouveauté de ces livres tient cependant au fait qu’ils sont des symptômes distinctifs de notre époque. Ils permettent surtout d’exprimer un certain sentiment de malaise (identitaire et/ou langagier) dont souffre l’écrivain postmoderne.
Summary
The object of this study is to ausculate the relation of tension and seduction that weaves the contemporary narrator with the paternal figure absent, excluded or lost. Through La Place (Gallimard, 1983) of Annie Ernaux and Vies minuscules (Gallimard, 1984) of Pierre Michon, we will try to emphasize intra-family links by showing how today’s literature wishes to move his investigations with human and social sciences subject’s. The two texts of our corpus are amply representative of the advent of this emerging literature, thus demonstrating, each in his own way, a desire to renounce an old literary tradition (from Homer to Rouaud via Sartre and Camus) who is interested in narrative / father relations. The novelty of these books is that they are distinctive symptoms of our time. Above all, they enable us to express a sense of discomfort of the postmodern writer.[straipsnis ir santrauka prancūzų kalba; santrauka anglų ir lietuvių kalbomis]
Straipsnio tikslas – ištirti ryšį, kurį šiuolaikinio romano pasakotojas kuria su nesama, išstumta arba prarasta, tėvo figūra. Remiantis analizuojamais romanais – Annie Ernaux Vieta gyvenime (La Place, 1983) ir Pierre’o Michono Mažyčiai gyvenimai (Vies minuscules, 1984) – akcentuojami šeimos narių tarpusavio ryšiai, siekama atskleisti šiuolaikinės literatūros santykį su humanitariniais ir socialiniais mokslais. Nagrinėjami romanai skirtini žanriniam porūšiui, atsiradusiam devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje: atnaujinama sena literatūros tradicija (nuo Homero iki Rouaud, taip pat Sartre’o ir Camus) akcentuoti pasakotojo ir tėvo santykį. Analizuojamų romanų novatoriškumą lemia tai, kad kūriniai atspindi skiriamuosius savo laiko bruožus ir leidžia perteikti asmeninės ir (ar) kalbinės tapatybės sunkumus, kankinančius postmodernizmo rašytoją