Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Ieškant tobulos malonumo ir protingumo mišinio formulės: apie lietuviškąjį Platono „filebo“ vertimą
Get PDF[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba
Atminties pavidalai Patricko Modiano romane „Prabėgusios jaunystės kavinėje“
No full textL‘article a pour but d‘analyser les différents visages de la mémoire dans le roman de Patrick Modiano Dans le café de la jeunesse perdue (2007). En basant notre analyse sur les deux formes de la mémoire proposées par Henri Bergson dans son ouvrage Matière et mémoire où il distingue une mémoire sous forme d‘images-souvenirs et l‘autre qui assise dans le présent ne regarde que l‘avenir, nous constatons que ce roman comprend ces deux formes de la mémoire. Derrière les quatre narrateurs du roman – un étudiant à l‘École des Mines, un ancien flic Caisley, une jeune femme de 22 ans Jacqueline, alias Louki et un écrivain débutant Roland – on peut voir l‘auteur lui-même. Ce roman peut être nommé roman de la recherche du temps perdu seulement du point de vue de Louki et de l‘auteur parce que les autres trois narrateurs ne s‘occupent que de la recherche de Louki perdue. Toute l‘histoire de ce roman et celle de Louki sont présentées à l‘aide de la mémoire qui imagine tandis que les trois versions de la vie de la jeune femme présentées par les trois narrateurs sont créées à l‘aide de la mémoire qui répète. La mémoire de Caisley est liée avec les objets-souvenirs parce que pendant son enquête il présente une quantité de noms, d‘adresses, de personnes avec lesquelles se voit Louki. La mémoire de Jacqueline est celle qui imagine et celle qui aide à tout oublier. Enfin, la mémoire de Roland imagine et en même temps recherche le temps perdu, c‘est pourquoi il devient le double de Patrick Modiano.Straipsnyje analizuojami įvairūs atminties pavidalai Patricko Modiano romane Prabėgusios jaunystės kavinėje (2007). Grįsdami savo analizę dviem atminties formomis, kurias veikale Materija ir atmintis pasiūlė Henri Bergsonas, teigdamas, kad egzistuoja viena atmintis kaip vaizdinys-prisiminimas ir kita, kuri, būdama dabartyje, pratęsia praeitį ir žvelgia tik į ateitį, mes konstatuojame, kad šiame romane pastebimi abu šios atminties pavidalai. Keturių romano pasakotojų – kalnakasybos mokyklos studento, buvusio policininko Kėslėjaus, jaunos 22 metų moters Žaklinos, pravarde Luki, ir pradedančiojo rašytojo Rolano paveiksluose – galima įžvelgti patį autorių. Galima teigti, kad romane prarasto laiko ieško Luki ir autorius, kiti trys romano pasakotojai užsiima tik dingusios Luki paieškomis. Visa šio romano ir Luki istorija skleidžiasi pirmąja – vaizduote grindžiama atminties rūšimi, tuo tarpu trys jaunos moters gyvenimo versijos, kurias išsako trys pasakotojai, yra susijusios su antrąja atminties rūšimi, kuri remiasi pakartojimu. Studentas stengiasi išsaugoti savo prisiminimus apie Žakliną tikėdamasis, kad jie leis sukurti jaunos moters portretą. Kėslėjaus atmintis yra siejama su objektais-prisiminimais: savo tyrimo metu jis pateikia begalę pavadinimų, adresų, asmenų, su kuriais susiduria Luki, bet tai negali išreikšti tikrojo Žaklinos gyvenimo. Žaklinos atmintis yra ta, kuri įsivaizduoja ir kuri padeda viską užmiršti. Galiausiai Rolano atmintis ir įsivaizduoja, ir kartu ieško prarasto laiko, ir taip šis pasakotojas tampa Patricko Modiano antrininku
Žvaigždžių žvėrynas: personifikacija Arato Reiškiniuose (19–453) ir Manilijaus Astronomica (1. 263–446)
No full text [full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
This paper compares Manilius’ use of personification to that of Aratus and his Roman translators. First, I reevaluate the role of personifications in the astronomical texts. I explain the term “personification of the second level” and argue that this type of personification leads to the presentation of the constellations as alive rather than conventional. Further on, it is shown in the paper that Manilius used fewer personifications than Aratus and other comparable texts. I offer two solutions for these results. [straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Pirmoje straipsnio dalyje („Įvadas“) pateikiama įžanga ir aptariama straipsnio struktūra. Antroje dalyje („Terminologija ir teorinė prieiga“) pristatoma teorinė prieiga ir aiškinami straipsnyje vartojami terminai. Detaliau aptariama pirmojo ir antrojo lygmens personifikacija. Antrojo lygmens personifikacija apibrėžiama kaip po etinė priemonė, kuria autorius vaizduoja žvaigždyną tikresnį negu būtina. Trečioje straipsnio dalyje („Metodologija“) pateikiama atlikto tyrimo metodologija: nurodoma, kaip skaičiuotos antrojo lygmens personifikacijos, kokiais pagrindiniais principais remtasi lyginant gautus Manilijaus veikalo duomenis su Arato veikalo duomenimis. Ketvirtoje dalyje („Rezultatai“) gauti rezultatai pateikiami lentelėje. Nustatyta, kad Manilijaus žvaigždynų kataloge (pirmoje Astronomica knygoje) antrojo lygmens personifikacijų vartojama mažiau. Penktoje straipsnio dalyje („Rezultatų aptarimas“) aptariami rezultatai ir pristatomi galimi pastebėtų tendencijų sprendimai. Šeštoje dalyje („Apibendrinimas“) pateikiami tyrimo apibendrinimai
„Socialistinio humanizmo“ literatūra: užuojauta kaip ideologinės manipuliacijos atmaina
Get PDF[article in Lithuanian; only abstract in English]
In this article, we examine the “socialist humanism” that unfolds in Mykolas Sluckis’s novel Laiptai į dangų (Stairway to the Skies, 1963); we examine the contents, rhetorical means for building the text and the forms of ideological expression of said “socialist humanism.” In deconstructing the text, we put emphasis on the strategies of suggestion. One of such strategies is the following one: an individual wronged by destiny, one in need of care and compassion, is thrown into a whirlwind of political events. In such a way, the conflict of ideologies is transferred into the domestic environment and the psychological realm. A “naked” political argumentation is refused, and emotions are instead utilized for suggestion. The figure of the cripple, which appeared in the works of the “socialist humanism” program, provides the said cripple figure with a dimension of humanity and links it with tradition; on the other hand, it is also manipulated. An idea is being instilled that the only society that can be created on the principles of mutual aid and compassion is the socialist society. We study in the article whether the rhetorical operations of the novel, and especially the novel’s ending, affirm these ideological schemes or demonstrate their ambiguity. Several methods of suggestion employed by the author are observable: an emotional love story is being narrated with the help of inner monologues, the presented characteristics of the story’s characters are tendentious, the ambivalence of aposiopeses and hints is maintained, deliberate comments are inserted, passions relating to pity are being manipulated, and the relationships between parents and children have an undertone resembling Pavlik Morozov, the parents’ traitor. The unfurled paradigm of compassion in Sluckis’s book aids in understanding the reception of “socialist humanism” in the Soviet-era society of Lithuania – to understand why manipulation based on the means of kindness and compassion was being rejected in the underground movements of the Soviet period. What is also observable is that in the 1980s, literature works of the silent modernism gave a new sense to the portrayal of the cripple: the cripple of the last generation, manipulated and devoid of any autonomous value, is opposed by the cripple as a free individual who possesses an independent worldview[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio dėmesio centre – Mykolo Sluckio romanas Laiptai į dangų (1963). Romano pagrindu tikrinama sovietinėje Lietuvoje politinio atlydžio laiku susiformavusi idėja apie „socializmą žmogišku veidu“, „socialistinį humanizmą“. Keliamas klausimas, kokiomis intencijomis „socializmo žmogišku veidu“ periodu vaizduojamas luošasis. Siekiama tekstą dekonstruoti – stebėti, kaip ideologija išsiskleidžia diskurse, kokius prieštaringumus atveria. Tiriama, kaip luošojo figūra lemia kūrinio siužetą, manipuliacijas personažų charakteristikomis, opozicijomis, kitais įtaigavimo būdais. Taip pat stebima, kaip šiuo atveju veikia literatūros tradicija. Kūriniui skaityti svarbus jo sociokultūrinis kontekstas, „socialistinio realizmo“ ir „socialistinio humanizmo“ sampratos išsklaida, teksto retorinės operacijos
Перечитывая Тургенева: заметки на полях его последнего романа
Get PDF[full article, abstract in Russian; abstract in Lithuanian and English]
This article examines the late novels of the Russian writer I. Turgenev and some of the issues regarding the reception of these works. These issues, and our study of them, relate to an established opinion that his last novels – especially the Virgin Soil – demonstrate a clear “decline in realistic mastery.” The author points out that Turgenev has strengthened the ideological tendency of the last novel after he had received suggestions and comments by some of his contemporaries, mostly by the literary critic P. Annenkov. For this reason, the objective and lyrical manner of Turgenev’s style that was previously so typical of his earlier writings had almost disappeared. However, new elements emerged in the last novel, among which it is possible to notice rather clear allusions to the works of other Russian writers. It is possible to distinguish at least three allusive addresses that are links to M. Mikhailov’s novel Together, F. Dostoyevsky’s The Possessed and N. Gogol’s story Old-World Landlords. In this article, it is concluded that the story by Gogol, which examines the mystery of death, can be understood as a particular code of the Virgin Soil and can aid in reading the work as a philosophical novel about eternal love and the inevitable end of life. Such a philosophical background erases all the ideological searches and disagreements of the contemporaries typical of any particular period in Russia’s history.
Grįžtant prie Turgenevo: pastabos paskutinio romano paraštėse
Straipsnyje nagrinėjami vėlyvieji rusų rašytojo Ivano Turgenevo romanai ir kai kurie jų recepcijos klausimai, susiję su dar rašytojo laikais įsitvirtinusia nuostata apie tai, jog juose, ypatingai Naujajame bare, jaučiamas akivaizdus „realistinio meistriškumo smukimas“. Straipsnio autorė atkreipia dėmesį, kad rašytojas, atsižvelgdamas į savo amžininkų, labiausiai kritiko P. Annenkovo, pastabas ir pasiūlymus, sustiprino ideologinį paskutinio romano tendencingumą. Dėl šios priežasties jame nebeliko ankstesniems tekstams būdingos objektyvios rašymo manieros bei lyriškumo. Tačiau kartu romane Naujasis baras atsirado nauji elementai, tarp kurių pastebimos gana aiškios kitų rusų rašytojų kūrybos aliuzijos. Straipsnio autorės nuomone Naujajame bare galima išskirti tris aliuzijų adresus: M. Michailovo romaną Kartu, F. Dostojevskio Demonus ir N. Gogolio apysaką „Senųjų laikų dvarininkai“. Straipsnyje daroma išvada, kad pastarasis tekstas, pasakojantis apie mirtį, tampa savotišku ir paslėptu romano kodu. Jį pasitelkus, „Naująjį barą“ galima perskaityti kaip filosofinį romaną apie amžiną meilę ir neišvengiamą gyvenimo pabaigą, kuri nustelbia visus jo amžininkų ieškojimus ir ideologinius nesutarimus, būdingus kiekvienam konkrečiam Rusijos istorijos periodui.[статья и аннотация на русском, аннотации на английском и литовском языках]
В статье рассматривается вопрос о «снижении реалистического мастерства» позднего творчества И. С. Тургенева, которое проявилось прежде всего в его последнем романе «Новь», о чем писали как современники писателя, так и исследователи его поэтического наследия в более позднее время. Автор статьи обращает внимание на присутствующие в «Нови» аллюзии из романов М. Л. Михайлова «Вместе» и Ф. М. Достоевского «Бесы» , а также повести Н. В. Гоголя «Старосветские помещики». Необычное для Тургенева введение мотивов гоголевской повести о неминуемой смерти позволили ему приглушить идеологический характер последнего романа и усилить основную философскую идею, объединяющую все его творчество в единое целое
Bella plus quam ciuilia: tradicijų griovimas ir romėniškumo mirtis Lukano farsalijoje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article analyzes Lucan’s epic poem Pharsalia, which acquired the title of an “anti-epic” because of its very open rebellion against the genre traditions. This rebellion here is interpreted as an intentional means of expression, consciously chosen in service of the ideological message of the poem. The construction of the message relies largely on the distortion of the traditional motives of the epic genre – mostly in reference to the Vergilian model, which had become a default framework for all Roman epics written after it. Vergil’s Aeneid was employed by the Augustan imperial propaganda as a means of emphasizing the connection of the current government to the Roman past and the idea of rehabilitating the mores maiorum after the failure of the late Republic and the unrest of the civil wars. The Pharsalia, on the other hand, being written under (and, as this article argues, in opposition to) the Neronian government, is a reflection of attitudes shared by the Roman upper classes regarding the failure of the newly established empire. Thus, the author, by employing the tropes of the Vergilian model (but distorting them) and giving his audience the inverted version of these traditional elements (while still staying within the traditional framework), is able to underline the ideological conflict he has with the Augustan pro-imperial propaganda. This article examines two traditional epic tropes: one of the virtuous war and one of the individual virtus on the battlefield. The Vergilian virtuous war turns into a suicidal gesture of the main protagonist – the Roman people. This shows a certain distortion of the Republican understanding of romanitas (the Roman people and the Roman state as a unified organism), later undermined by the individualism of the imperial regime. We also see how the individual virtus (which was a large component of romanitas, too) becomes a grotesque and distorted version of itself. The concept of military loyalty and sacrifice for the collective good turns into a tragic furor and blind allegiance to a power-hungry individual. Thus, the state and the collective good are being sacrificed for the individual good in both cases. This is, for Lucan, the root of the sociopolitical issues of his time – the moral degradation and the erasure of traditional Roman values not just in the government, but also in the Roman society as a whole. This sentiment, it is argued, could reflect the overall rejection of the imperial romanitas and a tendency of returning to the traditional Republican concepts in the Roman society of the time, which is to be understood as a reaction to the political and sociocultural state of Rome under Nero.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjamas Lukano epinis veikalas Farsalija, kuris dėl akivaizdaus ir demonstratyvaus sukilimo prieš žanrines tradicijas kartais vadinamas antiepu. Šį pasipriešinimą įkūnija sąmoningai pasirinktos ir asmeninės autoriaus ideologijos suponuojamos meninės priemonės. Augusto imperinės propagandos tikslams pasitarnavusių epinių kanonų inversija Lukano veikale pasitelkiama kaip antineroniškos retorikos elementas. Toks autoriaus pasirinktų motyvų naudojimas straipsnyje yra analizuojamas sociokultūriniame ankstyvojo principato kontekste. Apžvelgiamas autoriaus santykis su literatūrine tradicija, ypač Vergilijaus Eneida, ir analizuojama, kaip jis elgiasi su tradiciniais epiniais topais, kad šį santykį apibrėžtų. Kaip pavyzdys pateikiama dvejų epinių topų (dorybingo karo ir individualios karinės virtus) naudojimo analizė. Žvelgiama, kaip tokia autoriaus prieiga padeda konstruoti ideologinį turinį. Keliamas klausimas, ką sąmoningas šių tradicinių elementų iškreipimas ideologinio Farsalijos turinio kontekste gali pasakyti apie tuomečio romėno savivoką politinių ir sociokultūrinių pokyčių įtakoje ir tautinio identiteto kaitą pirmaisiais Imperijos augimo dešimtmečiais
Kodėl vystyklėliuose jo kiaulės nesurijo: Balcerio Wilkowskio laiškas sūnui (1584)
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This paper gives a translation and analysis of the letter (1583) written by Balcer Wilkowski, a member of the Polish Brethren, to his son Kaspar, who was the physician of Mikołaj Krzysztof Radziwiłł the Orphan (1549–1616), as well as a renowned translator and polemist. In 1583, Kaspar Wilkowski left the Polish Brethren in Lublin and departed for Vilnius, where he published his Przyczyny nawrocenia do wiary powszechneyod sekt nowokrzczeńcow samosateńskich (“The Causes for the Conversion to the Universal Faith from the Samosatene Anabaptist Sects,” Vilnius, 1583). Contained in two volumes, this book provides an explanation for his turn to the Catholic Church. The same year, his father Balcer Wilkowski, in all probability without seeing the son’s book, wrote him a letter, asking Kaspar to return to the “true faith.” The letter was first published in 1584, as an annex to Jan Niemojewski’s (1526–1598) Vkazanie iż Koscioł Rzymski Papieski nie iestapostolski áni swięty, áni ieden, áni powszechny (“An Argument that the Roman Church is neither Apostolic, nor Holy, nor One, nor Universal,” Kraków, 1584). Using passages from the Scripture, Balcer warns his son that his turn to Catholicism will only end in his personal perdition.This egodocument demonstrates not only Balcer’s personal reaction to the apostasy of his son, but the reaction of the whole Polish Brethren in Lublin likewise. It proves to be a valuable historical source for the Wilkowski biographies and the studies of the Community, including their religious beliefs.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje pateikiamas Lenkų brolių bendruomenės nario Balcerio Wilkowskio laiško (parašytas 1583 m.) sūnui Kasparui vertimas ir analizė. Kasparas Wilkowskis (XVI a. antra pusė–XVII a. pr.) – didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) gydytojas, polemikas ir vertėjas. Tekstas pirmą kartą kaip priedas išspausdintas Jano Niemojewskio (1526–1598) traktate „Įrodymas, kad Popiežiaus Romos Bažnyčia yra nei apaštalinė, nei šventa, nei viena, nei visuotinė“ (Vkazanie iż KosciołRzymski Papieski nie iest apostolski áni swięty, áni ieden, áni powszechny, Kraków, 1584). Balceris, sužinojęs, kad jo sūnus, nuo vaikystės auklėtas pagal Lenkų brolių išpažįstamą doktriną, perėjo į Romos katalikų tikėjimą, parašo jausmingą laišką, kuriame ir gražiuoju, ir grasinimais kviečia Kasparą grįžti į „tikrąjį“ kelią. Egodokumentas liudija ne tik asmeninę vieno žmogaus, bet ir visos tikinčiųjų bendruomenės reakciją į bendruomenės nario apostazę, atspindi Lenkų brolių tikėjimo postulatus. Tai vertingas šaltinis tiriant Wilkowskių biografijas, Reformacijos ir Kontrreformacijos sandūros socialinę, religinę situacijas
François Bono „Daiktų autobiografija“, arba „Aš jums kalbu apie laiką, kurio jaunesni nei 50 metų negali pažinti...“
No full textLes objets quotidiens ont été envisagés par certains auteurs comme relevant d’une mythologie, qu’elle soit collective (Barthes, Mythologies, 1957) ou personnelle (Leiris, La Règle du jeu, 1948-1976). Signes d’un monde sombrant inexorablement dans le passé, ils ont aussi une forte charge mémorielle, à l’instar de la célèbre madeleine de Proust, et sont de ce fait étroitement liés à une quête identitaire. Il s’agira ici d’observer comment l’ouvrage de François Bon, Autobiographie des objets (2012), reconfigure cette quête identitaire, que le genre de l’autobiographie convoqué par le titre signale d’emblée, et en quoi elle s’inscrit dans l’a-nostalgie. En effet, la remémoration de l’objet obsolète ou disparu a ici une double valeur heuristique, sociétale et scripturale, dont il importe d’abord d’observer en quoi et pourquoi elle est liée à une poétique du fragment.Daiktų autobiografijoje (2012) François Bonas prisimena kasdieninius savo vaikystės ir jaunystės daiktus sąmoningai nenostalgišku būdu. Autoriaus prieiga pasižymi dviem aspektais: 1) fragmentiškas tekstas, sudarytas iš šešiasdešimt keturių blokų, aprašančių senus arba dingusius daiktus, perteikiančių sudėtingą pasaulį, kuriam kanoninis pasakojimas nebetinka, ir veriančių skaitmeninės matricos reikšmę šioje srityje pirmaujančiam rašytojui; 2) socialinis ir meninis tyrimas, siekiantis atskleisti gelminius visuomenės pokyčius bei parodyti vaiko ir jaunuolio tapsmo rašytoju sąlygas. Taigi Daiktų autobiografija yra ne tiek papasakota istorija, kiek to, kas gali sudaryti istoriją, tyrimas ir konstravimas
Nostalgiška vaizduotė ir reklama: praeitų laikų kaimelio atvejis
No full textComment se construit l’imaginaire de la « Douce France » dans les discours médiatiques ? Cet article questionne les représentations culturelles de la nostalgie à travers le cas du petit village d’antan français, dans la publicité télévisuelle contemporaine. Il étudie les procédés par lesquels le discours commercial se mue en opérateur de catégorisation de la mémoire culturelle, et parvient à produire tout à la fois un lissage de souvenirs partagés, une reconstitution visant à requalifier un empan historique, et la stabilisation d’une esthétique nostalgique.Dans un premier temps, l’article sonde le potentiel « chronotopique » des représentations spatio-temporelles de ces images. Dans un second temps, il propose d’étudier la valeur d’authenticité déployée dans ces représentations à travers l’élaboration de « tableaux de genre », la mise en place d’une sémiotique de la matière, ainsi que la glorification de la tradition.Kaip medijų diskurse kuriamas „mielosios Prancūzijos“ vaizdinys? Straipsnyje pasitelkus praeities laikų kaimelio atvejį analizuojamos kultūrinės nostalgijos reprezentacijos dabartinėje televizijos reklamoje. Tiriama, kokiais būdais komercinis diskursas pavirsta kultūrinės atminties kategorizavimo įrankiu ir, galiausiai suvienodinęs daugelio žmonių atsiminimus, pakeičia istorinį nuotolį ir nustato tam tikrą nostalgijos estetiką. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamos „chronotopinės“ erdvės ir laiko vaizdinių reprezentacijų galimybės. Antroje dalyje tiriama praeities laikų kaimelio įvaizdžių reprezentacijų autentiškumo vertė kuriamuose „žanriniuose paveiksluose“, medijų diskurso steigiamose ir tradiciją išaukštinančiose vaizdinių reikšmėse