Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Между гранитной вазой и дверью дворца. Еще раз о «летнем саде» Анны Ахматовой
Get PDF[full article, abstract in Russian; abstract in Lithuanian and English]
The interpretation of the poem The Summer Garden, conducted within the context of the motives and images of Western European modernism, is not a particularly attractive theme for the scholars of Anna Akhmatova’s poetry. Meanwhile, a comparative study of the panchronic aspects found in The Summer Garden and of some texts by T. S. Eliot, D. Joyce and D. H. Lawrence helps to explain or even defy certain statements made by the researchers of Akhmatova’s creative work.
This article deals with the relationship between these writing strategies utilized by the author and the phenomenon of the description of “time” in Akhmatova’s poetry. In view of Akhmatova’s attraction toward Western literature (especially her interest in Eliot’s, Joyce’s and M. Proust’s works), the article proposes to introduce several philosophical and aesthetic categories and metaphors (“still point,” “rose garden,” “vase”) as instruments for the study of Akhmatova’s artistic thought.
The comparison of the works of Akhmatova and the European modernists is not limited to reading The Summer Garden. Some remarks also relate to the Poem Without a Hero, one part of which has an epigraph from Eliot’s Four Quartets and is associated with the transcendence of time.
Tarp granito vazos ir rūmų durų. Dar kartą apie Anos Achmatovos „Vasaros sodą“
Eilėraščio „Vasaros sodas“ interpretacija Europos modernizmo atstovų motyvų ir vaizdų kontekste nėra patraukli tema Anos Achmatovos kūrybos tyrėjams. Tuo tarpu „Vasaros sodo“ ir atskirų T.S. Eliot’o, D. Joyce’o ir D.H. Lawrence‘o tekstų viršlaikinojoje perspektyvoje lyginamasis tyrimas padeda paaiškinti ar net mesti iššūkį tam tikriems Achmatovos kūrybos tyrinėtojų teiginiams.
Straipsnyje nagrinėjimas šių autorių meninių strategijų sąsajų su Achmatovos „laiko eigos“ fenomeno aprašymu klausimas. Atsižvelgiant į Achmatovos prisirišimą prie Vakarų kultūros ir literatūros (ypač didelis buvo jos susidomėjimas Eliot’o, Joyce’o ir M. Proust’o kūryba), straipsnyje siūloma įvesti keletą šių autorių filosofinių ir estetinių kategorijų bei metaforų ( „still point“, „rožių sodas“, „vaza“) kaip Achmatovos meninio mąstymo tyrimo įrankius.
Achmatovos ir Europos modernistų lyginimas neapsiriboja „Vasaros sodo“ skaitymu. Keletas pastabų taip pat siejama su „Poema be Herojaus“, kurios viena dalis turi epigrafą iš Elioto „Keturių kvartetų“ ir siejama su laiko transcendencija.[статья и аннотация на русском, аннотации на английском и литовском языках]
Интерпретация стихотворения «Летний сад» в контексте мотивов и образов представителей европейского модернизма находится на периферии интересов исследователей творчества Анны Ахматовой. Между тем сравнительное рассмотрение «Летнего сада» в связи с отдельными текстами Т. С. Элиота, Дж. Джойса и Д. Г. Лоуренса в рамках панхронной проблематики стихотворения позволяет уточнить либо даже оспорить отдельные утверждения ахматоведов. Опираясь на литературные пристрастия в области западноевропейской культуры, озвученные самой Ахматовой (в частности, активный интерес к творчеству Элиота, Джойса и М. Пруста), мы предлагаем ввести некоторые философско-эстетические категории и метафоры названных авторов в качестве инструмента исследования художественного мышления поэтессы. Сопоставление Ахматовой с европейскими модернистами не ограничивается прочтением «Летнего сада». Отдельные замечания касаются «Поэмы без Героя»
Оксимирон и Пушкин: опыт интертекстуального анализа альбома «Горгород»
Get PDF[full article, abstract in Russian; abstract in Lithuanian and English]
This article aims to analyze the intertextual references found between Gorgorod (2015), the rap album by the contemporary Russian rapper Miron Fyodorov (Oxxxymiron), and the tragedy Boris Godunov, written by Alexander Pushkin (1825). The author of this article reveals and emphasizes the language and semantic similarities between the two texts, including the parallels in images of the main characters Grigoriy Otrepyev (future False Dmitri I) and a poet Marc/Mark. This article emphasizes the anagrammatism among the techniques that Oxxxymiron applies. In particular, the author implicitly introduces the name of Grigoriy Otrepyev in the text: Na pRIGOvOREnnykh TRyaPyE, narod vo vsyu GlOtku ORET (“The condemned are dressed in rags; people are yelling”). Another important device is a reference to the Babylonian pretext (to the biblical myth about the construction of the Tower of Babel). The image of the tower is common to Boris Godunov (the tower in the dream of Grigoriy) and Gorgorod (the chapter “Tower of Ivory” and an illustration of the Tower of Babel by Pieter Bruegel the Elder). The analysis demonstrates that the concepts of power and creativity in the texts written by Oxxxymiron are in many respects consonant with the reflections of Alexander Pushkin and are inscribed in the European cultural tradition.
Oksimoronas ir Puškinas: intertekstuali albumo „Gorgorod“ analizė
Straipsnyje interpretuojami šiuolaikinio Rusijos reperio Mirono Fiodorovo repo albumo „Gorgorod“ (2015) ir Aleksandro Puškino tragedijos „Borisas Godunovas“ (1825) intertekstualūs ryšiai. Konstatuojamos kalbinės ir prasminės šių dviejų kūrinių sąšaukos. Išanalizuotas abiejų kūrinių herojų – Grigorijaus Otrepjevo (būsimo apsišaukėlio Dmitrijaus) ir poeto Marko charakteristikų paralelizmas. Pateikta hipotezė apie albumo „Gorgorod“ „bailoniškąją potekstę“ (biblinis mitas apie Babelio bokšto statybą). Dramblio kaulo bokšto įvaizdis Fiodorovo (Oksimorono) albume „Gorgorod“ gretinamas su Grigorijaus Otrepjevo susapnuotu bokštu ir su Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslo „Babelio bokštas“ reprodukcija, kuri puošia albumo „Gorgorod“ viršelį. Jei hipotezė apie dviejų analizuojamų kūrinių „babiloniškąją potekstę“ yra teisinga, M. Fiodorovo valdžios ir kūrybos koncepcija gali būti įtraukta į Europos kultūros tradiciją.[статья и аннотация на русском, аннотации на английском и литовском языках]
В статье интерпретируются интертекстуальные связи между рэп-альбомом современного российского рэпера М. Я. Фёдорова «Горгород» и трагедией А. С. Пушкина «Борис Годунов». Отмечены языковые и смысловые переклички между двумя произведениями. Проанализирован параллелизм в характеристиках героев двух произведений. Высказана гипотеза о «вавилонском подтексте» «Горгорода», помогающая вписать авторскую концепцию власти и творчества в европейскую культурную традицию
Kunigo drama: tarp pašaukimo ir metafizinio maišto (Vinco Mykolaičio-Putino Altorių šešėly ir Georgesʼo Bernanoso Po šėtono saule)
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The paper deals with the influence of the Catholic revival (le renouveau catholique) in France on Vincas Mykolaitis-Putinas’ novel In the Shadows of Altars. The novel is a natural continuation of Lithuanian literature. It is no coincidence that the author, while primarily focusing on the psychological side of the novel’s protagonist, at the same time demonstrates the tradition of the classic (the Balzacian or the Stendhalian) novel. When Liudas Vasaris begins his studies at the Theological Seminary he realizes that a calling to serve God is his life problem – there is a clash between the priesthood and his ambition to be a poet. But he is not likely to rebel against God as he does not perceive the priesthood to be his own life’s path. Thus, the priesthood does not become Liudas Vasaris’ existential experience, he confines himself to the earthly milieu. In this way Liudas Vasaris differs from the protagonist of George Bernanos’ novel Under Satan’s Sun, Father Donissan, who dares to rise above earthly life and stand up to God and perceive it as a metaphysical revolt. Mykolaitis-Putinas, who probably knew Bernanos’ novel, most likely saw it as an additional material that demonstrates a priest’s path.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama prancūzų katalikiškojo atgimimo (le renouveau catholique) įtaka Vinco Mykolaičio-Putino romanui Altorių šešėly. Šis romanas radosi kaip natūrali lietuvių literatūros tąsa. Neatsitiktinai jo autorius visų pirma akcentuoja psichologinę kūrinio protagonisto liniją, kuri sykiu liudija ir apie klasikinio (stendališkojo ar balzakiškojo) romano tradiciją. Liudas Vasaris, pradėjęs mokslus kunigų seminarijoje, pašaukimą įžvelgia kaip pagrindinę savo gyvenimo problemą, nes kunigo kelias jam kertasi su jo kaip poeto siekiais. Vis dėlto jis nejaučia nė mažiausio noro maištauti prieš Dievą, nes nesuvokia kunigo kelio kaip savojo gyvenimo savasties. Kunigystė Vasariui netampa egzistencine patirtimi, todėl apsiribojama žemiškojo gyvenimo akiračiais. Tuo Liudas Vasaris skiriasi nuo Georgeso Bernanoso romano Po Šėtono saule protagonisto – kunigo Donisano, kuris sugeba pakilti virš žemiškojo gyvenimo ir stoti į akistatą su Dievu, savo poziciją suvokdamas kaip metafizinį maištą. Galima manyti, kad Mykolaitis-Putinas, kuriam galėjo būti žinomas minėtas Bernanoso romanas, greičiausiai šį kūrinį vertino kaip savojo Altorių šešėly priedą ar papildymą, liudijantį, koks gali būti kunigo kelias
Į ateitį nukreiptos nostalgijos beieškant, arba eschatologinis ilgesys vokiečių viduramžių literatūroje
No full textMit dem Beitrag wird das Ziel verfolgt, das Phänomen der Nostalgie anhand der eschatologischen Texte des Mittelalters zu untersuchen. Den Schwerpunkt der Untersuchung stellt die Auseinandersetzung mit dem im 9. Jahrhundert entstandenen Muspilli-Lied dar. Dabei wird der Frage nachgegangen, ob Nostalgie als Zustand der Abneigung der Gegenwart grundsätzlich eine anaphorisch orientierte Gestimmtheit ist. Im Artikel wird der Standpunkt vertreten, dass sich im Kernbereich der eschatologischen Sehnsucht keine Erwartung, sondern eine gewisse kataphorisch orientierte Nostalgie befindet.Straipsnio tyrimo objektas – nostalgijos fenomenas Viduramžių epochos eschatologinėje literatūroje. Dėmesio centre – apie 870 m. senąja vokiečių aukštaičių kalba parašyta giesmė „Muspilli“, pasakojanti apie Paskutiniųjų dienų įvykius. Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, ar nostalgija tėra tik ilgesingas praeities prisiminimas. Daroma išvada, kad nostalgijos objektu gali būti ir ateities įvykiai. Akcentuojama, kad į ateitį nukreiptas ilgesys savo esme skiriasi nuo įprasto ateities laukimo. Įprastas laukimas implikuoja netikrumą, abejonę, tuo tarpu eschatologinis ilgesys remiasi tvirtu įsitikinimu. Giesmės „Muspilli“ autorius vaizduoja ne vieną iš galimų, bet išminčiams (uueroltrehuuison, e. 37) apreikštą ir todėl vienintelį įmanomą Pasaulio pabaigos scenarijų. Pasitikėjimas apreikštu scenarijumi eschatologinėje literatūroje tampa toks stiprus, kad virsta asmenine patirtimi. Tačiau apreikštos patirties turinys – įvykis, esantis neapibrėžtoje ateityje, todėl eschatologinėje sampratoje nostalgija tampa į ateitį nukreiptu ilgesiu
Nostalgijos formos Oskaro Milašiaus ir Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje
No full textNotre article vise à présenter les formes de la nostalgie dans la poésie de deux grands auteurs du XX-me siècle : poète franco-lituanien Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz et poète lituanien Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tous les deux sont considérés comme poètes de l’exil, soit qu’il s’agit d’un exil volontaire (dans le cas de Milosz) ou d’exil forcé (c’est le cas de Nyka-Niliūnas). La situation des poètes envers leur langue d’expression diffère aussi : seul Nyka-Niliūnas sent la nostalgie pour la langue maternelle qui est son « propre lieu ». Néanmoins les coïncidences sont beaucoup plus éloquentes que les divergences. L’analyse comparative de l’oeuvre poétique de deux auteurs a fait preuve que le sujet de la perte et le motif du retour sont à la base de l’axe paradigmatique de leur univers poétique. La modulation de la perte introduit toute une gamme de nuances de la nostalgie. Celle-ci est tout premièrement liée aux archétypes de l’enfance. Toutefois loin d’être uniforme, uniquement morne ou ténébreuse, la nostalgie devient de plus en plus créatrice. Son dynamisme consiste à initier la recherche d’un espace utopique dans l’infinité, en partant du milieu spatial et/ou temporel concret, et à orienter la rêverie poétique vers une réalité métaphysique. Conçue différemment par nos deux auteurs, cette réalité témoigne sa dépendance du milieu socio-historique (éléments externes) et d’une prise de position envers la foi (élément fondamental interne). En initiant le voyage métaphysique à travers le temps et l’espace, ainsi que le voyage physique vers le pays concret, la nostalgie devient de plus en plus indépendante de la situation d’un exilé. Notre analyse confirme une thèse que «la nostalgie a deux faces : l’enracinement et l’errance» (Barbara Cassin), et qu’elle tend à scruter les secrets fondamentaux de l’existence. Ce qui prouve son actualité permanente et sa faculté de questionner le présent.Straipsnyje aptariamos nostalgijos formos dviejų iškilių XX amžiaus autorių – prancūzakalbio lietuvių poeto Oskaro Milašiaus ir lietuvių poeto Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Abu galima vertinti kaip tremties poetus, nors Milašiaus atveju kalbėtume apie savanorišką tremtį, o Nykos-Niliūno – apie priverstinę. Poetinės raiškos kalba taipogi skiriasi: vien Nyka-Niliūnas jaučia nostalgiją gimtajai kalbai, kuri yra jo „tikroji vieta“ žemėje. Tačiau panašumų ir sutapimų ženkliai daugiau nei skirtumų. Lyginamoji dviejų autorių kūrybos analizė pasirinktu aspektu liudija, kad prarasties tema ir sugrįžimo motyvas yra abiejų poetų kūrybinio modelio ašis. Būtent prarasties moduliacija atskleidžia plačią nostalgijos niuansų gamą, visų pirma susijusią su vaikystės archetipais. Nostalgija nėra monotoniška, niūri ar ūkanota, priešingai – ji nuosekliai atveria vis daugiau kūrybinių galių. Nostalgijos dinamizmą išreiškia utopinės erdvės paieškos begalybėje atsispiriant nuo konkrečios įvietintos ir įlaikintos aplinkos – būtent nostalgija kreipia poetinę svajonę metafizinės tikrovės link. Skirtingai dviejų autorių suvokta, ši tikrovė priklauso nuo istorinės-socialinės aplinkos (išorinių priežasčių) ir nuo požiūrio į tikėjimą (svariausios vidinės priežasties). Įkvėpdama ne tik fizinę kelionę į konkrečią šalį, bet ir metafizinę kelionę erdve bei laiku, nostalgija tampa vis labiau nepriklausoma nuo konkrečios tremtinio situacijos. Mūsų analizė patvirtina tezę: „Nostalgija turi du veidus: įsišaknijimo ir klajokliškos savasties“ (Barbara Cassin)
Paradoksalūs Platono Puotos personažai
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article discusses the identity of Glaucon as portrayed in Plato’s Symposium and the portrayal of Apollodorus in the dialogue. The author argues that Glaucon is to be considered in the Symposium the same person as the Glaucon portrayed in The Republic (Plato’s brother). This argument is based on the intertexutal link to Rep.V 474d–476d. Apollodorus, the main narrator of the Symposium, is depicted as a follower of the proto-cynic Antisthenes. It is suggested that Apolodorus’s character is written as a literary substitute for Antisthenes.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje svarstoma Platono Puotos prologo veikėjo Glaukono tapatybė ir Apolodoro vaizdavimo savitumas. Pateikiami argumentai už Glaukono sutapatinimą su Valstybės dialogo veikėju (Platono broliu). Apolodoras laikomas Antisteno sekėju ir jo literatūriniu substitutu