Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Aukso vilna ir auksavilnis avinas: antikinių literatūros šaltinių liudijimai ir interpretacija
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
The Golden Fleece figures in Greek mythology as the objective of the voyage of the Argonauts. The incompatability of the object of the search with the effort invested in its acquisition has furthered discussion of the real meaning of the Golden Fleece, which has generally been accepted to be a metaphor since antiquity. Modernity, especially at the turn of the 19th and 20th centuries, has been productive and inventive in the decipherment attempts of the metaphor’s hidden meaning. A number of interpretation theories has been developed, which, though interesting and wellargumented, are sometimes highly divergent from the interpretation of the Golden Fleece in the ancient sources. A proper understanding of the original or close to original meaning of the metaphor of the Golden Fleece requires a scrupulous look at ancient Greek and Roman testimony, an[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Svarbiausias epinės poemos, t. y. mitologinio pasakojimo apie herojišką žygdarbį, reikalavimas – parodyti ir įrodyti veikėjo ar veikėjų atitiktį heroizmo idėjai taip, kaip ji suvokiama epinės poezijos erdvėje. Žygdarbis čia svarbesnis ir įdomesnis už konkretų vykdomos užduoties objektą. Tai akivaizdu išlikusiuose epinės poezijos tekstuose, kuriuose pasakojama apie argonautų kelionę į Kolchidę (Apolonijo Rodiečio Argonautica, Valerijaus Flako Argonautica, Argonautica Orphica). Herojinės užduoties tikslas – gauti stebuklingo auksavilnio avino kailį. Argonautų užduoties objekto reikšmė per se atrodo neadekvati pastangoms, įdedamoms į šį sumanymą. Pasakojimo logika rodo, kad aukso vilna yra metafora.Aukso vilna, kaip antikinių tekstų objektas, minima dažnai, tačiau jos metaforinės interpretacijos pavyzdžių, t. y. tikslaus vertės apibrėžimo žvelgiant iš argonautų kelionės perspektyvos, mãža. Norint suprasti tikrąją (ar artimą tikrajai) metaforinę aukso vilnos reikšmę, būtina panagrinėti atitinkamus antikinius tekstus.Daugelyje tekstų aukso vilna suvokiama arba kaip aukso reprezentacija (kalnų upėmis nešamos aukso dalelės, kurias kolchai rinkdavo vilnomis, gryno aukso statula ar itin brangi ypatingos avių veislės vilna), arba apskritai kaip Kolchidės turto metafora (kolchų žemėje apstu vertingų metalų). Tolesnė šios sampratos raida akivaizdi bizantiškuose šaltiniuose – aukso vilna čia reiškia alchemijos, kurios išmanymas leidžia paversti metalus į auksą, knygą. Kai kuriuose tekstuose aukso vilna figūruoja kaip karališkosios valdžios metafora (karaliaus valdžia, kurią Jasonas tikisi įgyti, ir karališka galia, kurią Ajetas siekia išlaikyti).Palyginti su išlikusiais antikiniais interpretaciniais liudijimais, šiuolaikinis mokslas kur kas produktyvesnis. Daugelis aukso vilnos metaforinės interpretacijos teorijų buvo sukurtos XIX ir XX amžių sandūroje. Nors kai kurios šiuolaikinės teorijos kyla iš antikinių sampratų, daugeliu atvejų nūdiena nepasiūlė nieko iš esmės nauja: kad ir kokios būtų detalės, aukso vilna reiškia tai, ko trokštama ir ko stygius kelia pavojų individui arba bendruomenei
Informacija autoriams
No full text[information in Lithuanian and English][informacija lietuvių ir anglų kalbomis
1936 m. Ispanijos revoliucija Lydie Salvayre romane Neverkti (Pas pleurer): tarp atminties ir istorijos
No full text[full article and abstract in French; abstract in English and Lithuan
Pas pleurer de Lydie Salvayre (2014) s’inscrit dans un des sous-genre les plus proli- fiques de la littérature française contemporaine, le récit de filiation, qui se présente comme une en- quête sur un ascendant (Viart 2005 et 2009). Par le biais des souvenirs de la guerre d’Espagne que lui raconte sa mère âgée de quatre-vingt dix ans et la lecture simultanée des Grands cimetières sous la lune de Georges Bernanos (1938), Lydie Salvayre qui intervient dans le livre à la première personne, propose une réflexion complexe sur un pan de l’histoire européenne : la Révolution liber- taire espagnole de l’été 1936. Cette dernière est restituée à travers les souvenirs fragmentaires d’un témoin oublieux : la mère, et par le dialogue instauré entre cette dernière et sa fille écrivain. Aux cô- tés de l’histoire du frère assassiné, l’intertexte bernanosien contrebalance, par le témoignage des atrocités perpétrées par les Franquistes sur l’île de Majorque, la mémoire éblouie et sélective d’une femme qui a tout oublié des années qui ont suivi 1936. Nous montrerons que ce roman, manifes- tant une résistance concertée à la nostalgie, propose une réflexion sur le caractère émancipateur de la Révolution libertaire espagnole, et que le traitement littéraire de celle-ci autorise un parallèle avec Mai 1968. Ce roman a une autre portée mémorielle, celui d’inscrire l’histoire espagnole dans la mémoire nationale des Français.
Summary
Pas Pleurer by Lydie Salvayre (Ed. Seuil, 2014) belongs to one of the most prolific sub-genres of contemporary French literature, the narrative of filiation, which presents itself as an inquiry into an ascendant. These are remembrances of a woman who lived a horrifying event – in the sense of the French historian Pierre nora – an event that opens an unprecedented and radically new breach in present day thoughts. Through the memories of the Spanish war told to her by her ninety-year-old mother and the simultaneous reading of A Diary of My Times (Les Grands Cimetières Sous La Lune) by novelist Georg- es Bernanos (1938), Lydie Salvayre offers a com- plex reflection on one aspect of European history: the Spanish libertarian Revolution of the summer of
1936. The latter is recounted through the fragmen- tary memories of a forgetful witness: the mother, and by the dialogue established between her and her daughter-writer. Alongside the story of the murdered brother, the Bernanosian inter-text counterbalances, throughout the testimony of the atrocities perpetrat- ed by the Franquists on the island of Majorca, the dazzled and selective memory of a woman who had forgotten all the years that followed 1936. We show that this novel, which inscribes the memory of Span- ish history into the national memory of the French, proposes the praise of an emancipatory moment, by which the author seems to take indirect position in the re-evaluation of which the years 1968 are cur- rently the object[straipsnis ir santrauka prancūzų kalba; santrauka anglų ir lietuvių kalbomis]
Lydie Salvayre romanas Neverkti (Pas pleurer) (Seuil, 2014) skirtinas vienam produktyviausių dabartinės prancūzų literatūros žanrinių porūšių – giminės pasakojimui (récit de filiation), kuris pateikiamas kaip tyrimas apie protėvius. Istoriją (didžiąja raide) prisimena moteris, išgyvenusi, kaip teigia Pierras Nora, įvykį pabaisą (événement-monstre), t. y. įvykį, skatinantį netikėtai ir iš esmės naujai įvertinti dabartį. Autorė, pasitelkusi Ispanijos karo atsiminimus, kuriuos jai pasakoja devyniasdešimtmetė motina, ir tuo pat metu skaitomą Georges’o Bernanoso knygą Didelės kapinės mėnulio šviesoje (Grands cimetières sous la lune, 1938), modeliuoja sudėtingą vieno Europos istorijos tarpsnio – 1936 m. vasarą vykusios Ispanijos išlaisvinimo revoliucijos – refleksiją. Įvykis atkuriamas per fragmentiškus daug ką pamiršusios liudininkės – motinos – atsiminimus ir per jos ir dukters – rašytojos – užsimezgusį dialogą. nužudyto brolio istorija atsiveria bernanosiškas intertekstas, pasakojantis apie Maljorkoje frankistų įvykdytus žiaurumus, ir taip papildo išsitrynusią ir selektyvią moters, pamiršusios viską, kas įvyko po 1936 m., atmintį.
Straipsnyje siekiama atskleisti, kad romanas, įrašantis Ispanijos laisvės istorijos epizodą į nacionalinę Prancūzijos atmintį, tuo pat metu šį įvykį išaukština, – taip autorė netiesiogiai siūlo iš naujo įvertinti 1968 m. įvykius
Salomono Frenzelio Propemptikonas: gyvūnų įvaizdžiai kaip kilmingumo išraiška
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
In his propempticon poem De Vera Nobilitate, Salomon Frenzel, a humanist of the 16th century who spent his last years of activity in Riga, uses the imagery of various mythological and natural creatures (i.e., animals, mixanthropic beings etc.). These images are employed to Express matters regarding education and the relationship between nobilitas generis and nobilitas literarum in general and in Livonia. The use of this specific imagery is twofold – monsters (e.g., the Cyclops, centaurs etc.) are used mainly for the description of uneducated nobles, but more idyllic and pastoral characters (e.g., the Pegasus) are used to describe the nobles who are friends with the Muses (i.e., educated in the Renaissance humanist fashion). This paper will delve into a close reading of Frenzel’s propempticon and inspect particular examples from it, providing an analysis of them in the context of the poem.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Salomonas Frenzelis, XVI a. humanistas, paskutinius savo gyvenimo metus praleidęs Rygoje, propemptikone De vera nobilitate vartoja įvairių mitologinių ir realių gyvūnų įvaizdžius. Šie įvaizdžiai pasitelkiami kalbant apie aukštuomenės išsilavinimą ir santykį tarp nobilitas generis ir nobilitas literarum, egzistavusį Livonijoje ir apskritai to meto pasaulyje. Kūrinyje pateikiami įvaizdžiai yra dviejų rūšių: pabaisomis (pvz., kiklopais, kentaurais ir t. t.) dažniausiai vaizduojami neišsilavinę didikai, o idiliški ir pastoraliniai įvaizdžiai (pvz., Pegasas) apibūdina didikus, draugaujančius su mūzomis (t. y. gavusius Renesanso humanistinį išsilavinimą). Straipsnyje pateikiama pavyzdžių iš S. Frenzelio Propemptikono, pavyzdžiai analizuojami atsižvelgiant į visos poemos kontekstą
Polemika su metafiziniu adresatu šiuolaikinėje lietuvių eseistikoje
Get PDF[article in Lithuanian; only abstract in English]
This article investigates the notion of the metaphysical and its influence on the narrator’s consciousness in contemporary Lithuanian essays. The theoretical perspective combines the theology of literature with Mikhail Bakhtin’s concept of the hidden polemic. The polemic of the narrator with the metaphysical addressee is being analyzed in three representative texts of the contemporary essay: Offering by Sigitas Parulskis (2002), The Allure of the Text by Giedra Radvilavičiūtė (2010) and Farewell to Things by Alfonsas Andriuškevičius (2015). These literary works present an artistic deautomatization of the main existential questions. The literary thought seen in the Offering is an ontological one, as it explains the metaphysical logic of human existence. The literary thought observed in The Allure of the Text and Farewell to Things is a gnoseological quest for the answers to the main questions of human existence.[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje tyrinėjama šiuolaikinėje lietuvių eseistikoje matoma transcendencijos samprata ir jos poveikis literatūrinio aš savimonei. Derinant teorinę literatūros teologijos perspektyvą su Michailo Bachtino paslėptos polemikos samprata, analizuojama pasakotojo, autoriaus atvira ir slapta polemika su metafiziniu adresatu trijuose reprezentaciniuose eseistikos tekstuose: Sigito Parulskio „Aukojime“ (2002), Giedros Radvilavičiūtės „Teksto traukoje“ (2010), Alfonso Andriuškevičiaus „Atsisveikinime su daiktais“ (2015). Šiuose daugiabalsiuose tekstuose egzistencinis (egzistencinei savimonei lemtingai reikšmingas) dialogas įtaigiai deautomatizuoja žmogaus prasmės refleksiją. Daroma išvada, kad S. Parulskio „Aukojime“ vyrauja ontologinis literatūrinis mąstymas, postuluojantis žmogaus ir būties esmę, o G. Radvilavičiūtės „Teksto traukoje“ ir A. Andriuškevičiaus „Atsisveikinime su daiktais“ – gnoseologinis mąstymas, plėtojamas kaip intensyvi atsakymų į būties esmės ir žmogaus prasmės klausimus paieška
Apulėjus. Apie Sokrato dievą. Vertė ir komentarus parengė Alius Jaskelevičius
Get PDF[text in Lithuanian; abstract in English]
This publication consists of the first published Lithuanian translation of Apuleius’s De deo Socratis, accompanied with a comprehensive commentary. Apuleius’s De deo Socratis examines the subject of daemons, which was very popular in the thought of Middle Platonism. In his treatise, Apuleius not only presents a general theory of daemons but gives authorial insights into the theme as well. Apuleius emphasizes the cosmological and theological aspects of the theory of daemons and their importance for practical behavior.[tekstas lietuvių kalba; santrauka anglų kalba
Dialogas su tradicija Janinos Degutytės poezijoje: vaizdo aspektas
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article explores the artistic image of Janina Degutytė’s poetry through the aspect of the tradition of dialogue. The poet belongs to the generation of Soviet writers – these “nomads” who sought to find their “literary tribe” strived to fill the collective consciousness, depleted and hollowed out during the postwar period, with the memory of Lithuanian poetic culture and foreign literary sources.At the onset of her artistic eandevors, Degutytė was influenced by the poetics of Eduardas Mieželaitis: hyperbolized contrasts of the great and the little, a cosmic imagination, characteristic of the era of cosmic exploration, and a rhetoric bearing semblance to the style of a publicist or a columnist. A fundamental “discussion” with this particular tradition can be observed in works from the poet’s mature artistic period, wherein cosmic imagery originates from an inner, sensory perspective.Degutytė substantially takes over the poetic school of Salomėja Nėris: she brings back and continues the tradition of emotional lyricism and further develops the model of confessional poetry. These elements of the artistic image remain pivotal in all of the poet’s works. Neither are bypassed other influences along the road to recovering tradition: these are the meditational nocturnal poetry of Vincas Mykolaitis-Putinas and the symbolic motives, found in the art of Mikalojus Čiurlionis of the early 20th century, which substantiated the imagination capable of transforming the world. From the impression left by the verses of German poets Friedrich Hölderlin and Rainer Maria Rilke – the depiction of nature as an eternal homeland of man, the posing of ontological and existential questions, and the usage of the motives of perpetual sources, the all-holding hand, and ripening.It is implied that the dialogue that Degutytė’s artistic imagery holds with tradition can be associated with the movement of retrieving cultural memory, which is a feature of her generation. The individual artistic image of the poet, based on a Romantic and symbolic worldview, is startlingly multilayered and one that integrally fuses the abovementioned traditions.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Janina Degutytė (1928–1990) kūrybinį kelią pradėjo ir baigė sovietinės okupacijos metais. Poetės karta, šeštojo dešimtmečio pabaigoje išleidusi pirmuosius rinkinius, jautė stiprų ideologinį spaudimą, bet ieškojo individualaus balso, anot Vytauto Kavolio1, siekė užpildyti ištuštėjusią sąmonę, atgauti tradiciją. Pirmųjų rinkinių ideologinių reikalavimų tankis kreipia Degutytę ieškoti literatūrinės „genties“. Šioje poetinio kelio atkarpoje labiausiai atpažįstame Salomėjos Nėries ir Eduardo Mieželaičio eilėraščio poetiką. Ryškėja poetės kūrybai svarbi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų vaizduotė, Vinco Mykolaičio-Putino pasaulėvaizdžio kontūras, romantizmo epochos muzikos, Friedricho Hölderlino ir Rainerio Marios Rilkės poezijos įspūdžiai, kurie yra receptyvios sąmonės kūrybiniai įvykiai. Dėmesys sutelkiamas į šių skirtingų šaltinių meninio vaizdo persiklojimus, į daugiasluoksnę poetės meninio vaizdo prigimtį. Meninio pasaulėvaizdžio šaltinių įtėkmė stebima estetiniu ir vertybiniu požiūriu, laikomasi atidaus tekstų skaitymo ir hermeneutinių pozicijų. 
„Ir aš nebijau juodos.“Santykis su motina Janinos Degutytės tekstuose
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article is intended to describe the relations of the poetess and translator Janina Degutytė (1928–1990) with her mother. The poetry of Degutytė was exceptionally popular in the 1960s and the 1970s; it was read and rewritten by hand. In 1980, literary critic Viktorija Daujotytė was preparing a monograph about Degutytė and asked the poetess to answer some usual questions in written form. The answers from the poetess revealed her tragic childhood due to an alcohol addicted and aggressive mother. These “answers” were not known to the wide audience until they were published in 1996 as a separate publication, together with an “unfinished autobiography,” written during the last months of poetess’s life. This written story about the author’s childhood was the first and, so far, the only Lithuanian text revealing the dark side of motherhood; thus, it became an important text in Lithuanian culture.This article is an attempt to describe and understand the relationship of the poetess Degutytė with her mother. It is based on letters, autobiographical texts and poems. There are two approaches developed in the article: a phenomenological atnhropological approach, which allows us ask what kind of life was lived and how was it lived, and a narratological approach, which helps us understand how the lived life was told in words.The epistolaric material, because of its sheer quantity, is the main part of the texts connected with the mother. They depict the daily relations between the adult daughter and her mother. The letters are much less concentrated texts than poetry pieces or an autobiography, with a lot of extra contexts, such as the realities of the daily life. However, due to them, the daily life acquires its volume and duration and provides a space for concentrated but fragmentary texts of poetry and autobiography.The inclusion of the mother into the autobiographical and poetical texts in this case was not easy and natural. It cost great efforts to the writer but was always pushed by some internal wish to be told. The article summarizes a collection of autobiographical texts encompassing a period of twenty years. We are allowed to observe how slowly and with great difficulty the narration grows about the experiences from childhood, what minimal and concentrated expressions are used.The process of the poetry of Degutytė can be seen as a constant self-opening to the tragic and painful experience. Her poetry becomes more and more explicit and open in tact with the telling about the relation to her mother. This correlation is not a coincidental but is a core fact that organizes the dynamic of the creation.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Sunki šio straipsnio tema, nes Janinos Degutytės atvejis atskleidžia tamsiąją motinystės pusę. Poetė vaikystėje buvo patyrusi skaudžią motinos nemeilę ir girtuoklystę. Degutytės santykio su motina atvejis yra išskirtinis ne tik patirtimi, bet, visų pirma, jos išsakymu.Straipsnyje susipina fenomenologinė antropologinė ir naratologinė prieigos. Abi kartu jos leidžia suprasti, kaip pasakojamas savas gyvenimas, jo skaudžiosios vietos ir kartu kaip gyvenama pasakojant, o ir nepasakojant. Atidžiai skaitomi išlikę smulkūs autobiografiniai tekstai ir motinai skirti eilėraščiai. Tačiau tiltas, atvedęs į poetinius ir autobiografinius tekstus, yra Degutytės ir jos motinos išlikęs susirašinėjimas. Būtent laiškai suteikia gyvenimišką tūrį ir tvermę, priverčia suprasti motinos ir dukters santykį kaip viso gyvenimo klausimą
30-ųjų karta be moterų, arba Apie moters tapatybės vaizdinį Nikitos Chruščiovo laikotarpio spaudoje ir poezijoje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article analyzes the perception of women’s identity as it was created in the press in the period of Nikita Khrushchev’s rule (in the magazine Tarybinė moteris, “The Soviet Woman”) as well as in the poetry written by both men and women of the so-called 1930s generation. By taking a closer look at discourses across different levels, connections, conflicts, tensions, denials and contradictions were revealed, uncovering the complicated and tense relationship between the ideological, masculine and feminine paradigms that offer different identities. This serves to demonstrate how men and women have tried to accommodate their traditionally inherited, personal relationships with ideological perceptions.After describing the engineering of a woman’s image in the magazine and analyzing the images in male and female poetry, it became clear that this version of Soviet feminism was more regularly and consistently realized by men in their work, who had described the process of creating the Soviet world (the emergence of collective farms and the role of women in this process, ideological connection between the woman and the new order etc.). It was revealed that women were much more likely to be portrayed as negative characters in respect to the system than men, their worldview being based on values inherited from the interwar Lithuania, determining their obscurantism and secretive life. The emancipation of women in men’s discourse is almost without exception based on directly transposed Soviet postulates. A more personal perspective and relationship with a woman emerges as a traditionally inherited patriarchal paradigm of the woman-as-a-mother identity, which is disassociated from the Mother Heroine image by a personal and intimate articulation of the relationship. The images of the emancipation of Soviet women that appear in male poetry are taken up as postulates of the new system, but these images are never incorporated in the articulation of their worldview, always remaining as part of the new society’s architectonics. In the work of J. Degutytė, the only more prominent female poet of the period in question, two directions in the conception of women’s identity are observed: the official one, which shows the adopted image of hyperreality as being at the core of the new woman’s identity, an assumed woman’ self-image as being responsible for social sensitivity, and the stance of the party-appreciating mother. When the self-image of a woman is not thematized but rather manifests itself as the self-awareness of the speaking female subject, the female “I” appears as the acting subject that transforms the female attributes (emotionality, sensitivity etc.), traditionally perceived as restrictive, into opening up opportunities for action and possessing an existential perspective. The most intense exposure of the female subject to the world is portrayed as an act of creativity, whereas the creative aspirations of women in the poetry of men of the same time are associated exclusively with childbirth.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojamas moters tapatybės suvokimas, Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu formuotas spaudoje (žurnale „Tarybinė moteris“) ir vadinamosios 30-ųjų kartos vyrų ir moterų poezijoje. Daroma prielaida, kad sudėtinga, nišinė moters kūrėjos padėtis tuomečiame literatūros lauke susijusi su jos suvokimo ir savivokos paradigmomis. Siekiant sukurti moters tapatybės formavimo ir supratimo kontekstą, pasirinkti skirtingi diskursai – ideologinį diskursą reprezentuojanti publicistika ir pasaulėvaizdžio paradigmas atskleidžianti poezija. Išryškėję santykiai, įtampos, perėmimas, nesutapimai, paneigimai, prieštaros atskleidžia sudėtingą ir įtemptą santykį tarp skirtingus tapatybės vaizdinius siūliusių ideologinės, vyriškosios ir moteriškosios paradigmų ir parodo, kaip vyrai ir moterys mėgino derinti tradiciškai paveldėtus, iš asmeninio santykio kylančius ir ideologijos diktuojamus suvokimo aspektus