Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Трансгрессия в романе Людмилы Улицкой «Лестница Якова»
Get PDFThe status of the boundary that separates and connects the different spheres of existence and the possibility of crossing this boundary (transgression) are the subject of many studies in different fields of the humanities. Transgression is also closely linked to the question of the relationship between reality and fiction; consequently, it can be considered as one of the fundamental problems of literary theory.It is exactly the incompleteness and theoretical openness of the literary work and the permeability of reality and fiction that the motto of L. Ulitskaya’s novel Jacob’s Ladder takes as its theme, thus directing the reader’s attention to the acts of crossing boundaries in the work.In this paper, I examine the various sources of transgression; on the one hand, in the course of the heroine’s life, and on the other hand, in relation to the different semiotic systems that open up within the plot.Особый статус границы, разделяющей и в то же время связывающей разные сферы бытия, а также возможность ее пересечения – трансгрессия – осмысляется в разных областях гуманитарных наук. Трансгрессия тесно связана и с вопросом о взаимоотношениях действительности и фикции, поэтому ее можно рассматривать как одну из основных проблем теории литературы.В эпиграфе к роману Людмилы Улицкой «Лестница Якова» актуализируется тема незавершенности, принципиальной открытости литературного произведения, проницаемости границы между фикцией и действительностью. Эпиграф, таким образом, привлекает внимание читателя к взаимоотношению вымысла и действительности в произведении Улицкой. В статье рассматриваются разные формы трансгрессии, включая как биографию главной героини, так и разные семиотические системы внутри сюжета.
Transgresija Liudmilos Ulickajos romane „Jokūbo kopėčios“
Specifinis ribos, skiriančios, kartu jungiančios bei kertančios skirtingas būties sferas, statusas – transgresija – aptariamas įvairiose humanitarinės minties srityse, taip pat ir filosofiniuose Georges Bataille ir Michel Foucault veikaluose, semiotiniuose Jurijaus Lotmano tyrimuose.
Transgresija glaudžiai susijusi ir su klausimais apie tikrovės ir fikcijos sąryšį, todėl į ją galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausią literatūros teorijos problemų.
Liudmilos Ulickajos romano „Jokūbo kopėčios“ epigrafas aktualizuoja literatūros kūrinio nebaigtumo, principinio atvirumo, tarpusavyje prasiskverbiančių fikcijos ir tikrovės ribų problemą. Taip romano epigrafu atkreipiamas skaitytojo dėmesys į L. Ulickajos kūryboje plėtojamą prasimanymo ir tikrovės temą. Straipsnyje tyrinėjamos įvairios transgresijos formos, tarp kurių ir pagrindinės personažės biografija, ir skirtingos semiotinės siužeto sistemos
Рубенс в русской поэзии: от экфрасиса к идеологии и обратно
Get PDFAlthough the name of Rubens was included in the canon of well-known Western European artists in the Russian 18 century and his style was quite recognizable, an appeal to the artistic poetics of Rubens was rare, and Rubens’s eccentricities, created by Valery Bryusov and Nikolai Oleinikov, are full of ambiguities and obscure places. The article clears up all these obscurities based on the enlightening notion of Rubens as an artist capable of only a local mimesis, of portraying the life of Flanders, but not of a classic imitation of nature. This thesis was adopted by Pushkin and Dostoevsky and gradually acquired a moralistic and historicist meaning: Rubens depicts the characters, not the nature of a person, which means that he portrays the vice mainly and draws the viewer into the vicious circle of vice. The reevaluation of Baroque art at the beginning of the 20th century and the symbolists’ dreams of immersive theater required a different look at the audience’s involvement, thereby turning Rubens into an artist who could simulate the revolutionary activity of the crowd. At the same time, Pushkin’s idea of Rubens as an artist of arbitrariness, and not freedom, supported by the cultural image of Paul I as a collector of Rubens, was retained in Russian literature of the twentieth century.Хотя имя Рубенса входило в канон общеизвестных западноевропейских художников еще в русском XVIII веке, и стиль его был вполне узнаваем, обращение к живописной поэтике Рубенса было редким, и экфрасисы Рубенса, созданные Валерием Брюсовым и Николаем Олейниковым, полны неясностей и темных мест. В статье проясняются все эти темноты, исходя из просветительского представления о Рубенсе как художнике, способном только к локальному мимесису, к изображению жизни Фландрии, но не к классическому подражанию природе. Этот тезис был усвоен А. С. Пушкиным и Ф. М. Достоевским и постепенно приобрел моралистический и историцистский смысл: Рубенс изображает характеры, а не природу человека, значит, изображает по преимуществу порок и вовлекает зрителя в порочный круг порока. Переоценка искусства барокко в начале XX века и мечты символистов об иммерсивном театре потребовали иначе посмотреть на зрительскую вовлеченность, тем самым превратив Рубенса в художника, способного моделировать революционную активность толпы. При этом представление Пушкина о Рубенсе как о художнике произвола, а не свободы, поддерживаемое культурным образом Павла I как коллекционера Рубенса, было удержано и в русской литературе ХХ века.
Rubensas rusų poezijoje: nuo ekfrazės iki ideologijos ir atgal
Nors Rubenso, kaip ir kitų Vakarų menininkų, vardą, stilių Rusijoje žinojo ir atpažindavo dar XVIII amžiuje, jo tapybos poetika netapo dažnu domėjimosi objektu. Jo ekfrazės, sutinkamos Valerijaus Briusovo bei Nikolajaus Oleinikovo kūryboje, tebelieka neaiškios ir nepilnos. Straipsnyje, pasitelkus švietėjų nuomonę apie Rubensą, kaip apie vietinės mimezės menininką, gebantį vaizduoti Flandriją, bet ne pamėgdžioti gamtą, ir siekiama išaiškinti visas tas tamsias vietas. Vyraujanti nuomonė apie Rubensą veikė A. Puškiną, F. Dostojevskį ir pamažu įgavo moralinį ir istoricistinį atspalvį: Rubensas piešia charakterius, bet ne žmogaus prigimtį, todėl dažniausiai vaizduoja nuodėmę ir taip įtraukia žiūrovą į užburtą nuodėmės ratą. XX amžiaus pradžioje atsiradusios naujos mintys apie baroko meną, kaip ir simbolistų svajonės apie imersinį teatrą, privertė pažvelgti į Rubensą, kaip į menininką, gebantį modeliuoti revoliucinį žmonių minios aktyvumą. Puškino nuomonė apie Rubensą, kaip apie savivalės, bet ne laisvės dailininką, susiformavusi dar nuo caro Pavlo I kolekcionavimo laikų, rusų literatūroje išliko ir XX amžiuje
Neblėstantis meilės erosas naujausioje Kornelijaus Platelio poezijoje
Get PDF The object of this article is the eros of love in the latest poetry by K. Platelis: books Palimpsestai (2004) and Įtrūkusios mėnesienos (2018). Theoretical-methodological scope – phenomenology; the main references – M. Merleau-Ponty and E. Levinas. The phenomenology, reflecting eros subjectivity, corporeality, time and space, allows for more actualization and understanding of the phenomenon of the eros of love. It suggests new categories through which individual and subjective poetic meanings come through. Love and its eros is one of the dominants in works of poets of K. Platelis’ generation. This phenomenon, related not only to the experiences of love, but also to the experiences of death, encompassing not only individuals, but also things, in works of this author gets into the complex cultural, historical, mythological context, grows out of this context and gives it a distinct poetic form. The hunger of eros (eros as a hunger), set up at the beginning of the article, and its analysis allow a better understanding of the otherness of mythopoetic transformations typical to K. Platelis’ poetry, as well as the dynamics of the eros of love and death, the interaction of eros of different times, reality and its simulation, the connection between passion and the world of things. Time, as one of the most important phenomena in the eros world, makes it possible to feel the particular dynamics of eros, a certain rhythm based on contradictions and ambiguities, and refers to the dynamics of the roles of different subjects in the eros situation. One of the main phenomena in the latest poetry is the middle aged eros, characterized by the autoironic rehabilitation of eros. Poems of Platelis have a distinctly erotic space. From the wide spectrum of the spatial eros imagination, it is worth highlighting its cultural aspect. It is necessary for identifying intersubjective relations, emotional and material experiences of eros. The eros, arising from the subjective observation of space and its objects, is characterized by the tension of a real and simulated world, metaphysical and concrete physical reality.Šio straipsnio ištakos – poetinį ir fizinį kūną turinti stokos (alkio) situacija, išryškėjusi kalbantis apie XX a. antros pusės ir šiuolaikinės poezijos erosą. Vienu iš literatūrinio-akademinio pokalbio „dalyviu“ tapo ir K. Platelio knyga Įtrūkusios mėnesienos, į savąjį eroso pasaulį straipsnio autorę pirmiausia įtraukusi jai skaitant ironiškąjį eilėraštį „Rožinė tunika“. Ši žaisminga ir kartu leviniškos eroso paslapties turinti meilės istorija poetiškai dinamiškai jungia mito ir dabartišką kasdienį pasaulį, skirtingas meilės laiko ir erdvės perspektyvas, geismą ir jo stoką. „Rožinė tunika“ tapo impulsas sugrįžti prie semantinio-poetinio balso, kuris girdėti kone kiekvieno XX a. šeštojo dešimtmečio kartos autoriaus kūryboje. Jau ankstyvajai K. Platelio, A. A. Jonyno, D. Kajoko, V. Braziūno, G. Patacko, G. Cieškaitės poezijai būdingas meilės erosas kviečia įdėmiau įsižiūrėti ir įsiklausyti į šiuolaikinę jo situaciją. Kalbant apie meilės ir kitą erosą, K. Platelis šiuo požiūriu yra sulaukęs kiek mažiau kritikos dėmesio (negu, pavyzdžiui, A. A. Jonynas). Be to, erosas autoriaus recepcijoje neretai pakylėjamas į tam tikrą mitinį-kosminį lygmenį. Fenomenologija paremtas straipsnis atviras žmogiškomis patirtimis pagrįstam meilės erosui, jo intersubjektyvumui. Laikas ir erdvė, būdami įprasti poezijos elementai, žvelgiant per fenomenologijos prizmę, leidžia geriau suprasti meilės ir kito eroso reikšmių lauką, poetinę ir semantinę jo specifiką K. Platelio kūryboje
Stodamas į aukštąją mokyklą... (Parengė Saulė Matulevičienė)
No full text[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba
Мозаика архивных детективов пограничья. [Александр Федута. Следы на снегу. Минск: Лимариус, 2018. 328 с. (Библиотека «XIX»)]
Get PDF[текст на русском
Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys
No full text[text in Lithuanian and Russian][tekstas lietuvių ir rusų kalbomis
Gyvūnai kaip Arato Reiškinių kompozicinės strategijos dalis
No full text [full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
This paper is focused on the compositional features of Aratus’ Phaenomena and the poet’s strategy in proportioning astronomical and meteorological material. Apparently uneven as they are, two principal parts of the poem pose certain difficulties regarding the general importance of the meteorological signs and their relation to the astronomical ones. It seems that animals, playing their role in both parts of the Phaenomena, and both types of visible signs (i.e., as virtual shapes of heavenly bodies and real, terrestrial creatures) can provide a certain integrating key and better understanding of the poet’s strategic decisions in shaping the Phaenomena as a solid and seamless peace of poetry.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje aptariami Arato „Reiškinių“ kompoziciniai klausimai, susiję su dviejų pagrindinių poemos dalių tarpusavio santykiu ir strategija, pasitelkta formuojant poemos visumą ir stronominės bei meteorologinės medžiagos išdėstymo proporcijas. Kitados laikyta atskira poema, meteorologinė „Reiškinių“ dalis – Prognostica – kelia dalykinės medžiagos atrankos ir proporcijų interpretavimo sunkumų tiek kiekvienoje dalyje aprašytų regimųjų reiškinių masyvo, tiek kiekvienai daliai skirto teksto kiekio požiūriu. Panašu, jog gyvūnai, atlikdami tam tikrą vaidmenį abiejose „Reiškinių“ dalyse ir abiejuose regimųjų reiškinių tipuose, gali tapti svarbiu vienijančiu elementu ir padėti geriau suprasti poeto strategiją, susijusią su poemos kompozicinėmis ypatybėmis. Bendras poemoje minimų gyvūnų skaičius nurodo atvirkštinę proporciją tarp aprašytų reiškinių ir teksto, skirto konkrečiai poemos daliai, kiekio. Tačiau penki gyvūnai – vėžys, ožka, avinas, šuo ir varnas – kontekstualiai apima beveik visas poemoje aptartas temas ir dėl to galėtų būti laikomi tam tikra vienijančia temine visų regimųjų reiškinių santrauka bei bendruoju vardikliu, kompoziciškai siejančiu astronominę ir meteorologinę Arato poemos dalis
Apmąstymai apie prijaukinimą: naminiai ir laukiniai gyvūnai ezopinėse pasakėčiose
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
The focus of this paper is a complex literary genre – the Aesopic fables – where animals are portrayed as agents, and the basic question rests on how “the animal’s point of view” and the “animality” of its depiction of animals are manifested. By using philosopher Clare Palmer’s conceptualizations, it is to be shown that although the Aesopic animal fables function as moral allegories, they may also explicate and reveal differing kinds of views on domestication and of such categories as “tame” and “wild” – especially the versions that are told by Babrius. Domestic animals can be depicted as a part of the household with different roles and different statuses, but domestication can also be represented as a form of slavery for animals in contrast to the human-free existence of the wild animals, and the reason for domestication is that humans have more or less cheated animals into working for them (as an aetiology of domestication).[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Dažnai teigiama, kad senovės Graikijos kultūra yra antropocentriška. Tai atskleidžia antropocentriškas dievų vaizdavimas. Kyla klausimas, kiek graikai domėjosi gyvūnais ir kaip tai paliudyta graikų literatūroje?Šie klausimai straipsnyje analizuojami ezopinės pasakėčios žanro kontekste, į kurį įeina įvairios tų pačių pasakėčių versijos, esančios skirtinguose rinkiniuose ir parašytos skirtingų autorių. Nors tarp ezopinių pasakėčių esama ir istorijų be gyvūnų, pasakėčia yra vienas iš retų senovinių „gyvūninių“ žanrų. Čia gyvūnai, nors ir supanašėję su žmonėmis, vaizduojami kaip pagrindiniai veikėjai, o ne tik kaip su žmonėmis susijusios figūros. „Gyvūniškas“ požiūris atsiskleidžia, pavyzdžiui, pasakėčioje apie vieversę ir jos paukščiukus, kurių lizdui, susuktam javų lauke, gresia pavojus dėl esiartinančios pjūties (Perry 325). Nors šios istorijos moralu parodoma, kad reikia veikti tinkamu laiku, pasakėčioje meistriškai vaizduojama gyvūno perspektyva.Pagrindinis straipsnyje nagrinėjamas klausimas – kaip ezopinėse pasakėčiose apie gyvūnus, ypač prijaukinimo ir žmonių dominavimo kontekste, vaizduojamos naminių ir laukinių gyvūnų kategorijos. Analizei pasitelkiamos filosofės Klerės Palmer (Clare Palmer) aptartos prijaukinimo ir laukinės gamtos konceptualizacijos