Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Lietuviškasis Michelis Houellebecq’as: vertimo paradoksai
Get PDFThe article analyses all five published translations to Lithuanian language of Michel Houellebecq’s novels (The Elementary Particles, Platform, The Possibility of an Island, The Map and the Territory and Submission) with a focus on translation of obscene and profane language. First, the usage of obscene and profane language for stylistic purposes in the context of entire Houellebecq’s literary creation is reviewed, based on the works about the author by literary translators, literary critics and translators of Houellebecq’s books from France, Switzerland and Brazil. After determining that obscene and profane language is one of the keys to the meaning of Houellebecq’s work and discussing peculiarities of the usage of such language in Lithuania (censorship, self-censorship, taboo), the translation analysis of the novels is presented. Such translation methods as exact translation, euphemisation, neutralisation and omitting were reviewed. After completing a qualitative analysis, it was established that Lithuanian translators clearly avoid using obscene and profane language and rather choose euphemisation, neutralisation or omission. The results of the qualitative analysis presented in the article confirm this tendency: overall, approximately 50 percent of all obscene and profane Houellebecq’s language was replaced with euphemisms, neutralised or omitted. Translation mistakes and inaccuracies were not separately analysed in this article, therefore were not presented in percentage terms. After completing the research, it can be stated that the translations of Houellebecq’s novels to Lithuanian language significantly lack in meaning and it would not be appropriate to discuss Houellebecq’s works in the literary discourse after reading them only in Lithuanian language. Moreover, a faulty tendency of translating each author’s book by a different translator is present in Lithuania, resulting in distortion of author’s style. Therefore, literary paradoxes of Houellebecq (according to Bruno Viard) result in paradoxes in translation to Lithuanian language: obscene and profane language still remains a certain sociocultural taboo, and one appropriate novel’s translation (The Possibility of an Island) out of five does not change the essence of the issue because the remaining four do not reflect author’s style and chosen registers. Translators must respect the will of a writer and refuse to translate the work if it presents an issue in terms of their sense of morality and ethics.Prancūzų rašytojo Michelio Houellebecq’o romanai vertinami kontroversiškai: vieni kritikai vadina jo kūrybą provokuojančia, lėkšta, obsceniška, o kiti linkę rašytojo kūrybą teigti esant šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės kritika, kalba apie ironišką, realybę apnuoginantį, nihilistinį Houellebecq’o stilių. Rašytojo kūryba nuolat analizuojama – rašomi straipsniai, monografijos, rengiamos konferencijos. Houellebecq’o romanai išversti į kelias dešimtis kalbų. Apie šio autoriaus kūrybą, iškilusius vertimo sunkumus rašo ir jo kūrinių vertėjai. Į lietuvių kalbą išversti penki Houellebecq’o romanai: Elementariosios dalelės, Platforma, Salos galimybė, Žemėlapis ir teritorija, Pasidavimas, juos išleido leidyklos „Tyto alba“ ir „Kitos knygos“, vertė penki vertėjai. Tad kokį Houellebecq’ą tenka skaityti lietuvių skaitytojui, detaliau paanalizuoti išties verta, nes galima daryti prielaidą (perskaičius Houellebecq’o romanus prancūzų ir lietuvių kalbomis), kad beveik visi vertėjai cenzūravo obscenišką ir necenzūrinę rašytojo leksiką. Straipsnyje bus siekiama aptarti Houellebecq’o stiliaus ir registrų ypatumus remiantis prancūzų, šveicarų literatūrologų, Houellebecq’o romanų vertėjų darbais ir ištirti, kaip lietuvių kalba perteikiama ir išlaikoma (ar neišlaikoma) obsceniška ir necenzūrinė autoriaus leksika. Tikimasi, kad tokia vertimų analizė padės atsakyti į klausimus, ar įmanoma kalbėti apie šio autoriaus kūrybą Europos ir pasaulio kontekste remiantis tik vertimais į lietuvių kalbą ir kokie turėtų būti grožinės literatūros vertėjo imperatyvai siekiant perteikti verčiamo kūrinio prasmės visumą
Балис Сруога – первый переводчик поэзии Анны Ахматовой
Get PDFThe article considers both the history of the creation of translations of the writer Balis Sruoga, who translated poems by Anna Akhmatova, and the translations themselves. Three verses translated by Sruoga were intended for the creative evening of the Lithuanian author in Moscow and are the first transcriptions of the Russian poet into Lithuanian. Akhmatova’s poems were part of the creative interests of the Lithuanian translator as the work of a representative of Russian modernism, not so much as a post-Symbolic plan, but rather a symbolic one. For the first time, taking into account the fact that Sruoga relied on the verbal texts of Akhmatova and their musical adaptation’s by the composer Sergei Prokofiev when translating, the analysis of the equirhythmic correspondence of the translations to the original is proposed.В статье рассматривается как история создания переводов писателя Балиса Сруоги стихотворений Анны Ахматовой, так и сами переводы. Три переведенные Сруогой стихотворения, предназначавшиеся для творческого вечера литовского автора в Москве, являются первыми переложениями русского поэта на литовский язык. Стихи Ахматовой, как произведения представительницы русского модернизма, не столько постсимволистского плана, сколько именно символистского, входили в круг творческих интересов литовского переводчика. В статье впервые, с учетом того, что при переводе Сруога опирался и на словесные тексты Ахматовой, и на их музыкальную адаптацию в Вокальном цикле композитора Сергея Прокофьева, предлагается анализ эквиритмического соответствия переводов оригиналу.
Balys Sruoga – pirmasis Anos Achmatovos poezijos vertėjas
Straipsnyje apžvelgiami rašytojo Balio Sruogos atlikti Anos Achmatovos eilėraščių vertimai bei jų kūrimo istorija. Trys Sruogos išversti Achmatovos eilėraščiai, skirti lietuvių autoriaus kūrybiniam vakarui Maskvoje, yra pirmi rusų poetės vertimai į lietuvių kalbą. Vertėją sudomino tie Achmatovos, kaip rusų modernizmo atstovės, eilėraščiai kurie pasižymėjo ne tiek postsimbolistiniais bruožais, kiek simbolistiniais nes tai atitiko lietuvių vertėjo kūrybinius interesus. Straipsnyje pirmą kartą atlikta lyginamoji vertimų ir muzikinių tekstų analizė atsižvelgiant į tai, kad versdamas rusų poetės eilėraščius Sruoga rėmėsi ir kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo muzikine jų adaptacija vokaliniame cikle
Nauja monografija apie Bernardiną Ochiną ir ankstyvąjį Italijos evangelizmą
Get PDFCamaioni, Michele. 2018. Il Vangelo e L’Anticristo: Bernardino Ochino tra francescanesimo ed eresia (1487–1547). Istituto italiano per gli studi storici di Napoli. Bologna: Società Editrice il Mulino, 601 p. ISBN 978-88-15-27853-1 [„Evangelija ir Antikristas. Bernardinas Ochinas: nuo pranciškonybės iki erezijos (1487–1547)“
Karnavališkumo estetika: Uwes Timmo Johannisnacht ir Herkaus Kunčiaus Lietuvis Vilniuje
Get PDFCarnivalisation in literary prose has been gaining prominence both in Lithuanian and German literature. The present paper compares two novels, namely, Johannisnacht by Uwe Timm (1996) and Lietuvis Vilniuje by Herkus Kunčius (2011), related not merely through their themes of current affairs and reflections of the past, but also through poetics which continues the tradition of Carnivalesque. Although the two authors represent distinctly different cultural and literary backgrounds of two countries (West Germany and Lithuania), the novels transcend to a common intercultural space by their similar narrative strategies and carnivalised worldview.Tiek šiuolaikinėje lietuvių, tiek vokiečių prozoje kaip vieną iš ryškesnių tendencijų galima įvardyti karnavališkumą. Šiame straipsnyje tiriami ir lyginami du romanai (Uwes Timmo Johannisnacht (1996) ir Herkaus Kunčiaus Lietuvis Vilniuje (2011)), kuriuos sieja ne tik tema – šių dienų aktualijos, praeities refleksijos, bet ir poetikos, tęsiančios karnavalizuotos literatūros tradicijas, ypatumai. Nors autoriai brendo skirtingose kultūrinėse ir literatūrinėse tradicijose (Uwe Timmas – Vakarų Vokietijoje, Herkus Kunčius – Lietuvoje), abu romanai panašiomis pasakojimo strategijomis, karnavalizuota pasaulėjauta susitinka tarpkultūrinėje erdvėje
Namai Johno McGahern’o romane „Veidu į tekančią saulę“
Get PDFThe article seeks to answer the question what it is about the place which is called home in John McGahern’s novel That They May Face the Rising Sun (2002), i.e. what it is that substantiates it and being in it and a return to it. It argues that the homeplace in the narrative of the novel is defined by two symbolic planes: home is not only a physical and material and social place/ space within a certain geography in the novel, but also is of the ontological structure which is the meeting point of two trajectories that cross over: one of them is the vertical − the sacred, the other is the horizontal − the profane. The sacred puts into communication the three placial / spatial geographies in the narrative − heaven, earth and underworld; the profane marks the historical and the linear. It is within the homeplace in the narrative of the novel that existential being opens up through the tensions between the sacred and the profane. To build the argument, the paper draws on Mircea Eliade’s hermeneutics in The Sacred and the Profane (1959), Cosmos and History: The Myth of the Eternal Return (1954), and Images and Symbols: Studies in Religious Symbolism (1961).Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas yra namai, namų erdvė Johno McGahern’o romane „Veidu į tekančią saulę“ (angl. That They May Face the Rising Sun): ar namai yra fizinė, materiali, daiktiška vieta / erdvė tam tikroje apibrėžtoje geografijoje, ar namų prigimties esmę sudaro jų ontologinė struktūra, ir jei viena, ir kita, koks tada yra jų santykis, ir kas substancijuoja šią sąjungą. Straipsnyje remiamasi rumunų filosofo, religijotyrininko, religijų teoretiko Mircea Eliade darbais („Šventybė ir pasaulietiškumas“ (angl. The Sacred and the Profane), „Amžinojo sugrįžimo mitas“ (angl. The Myth of the Eternal Return), „Įvaizdžiai ir simboliai“ (angl. Images and Symbols), kuriuose mokslininkas, pasitelkęs fenomenologinį ir istorinį lyginamąjį metodus, tiria „šventybės“ raiškos lauką religijų istorinėje raidoje, analizuoja mitą, archetipus. Eliade’s šventybės (hierofanijos) tyrimai apima įvairius žmogaus buvimo aspektus − erdvę / vietą, laiką, istoriją ir istoriškumą, simbolius, archetipus. Hierofanija įprasmina perskyrą tarp šventumo (sakralumo) ir materialumo kategorijų, bet sykiu − parodo šventybės atvertis pasaulietiškoje erdvėje, kurioje ji randasi paradoksaliai susijungus šventybei ir pasaulietiškumui, universaliai tiesai ir reliatyvybei. Namai romane „Veidu į tekančią saulę“ (angl. That They May Face the Rising Sun), kaip fizinė ir sakralinė erdvė, kaip pamatinė egzistencinė sąvoka, pažymėti dviejų buvimo modusų, t. y. dviejų trajektorijų sankirta: viena jų – vertikalioji − sakralioji (angl. the sacred) − sujungia tris kosmogonijos – dangaus, žemės ir požemio laukus, ji priartina (religingą) žmogų (homo religiosus) prie dievų ir mirusiųjų pasaulio. Kita – horizontalioji − pasaulietiškoji (angl. the profane) žymi desakralizuotą būtį, istoriją, istorinius įvykius, linijinį laiką, kuris, kitaip nei sakralusis laikas, nėra atnaujinamas pirminių archetipų kartotėje. Romano „Veidu į tekančią saulę“ (angl. That They May Face the Rising Sun) namų erdvėje būtis atsiveria sakralumo ir pasaulietiškumo įtampoje per universalius, bet ir konkrečios vietos apibrėžtus simbolius, archetipus − hierofanijas; būtis romano namų erdvėje skleidžiasi kaip pirminė tikrovė ir aukščiausioji būtis
«Самый выдающийся и в то же время вредный»: Д. Д. Бохан в Вильно (1921–1923)
Get PDFPublicist, editor of periodicals, translator of Polish poetry, literary critic Dorofey Bokhan is an outstanding member of the Russian literary life of Minsk and Wilno. His biography in the Minsk period before the turn of 1919 and 1920 is generally well-known. But the Wilno period (1921–1939) has not been studied enough. The purpose of the study is to reconstruct the activities of Bokhan in Wilno in the first years after fleeing from the Bolshevik Minsk. The material for this study are newspapers in Russian, as well as documents of the Office of Government Commissar for the City of Wilno, Starostwo of Wilno and other institutions stored in the Lithuanian Central State Archives. The documents reveal a confusion about Bokhan’s year of birth: in some documents 1872 is indicated, in others – 1878. On the other hand, the date of Bokhan’s appearance in Wilno is discovered: he was registered at a new address on January 7, 1921. On the same day an edition of “Vilenskoe slovo” was released that included Bokhan’s first publication. Bokhan published articles, reviews, translations of Polish poetry in this newspaper. He also translated a poem by a young Belarusian poetess Natalia Arsenyeva and excerpts from the poem by a classic of Lithuanian literature Maironis “Young Lithuania”, as well as a poem by a Lithuanian poet Matas Grigonis. Bokhan translated Lithuanian poetry into Russian from Polish translations. Some of his articles were signed by the initials D. B., in some cases – N. Serebryansky. Feuilletons and poetic feuilletons were signed by the pseudonym Dodo and Vova Krutikov. The publication of the newspaper “Vilenskoe slovo” ceased in August 1921. In October of the same year, the “Vilenskoe utro” newspaper began to be published. The role of Bokhan in the newspaper was so great that the authorities considered him the actual editor, not the nominal editor Anatoly Romashev. In 1921, Bokhan became one of the leaders of the Wilno Russian society and headed the Literary and artistic section of the society. The literary and artistic section held numerous literary evenings. The authorities were suspicious of the patriotic character of the evenings. Reports on Russian culture were presented as a manifestation of disloyalty to the Polish state. The authorities saw Bokhan as “the most prominent and at the same time harmful” leader of the Russian press and the Wilno Russian society. Thus, in the early years of Bokhan in Wilno, he occupied an important place in the local Russian press and began to play a key role in Russian literary life. But due to conflicts in the Wilno Russian society in 1923, he withdrew from the society’s board and withdrew from participation in the Literary and artistic section.Публицист, редактор периодических изданий, переводчик, критик, автор стихотворных и прозаических текстов Дорофей Дорофеевич Бохан – выдающийся общественный деятель, участник русской и отчасти польской литературной жизни Вильно в период между двумя мировыми войнами. Его биография в минский период достаточно хорошо известна. Но ее виленский период (1921–1939) изучен недостаточно. Цель исследования заключается в реконструкции важнейших обстоятельств жизни и деятельности Бохана в Вильно в первые годы после бегства из занятого большевиками Минска. Материалом для детализации биографии журналиста и литератора служат архивные документы и свидетельства газет на русском языке «Виленское слово», «Виленская речь», «Виленское утро». Привлеченные документы администрации и политической полиции содержат среди прочего оценки роли Бохана. Они отражают недоверие польских властей к русским общественным деятелям, подозреваемым в нелояльности. Исследованные материалы позволяют утверждать, что первые годы Бохана в Вильно образуют особый период, в течение которого он занял важные позиции в здешней русской печати и начал играть ключевую роль в виленской русской литературной жизни.
„Žymiausias ir kartu žalingiausias“: D. D. Bochanas Vilniuje (1921–1923)
Publicistas, periodinių leidinių redaktorius, lenkų poezijos vertėjas, literatūros kritikas Dorotėjus Bochanas – žymus Minsko ir Vilniaus rusų literatūrinio gyvenimo dalyvis. Jo Minsko periodo biografija iki 1919 ir 1920 m. sandūros bendrais bruožais pakankamai gerai žinoma. Tačiau jo biografijos Vilniaus periodas (1921–1939) ištirtas nepakankamai. Tyrimo tikslas – rekonstruoti Bochano veiklą Vilniuje pirmaisiais metais po pabėgimo iš bolševikų užimto Minsko. Tyrimui naudojama medžiaga paimta iš dienraščių rusų kalba ir Vyriausybės komisaro Vilniaus miestui įstaigos, Vilniaus seniūnijos bei kitų įstaigų dokumentų, saugomų Lietuvos centriniame valstybės archyve. Dokumentuose aptikta painiava su Bochano gimimo data: vienuose dokumentuose nurodyti 1872 m., kituose – 1878 m. Tačiau išaiškinta Bochano atvykimo data: jis buvo priregistruotas Vilniaus adresu 1921 m. sausio 7 d. Tą pačią dieną išėjo dienraščio „Vilenskoje slovo“ numeris su pirmąja Bochano publikacija. Šiame laikraštyje Bochanas publikavo straipsnius, recenzijas, lenkų poezijos vertimus. Jis išvertė taip pat jaunos baltarusių poetės Natalijos Arsenevos eilėraštį, Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“ ištraukas, Mato Grigonio eilėraštį. Lietuvių poeziją į rusų kalbą Bochanas vertė iš lenkiškų vertimų. Dalis jo straipsnių pasirašyta inicialais Д. Б., atskirais atvejais Н. Серебрянский. Feljetonai ir eiliuoti feljetonai pasirašyti slapyvardžiais Додо ir Вова Крутиков. Dienraštis „Vilenskoje slovo“ nebebuvo leidžiamas 1921 m. rugpjūtį. Tų pačių metų spalį pasirodė laikraštis „Vilenskoe utro“. Bochano vaidmuo šiame dienraštyje buvo toks svarbus, kad valdžia faktiniu redaktoriumi laikė jį, o ne nominalų redaktorių Anatolijų Romaševą. 1921 m. Bochanas tapo vienu iš Vilniaus rusų draugijos vadovu ir vadovavo jos Literatūros ir meno sekcijai. Sekcija surengė daugybę literatūrinių vakarų. Dėl jų patriotinio pobūdžio valdžiai šie vakarai atrodė įtartini. Pranešimai apie rusų kultūrą buvo traktuojami kaip nelojalumo Lenkijos valstybei apraiška. Valdžia traktavo Bochaną kaip „žymiausią ir kartu žalingiausią“ rusų spaudos ir Vilniaus rusų draugijos veikėją. Taigi, pirmaisiais gyvenimo Vilniuje metais Bochanas užėmė svarbią vietą čionykštėje rusų spaudoje ir ėmė vaidinti pagrindinį vaidmenį rusų literatūriniame gyvenime. Bet konfliktai Vilniaus rusų draugijoje privertė jį 1923 m. išeiti iš draugijos valdybos ir nusišalinti nuo dalyvavimo Literatūrios ir meno sekcijos veikloje
Mitas kaip žinojimo forma Algirdo Juliaus Greimo semiotikoje
Get PDFThe article focuses on the peculiarities of the creation, representation and persuasion of scientific abstract and mythical figurative knowing in A. J. Greimas’ reconstruction of Lithuanian mythology. Mythical knowing is understood in two ways: as a cultural construct, a part of cultural knowledge that is limited to the existential and discoursive experience of the reader, and as a special ability or skill of the mythical gods. In order to explain the similarities and differences between mythical and scientific knowing, the concepts of narrativity and believing are used. Narrative structures imply the fundamental patterns of thinking about man and the world (existence/action, death/life, nature/culture) and convert individual understanding into a collective one. The emphasis on the rational and rhetorical point in the concept of believing partially reduces the contradiction between the strict methodological reason of the semiotical tradition and the practical and cunning reason of an mythical textual tradition.Straipsnyje analizuojami mokslinio abstraktaus ir mitinio figūratyvinio žinojimo sukūrimo, perteikimo ir paveikumo ypatumai Algirdo Juliaus Greimo semiotinėse lietuvių mitologijos rekonstrukcijose. Mitinis žinojimas suprantamas dvejopai: kaip kultūrinis konstruktas, dalis kultūrinio žinojimo, ribojamo skaitytojo egzistencinės ir diskursyvinės patirties, ir kaip ypatingas mitinių dievų gebėjimas veikti. Žinojimo funkcionavimo moksliniame ir mitiniame diskursuose panašumui ir skirtumams aptarti pasitelkiamos tikėjimo / pasitikėjimo, įtikimumo ir pasakojimo sąvokos. Naratyvinės struktūros atskleidžia pamatinius galvojimo apie žmogų ir pasaulį pavyzdžius, individualiam supratimui suteikia universalumo. Racionaliojo ir retorinio pradų sąveika, grindžianti tikėjimo / pasitikėjimo, žinojimo ir įtikimumo sampratas, sušvelnina semiotinei tradicijai būdingą griežto metodologinio proto ir mitinei tekstinei tradicijai artimesnio praktinio, „gudraujančio“, „apsukraus“ proto priešpriešą.
Миф как форма знания в семиотике Альгирдаса Юлюса Греймаса
В статье анализируются особенности создания, передачи и воздействия абстрактного научного и мифического фигуративного знания в семиотических реконструкциях литовской мифологии А. Ю. Греймасом. Мифическое знание понимается двояко: как культурный конструкт, часть культурного знания, ограниченного экзистенциальным и дискурсивным опытом читателя, и как особая способность мифических богов действовать. Для обсуждения сходства и различия функционирования знания в научном семиотическом и мифическом фигуративном дискурсах привлекаются категории веры/доверия, убеждения и нарратива. Нарративные структуры предоставляют фундаментальные примеры размышлений о человеке и мире и придают универсальность индивидуальному пониманию. Взаимодействие рационального и риторического начал, лежащее в основе раскрытия понятий доверия, знания и убеждения, смягчает контраст между характерным для семиотической традиции строгим методологическим разумом и практическим, «хитрым», «изворотливым» умом, свойственным мифической/мифологической текстовой традиции.
V. Zazubrino „Šipulys“ ir „Blyški tiesa“ ir A. Tarasovo-Radionovo „Šokoladas“ kaip „netinkami“ kūriniai: „raudonojo teroro“ klausimas XX amžiaus trečiojo dešimtmečio literatūroje
Straipsnyje pasitelkus mažai žinomą medžiagą analizuojama „raudonojo teroro“ problema. Rašytojo Vladimiro Zazubrino apsakymas „Blyški tiesa“ (1923) tarybiniais metais buvo publikuotas tik kartą – 1923 m., o apysaka “Šipulys” (1923) buvo išleista 1989 m., jau po autoriaus mirties. Aleksandro Tarasovo-Radionovo apysaka “Šokoladas“ (1922) kelis kartus buvo išleista trečiame dešimtmetyje, tačiau vėliau pamiršta. Straipsnyje aptariami neaiškūs “Šipulio” kūrimo epizodai, analizuojamas kūrinio siužeto, herojaus paveikslo, nesutampančio su “geležiniams revoliucijos riterio” kanonu, savitumas, taip pat atskleidžiami tipologiniai “Šipulio” ir apysakos “Šokoladas” bruožai bei tapatumai, nes pastarojoje taip pat vaizduojama dramatiška herojaus-čekisto istorija. Straipsnio autorė atkreipia dėmesį į recepcinį Zazubrino apsakymo “Blyški tiesa” ir “Šokolado” dialogą: abiejuose kūriniuose revoliucijai pasišventę herojai tampa jos nekaltomis aukomis. Akivaizdžios ir kūrinių patoso – siekio pateisinti “raudonąjį terorą” vardan “nuostabaus ateities žmogaus” – sąšaukos. Bendrų “Blyškios tiesos” ir “Šokolado” elementų randama tiek svarbiausių personažų paveiksluose, tiek poetikos srityje. Straipsnyje aptariamas ir Zazubrino bei Tarasovo-Radionovo “netinkamumo” tarybinėje literatūroje, jų nepritapimo prie ideologinės epochos klausimas
Первая биография Франтишка Малевского
Get PDF[Александр Федута. Филомат в Империи: Документальная повесть о Франтишке Малевском. Минск: Лимариус, 2019. 464 с. (Библиотека «Наш XIX век»)
