Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Омар Калабрезе. Эпоха необарокко (фрагменты из книги)
Full text linkПеревод с итальянского, предисловие и примечания Анны Кондюрино
Tarpdisciplininis žvilgsnis į airišką motinystę Anne Enright romane „Užžėlęs kelias“
Full text linkAnne Enright’s novel The Green Road (2015) spans forty years in the lives of the Madigan family. The matriarch Rosaleen summons her offspring home for Christmas with the news that she is selling the family home. This article will attempt to place the three depictions of motherhood in the novel in a historical and cultural context to expose how the social construction of Irish motherhood can have a presence in the perception, particularly self-perception of generations of mothers. The construction of Irish motherhood has a very particular legacy, entwined in a post- colonial, nation building project that was both extremely catholic, conservative and hostile to modernity. The Green Road confronts the idealisation of the Irish mother as the domestic backbone of family and therefore society’s survival but also explores the idea of ‘Mother Ireland’ being the embodiment of the nation itself and representing all that this ideal entails for immigrants’ notions of hearth and home. The voice of the Irish Mother is one that has been muted in Irish culture, and this article attunes itself to the ways Enright amplifies the Irish mother’s voice in all its nuance. This article draws its approach from literary criticism and cultural sociology, examining how both literary and cultural heritage burden the mothers in Enright’s novel.Anne Enright romanas „Užžėlęs kelias“ (2015) apima Madiganų šeimos istorijos keturiasdešimt metų. Matriarchė Rosaleen Kalėdoms sukviečia savo vaikus į namus, pranešdama, kad parduoda šeimos būstą. Straipsnyje nagrinėjami trys romano motinystės vaizdiniai Airijos istoriniame ir kultūriniame kontekste, siekiant parodyti, kaip socialinė airių motinystės konstrukcija formuoja skirtingų kartų moterų mąstymą apie motinystę ir tapatumą. Remiantis literatūros kritika ir kultūros sociologija, atskleidžiama, kaip Enright romane literatūrinis ir kultūrinis paveldas veikia motinas. Airiškas motinystės konstruktas yra specifinis, susijęs su pokolonijiniu tautos kūrimo projektu ‒ itin katalikišku, konservatyviu ir priešišku modernybei. Romane „Užžėlęs kelias“ ne tik idealizuojama airių motina, kaip šeimos, o kartu ir visuomenės išlikimo figūra, bet ir plėtojama idėja, kad motina yra airių tautos įsikūnijimas, reprezentuojantis visa, ką šis idealas reiškia imigrantų „židinio“ ir „namų“ sampratoms. Airių kultūroje motinos balsas nutildytas, todėl straipsnyje atskleidžiama, kaip Enright sustiprina airių motinos balsą ir jo niuansus
Pakėlus dangčius
Full text linkMoterų istorijos eskizai: XIX a. antra pusė–XX a. pirma pusė. Sudarė Birutė Avižinienė ir Ramunė Bleizgienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024. 416 p
Antikinės kalbos L. Valkūno ir A. Dambrausko korespondencijoje
Full text linkThe article analyzes the use of ancient languages (Latin and Ancient Greek) in the correspondence of Antanas Dambrauskas and Leonas Valkūnas, spanning nearly five decades. During the Soviet era, when communication ‒ especially through letters ‒ could not ensure privacy, these languages became a subtle means for them to add layers of meaning to the information they conveyed, show their intellectual distinctiveness, and emphasize their ideas.The study identifies three main categories of the use of ancient languages: isolated phrases, direct quotations from ancient authors, and original sentences written in Latin. It examines when and in what cases these forms of expression functioned as mechanisms of Aesopian language, allowing the transmission of messages understandable only to the letter’s author and its recipient. Additionally, it analyzes instances where these languages were used for other purposes, such as expressing condolences or respect.The article also highlights the significance of ancient languages in shaping the cultural identity of Soviet-era Lithuanian intellectuals who had received their education in independent Lithuania, revealing their efforts to preserve the classical culture under challenging historical circumstances.Straipsnyje analizuojami antikinių kalbų (lotynų ir senovės graikų) vartojimo atvejai dviejų VDU klasikinės filologijos absolventų, Antano Dambrausko ir Leono Valkūno, laiškuose, rašytuose daugiausia sovietmečiu ir apimančiuose beveik penkis dešimtmečius. Sovietmečiu, kai bendravimas, ypač laiškais, negalėjo užtikrinti privatumo, šių kalbų vartojimas jiems suteikė galimybę išplėsti perduodamos informacijos prasmes, išsaugoti intelektinį savitumą ir paryškinti perduodamas mintis. Tyrime išskiriamos trys pagrindinės Antikos kalbų vartosenos kategorijos: pavienės frazės, tiesioginės citatos iš Antikos autorių ir originalūs lotynų kalba parašyti sakiniai. Aptariama, kada ir kokiais atvejais šios raiškos formos veikė kaip Ezopo kalbos mechanizmai, leidę perteikti mintis, suprantamas tik laiško autoriui ir jo adresatui. Be to, nagrinėjami atvejai, kai minėtos kalbos buvo vartojamos kitais tikslais, pavyzdžiui, siekiant išreikšti užuojautą ar pagarbą, kartu suteikiant jausmų raiškai autentišką humanistinį skambesį. Straipsnis taip pat atskleidžia antikinių kalbų reikšmę sovietinės Lietuvos intelektualams, išsilavinimą įgijusiems nepriklausomoje Lietuvoje, bei jų kultūriniam identitetui, rodo pastangas puoselėti europinę kultūrą esant sudėtingoms istorijos aplinkybėms
Tarp technologinių inovacijų ir pagoniškųjų tradicijų: Lietuvos vaizdavimas šiuolaikinėje vokiečių kelionių literatūroje
Full text linkThis article explores Lithuania’s hetero-image as it is created in contemporary German travel literature. The scope of the research primarily covers three German travelogues which detail the authors’ experience during their travels in Lithuania: Drei Baltische Wege (Lucius von, 2011), Wo die Ostsee Westsee heißt (Bünz, 2018) and Gebrauchsanweisung für das Baltikum (Herre, 2014). A further source also contributes to the given analysis: The Strategy for the Presentation of Lithuania abroad 2020–2030, compiled by the Lithuanian government in 2020, and the brief communicative messages conveyed in the document, which revolve around several particulars of Lithuania’s image: economy, culture, history, science and geographic location. These messages mirror Lithuania’s auto image and present the main assessment categories chosen for analyzing the German travelogues. The article concludes that the four most widely covered aspects of economy, culture, history and science, on the one hand, convey an image of a country known for its technological advancement, cultural impact and historical significance. On the other hand, however, they portray an economically underdeveloped and politically unstable country with a generally disgruntled population. Lithuania’s geographic location is tied not to Eastern or Northern Europe, but rather to Central Europe.Straipsnyje analizuojamas šiuolaikinėje vokiečių kelionių literatūroje kuriamas Lietuvos hetero įvaizdis. Pagrindinis straipsnio tyrimo objektas – trys šiuolaikiniai vokiečių autorių kelionių užrašai apie šių autorių keliones po Lietuvą: Drei Baltische Wege (Lucius von, 2011), Wo die Ostsee Westsee heißt (Bünz, 2018) ir Gebrauchsanweisung für das Baltikum (Herre, 2014). Kaip atspirties taškas kūrinių analizei pasitarnauja Lietuvos Vyriausybės 2020 m. parengtoje Lietuvos pristatymo užsienyje 2020–2030 m. strategijoje suformuluotos pagrindinės komunikacinės žinutės apie valstybės ekonomiką, kultūrą, istoriją, mokslą ir geografinę padėtį. Šių, pačių lietuvių autoįvaizdį atspindinčių žinučių pagrindu paskirstomos ir vokiečių kelionių užrašuose nustatytos hetero įvaizdžio vertinimo kategorijos. Straipsnyje daroma išvada, kad ypatingo vokiečių autorių dėmesio susilaukusių ekonomikos, kultūros, istorijos ir mokslo dedamųjų pagrindu kuriamas, viena vertus, technologine pažanga, kultūriniu statusu ir istorine reikšme pasižyminčios valstybės įvaizdis, tačiau, kita vertus, ypač dažnai akcentuojamas ir jos ekonominis atsilikimas, vyraujantis politinis nestabilumas ir bendras gyventojų nepasitenkinimas. Šalies geografinė padėtis įvardijama esanti ne Šiaurės ar Rytų, bet Vidurio Europoje
Nesušukuojamo klasiko pėdomis
Full text linkGitana Vanagaitė, Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2023, 170 p.Gitana Vanagaitė, Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2023, 170 p
Motinystė Marie NDiaye prozoje: šiuolaikinė Medėja ir Mergelė Marija
Full text linkTwo outstanding exemplars of motherhood exist in Western literature: Medea, the epitome of the bad mother in that she murders her two sons as an act of revenge for her betrayal by her husband, and Virgin Mary, idealised not just as a good mother, but as a model of perfection in motherhood. Both Medea and the Madonna have been the subject of reinterpretation over the centuries, a process that continues today. The contemporary French novelist Marie NDiaye has referenced these two iconic figures in the three novels discussed in this essay: La femme changée en bûche (1989), Rosie Carpe (2001) and La vengeance m’appartient (2021). This paper builds on previous analyses of the first two novels by exploring the portrayal of the mother, Marlyne, who features in La Vengeance m’appartient. In this novel the archetypal figure of Medea makes an active re-appearance, twenty years after her presence first emerged into NDiaye’s novelistic universe, and the reader is invited to consider the motivation of a mother who murders her three children and to ask where the blame for this act, to which the mother freely confesses, should lie. The aim of this paper is not to give an answer to that question (which would be contrary to the spirit of the novel) but to posit lines of interpretation which probe the literary representation of the mother.Vakarų literatūroje vyrauja du motinystės vaizdiniai: Medėja, blogos motinos įkūnijimas, nes ji nužudo savo sūnus, keršydama už vyro išdavystę, ir Mergelė Marija, idealizuojama ne tik kaip gera motina, bet ir kaip motinystės tobulumo modelis. Tiek Medėjos, tiek Mergelės Marijos kultūriniai modeliai šimtmečius buvo ir tebėra interpretuojami iš naujo. Šiuolaikinė prancūzų rašytoja Marie NDiaye šias dvi ikonines figūras pasitelkia trijuose straipsnyje aptariamuose romanuose: „La femme changée en bûche“ (1989), „Rosie Carpe“ (2001) ir „La vengeance m’appartient“ (2021). Romane „La Vengeance m‘appartient“ išskleidžiamas motinos Marlyne portretas nagrinėjamas remiantis pirmųjų dviejų romanų analize. Archetipinė Medėjos figūra romane aktyviai pasirodo praėjus dvidešimčiai metų po to, kai ji pirmą kartą iškilo NDiaye grožinėje visatoje, o skaitytojas kviečiamas susimąstyti apie motinos, nužudžiusios tris savo vaikus, motyvaciją ir klausti, kas kaltas dėl tokio poelgio. Analizės tikslas ‒ ne atsakyti į šį klausimą (tai prieštarautų romano dvasiai), bet aptarti interpretacijos galimybes, kurios suproblemina literatūrinį motinos vaizdavimą
Писатель-билингв: свой среди чужих?
Full text link This article addresses the issue of literary bilingualism. Summarizing the disagreements among linguists regarding the content and boundaries of the concept of bilingualism, the article – focusing in its practical part on Estonian-Russian literary bilingualism – can, in the absence of similar studies, be considered a prolegomenon to the topic. The situation of Estonian-Russian and Russian-Estonian bilingualism as a whole has a specific character due to particular historical conditions. Contemporary Estonian-Russian literary bilingualism is examined through the works of two poets, Jaan Kaplinski (whose native language is Estonian) and Igor Kotjuh (whose native language is Russian), both of whom have repeatedly published literary works in both Estonian and Russian. Also considered is the prose writer Kalle Kasper, who, in 2017, made his literary debut in Russian with the novel Miracle. The following methods were used to achieve the research objectives: stylistic text analysis, interviews with bilingual writers, and analysis of bilingual authors’ texts for traces of substrate influence from Russian and Estonian languages and cultures.Настоящая статья посвящена проблеме литературного билингвизма. Подводя итог разногласиям в среде языковедов относительно содержания и границ понятия билингвизма, статья, спроецированная в практической своей части на эстонско-русское литературное двуязычие, может – при отсутствии работ аналогичной тематики – считаться пролегоменами к данной теме. В вопросе о литературном или художественном аспекте билингвизма, в отличие от расхождений при определении границ и характеристик билингвизма вообще, все ученые единодушны: подразумеваются только те писатели, которые в совершенстве владеют двумя (или более) языками. Современный эстонско-русский литературный билингвизм рассматривается на примере творчества двух поэтов – Яана Каплинского (родной язык – эстонский) и Игоря Котюха (родной язык – русский), уже неоднократно выступавших в литературе на эстонском и русском языках, а также прозаика Калле Каспера, в 2017 г. впервые выступившего на русском языке с художественным произведением – романом «Чудо». Для решения поставленных задач использованы следующие методы: стилистический анализ текста, интервью с писателями-билингвами, анализ текстов писателей-билингвов с точки зрения наличия субстрата русского / эстонского языка и культуры
О творческом пути В. С. Барановского
Full text linkThe article examines the main stages of the work of the writer and historian of Old Believers Vasily Baranovsky and the significance of his work in the public discourse of Lithuania against the backdrop of changing eras. In the 1970s and 1980s, the Old Believers of Lithuania first became the object of closer attention of some Russian and Lithuanian prose writers and poets. A special role in this belongs to the prose writer V. Baranovsky.The prose and poetry of V. Baranovsky, dedicated to the Old Believers and their figures, which was created in the 1990s – early 2020s, stands apart. He largely shapes the literary Russian-language discourse on the Old Believers in Lithuania and remains an almost lonely prose writer in it. The literary work of V. Baranovsky, as a popularization of the history of the Old Believers in Lithuania and Latvia, is something more than fine literature or evidence of past eras. This is a look at history in the light of conscience and culture.В статье исследуются главные вехи творчества писателя, историка староверия Василия Барановского и значение его творчества в общественном дискурсе Литвы на фоне меняющихся эпох. В 1970–1980-е гг. старообрядчество Литвы впервые стало объектом более пристального внимания некоторых русских и литовских прозаиков и поэтов. Особенная роль в этом принадлежит прозаику В. Барановскому.Посвященная староверию и его деятелям, проза и поэзия Барановского, созданная в 1990–нач. 2020-х гг., стоит особняком. Писатель в значительной степени формирует литературный русскоязычный дискурс о староверии в Литве и остается в нем почти одиноким. Литературное творчество Барановского как популяризация истории староверия Литвы и Латвии являет собой нечто большее, чем изящная словесность или свидетельство о прошлых эпохах. Это взгляд на историю в свете совести и культуры