Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Istorijos interpretavimas šiuolaikinėje lietuvių eseistikoje
Get PDFThe article discusses the peculiarities of the representation of history in Sigitas Parulskis’s essay collection Eternity does not move me (2018). The essay as genre in this book unites subjectivity, critical and ironic mode of narration and the conventional categories of historiographical analysis (the state, religion, society, collective identity, culture). Explanation on the ambivalent sense and relationship between literary imagination and historical facticity is done to prove the New Historicism slogan “the historicity of texts and the textuality of history”.Straipsnyje aptariami istorijos vaizdavimo ypatumai Sigito Parulskio esė rinktinėje Amžinybė manęs nejaudina (2018). Atskleidžiama, kaip autoriaus kultivuojamas esė žanras paradoksaliai derina subjektyvumą, kritinę ironišką pasakojimo perspektyvą ir konvencines istoriografinės analizės kategorijas (valstybė, religija, visuomenė, kolektyvinė tapatybė, kultūra). Prieštaringų literatūrinės vaizduotės ir istorijos faktiškumo reikšmių ir sąveikų tyrimas leidžia patikrinti naujojo istorizmo tezę apie „tekstų istoriškumą ir istorijos tekstualumą“
Ričardas Mironas (1908–1979): sovietinio mokslininko karjeros profilis (archyvinių šaltinių apžvalga)
Get PDFThe present article gives a survey of R. Mironas academic career based upon archive material kept in the Vilnius university library and in the Martynas Mažvydas National Library. R. Mironas’ egodocuments are published for the first time. They help to understand the contemporary situation in the institutions of high education and the constant ideological constraint felt by the academic staff.R. Mironas is the only one among the Lithuanian classicists whose name is rarely spoken, according to the dictum nil, nisi bene. It is not much written about him untill the present day, in spite of the fact that Mironas was one of of the most gifted and colourful personalities. He is regarded as one of the beginners of the Oriental studies in Lithuania. R. Mironas was born to an outstanding family; none of his colleagues could make a similar boast. After the Russian occupation he did not leave Lithuania like most of the Lithuanian intellectuals and in 1944 started teaching at Kaunas university. He made his choice to become a social climber from the very beginning of the occupation. He made a spectacular academic caree due to his ability to adapt to the ideological requirements and to easily change his creed on demand.Šiame straipsnyje, susijusiame su Lietuvos klasikinės filologijos mokslo istorija, apžvelgiama VU profesoriaus, Klasikinės filologijos katedros vedėjo (1976–1979 m.) Ričardo Mirono akademinė karjera. Remiantis Vilniaus universiteto mokslinėje ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose esančiais Ričardo Mirono fondais, siekiama atsekti, kaip Ričardas Mironas, būdamas vienas iš tų žmonių, kurie sovietų valdžiai atrodė nepatikimi tiek dėl savo „buržuazinės“ kilmės, tiek dėl aktyvaus dalyvavimo nepriklausomos Lietuvos kultūriniame gyvenime ir sąsajų su Tautininkų partija, ne tik sugebėjo išvengti represijų, bet ir pasiekė karjeros aukštumų griežčiausios sovietų valdžios kontrolės metais. R. Mirono fonduose esantys egodokumentai publikuojami pirmą kartą
Quelques réflexions autour des nouvelles d’exil de Jan Čep
Get PDFThis article focuses on the six short stories that the Czech writer Jan Čep wrote during his exile in France, when he fled the new Czechoslovak communist regime after 1948. These texts are as follows: Les Tziganes [The Gypsies], which was written in French and published in the journal Terre humaine in 1952, Tajemství Kláry Bendové [The Secret of Klára Benda], Před zavřenými dveřmi [In Front of the Closed Door], Ostrov Ré [Ré Island], Květnové dni [Days of May], and Tři pocestní [Three Pilgrims]. These short stories are interesting for several reasons. First of all, they present a changing point in Čep’s themes, for they take place during the more recent events – the Second World War and the arrival to power of the communist regime, – and evoke a humanity who has been destroyed. The existential drama of the individual, which had previously been predominant in Čep’s work, is now extended to the entire human community. Fear has separated people from each other, and every genuine personal relation has become impossible. What’s more, language is incapable of bringing together human beings. True communication implies a form of silence, in which God can speak to the heart of man, and where the possibility of communion with the others still exists. At the same time, Čep’s characters have to face this recent history, which obliges them to make a choice, in particular as far as exile is concerned. As a consequence, a new form of anguish appears, and is superimposed on Čep’s original one. It gives rise to a feeling of guilt over those who stayed in Czechoslovakia, especially his mother, but also confronts Čep with the inability to write, since he doesn’t manage to find a publisher in France and can no longer write in Czech. As a “pilgrim on the earth”, he endures his suffering and the suffering of the world united to Christ, in communion with Him. Eventually, these later short stories represent a transition for Čep, and reveal that he accepts, as painful as this decision can be, to abandon fiction and to engage in the genre of essay, above all for Radio Free Europe. He will thus manage to give hope to people who suffer behind the Iron Curtain in Czechoslovakia, while expressing his intimate concerns in a very personal way.Cet article se penche sur les six nouvelles rédigées par l’écrivain tchèque Jan Čep durant son exil en France après 1948. Ces textes sont intéressants à plus d’un titre. Ils présentent tout d’abord un renouveau thématique dans l’œuvre de Čep, dans la mesure où ils s’ancrent dans les événements immédiats, la Seconde Guerre mondiale et l’arrivée au pouvoir du régime communiste, et évoquent une humanité détruite, élargissant le drame existentiel de l’individu à l’ensemble de la communauté humaine. En même temps, les personnages de Čep sont en quelque sorte interpelés par l’histoire, qui les oblige à faire des choix, notamment celui de l’exil, ce qui donne lieu à une nouvelle forme d’angoisse qui se superpose à l’angoisse originelle de l’écrivain. Enfin, ces nouvelles tardives constituent pour Čep une phase de transition entre la création fictionnelle et l’essai.
Keletas pasvarstymų apie Jano Čepo tremties noveles
Straipsnyje analizuojamos čekų rašytojo Jano Čepo novelės, parašytos 1948 m. jam esant tremtyje Prancūzijoje. Tekstai įdomūs daugeliu atžvilgiu. Pirmiausia, juose pastebimas teminis Čepo kūrybos atsinaujinimas, nulemtas nesenų įvykių – Antrojo pasaulinio karo ir komunistų atėjimo į valdžią. Novelėse kalbama apie žmonijos destrukciją, vieno asmens egzistencinę dramą, susiejant ją su visos žmonijos likimu. Tuo pat metu Čepo novelių personažai mezga dialogą su istorija, kuri verčia juos rinktis, vykti į tremtį. Pasirinkimas kelia nerimą, išreiškiantį ir paties rašytojo dvasinę būseną. Vėlyvosios novelės leidžia Čepui pereiti nuo fikcinės kūrybos prie esė.Reikšminiai žodžiai: Jan Čep, tremtis, vėlyvosios novelės, čekų literatūra, krikščionybė
Le voyage comme une quête d’identité dans le roman Voyage de noces de Patrick Modiano
Get PDFIn this paper, based of a geocritical approach, a journey as some path leading toward self-knowledge in the novel of Patrick Modiano, French writer and Nobel Prize winner, Voyage de noces (1990), has been analyzed. A journey is understood as a path that leads toward self-knowledge because the characters of the novel undergo changes depending on the place they find themselves in. This journey gains several forms: it can simply be a journey from one point to another, also can have the aspect of escapism and finally be understood as deportation. In all these cases the nature of the journey changes depending on how the characters perceive themselves. The narrator admits that his aim is to write the autobiography of Ingrida, the character of the novel. Thus he sets out on a journey through her inner world, that naturally will last longer than the one from one point to another. The places are generally depicted as central and peripheral, the capital of the country and its outskirts or the capital and the regions of the country. The narrator tries to understand changes in Ingrida’s life and her faith, at the same time changes in the author’s self-knowledge happen: he becomes a writer.L’article qui est basé sur la méthodologie de la géocritique analyse le voyage comme une quête d’identité dans le roman Voyage de noces (1990) de l’écrivain français, du lauréat du Prix Nobel de la littérature Patrick Modiano. Le voyage est conçu comme une quête d’identité parce que les personnages du roman changent à partir des lieux où ils se retrouvent. Le voyage a plusieurs formes : il peut être tout simplement un voyage d’un point à l’autre, parfois il prend un aspect de la fuite et finalement il peut être conçu comme une déportation au camp de concentration. Dans tous les cas le voyage échange l’identité des personnages du roman. Le narrateur du roman avoue qu’il veut écrire une biographie d’Ingrid. Dans ce cas-là il part pour le voyage dans le monde intérieur d’Ingrid, et, naturellement, que ce voyage dure beaucoup plus longtemps que n’importe quel voyage d’un point à l’autre. Les lieux dans le roman peuvent appartenir au centre ou bien à la périphérie, c’est-à-dire, la capitale et ses lisières ou bien la capitale et les provinces du pays. Le narrateur essaie de comprendre le destin d’Ingrid, en méme temps son identité change aussi : il devient écrivain.
Kelionė kaip identiteto paieška Patricko Modiano romane Povestuvinė kelionė
Straipsnyje, remiantis geokritikos įžvalgomis, analizuojama kelionė kaip savimonės paieška prancūzų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Patricko Modiano romane Povestuvinė kelionė (1990). Kelionė suvokiama kaip savimonės paieška, nes romano personažai keičiasi priklausomai nuo tam tikrų vietovių, kuriose jie atsiduria. Kelionė išryškėja keliais pavidalais: tai gali būti paprasčiausia kelionė iš vieno taško į kitą, kartais ji įgyja pabėgimo aspektą ir, galiausiai, gali būti suvokiama kaip deportacija. Visais atvejais kelionė keičia romano personažų savimonę.
Pasakotojas prisipažįsta, kad nori parašyti romano veikėjos Ingridos biografiją. Taigi jis leidžiasi į kelionę po jos vidinį pasaulį ir, suprantama, ši kelionė užtrunka daug ilgiau negu įprastas persikėlimas iš vieno taško į kitą. Romane minimos vietovės dažniausiai suvokiamos kaip centras ir periferija, t. y. kaip šalies sostinė ir jos pakraščiai arba sostinė ir šalies provincija. Romano pasakotojas stengiasi suprasti Ingridos gyvenimo posūkius ir likimą, kartu keičiasi ir jo paties savimonė – jis tampa rašytoju.Reikšminiai žodžiai: Modiano, savimonė, kelionė, geokritika
Харбинская и парижская «ноты»: своеобразие звучания*
Get PDFThe article is an attempt at a comparative analysis of two emigrant “notes”. Both of them have already been studied separately in detail by literary scholars. However, a comparison of these two phenomena has not yet received sufficient coverage in science. This work presents the socio-historical context of each of the “notes”. It shows the influence of this context on the creative consciousness of authors, poetics, literary correlates. While one of the characteristic features of the “Parisian note” is the scarcity of literary authorities, the poetry of the “Harbin note”, on the contrary, is distinguished by its receptive breadth. The relationship of Russian Parisians with European culture is a failed dialogue. In addition to the focus on lyrical documentary, initiated by the theorist of the “note” G. Adamovich, this became one of the reasons for the asceticism of his poetics. “Harbin note” was created in a different socio-cultural atmosphere. Unlike Paris, China has become a second home for the Russian Harbinians. This explains vital poetic colors in the poetry of the “Harbin note”. Paris is most often painted by the representatives of the “Parisian note” in the colors of death. The poetry of China occupies a special place among the poetic attractions of the “Harbin note”. This was reflected in the linguistic wealth of the Harbin poets. Thus, in contrast to the “Parisian note”, the “Harbin note” demonstrates the literary transfer that took place with the country of residence.Статья представляет собой попытку сопоставительного анализа двух эмигрантских «нот». И та и другая в отдельности уже подробно исследовались литературоведами. Однако сравнение двух этих литературных явлений еще не получило достаточного освещения в науке. В работе представлен социально-исторический, культурный контекст каждой из «нот». Показано и сопоставлено его влияние на творческое сознание авторов, поэтику, литературные корреляты. Если одной из характерных черт «парижской ноты» является немногочисленность литературных авторитетов, то поэзия «харбинской ноты», наоборот, отличается своей рецептивной широтой. Взаимоотношения русских парижан с европейской культурой представляют собой несостоявшийся диалог. Помимо установки на лирическую документальность, провозглашенной теоретиком «ноты» Г. Адамовичем, это стало одной из причин аскетизма ее поэтики. «Харбинская нота» создавалась в иной социально-культурной атмосфере. В отличие от Парижа, Харбин для восточных эмигрантов стал вторым домом. Этим объясняется витальная поэтическая колористика Харбина в поэзии «харбинской ноты». Париж же чаще всего окрашен у представителей «парижской ноты» в краски смерти. Особое место в ряду поэтических притяжений «харбинской ноты» занимает поэзия Китая, что отразилось на языковом богатстве поэтов-харбинцев. Таким образом, в отличие от «парижской ноты», «харбинская нота» демонстрирует состоявшийся литературный трансфер со страной обитания
Музыка в мире героя, герой в мире музыки: роман Людмилы Улицкой «Зеленый шатер»
Get PDFThe article examines the musical component in L. Ulitskaya’s novel The Big Green Tent. The first part provides an overview of those musical elements – realities, prototypes of individual characters and pretexts with musical themes, with the help of which an autonomous world and the image of one of the main characters of the work are created. The second part analyzes a fragment of the novel, which mixes musical and literary principles of text organization and creates a multidimensional connection with S. Rakhmaninoff\u27s Symphonic Dances. The analysis shows that the musical component in Ulitskaya\u27s novel performs a double function – constructing one of the plot lines and musicalizing certain fragments of the text.В статье рассматривается музыкальная составляющая в романе Л. Улицкой «Зеленый шатер». В первой части дается обзор тех музыкальных элементов – реалий, прототипов отдельных персонажей и претекстов с музыкальной тематикой, с помощью которых создается автономный мир и образ одного из главных героев произведения. Во второй части проводится анализ фрагмента романа, в котором скрещиваются музыкальный и литературный принципы организации текста и создается многоаспектная связь с «Симфоническими танцами» С. Рахманинова. Проведенный анализ свидетельствует о том, что музыкальная составляющая в романе Улицкой выполняет двойную функцию – конструирование одной из сюжетных линий и музыкализация определенных фрагментов текста
Vieno lietuvių prozos ciklo apibrėžtys
Get PDFIn the period of 1989-2020 Lithuanian literature experienced a very dynamic literary development. The aim of the article is to highlight specifics of the new cycle and to analyze the prose trends of each decade of regained independence. The author discusses the literary process more synchronically than diachronically. The first period, i.e. the transition from the Soviet regime to the new system, was especially outstanding as the censorship was eliminated, the previously banned works of deportees and resisters were legalized, the postwar émigré writers returned back to culture and opportunities for innovation opened up.The role of writer as a cultural hero diminished. Former writers loyal to the Soviet regime described this situation as crisis, while the younger generation developed postmodernist way of writing. Many works were based on the cultural and historical memory reckoning with the Soviet era. All genres underwent certain transformations, such as emergence of peculiar essay genre, spread of ego-documentaries, revival of short stories, and flourishing popular literature.Serious changes took place after 2004 when Lithuania joined the European Union, which led to economic emigration and encouraged changes in mentality and expanse of local contexts. Mobile, “transit” type of Lithuanian character emerged who changed his place of residence but felt lonely in the global world. This is a huge innovation, bearing in mind the sedentary agrarian Lithuanian culture and the confines of the iron curtain during the Soviet era. Increased quantity of published books decreased their quality.Literatūra vystosi istoriniais kultūriniais ciklais, priklausančiais nuo daugelio veiksnių, ypač – nuo politinių lūžių. Griuvus sovietiniam režimui, baigėsi vienas ciklas. Nepriklausomybės atgavimas žymi permainų pradžią ir jų įsigalėjimą bei nuolatinį išlaisvėjusios literatūros kismą. Šio straipsnio tikslas – išryškinti naujo ciklo apibrėžtis ir kiekvieno nepriklausomybės dešimtmečio prozos tendencijas (jos susipynusios, bet turi ir specifinių bruožų), apibūdinti svarbiausius autorius ir jų kūrinių išskirtinumą, poveikį tolesnei lietuvių literatūros raidai. Ypač ryškių pokyčių pastebima nuo 2004 metų, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir kilus naujai emigracijos bangai. Ima rastis užsienyje dirbančių asmenų tekstų. Išsiplėtojus leidybos rinkai, paplinta šūkis „Rašyti gali kiekvienas“ ir suklesti populiarioji literatūra, keičiasi visų žanrų hierarchija. Straipsnyje siekiama atsižvelgti į naują nacionalinės literatūros situaciją, jai patekus į europinį kontekstą, apibūdinti, kokių naujų raiškos būdų ir formų siekė lietuvių proza, bandydama prilygti brandesnėms užsienio literatūroms