Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Emocinis smurtas romane ir ekrane: moralinė prievarta ir psichologinė manipuliacija Edith’os Wharton ir Martino Scorsese Nekaltybės amžiuje
Get PDFMartin Scorsese declared that The Age of Innocence is the most violent film he ever made. This contribution aims to examine Scorsese’s representation of emotional violence on screen as opposed to Wharton’s illustration of psychological and emotional abuse in the novel. The essay aims to explore violence in The Age of Innocence, represented both in the novel and in the film as a subtle and crucial theme, so as to examine how Scorsese’s adaptation contrasts with Wharton’s narrative. As such, this interpretation aims to prove how The Age of Innocence stands apart, because of its significance in Scorsese’s career, and how both novel and film go way beyond the conventions of romance by illustrating female emancipation through an exquisite display of moral abuse and psychological manipulation, which Scorsese re-elaborates on screen through a devastating sense of moral frustration. Charting parallels between the novel and the film, the analysis will show how Scorsese re-elaborates a non-graphic form of violence, earlier outlined in the novel by Wharton, through a devastating visual tension. Ultimately, this analysis seeks to offer a reinterpretation of Wharton’s novel through Scorsese’s film adaptation.Straipsnyje analizuojamas emocinis smurtas amerikiečių režisieriaus Martino Scorsese sukurtoje Edith’os Wharton romano Nekaltybės amžius kinematografinėje adaptacijoje. Šioje kinematografinio teksto interpretacijoje siekiama atskleisti, kaip Nekaltybės amžius išsiskiria dėl savo reikšmės Scorsese kūryboje, ir kaip tiek romanas, tiek filmas peržengia žodinio pasakojimo ribas, dėmesį sutelkdami į moralės ir afekto kodus. Vizualizuodamas moterų emancipaciją per moralinio piktnaudžiavimo ir psichologinių manipuliacijų prizmę, Scorsese permąsto XIX a. amerikiečių visuomenės vertybes ir jų pėdsaką postmodernybėje. Brėžiant paraleles tarp romano ir filmo, siekiama atskleisti, kaip Scorsese sukurta vizualinė įtampa perinterpretuoja emocinio smurto formas, aprašytas Wharton romane
Politika ir teologija homeriniame Himne Hermiui
Get PDFThe Homeric Hymn to Hermes depicts integration of newborn Hermes to Olympus and is devoted to his worship. However the glorifying character of the hymn conflicts with shameful acts of Hermes – the theft of Apollo’s cattles and the deception of Apollo and Zeus. That implies complexity of hymn’s glorified object. The article suggests to analyse the figure of Hermes in Hymn to Hermes by asking how it unrolls and what relation establishes with Apollo. This angle will not only locate connection between Hymn to Hermes and Hesiod’s Theogony, but also it will let unfold interaction amid Apollo and Hermes as relation of politics and theology in the order of Zeus.Homeriniame Himne Hermiui vaizduojama, kaip naujagimis Hermis patenka į Olimpą. Himnas skirtas Hermiui garbinti, tačiau su šlovinamuoju himno pobūdžiu nesiderina niekingi naujagimio poelgiai – Apolono karvių vagystė bei Apolono ir Dzeuso pergudravimas. Tai leidžia numanyti himnu šlovinamo objekto kompleksiškumą. Straipsnyje Hermio paveikslą Himne Hermiui siūloma analizuoti klausiant, kaip šis paveikslas perteikiamas ir koks Hermio santykis su Apolonu. Minėta perspektyva ne tik leidžia aptikti sąlyčio tašką (Dzeuso tvarką) tarp Himno Hermiui ir Hesiodo Teogonijos, bet ir atskleisti Apolono ir Hermio santykius kaip politikos ir teologijos įtampą Dzeuso tvarkoje
André Malraux and Romain Gary as the Writers of Adventure and Metamorphosis
Get PDFAmong the French novelists of the 20th century, André Malraux and Romain Gary stand out for their practice and thought of adventure, at a time when individual adventure seems to be condemned by collective history. On this point, their works show clear convergences. Each of them, in fact, testified in his work to a life of “active adventurer”. Each of them built a work in which adventure, as a spring of action or as a theme of reflection, occupies a major place. La Voie royale and Les Conquérants, Les Racines du ciel and La Promesse de l’aube bear the mark of these convergences between two authors who are known to have frequented and appreciated each other. Moreover, according to both of them, the adventurer is in search of metamorphosis because he suffers from being locked up in the prison of identity. He seeks in adventure an experience of otherness which alone allows him to exist fully, by changing his “skin”. In this respect, much of Gary’s work seems to illustrate Malraux’s definition of the adventurer in the preface to Le Démon de l’absolu. But while Malraux moves away from the novelistic genre and turns, from 1945 onwards, to a reflection on art that gives adventure and metamorphosis an essentially aesthetic meaning, Gary does not cease to confer on adventure a profoundly existential meaning and goes so far as to situate it at the very heart of the creative process of the novel. This vision of adventure, which he develops in particular in his essay Pour Sganarelle, culminates in this ultimate adventure which will be accomplished, with the invention of Émile Ajar, in a totally new metamorphosis of the author. This discrepancy may provide an element of explanation for the differences that can be observed today between the reception of Malraux, who seems to be on the decline, and that of Gary, which is much more flourishing.Parmi les romanciers français du xxe siècle, André Malraux et Romain Gary se distinguent par leur pratique et leur pensée de l’aventure, en un temps où l’aventure individuelle semble pourtant condamnée par l’histoire collective. Chacun d’eux, en effet, a été dans sa vie un “aventurier actif” et a construit une œuvre où l’aventure occupe une place majeure. Chez l’un et l’autre, l’aventurier est en quête de métamorphoses parce qu’il souffre d’être enfermé dans la prison de l’identité. Mais alors que Malraux s’éloigne du genre romanesque en se tournant surtout, à partir de 1945, vers une réflexion sur l’art qui donne à l’aventure un sens esthétique, Gary ne cesse de conférer à l’aventure une signification existentielle et la situe même au cœur du processus de création romanesque, jusqu’à cette aventure ultime qui s’accomplira, avec l’invention d’Émile Ajar, dans la métamorphose de l’auteur.
André Malraux ir Romainas Gary – nuotykio ir metamorfozės rašytojai
Anotacija. XX a., kai individualus nuotykis, regis, jau buvo tapęs kolektyvinės istorijos dalimi, André Malraux ir Romainas Gary iš kitų rašytojų išsiskiria nuotykio refleksija ir praktika. Tiek vienas, tiek kitas buvo aktyvūs nuotykių ieškotojai, taigi ir jų kūryboje nuotykiai užima itin reikšmingą vietą. Vis dėlto Malraux nuo 1945 m. atsisako rašyti romanus ir pereina prie svarstymų apie meną, suteikiančių nuotykiui estetinę reikšmę. Gary ir toliau nuotykiui priskiria egzistencinę prasmę ir paverčia jį savo kūrybinio proceso šerdimi. Sukūrus Emile’į Ajarą, paskutinis Gary nuotykis įgyja aukščiausią autoriaus metamorfozės dimensiją.Reikšminiai žodžiai: nuotykis, istorija, tapatybė, metamorfozė, romanas
Поэтика прозы Людмилы Улицкой
Get PDF[Тюнде Сабо. Статьи по поэтике Л. Улицкой. Москва: ФЛИНТА, 2022. 264 с.
Sakymo raiška Vytauto Mačernio Vizijose
Get PDFThis article is a textual analysis of Vizijos (Visions), a cycle of poems by Vytautas Mačernis (1921–1944). The analysis focuses on enunciative meaning-making. The theory of enunciation (énonciation) originated in lingustics, as an inquiry into the speaking subject which, by an act of enunciation, appropriates the system of language. The introductory part of the article presents enunciative textual analysis as a modification of so-called standard greimasian textual semiotics. As a case in point, a textual analysis, by Algirdas Julien Greimas, of a poem by Marcelijus Martinaitis (“Ašara, dar tau anksti...”) is discussed, highlighting Greimas’ reluctance to discuss enunciative meaning-making. Next follows a brief discussion of an outline for inquiry into the formal apparatus of enunciation as proposed by Émile Benveniste. A model of dimensions of enunciative meaning-making that are relevant to a textual analysis of a lyric text is presented.The first part of the textual analysis is dedicated to the “Įžanga” (“Prelude”) of Visions. It is inferred that in terms of enunciative meaning-making the “Prelude” is distinct from the other parts of the work. It is argued that the “Prelude” does not live up to the standard set by those other parts. In order to demonstrate what that standard is, “Pirmoji” (“The First”) vision and excerpts of other parts are discussed. Throughout the demonstration, it is suggested that an inquiry into enunciative meaning-making leads to a different understanding of Visions than the one proposed in comprehensive studies by Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė.Šis straipsnis skirtas pristatyti Vytauto Mačernio Vizijų teksto analizei sakymo raiškos aspektu. Sakymo (pranc. énonciation; angl. enunciation) teorijos pagrindai buvo padėti kalbotyroje, kai greta klausimo apie kalbos sistemą imta kelti klausimą apie kalbantį subjektą, kuris ką nors sako, dėsto, išreiškia, formuluoja, taria, prisiimdamas tą kalbos sistemą sakymo aktu. Straipsnio pradžioje teksto analizė sakymo raiškos atžvilgiu pateikiama kaip papildymas vadinamajai standartinei greiminei teksto semiotikai. Kaip pavyzdys kritiškai aptariama Algirdo Juliaus Greimo atlikta Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Ašara, dar tau anksti...“ analizė, nurodant, kur joje neatsižvelgta į sakymo raišką. Toliau pristatomi dabartinės sakymo sąvokos pagrindėjo Émile’io Benveniste’o metmenys formaliojo sakymo aparato tyrimui. Išskiriami teksto analizei relevantiški aspektai ir pristatomos gairės, kaip tie aspektai bus taikomi analizuojant sakymo raišką lyriniame tekste.Atskirai analizuojama Vizijų „Įžanga“ ir parodoma, kad sakymo raiškos atžvilgiu „Įžanga“ skiriasi nuo kitų ciklo dalių. Teigiama, kad „Įžanga“ neatitinka kitų dalių nustatomo ciklo raiškos etalono. Tam raiškos etalonui aptarti analizuojama „Pirmoji“ vizija ir kitų vizijų fragmentai. Remiantis analizės išvadomis, diskutuojama su Virginijos Balsevičiūtės-Šlekienės Vizijų mokslinės studijos išvadomis ir prielaidomis.Vytauto Mačernio Vizijas ėmiausi analizuoti paragintas šiam autoriui skirto 2021 metų „Literatūros salų“ seminaro rengėjų Aistės Kučinskienės ir Žanos Raškevičiūtės-Andriukonienės. Viliuosi šiuo straipsniu prisidėsiantis prie Vizijų įdomumo dabarties skaitytojams ir pratęsiantis vietinius sakymo tyrinėjimus, kuriuos pradėjo Kęstutis Nastopka (2007, 2010a, 2010b, 171–224)
Literatūrinio padavimo apie Jūratę ir Kastytį kilmė: moksliniai vertinimai ir siužeto šaltinių klausimas
Get PDFThe article explains what may have led to the appearance of one of the most famous and popular legend in Lithuanian culture about the love of the Queen of the Baltic Sea, Jūratė, and the mortal fisherman Kastytis, and looks at the history of its research. According to most scholars, the legend “Queen of the Baltic Sea” was created by Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), a Lithuanian writer, ethnographer, folklorist, historian and translator. The article examines the first reviews of the story and explains how the academic world came to the conclusion that this source is not authentic. It also investigates which sources may have influenced Jucevičius’ story, including mythological plots and the literary works by other authors.Straipsnyje aiškinamasi, kas galėjo lemti vieno iš žymiausių ir populiariausių lietuvių kultūroje literatūrinių padavimų – pasakojimo apie Baltijos jūros karalienės deivės Jūratės ir mirtingojo žvejo Kastyčio meilę siužeto atsiradimą, apžvelgiama jo mokslinių tyrinėjimų istorija. Daugumos mokslininkų nuomone, padavimą „Baltijos jūros karalienė“ sukūrė lietuvių raštijos veikėjas, etnografas, tautosakininkas, literatas, istorikas ir vertėjas Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846). Straipsnyje tiriami pirmieji atsiliepimai apie padavimą, aiškinamasi, kaip mokslo pasaulyje buvo prieita išvados, kad šis šaltinis – neautentiškas. Taip pat svarstoma, kurie šaltiniai galėjo daryti įtaką padavimo atsiradimui, kiek tai buvo mitologiniai siužetai, kiek grožinės literatūros autorių darbai
Alexander Blok in the Russian Environment of Interwar Wilno
Get PDFThe study of the significance of Alexander Blok and his work in the perceptions of the Russian environment in the interwar Wilno reveals its literary orientations. Blok’s literary reputation was supported and strengthened by the main sources and processes of the formation of literary reputation – Blok’s text themselves (in particular, books in the library of the Vilna Russian society and reprints from Soviet publications), evaluations of his work in the Wilno press, literary evenings and discussions dedicated to his poetry. The research materials were collected from the Wilno press in Russian language published in 1921–1939. The study shows the exceptional importance of Blok, as the greatest poet of the era, in the perceptions of the Russian community.Исследование значения Александра Блока и его творчества в представлениях русской среды в межвоенном Вильно выявляет ее литературные ориентации. Литературную репутацию Блока поддерживали и укрепляли основные источники и механизмы формирования литературных репутаций – тексты самого Блока (в частности, книги библиотеки Виленского русского общества и перепечатки из советских изданий), оценки его творчества в виленской печати, литературные вечера и собеседования, посвященные его поэзии. Материалы исследования извлечены из виленской печати на русском языке 1921–1939 гг. Исследование показало, что Блок воспринимался локальным русским сообщества как крупнейший поэт эпохи
Женщина на балу. «Анна на шее» А. П. Чехова и «Психология супруга с Сироса» Эммануила Роидиса: попытка сопоставления
Get PDFThe paper presents the first attempt to compare two short stories – Anna in the Neck by Anton Chekhov and a well-known short story by the Greek author Emmanuel Roidis Psychology of a Husband from Syros. Both texts were published at the same time (in 1895) and are considered to be masterpieces. The initial motivation for such textual analysis became almost a complete coincidence between the plots of the two stories. A series of telling coincidences and contradictions observed between the analyzed stories require some kind of explanation which will allow us to view both texts from the different angle. The paper aims to determine the correlation between the writers’ biographies and the personality traits with the characteristics of the protagonists and the style of story telling.В статье сопоставляются два рассказа – «Анна на шее» Антона Чехова и «Психология супруга с Сироса» греческого писателя Эммануила Роидиса. Оба текста были опубликованы одновременно (в 1895 г.) и считаются шедеврами. Поводом для сравнительного анализа рассказов стало почти полное совпадение фабулы и даты публикации. При сопоставлении рассказов был выявлен ряд релевантных совпадений и противоречий, которые позволяют взглянуть на оба текста под разными углами, а также установить корреляции между биографиями писателей и характеристиками главных героев, а также нарративными стратегиями и поэтикой авторов
Lietuvių dramaturgija ir jos „krizės“
Get PDFThe cultural shift that has been taking place over the thirty years since Lithuania regained its independence is bound up with the role of a rapidly changing – in terms of both stage and text – theatre. These changes were mostly expressed through rhetorical formulations of a discourse of “crisis”. It is no exception that this word has been used as a usual descriptor of the state of Lithuanian dramaturgy. Through a discussion of the differing aspects of the relationships between the defenders of the logos theatre and the proponents of stage praxis, this article argues that during the transitionary period that changed Lithuania’s history, and which also supplied the concept of “crisis”, the world of Lithuanian theatre, afflicted with constant perturbations, revealed itself. The multifariousness of “crisis” is also elucidated: at the start of the period of independence the term was used to describe the vacuum problem of Lithuanian drama, after ten years – the lack of current relevant plays, today – the limited access to contemporary dramaturgical texts. The conclusion is thereby drawn, that the dissemination of dramatic texts is not only a prerequisite of lessening the long-lived tensions between text and stage authors, but also of deeper studies of the development of contemporary Lithuanian dramaturgy.Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo jau trisdešimt metų trunkanti lietuvių kultūros slinktis susijusi su sparčiai kintamu teatro – apimančio ir tekstą, ir sceną – vaidmeniu. Šie pokyčiai dažniausiai buvo reiškiami „krizės“ diskurso teikiamomis retorinėmis formulėmis. Ne išimtis, kad šis žodis įprastai taikytas ir lietuvių dramaturgijos situacijai apibūdinti. Straipsnyje aptarus skirtingus tuometinių logos’o teatre gynėjų ir sceninės praktikos šalininkų santykių aspektus, konstatuojama, kad per Lietuvos istorijos kryptį pakeitusį pereinamąjį laikotarpį, sykiu implikavusį teatro krizės sąvoką, atsiskleidė vienokių ar kitokių perturbacijų ištinkamas Lietuvos teatro pasaulis. Atskleidžiamas sąvokos „krizė“ daugiabriauniškumas: Nepriklausomybės pradžioje šiuo terminu bandyta įvardyti kompleksinę lietuvių draminių tekstų vakuumo problemą, po dešimties metų – aktualių šiuolaikiškų pjesių stygių, o šiandien – menką šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos tekstų prieinamumą. Daroma išvada, kad draminių tekstų sklaida – viena iš sąlygų ne tik nuslopinti ilgai tvyrojusią įtampą tarp teksto ir scenos autorių, bet ir imtis svaresnių šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos raidos tyrimų
Linksmasis literatūros mokslas (Beveik esė)
Get PDFThe article investigates the development of the literary studies of Lithuanian literature over the past three decades pointing out some mental movements as well as difficulties of „transferrence“ and „hermeneutics“ of selfreflection. The article is not focused on describing all the schools of literary studies that were under formation at that time, the translated theoretical works or on classifying the researchers of the period (some names are mentioned sporadically as an example only). The aim is to give just one perspective without aiming to provide an objective wholsome overwiew.Straipsnyje apžvelgiamos per pastaruosius tris dešimtmečius išryškėjusios lietuvių literatūrologijos raidos ypatybės, stebimi tam tikri mentaliniai judesiai, ryškinami šio pobūdžio „perkėlimo“ sunkumai ir savirefleksijos „hermeneutika“. Autorė nekelia tikslo išsamiai aprašyti visas Lietuvoje besiformavusias literatūrologijos mokyklas, verstus teorinius veikalus ar kuriuo nors aspektu grupuoti literatūros mokslininkus bei aptarti jų nuveiktus darbus – viena ar kita pavardė sporadiškai minima tik kaip vienkartinis pavyzdžio atvejis. Straipsnis yra vienos perspektyvos produktas, nepretenduojąs į objektyvų visuminį reiškinių pristatymą