Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
André Malraux au cœur du musée imaginaire de Romain Gary
Get PDFMalraux is in the center of Gary’s imaginary museum. His name and thought are regularly quoted in Gary’s work. When the author of Pour Sganarelle, La Promesse de l’aube and La Danse de Gengis Cohn refers to the metamorphosis and the museum without walls – two concepts Malraux invented –, he uses Malraux’s image and writings to reveal how himself sees the world and the artist’s role. To analyse those quotes leads to reading Gary’s work through the lens of Malraux’s. It also shows how Gary portrays himself as a « conqueror of the impossible » while making his model embody his own aesthetic and ethical aspirations. His selfportrait as a jumping jack makes Gary follow the path of his friend, who elevated Man by softening his condition.Malraux est au centre du musée imaginaire de Gary. Il est souvent mentionné nominalement dans son œuvre et sa pensée y est régulièrement citée. Lorsqu’il fait allusion aux concepts malruciens de métamorphose et de Musée Imaginaire dans Pour Sganarelle, La Promesse de l’aube et La Danse de Gengis Cohn, Gary utilise la figure et les écrits de Malraux pour livrer sa vision du monde et sa conception du rôle de l’artiste. Étudier lesvo modelį į mentions faites à la personne et à la pensée de Malraux permet de lire l’œuvre de Gary au prisme des écrits de son aîné et révèle comment Gary se peint en « conquérant de l’impossible », tout en faisant incarner à son modèle ses aspirations esthétiques et éthiques. L’autoportrait de l’artiste en saltimbanque que brosse Gary le place dans les pas de celui qui a élevé l’homme en lui rendant sa condition plus acceptable.
André Malraux Romaino Gary įsivaizduojamo muziejaus centre
André Malraux yra Romaino Gary įsivaizduojamo muziejaus centre. Gary kūryboje Malraux nuolat minimas, jo mintys dažnai cituojamos. Kūriniuose „Sganareliui“, „Aušros pažadas“ ir „Čingio Kono šokis“ užsimindamas apie Malraux metamorfozės ir įsivaizduojamo muziejaus sąvokas, Gary naudojasi Malraux figūra ir raštais, kad pateiktų savąją pasaulio viziją ir perteiktų menininko vaidmens koncepciją. Malraux asmenybės ir jo minčių analizė leidžia pažvelgti į Gary kūrybą per jo vyresniojo kolegos raštų prizmę ir atskleidžia, kaip atrodo Gary, „įveikdamas neįmanomus dalykus“ ir priversdamas savo modelį įkūnyti jo estetines ir etines aspiracijas. Menininko kaip vaikščiotojo lynu autoportretas, kurį tapo Gary, daro jį pasekėju to, kuris išugdė žmogų, suteikdamas jam priimtinesnę būtį.Reikšminiai žodžiai: Romain Gary, André Malraux, įsivaizduojamas muziejus, vaikščiotojas lynu, žmogaus būtis.
______
Le Musée imaginaire : de Malraux à Gary
Get PDFThe concept of an imaginary museum developed by André Malraux in the eponymous book was taken up by Gary, notably in his novel La Danse de Genghis Cohn. This reappropriation of the concept allows to reborn it in a more subversive form and to pose the question of the aestheticization of suffering through art. In doing so, Gary, while paying tribute to the writer and intellectual who was one of the first to believe in him, allows himself to extend his reflection on the concept of imaginary museum, thus linking their two thoughts that seem to respond to each other like mirrors placed face to face in his work
Польская рецепция Александра Блока в русской печати межвоенного Вильно
Get PDFThe Russian press of interwar Wilno reflected Polish translations of the poetry of Alexander Blok and the opinions of Polish critics about the work of the Russian poet. These reflections were accompanied by publications with remarks about Blok’s influence on Polish poets. The study of articles and notes on such topics reveals the literary landmarks of the Wilno Russian environment, the mechanisms for the formation and strengthening of the literary reputation of the Russian poet. The research materials are extracted from the Wilno press in Russian in 1923–1934. The study showed that the Polish reception of Blok’s work helped to strengthen the literary reputation of the greatest Russian poet of the era.Русская печать межвоенного Вильно откликалась на польские переводы поэзии Александра Блока и обсуждения его творчества в польской критике. К этим откликам примыкают публикации с замечаниями о влиянии Блока на польских поэтов. Изучение статей и заметок такой тематики выявляет литературные ориентиры виленской русской среды, механизмы формирования и укрепления литературной репутации русского поэта. Материалы исследования извлечены из виленской печати на русском языке 1923–1934 гг. Исследование показало, что польская рецепция творчества Блока способствовала укреплению литературной репутации крупнейшего русского поэта эпохи.
Aleksandro Bloko lenkų recepcija tarpukario Vilniaus rusų spaudoje
Tarpukario Vilniaus rusų spaudoje atspindėdavo Aleksandro Bloko poezijos vertimai į lenkų kalbą ir jo kūrybos aptarimai lenkų kritikoje. Rusų laikraščiuose pasitaikydavo taip pat pastabas apie Bloko įtaką lenkų poetams. Šios tematikos publikacijų tyrimas atskleidžia tarpukario Vilniaus rusų bendruomenės literatūrines orientacijas ir rusų poeto literatūrinės reputacijos formavimo mechanizmus. Tyrimo medžiaga surinkta iš 1923–1934 m. Vilniaus periodinės spaudos rusų kalba. Tyrimas parodė, kaip Bloko kūrybos lenkų recepcija prisidėjo prie svarbiausio epochos rusų poeto reputacijos stiprinimo.Reikšminiai žodžiai: Aleksandras Blokas, Dorofėjus Bochanas, Vilnius, rusų periodinė spauda, Rusų diaspora, XX a. rusų poezija, rusų ir lenkų literatūriniai ryšiai
Atomo nukrypimas Epikūro filosofijoje ir iš atsitiktinumo kylantis prieštaravimas laisvajai valiai
Get PDFModern opponents of free will often aim to demonstrate its unviability by employing the standard argument against free will, which claims that either determinism or randomness is true, and that both options preclude free will. It is frequently assumed that Epicurus defended free will by positing the swerve as a third, uncaused type of atomic motion. This makes Epicurus vulnerable to criticism via the standard argument by seemingly committing him to randomness. This paper asks whether Epicurus can avoid the criticisms of the standard argument and seeks to show that he is not as vulnerable as first appearances indicate. A closer look at De Rerum Natura 2.251–293 reveals the important role of the independent deliberating mind in acts of free volition, while the claim that free volitions are a basic, sense-perceptible aspect of reality raises the question as to whether the swerve really was Epicurus’ main defence of free will.Standartinis argumentas prieš laisvąją valią yra toks: a) jei determinizmas teisingas, tai visi veiksmai nulemti iš anksto ir laisvos valios bei moralinės atsakomybės nėra; b) jei egzistuoja atsitiktinumas, o mūsų veiksmai sukelti atsitiktinumo, tai mes nieko nekontroliuojame ir laisvos valios bei moralinės atsakomybės nėra. Kaip nurodo Ciceronas, Epikūras gynė laisvos valios sąvoką teigdamas, kad egzistuoja trečia – atsitiktinė – atomo judėjimo rūšis – nukrypimas. Iš pirmo žvilgsnio ši mintis atveria Epikūrui b punkto kritiką. Straipsnyje keliamas klausimas, ar tai tiesa.Priežasties ir loginį determinizmą Epikūras laikė dviem tos pačios tezės dalimis. Daugiausia nerimo jam kėlė priežasties determinizmas, atimantis galimybę elgtis kitaip ir paneigiantis moralinę atsakomybę. Tai, kad galimybė elgtis kitaip yra būtina moralinės atsakomybės sąlyga, vadinama alternatyvių galimybių principu. Straipsnyje pateikiama argumentų, kodėl, nepaisant šiuolaikinių filosofų prieštaravimų, šio principo atsisakyti negalima.Epikūro siekis ginti laisvos valios sąvoką analizuojamas kaip bandymas užtikrinti galimybę elgtis kitaip. Įsigilinus į De Rerum Natura 2.251–293 eilutes, matyti, kad Lukrecijaus argumentas yra „laisvas veiksmas, vadinasi, nukrypimas“, o ne „nukrypimas, vadinasi, laisvas veiksmas“. Tai leidžia daryti išvadą, kad nukrypimas – pamatinė valingų veiksmų sąlyga, bet ne tiesioginė jų priežastis. Tiesioginė priežastis yra svarstantis protas. Minėtą svarstančio proto pobūdį laiduoja Epikūro neredukcinis atomizmas, traktuojantis svarstantį protą kaip kylantį reiškinį, kurio neįmanoma tiesiogiai redukuoti į atomus. Straipsnyje įrodoma, kad iškilimo sąvoka ne tik suderinama su Epikūro atomizmu – ji yra ir atomizmo pasekmė.Straipsnyje aptariami du iškilimo sąvokos prieštaravimai: aiškinamasis fizinės sferos uždarumas ir epifenomenalizmas. Aiškinamasis fizinės sferos uždarumas leidžia daryti iškilimo šalininkams nepriimtinas prielaidas, o epifenomenalizmą paneigia Epikūro filosofija, atkreipdama dėmesį į tai, kad laisvoji valia yra plačiai paplitęs jutiminis suvokimas, o determinizmo alternatyva paneigia save. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad pastarieji du teiginiai – laisvos valios jutiminis suvokimas ir determinizmo savęs paneigimas – sudaro tikrąjį Epikūro argumentą už laisvąją valią. Bet koks argumentas, paremtas nukrypimu, yra retrospektyvus ir leidžia daryti prielaidą, kad laisvos valios sąvokos teisingumui buvo pritarta dėl kitų priežasčių. Tokį argumentą įmanoma apginti kaip retrospektyvųjį
Sofoklio Antigonės recepcija Baltijos šalyse
Get PDFThis paper analyzes the translations of Antigone by Sophocles and later authors and the performances based on them in the theaters of Estonia, Latvia and Lithuania. It investigates the necessity to translate the Antigone dramas by Sophocles, Jean Anouilh and Janusz Głowacki into national languages and stage them in theaters. The article analyzes how these works are related to the history of the Baltic countries. This paper is divided into three subparts that match the historical periods from the end of the nineteenth century to the beginning of the twenty-first century. The most important performances of Antigone in the Baltic countries are analyzed, highlighting the individual style of each director and their attention to the form and expression of the performances. The main themes revealed by the artists of the Baltic countries are conscious self-sacrifice for one’s neighbor and individual resistance to conformity and tyranny.Straipsnyje analizuojami Sofoklio Antigonės ir vėlesnių autorių kūrinių apie Antigonę vertimai, pastatymai Estijos, Latvijos ir Lietuvos teatruose. Tyrinėjama, kodėl vienu ar kitu metu atsirado poreikis versti į nacionalines kalbas Sofoklio, Anouilho, Głowackio dramas apie Antigonę ir jas statyti teatruose, kaip šie kūriniai yra susiję su istoriniais Baltijos šalių įvykiais. Straipsnis yra suskirstytas į tris poskyrius pagal istorinius laikotarpius, pradedant nuo devyniolikto amžiaus pabaigos iki dvidešimt pirmo amžiaus pradžios. Apžvelgiami visi svarbiausi spektakliai apie Antigonę Baltijos šalyse, išryškinant kiekvieno režisieriaus individualų stilių, jo dėmesį spektaklio formai ir idėjai. Pagrindinės temos, kurias atskleidžia Baltijos šalių menininkai, yra sąmoningas pasiaukojimas už artimą, individo pasipriešinimas konformizmui ir tironijai
Deux cinémas : Espoir (Sierra de Teruel, 1939) d’André Malraux et Les oiseaux vont mourir au Pérou (1968) de Romain Gary
Get PDFThis communication reviews some of the aesthetical and circumstantial characteristics of André Malraux’s only film, Sierra de Teruel (1939), also known as Espoir (Hope, 1945), and of Romain Gary’s first film, Les oiseaux vont mourir au Pérou (Birds in Peru, 1968). As regards Espoir, our observations are based on the 1939 and 1945 versions of the film, now of easy access, and on the abundant and reliable academic literature published about it. Birds in Peru, conversely, is a far lesser-known and lesser-documented work. Screenings of Gary’s film are all too rare indeed nowadays and, but for a few highly specialized references, its appraisal still consists in a short set of irrelevant legends, continually retold by biographers and academics alike despite their blatant discrepancies with historical evidence, with the film itself, and with Gary’s literary works in general. Ours are first-hand observations: in our possession is a release print, which we had digitized and can thus view at will. In addition, we have explored a variety of source materials in cinematographic archives and historical newspapers.Valued either as one of Malraux’s works or as an example of antifascist propaganda, it is lucky that Sierra de Teruel can still be viewed today, despite the political censorship that prevented its release in September 1939 and despite the destruction of all prints but two by the German occupant in France during WWII. Equally fortunate are the facts that moralistic considerations failed to stop the release of Birds in 1968 and that prints of it aren’t all lost. Gary scholars will find food for thought in it, as well as semioticians, Gary’s film being just as allegorical as his contemporary novel The Dance of Genghis Cohn. More generally still, both works, no naïve executions, bring evidence that talented writers can change media effectively. Far from being literal adaptations, their two films narrate free and inspired versions of stories already told in the written form. Their filming style is creative, their technique masterly. Their ease with the cinematographic medium allows them to reemploy and expand devices known to make their personal literary signature. Such as the striking juxtaposition of action and scenery used by Malraux to convey his metaphysics of disjunction between man and nature. Such as the subtle art of immigrating lexical components from other tongues and languages, idiosyncratic to Gary’s novel writing. Even elements of their respective forms of humanism show through their films.Fondée sur l’importante et précieuse documentation académique dont l’œuvre bénéficie, ainsi que sur les deux versions qui en sont aujourd’hui facilement accessibles, cette communication observe quelques éléments relatifs à l’ambition, à l’élaboration et à la réception du seul film qu’André Malraux a réalisé, Sierra de Teruel (1939), connu aussi sous son titre définitif Espoir (1945). Elle observe des éléments similaires du premier film de Romain Gary, Les oiseaux vont mourir au Pérou (1968), recherchés pour leur part dans une copie de collection et dans les archives du cinéma, cette œuvre étant aujourd’hui encore, jusque dans des ouvrages censés faire référence, documentée de manière fantaisiste, et quasiment inaccessible. Elle explore la complétude de la maîtrise de l’art cinématographique des deux écrivains par l’analyse d’une scène particulière de leurs films. Ce passage en revue aura laissé apparaître que les humanismes filmiques des deux auteurs concordent avec leurs humanismes littéraires respectifs.
Du filmai: André Malraux „Viltis“ (Sierra de Teruel, 1939) ir Romaino Gary „Paukščiai skrenda mirti į Peru“ (Les oiseaux vont mourir au Pérou, 1968)
Remiantis gausiais ir reikšmingais akademiniais tyrimais bei šiandien lengvai prieinamomis filmų versijomis, straipsnyje analizuojami André Malraux vienintelio filmo Sierra de Teruel (1939), dar žinomo „Vilties“ (1945) pavadinimu, kai kurie sumanymo, kūrimo ir recepcijos momentai. Jie gretinami su Romaino Gary pirmojo filmo „Paukščiai skrenda mirti į Peru“ elementais, aptinkamais kino archyvuose išsaugotoje filmo kopijoje. Lyginant vieną išskirtinę filmo sceną, siekiama atskleisti kinematografinę abiejų rašytojų meistrystę bei humanistinę jų filmų ir literatūrinės kūrybos bendrystę.Reikšminiai žodžiai: rašytojai kino kūrėjai, propaganda, alegorija, tragiškasis humanizmas, evoliucinis humanizmas
